Lietuvos Istorijos Detektyvai: Diskusijos Dėl Lietuvos Valdovų Titulų

Lietuvos istorijos perrašymo į „karalių istoriją“ idėja taip lengvai nemirs, ir istorijos mokslas čia bejėgis. Čia susiduriame su kone religiniu tikėjimu, kuriam faktai - tik tarp kitko. Vytauto karūnacijos nesėkmė lėmė... Lietuvoje jau prasidėjo plati diskusija - ir ne tik tarp istorikų - apie tai, kaip vadinti mūsų valdovus.

Ar didžiaisiais kunigaikščiais, kaip įprasta, o gal visgi karaliais? Literatūrologas Algimantas Bučys argumentuoja, kad reikia įsivesti karalių terminą. Nesutikimą su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pervardijimu karaliais Algimantas Bučys traktuoja, kaip jo didžiojo veikalo neskaitymo arba - geriausiu atveju - nesupratimo požymį: „Kas gi mūsų laikais rastų laiko atidžiai įsiskaityti į kolegos studiją?

Mano darbo stalas net susvyravo ir subraškėjo, metus ant jo tokį sunkiasvorį „argumentą“. Regis, pradėjau suprasti, kodėl autorius taip stengėsi gausybe su tema nesusijusių ekskursų, pamąstymų, papolitikavimų, įdomių istorijų papasakojimu, kaimyninių šalių karališkosios istorijos konspektavimu taip išpūsti savo knygos apimtį. Pasirodo, kad turėtų svarų argumentą tiesiogine šio žodžio prasme. Pasijutau bejėgis prieš tokią masę su savo gal tik kelias dešimtis gramų tesveriančiu straipsniu.

Šiame kontekste visi išvedžiojimai, kodėl, esą, mes negalime vartoti senojo tradicinio mūsų valdovų titulo, netenka prasmės. Taip, „didysis kunigaikštis“ (su galimu senesniu „didžiojo kunigo“ variantu) yra vienintelis tradicinis Lietuvos valdovų titulas tiek istoriografijoje, tiek ir XIII-XIV a. politinėje realybėje. Tik vėliau, Lietuvai jungiantis su Lenkija, dėl faktiškai stipresnės Lenkijos pozicijos šiame junginyje, atsirado „karaliaus“, kaip aukštesnio titulo samprata.

Čia, suprantama, buvo ne tik ir ne tiek titulo, kiek realaus Lietuvos ir Lenkijos lygiateisiškumo pripažinimo tarptautiniu mastu klausimas.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1430 m.

Argumentai Už Karalių Terminą

Kai sakome „karalius“, niekas neabejoja, kad tai yra suverenus valdovas. „Kai atgavome laisvę ir stojome į NATO, mūsų karininkai susidūrė su problema. Logiškas klausimas - kunigaikštis pavaldus arba karaliui, arba imperatoriui. Mūsiškai sako, kad niekam nebuvo pavaldūs. Tai kodėl kunigaikštis? Kai mūsiškiai išeivijoje išleido 4 tomų anglišką enciklopediją, visi kunigaikščiai pavirto princais: princas Gediminas, princas Algirdas, princas Kęstutis. Princas yra karaliaus sūnus.

Jei princas, tai kur tėvas? Irgi princas. Karalių baimė, neigimas tarptautiniu mastu, europiniame kontekste, pasidarė tiesiog komiškas”, - pasakoja A. Bučys. Jei visi mūsų valdovai buvo princai, tai kur jų tėvai? Ar jie buvo našlaičiai? Kunigaikščiai irgi nekaip skamba anglų kalba. Beje, tikriausiai ne atsitiktinumas, kad ši diskusija pirmą kartą gimė išeivijoje.

Šaltinių Interpretacijos

Ką sako istoriniai šaltiniai? Pasirodo, kad juose Lietuvos valdovai buvo vadinami karaliais. „Mindaugo knygos, kurią išleido Lietuvos istorijos institutas, vertime, popiežiaus laiškuose ir visur iki oficialaus krikšto, popiežius rašo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. [...] Pasižiūrėjau originalus - popiežius kreipiasi į Mindaugą karalių - iki krikšto ir iki karūnavimo pagal Romos katalikų papročius. Mane toks detektyvas suintrigavo - kaip čia gali būti?“ - pasakoja A. Bučys. Ir tikrai - įvairiose kronikose Lietuvos valdovai yra įvardijami kaip karaliai.

