Išplėstinis turto konfiskavimas Lietuvoje: sąlygos ir taikymo ypatumai

Šiame straipsnyje nagrinėjamas išplėstinis turto konfiskavimas, kaip nauja baudžiamojo poveikio priemonė Lietuvoje. Aptariama turto konfiskavimo samprata tarptautinės teisės aktų kontekste. Toliau nagrinėjama turto konfiskavimo prigimties raida Lietuvoje: nuo papildomos bausmės iki baudžiamojo poveikio priemonės. Aptariami konfiskuotino turto požymiai ir išplėstinio turto konfiskavimo taikymo prielaidos.

Reali grėsmė pažeisti šį principą iškyla tuomet, kai nusikalstama veika siekiama savanaudiškų motyvų - vienokiu ar kitokiu neteisėtu būdu praturtėti. Žinant, kad maždaug trys ketvirtadaliai padarytų nusikaltimų turi būtent tokį motyvą, iškyla problema, nes dažnai, net ir skyrus bausmę, nusikaltėlis vis tiek įgyja nesąžiningą pranašumą visuomenėje, t.y. praturtėja iš padaryto nusikaltimo. Kaip vienintelis teisėtas būdas įgyvendinti teisingumą tokiu atveju yra konfiskuoti turtą, kurio prigimtis susijusi su nusikalstamos veikos padarymu.

Turto konfiskavimo prigimties bei turinio pasikeitimas 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK) tik iš dalies išsprendė šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo problemas, nes praktikoje dar pasitaiko problemų atribojant šį institutą, nuo bausmės skyrimo. Problemiškas yra ir turto kofiskavimas, kai nusikalstama veika padaroma žalą asmeniui bei yra pareiškiamas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje. Šiuo nusikalstama veika jam padarytos žalos atlyginimo, interesai. Be to, atsiranda grėsmė, jog netinkamai pritaikius turto konfiskavimą bus pažeista ir nusikaltėlio teisė į nuosavybę.

Paskutinioji BK redakcija vėl keitė nusistovėjusį turto konfiskavimo instituto turinį, bei įvedė naująją baudžiamojo poveikio priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą. Šiuo galiojusia turto konfiskavimo paskirtimi, kai buvo siekta nubausti asmenį, o ne panaikinti galimybę nusikaltėliui ar kitam asmeniui neteisėtai praturtėti iš nusikalstamos veikos darymo.

Šiuo metu Lietuvoje pasigendama išsamesnių mokslinių straipsnių, bei monografijų šia tema. Taip pat analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. teismo praktikos taikant turto konfiskavimą apžvalga.

Tyrimo metodologija

Darbas buvo rengiamas remiantis teisės doktrinoje suformuluotais metodologiniais pagrindais. Istorinis metodas taikytas siekiant atskleisti turto konfiskavimo teisinės prigimties raidą Lietuvoje. Dokumentų analizės metodas padėjo atskleisti BK įtvirtintas turto konfiskavimo taikymo sąlygas, su tuo susijusią mokslinę literatūrą bei teismo praktiką. Analitiniu - kritiniu metodu siekta įvertinti išplėstinio turto konfiskavimo kaip naujos baudžiamosios poveikio priemonės teisėtumą baudžiamojoje teisėje. Lyginamuoju metodu naudotasi siekiant palyginti Lietuvos ir Vakarų šalių išplėstinio turto konfiskavimo taikymo galimybes. Apibendrinimo metodu buvo siekta išanalizuotą medžiagą koncentruotai apibendrinti bei pateikti darbo išvadas.

Pirmasis darbo skyrius yra teorinis ir nagrinėjamas turto konfiskavimo atsiradimas, kaip viena ir tinkamiausia priemonė kovojant su organizuotu nusikalstamumu bei korupcija. Šio skyriaus poskiryje aiškinamasi turto konfiskavimo teisinės prigimties raida Lietuvoje. Tiriama, koks yra skirtumas tarp turto konfiskavimo kaip papildomos bausmės pagal 1961m. BK ir baudžiamosios poveikio priemonės pagal 2000 m. Antrojo skyriaus tikslas - atskleisti konfiskuotino turto samprata pagal BK, nes tai turi ypatingą reikšmę taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę praktikoje. Šiame skyriuje siekiama atskirti nusikalstamos veikos įrankį ir priemonę.

Šiame skyriuje analizuojamos turto konfiskavimo kaip baudžiamosios poveikio priemonės santykis su bauda, kaip viena iš bausmės rūšių. Paskutiniajame darbo skyriuje analizuojamos turto konfiskavimo taikymo prielaidos Lietuvoje. Išnagrinėjamos problemos taikant naująją baudžiamojo poveikio priemonę Lietuvoje.

Šiuolaikinė turto konfiskavimo samprata tarptautinėje teisėje

Šiuolaikinė turto konfiskavimo samprata bei teisinė prigimtis baudžiamojoje teisėje suvokiama nevienodai. Skirtumai kylantys apibūdinant turto konfiskavimą atsiranda iš įvairių turto konfiskavimo taikymo salygų, kurios yra nevienodos pasaulio valstybėse. Tai yra susiję su įvairiomis tarptautinėmis konvencijomis, kuriomis bandyta nustatyti mechanizmą, palengvinantį kovą su organizuotu nusikalstamumu, korupcija, pinigų plovimu, neteisėta prekyba narkotinėmis medžiagomis.

