Karaimų istorija Vilniuje ir Vilniaus Kenesa

Karaimai, dėl savo neskaitlingumo ir išlikusios kultūrinės patirties būdami ypatinga tautinė bendrija, daugiakultūriniame Vilniaus mieste, deja, yra beveik nematomi.

Gal net yra manančių, kad su karaimais yra susijusi tik Trakų istorija, tačiau iš tikrųjų taip nėra.

Nors karaimų Vilniuje ir apskritai Lietuvoje visados (t.y. per 620 metų) gyveno ir tebegyvena nedaug, vis vien parodyti kiekvieno žmogaus gyvenamąją vietą ir aprašyti jo gyvenimą nėra įmanoma.

Todėl atrinktos tik reikšmingiausios ir vis dar matomos vietos ir tie žmonės, kurių darbai įvairiu istoriniu laikotarpiu ženkliai prisidėjo prie karaimų kultūros raidos bei apskritai prie Vilniaus miesto ir jo gyventojų socialinės, ekonominės bei kultūrinės plėtros.

Jei karaimai Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo dėka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje apsigyveno jau XIV a. pabaigoje, tai Vilniuje jie ėmė kurtis žymiai vėliau.

Istorikas Michalas Balinskis (1794-1864) knygoje Statistinis Vilniaus miesto aprašymas (Michał Baliński. Opisanie statystyczne miasta Wilna), išleistoje Vilniuje 1835 m., pateikdamas visų 1532 numeruotų (dar 100 namų buvo nenumeruoti) mūrinių ir medinių namų mieste registrą, mini, kad vienas mūrinis namas anuomet priklausė karaimams.

Deja, negalima pasakyti, kurioje vietoje šis namas stovėjo, nes Balinskis nenurodo adreso.

Iš kitų istorinių šaltinių žinoma, kad XIX amžiaus II pusėje ir vėliau XX amžiuje karaimai gyveno įvairiose Vilniaus miesto vietose, nors daugiausia jų būta Žvėryne.

Tikėtina, kad į Vilnių karaimai kėlėsi daugiausia ekonominiais sumetimais, nes provincijose darbo susirasti būdavo sunku.

Be to, Vilnius buvo kultūros ir švietimo centras, ir karaimų jaunuomenė XIX a. pabaigoje - XX amžiaus pradžioje jau nebepasitenkino pradinėmis mokyklomis ar net gimnazijomis.

Geras išsilavinimas ir aukštasis mokslas tapo jaunuomenės siekiamybe.

Į Vilnių persikeldavo ir karaimai iš kitų tuometinės Rusijos imperijos vietų, pvz., iš Krymo, kur karaimai daugiausia vertėsi tabako verslu.

XIX a. antrojoje pusėje karaimai tabako verslininkai buvo įkūrę tabako gamybos ir pardavimo įmones Maskvoje, Kijeve, Varšuvoje, Rygoje.

Kadangi jų skaičius buvo nedidelis, jie patekdavo į grafą „kiti“ , nors 1861 m. generalinio štabo kapitono A. Korevos sudarytoje Vilniaus gubernijos gyventojų suvestinėje paminėta, kad karaimai sudaro 0,06 procentų visų gubernijos gyventojų.

Čia skaičiuojami visi karaimai, gyvenę Vilniaus gubernijoje.

Kad karaimų Vilniuje XIX a. antrojoje pusėje turėjo būti jau nemažai, liudija faktas, kad jau 1880 m.

Nėra tikslių žinių, kodėl karaimai kūrėsi daugiausia Žvėryne, bet tai galima sieti su šio rajono istorija (žiūrėti: Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai. Vilnius, 2015, psl. 285-292).

1893 m. naujasis Žvėryno savininkas Sankt Peterburgo I-os gildijos pirklys Vasilijus Martinsonas, nupirkęs Žvėryną (tuo metu čia dar buvo miškas) iš dvarininko F.Bergo, 1892 m. nutiesusio pirmąjį medinį tiltą, jungiantį Žvėryną su šiandieniniu Gedimino prospektu, ėmė kirsti medžius, suskirstė mikrorajoną sklypais ir juos pardavinėjo.

Vadinasi, čia galėjo kurtis naujai atvykstantys į Vilnių žmonės, nepaisant to, kad žemė dėl vietos patrauklumo buvo gana brangi.

Žvėryno gatvės pradėtos formuoti 1896 m, nors sprendimą įtraukti Žvėryną į miesto ribas Vilniaus Dūma priėmė 1900 m. gruodžio 21 d., o 1902 m. vasario 12 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II patvirtino šį sprendimą.

Taip rajonas pamažu ėmė keistis, jame radosi vis daugiau gyvenamųjų namų, 1906 m. Žvėryne gyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės.