Taigi iškyla logiškas klausimas - jei amžininkams buvo aišku, kad lietuvių valdovai buvo karaliai, tuomet kodėl mes atsisakome šio titulo? Ir vėl - viskas ne taip paprasta. Jogaila 1379-1385 m. dokumentuose tituluojamas kaip „Oberster herzogin“ - aukščiausiasis kunigaikštis (1379 m.), „Oberster kung“ (1380 m.), „Grosser konig“ - didysis karalius arba kunigas, „Magnus rex“.

Jogailos titulas lotyniškai - „Magnus rex dux vel dux lituanorum“ - didysis karalius arba kunigaikštis, kaip šiandien verstume. A. Bučys turi atsakymą šiam argumentui: „Chaosas prasidėjo su Algirdo mirtimi. Jis, didysis Lietuvos karalius, miršta (vokiečiai jį taip vadino, žmoną Julijoną - didžiąja karaliene). Po savo mirties paskiria Jogailą.

Algirdas turėjo dvi žmonas ir nemažai sūnų nuo jų. Du pagrindiniai vyresnieji sūnūs, vyresni už Jogailą, po Algirdo mirties turi teisę tapti didžiaisiais karaliais. Kai jie išgirdo, kad Algirdas atidavė Jogailai, pradėjo protestuoti. Didžiojo karaliaus titulas nebuvo įteisintas, prasidėjo, kaip aš vadinu, bekaralmetis, chaosas. Kryžiuočiai rašo laiškus - Jogaila pasivadina didžiuoju karaliumi, motina - didžioji karalienė.

Algirdo Titulai

Beje, jei jau prisiminėme Algirdą, tai reikia pasakyti, kad jis buvo labai įvairiai tituluojamas, ne tik karaliumi. Bizantijos imperatorius, rašydamas laišką Algirdui, jį vadino bazilėjumi. Tai toks egzotiškesnis Algirdo titulas. Labai iškalbinga 1366 m. sutartis - „Kniaz velikij Olgerd“ (didysis kunigaikštis Algirdas), dar išvardija savo brolius, su „Koroliom Polskim Kazimierom“ (Lenkijos karaliumi Kazimieru).

Viename tekste labai aiškiai skiriami du terminai. Rusėnų kalboje jie aiškiai skiriami, skirtingai, nei vokiečių ir lotynų, kur galima parašyt „Rex vel dux“, nes neaišku, kaip išversti mūsų LDK terminiją“, - teigia T. Baranauskas. O štai kaip A. Bučys kontrargumentuoja: „Tada reikia žiūrėti, kas rašo. Jeigu rašydavo rusų arba lenkų metraštininkai, jie negalėdavo įsivaizduoti, kad karalius galėtų būti ne katalikas.

Anot A. Bučio, didžiojo kunigaikščio terminas galutinai buvo įvestas 1413 m., Lietuvai ir Lenkijai sudarius Horodlės uniją. „Pirmą kartą oficialiai pasakyta, kad čia - LDK, lot. ducatus, ir jie pasiskirsto: Vytautas gana didžiojo kunigaikščio vardą ne iki gyvos galvos - mirsi, ir viskas baigsis. Jis dinastinis, palikuonys bus didieji kunigaikščiai. Mano nuomone, tai LDK gimimo data“, - sako A. Bučys.

Dažnai valstybė buvo vadinama be jokių titulų - Lietuva, Lenkija, arba žeme. Vytauto ir Jogailos laikais įvardijimai įvairiose kalbose pasidarė vienodesni ir reguliariau vartojami, nusistovi gana griežta sistema. Karalius yra Lenkijos, Jogaila, kaip Lietuvos suverenas, yra „supremus dux“, o Vytautas - „magnus dux“.