Tarptautiniu lygiu suvokta, kad tradicinis bausmės, tokios kaip laisvės atėmimo bei baudos nepakanka, jog situacija pasikeistų. Svarbią vietą jose užima turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas, kuris leidžia pasiekti konceptualų šios sankcijos tikslą, kad niekam neapsimokėtų daryti nusikalstamus veiksmus, o jei tokios veikos ir būtų padarytos, kad būtų už tai tinkamai atsakyta. Tai griauna teisėtą valstybės ekonomiką. Valstybės pasirašytoje konvencijoje, kaip viena iš priemonių neleidžianti gauti finansinės naudos iš nusikaltimų susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, buvo įtvirtinta turto konfiskacija. Tai konfiskuoti pajamas, kurios gautos padarius nusikaltimus susijusius su narkotinės priemonės ar bet kurios psichotropinės medžiagos gamyba, disponavimu. Taip pat konfiskuotinu turtu laikomos ir priemonės, kurios bet kuriuo būdu buvo naudojamos arba skirtos naudoti padarant minėtus nusikaltimus.

Konvencija dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta aiškina, kaip suvokiamos neteisėtos pajamos konvencijos kontekste. Tai yra pajamos gautos padarius konvencijoje numatytus nusikaltimus, arba iš neteisėtų pajamų gautos kitos išplaukos ar pelnas. Kalbant apie galimybę perkelti pajams arba kitos nuosavybės, kurių numatoma konfiskuoti, teisėtos kilmės įrodinėjimo naštą, konvencija šalims suteikia teisę pasirinkti tokį mechanizmą, kuris atitiktų nacionalinės teisės principus.

Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, pasirašytoje 1990 m., valstybės tikėjosi, kad kovai su sunkiais nusikaltimais, geriausiai būtų pasitelkti nusikalstams pajamų konfiskavimą. Aiškina konfiskavimo sąvoką, jau išryškėja šios sankcijos sampratos problema ir pati konfiskacija apibūdinama kaip turto atėmimo bausmė arba priemonė. Šiuo didelis dėmesys yra skiriamas procesiniams klausimams, bei tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas yra skirtingose valstybėse jurisdikcijose.

Konvencija numato, kad valstybės turi imtis įstatyminių priemonių, leidžiančių įvykdyti kitos valstybės teismo sprendimą dėl konfiskavimo. Šiuo jau kitoje to paties straipsnio dalyje kalbama, kad valstybės gali priimti išlygą, jog minėta besąlyginė pareiga būtų vykdoma atsižvelgiant į nacionalinius konstitucinius principus. Tai leidžia asmenims savo nusikalstamas pajamas perkelti į šalį, kurioje šis institutas taikomas problemiškai ir ne visa apimtimi. Konvencija numato, kad valstybė turi imtis priemonių, leidžiančių patenkinti kitosios valstybės interesus konfiskuoti pajamas, kurios buvo gautos atliekant nusikaltimą tos valstybės jurisdikcijoje. Ginant nuteistojo teises 16 str. įtvirtinta, kad niekas šioje konvencijoje neturi būti interpretuojama taip, kad bendra konfiskavimo vertė viršytų pinigų sumą, nurodytą nutarime konfiskuoti.

Gana prieštaringai turto konfiskavimas yra reglamentuotas Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Pati turto sąvoka tarptautinėse sutartyse yra labai svarbi taikant turto konfiskavimą. Turtas suvokiamas, kaip visas rūšis turtas, tiek materialusis, tiek nematerialusis, kilnojamasis ar nekilnojamasis, daiktinis ar nedaiktinis, ir teisę į tokį turtą ar jo dalį patvirtinantys dokumentai. Buvo apibūdinta, jog tai gali būti tiek materialus, tiek nematerialus turtas. Nusikalstamu būdu įgytos pajamos konvencijoje apibūdinamos, kaip bet kokios pajamos, tiesiogiai ar netiesiogiai įgytos ar gautos padarius nusikaltimą. Daromas skirtumas tarp pajams įgijimo ir gavimo taip pat yra nesuvokiamas. Galiausiai konfiskavimas pagal šį teisės aktą yra ilgalaikis turto paėmimas remiantis teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu.

Mano manymu, šis apibūdinimas gana ryškiai prieštarauja ankstesnei Jungtinių Tautų Konvencijai dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, kurioje kalbama apie galutinį nuosavybės atėmimą teismo arba kito kompetentingo organo sprendimu. Toks skirtingas sąvokų aiškinimas yra vengtinas, nes kelia papildomas problemas įtvirtinant turto konfiskavimo mechanizmą skirtingose valstybėse nacionalinėse teisėse. Savo ruožtu atsiranda prielaidos kilti problemiškui tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas apima kelias valstybes jurisdikcijas.