Apie tai liudija čia esančios šventovės: seniausia Birutės gatvėje esanti Šv. Jekaterinos Kankinės cerkvė-koplyčia, kurią projektavo architektas Nikolajus Čiaginas (1823-1909), 1903 m. Sėlių gatvėje buvo pradėta statyti katalikų Švenčiausios Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia.

Žvėryne nuo 1905 m. veikė infekcinė ligoninė, o tarpukariu, 1928 m., Vytauto gatvėje pradėjo veikti pirmoji Vilniaus radijo stotis.

Čia mes ją minime ne veltui, nes būtent ši radijo stotis 1932 m. lapkričio 9 d. savo tradicinę „Literatūrinių trečiadienių“ laidą skyrė karaimų istorijai ir kultūrai.

Tai buvo pirmoji radijo laida apie karaimus, ir karaimiškos dainos pirmą kartą pasklido eteryje.

Kelias dainas atliko seserys Halina ir Valentina Lobanos, o apie dainas pasakojo jų teta Lidija Lobanos-Poziemska (1881-1952).

Prie laidos kūrimo ženkliai prisidėjo Jo Ekscelencija aukščiausias karaimų dvasinis ir pasaulietinis vadovas Hadži Seraja chanas Šapšalas (1873-1961).

Ši Vilniaus radijo stotis buvo įsikūrusi visai šalia dabartinės Karaimų gatvės, kuri buvo prakirsta Žvėryne ryšium su kenesos statyba (statmenai į ją).

2016 m. šalia gatvės pavadinimo lietuvių kalba Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atsirado ir užrašas karaimų kalba - Karaj oramy.

Dauguma Vilniuje gyvenusių karaimų buvo verslininkai, kariškiai, amatininkai, teisininkai ar aukšto rango valdininkai, įgiję aukštąjį išsilavinimą įvairiuose to meto Rusijos universitetuose.

Tad Vilniuje XX a. pradžioje jau buvo susibūręs gana gausus karaimų inteligentijos būrys, ėmęs aktyviai rūpintis tautos tapatumo, kultūros, religijos ir ypač kalbos išsaugojimu.

Tautinio atgimimo dvasia tuo metu tvyrojo tarp visų Vilniaus gyventojų, ypač inteligentijos, ir karaimai neliko nuošaly.

1908 m. birželio 3 d. tuo tikslu buvo sudarytas 10 asmenų Kenesos statybos komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas to meto vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854-1928).

Plačiai aptaręs kenesos poreikio klausimą, Komitetas 1909 m. vasario mėn. kreipėsi į miesto valdžią prašydamas Žvėryno kvartale Nr.293 skirti karaimų kenesos statybai iš valstybės rezervo 282,7 kvadratinius sieksnius (apie 12 arų) žemės.

Prašyme pažymima, kad Vilniuje gyvena apie 300 karaimų tikėjimą išpažįstančių asmenų ir kad atsakymą galima siųsti Komiteto nariams Mojsiejui Durunčai (1873-1923), gyvenančiam savame name Georgijaus prospekte 43 (dabar Gedimino prospektas, b.7 arba Jakovui Šyšmanui (1836-1900), gyvenančiam Didžiojoje gatvėje grafo Platerio name.

(Su šiais žmonėmis dar teks susidurti vėlesniame pasakojime.)

1909 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto Dūma patenkino bendruomenės prašymą ir skyrė neatlygintinam naudojimui iš valstybės rezervo 282,7 kvadratinius sieksnius žemės gatvėje, kuri tada vadinosi Gorodskaja (dabar Liubarto).

Rašte buvo pažymėta, kad žemės sklypu galima bus naudotis, kol bus poreikis, o jei kenesa būtų nugriauta ar nustotų veikusi, žemė turinti grįžti miesto nuosavybėn.

1910 m. sausio 12 d. minėto Komiteto narys Mojsiejus Durunča buvo įgaliotas tartis su architektu Michailu Prozorovu (1860-1914) dėl kenesos projekto (Prozorovas 1903m. jau buvo pastatęs čia pat Žvėryne stačiatikių Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvę ir vadovavęs Trakų kenesos restauravimo darbams).

1911 m. liepos 20 d. Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyrius išdavė leidimą pradėti statyti kenesą pagal Prozorovo projektą.

Sprendime pažymėta, kad pamaldos negali vykti anksčiau nei visos projekte numatytos techninės sąlygos bus įgyvendintos.

Oficialiai Vilniaus kenesos statyba prasidėjo 1911 m. spalio 30 d., kai buvo pašventintas kertinis akmuo.

Dar prieš prasidedant statybai tam reikalui buvo pradėtos rinkti lėšos.

Kenesos statybai buvo skirtos ir lėšos, gautos už žurnalo Караимское слово prenumeratą.

Vilniaus karaimai per Trakų dvasinę valdybą kreipėsi į visas karaimų bendruomenes Rusijoje ( tada ten jų buvo apie 30) prašydami aukoti kenesos statybai.