Ir jis iškelia dar vieną mintį - karaliaus titulo įvedimas labiausiai nuskriaustų mūsų mėgstamą ir gerbiamą kunigaikštį Vytautą Didįjį: „Jeigu dirbtinai įvedame skirtį tarp karaliaus ir didžiojo kunigaikščio, nukenčia Vytautas, kuris, kaip ir Algirdas, buvo didysis kunigaikštis. Iš karalių šalininkų tekstų išeina, kad Algirdas - karalius, o Vytautas pasidaro tik didžiuoju kunigaikščiu.

Realiai statuso skirtumo nebuvo: Vytautas nebūtų supratęs, kodėl laikomas kitokiu didžiuoju kunigaikščiu, negu buvo Algirdas. Pagal naujai siūlomą terminologiją išeitų, kad Vytautas turėjo žemesnį titulą. O dabar iškelkime dar vieną klausimą: gal ši problema būtų išspręsta, jei žinotume, kaip patys lietuviai savo valdovus vadino XIII-XIV a.? Deja, kronikas rašė svetimtaučiai.

Tomo Baranausko Argumentai

T. Baranauskas siūlo nieko neišradinėti ir likti prie didžiųjų kunigaikščių titulo. Tai jis argumentuoja mūsų istorine tradicija, kai buvo parašyta pirmoji Lietuvos istorija, Lietuvos metraštis. „Neturėtume kratytis savo tradicijos, nes ji yra prie pačių mūsų istoriografijos ištakų - tai Vytauto laikais sudarytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis, kuriame pasakyta: pas didįjį kunigaikštį Gediminą buvo 7 sūnūs; „didysis kunigaikštis“ ten kartojasi ir kartojasi. Ne veltui ir metraščio pavadinimas toks - taikomas ir Vytautui, ir Kęstučiui, ir Jogailai. Tai mūsų metraštis“, - aiškina T. Baranauskas.

Lietuva buvo suvereni valstybė, ir jos valdovo titulas buvo didysis kunigaikštis. Tai yra mūsų tradicija“, - pabrėžia T. Baranauskas.

Gedimino paminklas Vilniuje

Diskusijos Dėl Mindaugo

Beje, daugiau padiskutavus, tarp šių dviejų skirtingų pozicijų galima atrasti ir daugiau sutarimo taškų. Štai kad ir Mindaugo klausimas. A. Bučys teigia: „Šaltiniuose rašo, kad Mindaugo tėvas buvo galingas karalius ir jam net nebuvo lygių. Tai kaip čia galėjo būti? Vėl tas pats nesuvokimas, kad gali egzistuoti pagonių karaliai.

Jeigu pagonių karalius priima katalikišką krikštą, jis tampa katalikų karaliumi. Nesakom, kad Mindaugas yra pirmas ir paskutinis karalius. Iš tikrųjų ir jis turėjo būti tituluojamas vokiškai „Konig, kunig“, lietuviškai irgi, matyt, - kunigas, kunigaikštis. Savo titulu, matyt, nesiskyrė nuo vėlesnių Lietuvos valdovų. Karalių šalininkai šitoj vietoj gali būti ir teisūs, bet jie neteisūs, kad tai yra tas pats, kas karalius, greičiausiai tokių, kaip karalius iki pat Jogailos krikšto ir nebuvo“, - kalba T. Baranauskas.

Žodžio „Kunigas“ Prasmė

Žodis „kunigas “ šiuolaikinėj lietuvių kalboj turi visiškai kitą - „dvasininko“ prasmę. Mano siūlymas - grįžti prie tarptautinio termino. Jeigu pasakai „karalius“, visi žino, kad tai yra suverenas, jis nuo nieko nepriklauso. Kito kelio nematau - negalim grįžti prie „kunigo“, - siūlo A. Bučys.

Stebina A. Bučio aklumas kai kuriems esminiams aptariamai temai dokumentams. Tarp jo „pusantro kilogramo argumentų“ kažkodėl nė gramo dėmesio nesusilaukė 1366 ir 1372 m. Algirdo sutartys, kuriose jis aiškiai tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu (jos net nepaminėtos). Ypač vertinga 1366 m. Į šį dokumentą pirštu baksnoju jau seniai, bet A. Bučys niekaip nesugeba jo pamatyti. Skaitė net mano knygelę „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“, kurios įvade trumpai aptarta Lietuvos valdovų titulų problema, bet šio dokumento „nepastebėjo“.