Šiuo metu pats svarbiausias tarptautinis dokumentas įpareigojantis Europos Sąjungos valstybes nares šiuo klausimu yra Europos Sąjungos Tarybos priimtas pamatinis sprendimas, dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo (toliau - ES pamatinis sprendimas). Nauja šiame teisės akte yra tai, kad turtas, kuris buvo naudojamas arba dar tik planuojamas panaudoti nusikaltims darymui bei ekonominė nauda atsiradusi atliekant nusikaltimus nesietinas su tam tikrais nusikaltimais, kuriais buvo pažeistos specifinės baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės.

Todėl turto konfiskavimo taikymas galėtų apimti visus nusikaltimus. Pamatiniame sprendime pasirinkta minimali riba yra nusikaltims baidžiamumas vieneriais metais, manytina, pasirinkta tam, kad būtų galima išvengti turto konfiskavimo už mažareikšmius nusikaltimus, bei neprieštarautų proceso ekonomiškumo principui, kai turto konfiskavimo įrodinėjimo bei vykdymo išlaidos būtų didesnės, nei pati konfiskuotino turto suma. Šis Europos Sąjungos teisės aktas reikšmingas tuo, kad pirmą kartą valstybėms narėms suteikta teisė išplėsti turto konfiskavimą.

Pabrėžtina, kad ši gana radikali priemonė, pagal pamatinį sprendimą, gali būti paskirta, tik tam tikrs kategorijs nusikaltimams, t.y. nusikaltimams, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, kuris ilgiausias terminas ne trumpesnis nei 5-10 metų, o susijusiems su pinigų plovimu, kuris ilgiausias terminas ne mažesnis nei 4 metai. Šiamos. Šiuo atveju nacionaliniui teismui būtų nesvarbu, per kurį laikotarpį įgytas turtas, su kokio konkretaus nusikaltimo padarymu siejamas turtas. Šiais. Iš įvairių tarptautinių konvencijų, kuriomis buvo bandyta įdiegti naujas priemones kovoje su nusikalstamumu, galima daryti išvadą, kad turto konfiskavimo institutas laikui bėgant buvo reglamentuotas detaliau.

Nagrinėjant tarptautinėse sutartyse įtvirtintas turto konfiskavimo sąmpratą, susiduriama su šios teisinės prievartos priemonės statusu baudžiamojoje teisėje. Pavyzdžiui, minėtame Europos Sąjungos pamatiniame sprendime pateikiamas toks apibrėžimas - tai byloje dėl nusikaltimo arba nusikaltims teismo numatyta turto galutinio atėmimo bausmė arba priemonė. Toks dviprasmiškas supratimas leidžia teigti, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningai susitarta, ar turto konfiskavimas yra bausmė, ar specifinė priemonė, kuria yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę.

Turto konfiskavimo raida Lietuvos baudžiamojoje teisėje

Analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo raidą matyti, kad Lietuvoje turto konfiskavimo teisinė samprata taipogi kito. Lietuvai buvus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje galiojo 1961 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau LTSR BK), kurio 22 str. buvo įtvirtinta, kad turto konfiskavimas yra viena iš bausmės rūšių. Pagal pradinę LTSR BK redakciją tai buvo - priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė. LTSR BK 35 str., kuriame ir buvo įtvirtinta ši sąvoka, nieko daugiau apart to, kad turto konfiskavimas skiriamas tik už valstybinius ir sunkius savanaudiškus nusikaltimus, nenurodė. Tai reiškia, kad teismas negalėjo skirti turto konfiskavimo bausmės, jei toks imperatyvus nurodymas nebuvo numatytas LTSR BK specialiosios dalies straipsnyje, kuriame kriminalizuotas nusikaltimas ir ji galėjo būti skiriama.

Gana reikšmingi baudžiamojo kodekso pakeitimai buvo padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip antai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) pakeitime, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 dienos, turto konfiskavimas įvardintas kaip papildoma bausmė, teismo privalomai skiriama už sunkius savanaudiškus nusikaltimus. Papildoma bausmė buvo pašalinta iš BK specialiosios dalies normų ir aprašoma tik bendrojoje dalyje. Lietuvos Respublikos Kontitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) savo 1993-12-13 nutarime konstatavo, kad papildomos bausmės paskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jos taikymo ribas užtikrinant poveikio nusikaltėliui pasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę. Siekiant bausmės individualizavimo ir turto konfiskavimo išplėtimo galimybės, Seimas minėtu pakeitimu pašalino turto konfiskavimo bausmę iš BK specialiosios dalies sankcijų.

Kontitucinis Teismas pabrėžė, kad turto konfiskavimu yra daromas poveikis tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri, pirmiausiai, sąlygoja savanaudiškus nusikaltimus padarymą. Šiame BK 35 str. buvo įtvirtinta sovietinė turto konfiskavimo samprata, kuri visiškai neatitiko to dienos realijas. Daugelis nusikaltėlių, siekdami išsaugoti nusikalstamu būdu įgytą turtą, pasinaudodavo pasenusiu įstatymu.

tags: #isplestinis #turto #konfiskavimas