Archyve saugomi įvairūs aukotojų dokumentai - laiškai, pakvitavimai, sąskaitos, aukotojų sąrašai ir pan.

Viename iš jų Trakų dvasinė valdyba praneša, kad Aleksandras Špakovskis iš Trakų aukoja 200 rublių ir nurodo, kad 2 rubliai iš šios sumos sulig papročiu turi būti įmesti į kertiniam pamatų akmeniui iškastą duobę.

Nuo 1911 m. kenesos statybos komitetas jau turėjo savo blanką ir visus laiškus rašė jame, nors pirmieji Komiteto laiškai buvo rašyti ranka ant paprasto popieriaus.

Sukurtame firminiame blanke nurodytas ir Komiteto adresas: Gimnazijos g. 8 (dabar A.Damaševičiaus g. 5).

Išsiuntinėjęs prašymą aukoti, Komitetas jau kitais metais gavo aukų iš 23 karaimų parapijų.

Aukojo pagal išgales ir vilniečiai, Panevėžio bei Lucko karaimai, į kuriuos pagalbos kreipėsi Trakų dvasinė valdyba.

Archyve saugomas 18 vilniečių aukotojų sąrašas, jame pažymėta, kad Šyšmano ir Durunčos prekybos namai paaukojo 1000 rub., kapitonas S. Dubinskis - 30 rub., daktaras Nisanas Dubinskis - 100 rub., Mojsiejus Durunča (asmeniškai) - 65 rub.

Sevastopolio karaimai 1913 m. traukiniu atsiuntė kipariso medienos altoriui gaminti.

Mat, paprastai kenesose altoriai turėjo būti gaminami iš šio pietuose teaugančio medžio.

Sevastopolio karaimai taip pat persiuntė į Vilnių pinigus, kuriuos jie buvo surinkę savo miesto kenesos statybai, bet ten jos nepastatė. (F301, ap. 445, psl. 31).

Mojsiejus Durunča perdavė Kenesos statybos komitetui 200 rub., kuriuos buvo tam tikslui užrašęs jo a.a.

1912 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto Dūma priėmė dar vieną svarbų sprendimą - šalia kenesos esantį sklypą skyrė medinio bendruomenės namo su mansarda (su mezoninu) statybai.

Šios žemės priėmimo aktą pasirašė bendruomenės įgalioti asmenys - Ahiezeras Zajączkowskis (1855-1930) ir Juzefas Lopatto (1860-1945), kuris drauge su broliu Romualdu (1857-1913) buvo šio bendruomenės namo fundatoriai.

Abiejų brolių vardai iškalti labdarių vilniečių atminimui pagerbti skirtame paminkle - Žaliajame obuolyje, atidengtame Vilniuje 2011 m. gegužės 25d.

Kai kenesos statybos darbai jau ėjo į pabaigą, ir buvo net uždengtas stogas, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Apdailos darbai nebuvo baigti, nors iš archyve saugomų dokumentų galima spėti, kad kai kurie darbai dar vyko ir karo metais, kad ir nelabai intensyviai.

Karui prasidėjus, karaimai, kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, turėjo palikti namus ir pasitraukė į Rusijos gilumą.

Kai 1919-1921 m. m. jie grįžo į Vilnių, tučtuojau vėl buvo sudarytas Kenesos statybos užbaigimo komitetas (Kомитет по достройке Вильнюсской кенесы), kuris 1921 m. rugsėjo 22 d. posėdyje nusprendė, kad reikia tęsti darbus ir užbaigti pastato statybą.

1921 m. lapkričio 1 d. Komitetas, kurį sudarė ir prieškarinio Komiteto nariai, ir naujai išrinktieji, išsirinko Mojsiejų Durunčą pirmininku, Ilją Jutkevičių (1883-937) sekretoriumi, Avraamą Šyšmaną (1879-1946) iždininku.

Kadangi po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė ne tik valstybių sienos, bet ir daugelio valstybių politinė santvarka, į Rusijoje likusias bendruomenes nebebuvo kreipiamasi, nes dabar jau jiems patiems reikėjo pagalbos.

Tad buvo kreiptasi į Paryžiuje, Berlyne, Charbine, Taline, Haliče esančias bendruomenes.

Ten gyvenę karaimai gana greit atsiliepė į vilniečių prašymus ir atsiuntė pinigų.

Tuo metu finansinė padėtis visame pasaulyje nebuvo itin gera.

Todėl, pvz., Zinaida Lopatto (1877-1942), Charbino karaimų bendruomenės pirmininkė, 1922 m.

Kenesos statybos darbais besirūpinantis Komitetas 1921 m. įsteigė Kenesos darbų užbaigimo fondą ir prašydamas paramos išsiuntinėjo visoms bendruomenėms specialius lakštus.