Diskutavo Virginijaus Savukyno laidoje „Istorijos detektyvai“, kurioje irgi tą dokumentą nurodžiau, ir V. Savukynas dėl to uždavė jam klausimą, bet to dokumento vėl „nepastebėjo“, nukreipdamas kalbą į metraštinius tekstus. Toks „nematomas“ dokumentas, vis dėlto daug ką pasako apie A. Bučio „pusantro kilogramo argumentų“ sudėtį ir jo argumentavimo būdus.

Pusantro kilogramo, pasirodo, buvo per mažai, kad šalia dviejų knygoje aptariamų Algirdo titulų - graikiško Algirdo laiške paminėto „basileus“, lotyniško kryžiuočių dokumento „magnus rex“ (A. Bučys. „Lietuvių karaliai…“, p. 285-289) tilptų dar du „velikij kniaz’“ paminėjimai paties Algirdo dokumentuose… Jie, pasirodo, „nesvarbūs“, nes neatitinka A. Bučio išankstinių nuostatų.

Iš jau paminėtos knygelės „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“ pavadinimo A. Bučys daro išvadą, kad ir aš ieškau „logiškesnės išeities“, kaip vadinti viduramžių Lietuvos valdovus. Bet terminas „viešpačiai“, esą netinkamas, nes A. Bučiui visai neaišku, kaip jį versti į anglų kalbą. Kaip neva galimus vertimo variantus nurodo net „Gods“ ir „Supreme Beings“… Dieve, Dieve, duok A. Bučiui proto!

Ir ne, „viešpats“ nėra nei „didžiojo kunigaikščio“, nei „karaliaus“ pakaitalas. Nuostabu, kad demonstruodamas savo itin kuklias kalbotyros žinias, A. Bučys jaučiasi šioje srityje pakankamai kvalifikuotas, kad atskirą savo atsakymo punktą paskirtų tam, kad atmestų mano „mėgėjiškus lingvistinius išvedžiojimus dėl titulų „kniaz“ ir „karalius“ kilmės“.

Tiesa, jis nurodo savo paties knygos puslapius, kuriuose randame padrikai išdėstytą mintį, kad esą žodis „karalius“ gali turėti ryšį su žodžiu „karas“. Tai, beje, visiškai diletantiška liaudiška etimologija visu savo gražumu. Siekdamas suteikti jai moksliškumo įspūdį, A. Bučys cituoja lenkų kalbininką Aleksandrą Brucknerį, kuris tokia pat etimologija rėmėsi XX a. pradžioje.

Tačiau dabar, šito neatkartodamas, imasi gudrauti, aiškindamas, neva man „nėra autoritetai nei Kazys Būga, atstatęs Mindaugo sūnaus vardą „Vaišvilkas“ (T. Baranauskui vis vien teisingesnis atrodo suslavintas „Vaišialga“), nei pasaulinio garso baltistai V. Mažiulis ir V. Toporovas, atlikę mokslinę indoeuropiečių prokalbės archajiškosios šaknies „karl/karal“ analizę (žr. p. Jam pakanka mokyklinės etimologijos, kurią ir pasitelkia, teigdamas, esą terminas „karalius“ yra slaviškos kilmės“.

Nežinau kuo čia dėti akivaizdžiai klaidingai rekonstruotas vardas „Vaišvilkas“ ir niekur nevartojamas „Vaišialga“, bet K. Būga, nebūdamas stiprus šaltiniotyrioje, vardo formą „Vaišvilkas“ rekonstravo iš kelių vėlyvų iškraipytų šio vardo užrašymų, visiškai nederančių su vienalaikių šaltinių formomis.

Jausdamas šios rekonstrukcijos silpnumą, jis rekonstravo ir alternatyvią šio kunigaikščio vardo formą „Vaišalgas“, kurią aš ir vartoju (nors kiti istorikai dažniau vartoja savadarbę formą „Vaišelga“). A. Bučys, regis, nėra net susipažinęs su savo taip „gerbiamo“ K. Būgos tekstu, jeigu mano, kad aš K. Būgos nelaikau autoritetu.

Be tiek to, čia - tik dūmų uždanga, siekiant išblaškyti skaitytoją prieš atvirai jį dezinformuojant, kad „pasaulinio garso baltistai V. Mažiulis ir V. Toporovas“ kažkuo prieštaravo titulo „karalius“ kilmei iš Karolio Didžiojo vardo. Nors ir mistifikacijų pagalba paneigti slavišką „karaliaus“ kilmę A. Bučiui, matyt, reikia tam, kad galėtų įsivaizduoti žodį „karalius“ lietuvių kalboje gyvavus nuo amžių amžinųjų.

Lygybės ženklas tarp žodžių „rex“ ir „karalius“ - tai šventa ir nekvestionuojama A. Bučio dogma, daugelio jo retorikos pliūpsnių įkvėpimo šalinis. Jei jau parašyta „rex“, tai - čia aiškus „karalius“, ir ne kitaip! O kodėl tuomet ne „reksas“, jei jau greta vartojamas neverstas ir, anot autoriaus, neverstinas terminas „kniazius“?

Juo labiau, kad „kniazius“ ir „kunigaikštis“ - tai bendrašakniai žodžiai, kylantys iš to paties germanų „kuningo / kunigo“, o patį vokiečių žodį „kunig“ A. Bučys linkęs kildinti iš „genties vado“. Čia mes stebime dar vieną keistą istoriografinį virsmą, kuomet išeivijos istorikas Juozas Jakštas, ne kartą aiškiai pasisakęs prieš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pervardijimą į karalius, A. Bučio yra paverčiamas užkietėjusiu „karalininku“.

Pirmajame straipsnyje pastebėjau, kad išeivijoje „Lietuvos karalių bylą“ pradėjo istorijos diletantai. A. Bučys imasi ginti sau mielų diletantų garbę, ir šia proga prisimena… Juozą Jakštą! Kadangi jau prisiskyrė jį prie savo šalininkų, tai ir pristato jį nieko apie šį istoriką negirdėjusiai publikai su derama pompastika: „Tarp tų išeivijos diskusijos „diletantų“ buvo, pvz., ir Juozas Jakštas (1900-1989), prieškario Lietuvoje apsigynęs unikalią disertaciją „Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus. Istorinė literatūrinė studija“ (išl. 1937, Kaunas).“

Suprask, štai kokį iškilų istoriką-„karalininką“ tas neišmanėlis T. Baranauskas užsipuolė! Daug netuščiažodžiaudamas pacituosiu J. Jakšto išvadą „karalių“ klausimu: „Dėl dabar keliamų balsų keisti didžiuosius kunigaikščius karaliais ir didžiąją kunigaikštiją karalija tegalima pasakyti, jog tai reikštų reikalauti keisti praeitį, įnešti į ją sąvokas, kurios jos bendralaikiams buvo svetimos. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų turime susidariusią Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vardą.

Lenkai nesukūrė jos pavadinimo Jogailos vedybomis, jo krikštu ir vainikavimu Lenkijos karaliumi. Ne jie pirmi davė jam ir didžiojo kunigaikščio titulą“ (Jakštas J. Prie Lietuvos karalių bylos, „Aidai“, 1971, nr. Kokiu būdu šis istorikas sugebėjo tapti A. Bučio „šalininku“ karalių byloje? Suprantama, jis ne vienintelis tyrinėtojas, kuriam A. Bučys priskiria nebūtus dalykus, tad čia matome gan nuoseklią A. Bučio istoriografijos skaitymo „metodiką“: kai kurie iš tiesų pakankamai garbingi autoriai išgarbinami, kaip dideli autoritetai, vien tam, kad jų vardais A. Bučys galėtų pridengti savo pažiūras.