Skaitant šiandien tuos sugrįžusius 23 bendruomenių lakštus su aukotojų pavardėmis ir parašais, galima atsekti, kokie žmonės anuomet kur gyveno.

Deja, daugelio jų pavardės jau nugrimzdo užmarštin.

Kadangi pinigai ėjo iš įvairių valstybių, valiutų būta labai įvairių, ir bylose saugomi valiutos keitimo banko dokumentai.

Vilniuje gyvenantys karaimai kenesos statybos darbams dar rinkdavo pinigus įvairiuose pokyliuose ir vakarėliuose.

Pvz., Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje esančio archyvo byloje F301, ap. 445 saugomas 1922 m. vasario 5 d.

Komitetas 1921 m. atnaujino ir sutartis su anksčiau kenesos statyboje dirbusiais meistrais.

Vienas tokių buvo stalius Josifas Šatrovskis, su kuriuo 1914 m. buvo pasirašyta sutartis dėl altoriaus pagaminimo.

Įdomu, kad Šatrovskis per karo suirutę sugebėjo išsaugoti kipariso medieną, kurią 1913 m. buvo atsiuntę Sevastopolio karaimai, ir 1921 m. jau pagal naują sutartį tęsė darbus.

Apie tai vaizdingai savo prisiminimuose rašo buvusi vilnietė tiurkologė Zofija Dubinskaja (1915-2008) : „Prieš karą jis nebuvo spėjęs pradėti darbo, bet medieną` išsaugojo, nepaisant karo suirutės ir sumaišties.

Niekas iš karaimų nesitikėjo, kad neįkainojama mediena bus išsaugota.

Visi buvo be galo nustebę, kai stalius tik paklausė, kada jis turi atlikti užsakymą.

Reikia būti be galo dėkingiems tam pareigingam katalikui, sugebėjusiam išsaugoti medieną ir nepamiršusiam savo įsipareigojimų“ (Awazymyz, 2010 Nr.1(26), p.16).

Tačiau ne viskas, matyt, minėtam staliui sklandžiai sekėsi, nes komiteto narys Ananiašas Rojeckis (1896-1978) turėjo jį ne sykį raginti greičiau baigti darbus.

Archyve saugomas Josifo Šatrovskio raštelis, kuriame jis po Rojeckio apsilankymo 1923 m. gegužės 3 d. pasižada užbaigti darbus iki Sekminių ( F310, ap. 445, psl.275).

Kad ir kaip būtų, statyba pagaliau buvo baigta, ir 1923 m. rugsėjo 9 d.

Stačiakampę kenesą su trisiene apside projektavęs architektas Michailas Prozorovas rėmėsi karaimų liturgikos reikalavimais ir madinga istorizmo architektūros stilistika.

Šis mūrinis maurų stiliaus statinys panašus į Kijevo kenesą, kurią projektavo tas pats architektas.

Gausi išorinė faktūrinė puošyba kuria egzotišką kenesos architektūros įspūdį.

Bendras kenesos plotas 180 m2 , ji dviaukštė.

Apačioje, didžiojoje salėje, yra altorius, suolai, ir čia meldžiasi vyrai.

Viršutiniame kenesos aukšte meldžiasi moterys.

Visi dalyvaujantys pamaldose privalo turėti galvos apdangalus, nors jų forma nėra reglamentuota.

1937 m. prižiūrint architektui Janui Borovskiui (1890-1966) buvo remontuotas kenesos kupolas, bet viduje ji liko nepakitusi iki pat 1949 m., kai Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu Vilniaus kenesa buvo uždaryta, nes esą „nebelikę tikinčiųjų“.

Pastate ilgus metus veikė klubas, net vykdavę šokiai, paskui ten buvo įsikūręs geodezijos tarnybos archyvas, o vėliau, sumontavus perdangą, buvo įrengti du butai.

Čia kažkodėl buvo perkeltas ir Vilniaus Arkikatedros seifas, kai ši irgi buvo nacionalizuota.

1989 m. balandžio 7 d. Kenesa buvo grąžinta karaimų bendruomenei 1988 m. rugsėjo 23 d. to meto Lietuvos kultūros fondo pirmininko prof. Česlovo Kudabos (1934-1998) ir Karaimų religinės bendruomenės pirmininko bei vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) pastangų dėka.

Pastarasis netrukus ėmėsi ir kenesos restauravimo darbų ( Žr.: Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai. Vilnius, 2015, psl. 288), kurie buvo baigti 1993 m.

Tų pačių metų spalio 14d. vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius kenesą iškilminga vėl pašventino.

Vilniaus kenesa yra vien...

Vilniaus kenesa

Karaimų gatvė Vilniuje

Vilniaus Kenesa: Faktai ir Skaičiai

tags: #istoriniai #seifai #saugojo #universiteto #turta #nuo