Bet to, šio J. Jakšto pažiūrų apvertimo aukštyn kojomis priežasčių reikėtų ieškoti ir fundamentaliame A. Bučio nesugebėjime suprasti skirtumo tarp sąvokų „rex“ ir „karalius“. Apie tai jau minėjau ir ankstesniame straipsnyje - niekas dėl to nepasikeitė. Tad A. Bučys mielai cituoja J. Jakšto pastebėjimus apie lotynišką sąvoką „rex“ nuo seniausių laikų tiek, kiek jie jam tinka ir patinka. Ir, žinoma, „nepastebi“, kad J. A. Jakštas aiškiai nurodo, jog žodis „karalius“ yra slaviškos kilmės.

Lotyniškas žodis rex virto mūsų karaliumi, sekant slavų pavyzdžiu. Vakarų ir iš dalies pietų slavai pasidarė karaliaus žodį iš Karolio D., frankų karaliaus, kai jis, plėsdamas savo valstybę į rytus, pasiekė paelbės ir pakarpačių slavus. (…) Kai slavuose paplito karaliaus vardas aukščiausiam valdovui žymėti, Vakarų rex jau buvo galutinai subažnytėjęs. Bažnytinės apeigos - patepimas šventaisiais aliejais ir vainikavimas karališku vainiku -buvo įsitvirtinusi būtinybė karaliaus poaukščiui gauti,“ - aiškina J. Jakštas.

Kartu pacituoti J. Jakšto pastebėjimus apie tai, kad tik karūnuotas ir popiežiaus pripažintas „rex“ gali būti tapatinamas su žodžiu „karalius“ (lenkų „król“, čekų „král“, rusų „король“, serbų „кра̑љ“, makedonų „крал“ ir kt.). Savo pusantro kilogramo knygoje A. Bučys, be kita ko, linkęs pripažinti, jog lietuviškas žodis „kunigas“ iš tiesų reiškia tą patį, kaip ir „karalius“, bet, girdi, deja, deja, dabartinėje lietuvių kalboje šis žodis jau yra įgavęs katalikų dvasininko prasmę, ir „mėginimas atsukti žodžio prasmių evoliuciją atgal“ esąs beprasmiškas (A. Bučys, „Lietuvių karaliai…“, p. O kaip gi tos pačios šaknies žodis „kunigaikštis“, kuris tokios „prasmių evoliucijos“ nepatyrė ir yra vartojamas ta pačia prasme iki šiol?

O štai čia įsijungia A. Bučys, kaip nusipelnęs liaudies etimologas, ir išaiškina, kad, esą, žodžio „kunigaikštis“ priesaga „-aikštis“ (anot, Antano Salio, durstytinė: iš -ait- ir -st-) reiškianti kilmę, tad „kunigaikštis“ reiškiąs „kunigo sūnų“, o „kunigo sūnus“ - tai jau ne pats „kunigas“, o žemesnis titulas (A. Bučys, „Lietuvių karaliai…“, p. Štai ir dabar A. Bučys tvirtina, kad esą žodis „kunigaikštis“ dabartinėje lietuvių kalboje įsigalėjo tik XVI amžiuje!

Gerbiamas Algimantai, o jums žinomi kokie nors lietuviški tekstai, parašyti iki XVI amžiaus? Neslėpkite, pasidalinkite šiomis žiniomis, jeigu jums žinomi tokie faktai. O dabar konstatuokime dar vieną faktą: nei XVI amžiuje, nei kada nors dar, žodis „kunigaikštis“ nėra turėjęs jokios A. Bučio pramanytos „kunigo sūnaus“ prasmės.

Taip vadinti patys Lietuvos didieji kunigaikščiai (ne jų sūnūs). Funkcijų pasiskirstymas tarp vieno ir to paties titulo variantų („kunigas“ ir „kunigaikštis“) įvyko tada, kai žodis „kunigas“ įgavo ir dvasininko reikšmę. To pasiskirstymo prireikė, kad šie žodžiai nesusipainiotų.

Kitaip sakant, žodis „kunigaikštis“ yra visiškai lygiavertis ilgainiui prasmę pakeitusio „kunigo“ senosios prasmės sinonimas, jo versija, tinkama ir šiuolaikinei lietuvių kalbai.

tags: #istorijos #detektyvai #bucys #baranauskas