Straipsnyje aptariamas tarininis pažyminys - savita pažyminio rūšis lietuvių kalboje. Šis pažyminys, pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui, turi įdomią istoriją ir specifinį vartojimą.
Lietuvos regionų žemėlapis
Tarininio Pažyminio Istorija
Ne visuose sintaksės vadovėliuose ir darbuose minimas tarininis pažyminys. Dar 1927 metais Mykolas Durys „Lietuvių kalbos sintaksėje“ kalbėjo apie tarininį pažyminį. Jo sintaksė buvo su akivaizdžiais mokslinės sintaksės pagrindais. Tačiau ta sakinio dalis turi būti priskiriama pažyminių grupei.
1927 metų tarininis pažyminys įvairiose sintaksėse nebuvo minimas iki 1967 metų, kada lietuvių kalbos instituto „Kalbotyros“ 9 tome A. Valiokienė predikatyvinį pažyminį išskyrė kaip atskirą sakinio dalį. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje 1994 m. vėl grįžtama prie Durio termino - tarininis pažyminys. Tam įtakos turėjo V.
Tarininio Pažyminio Apibrėžimas ir Ypatybės
Taigi, kas tas tarininis pažyminys? Tai tikrasis pažyminys, kitaip sakant, savitos raiškos pažyminys - priedėlis. Tarininis pažyminys pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui. Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis.
Linksmas - vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis?). Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais. Gali būti išreikštas daiktavardžiu.
Sudėtinis Tarinys
Suvestinį tarinį sudaro dvi dalys. Pirmoji - gramatinė, asmenuojama arba beasmenė veiksmažodžio forma, rodanti modalumą, asmeniškumą, bet neformuojanti tarinio turinio (pagalbinė dalis), o antroji - reikšminė dalis, formuojanti tarinio turinį.
Linksnių Vartojimas
Linksnių vartojimas yra linksnių sakymas žodžių junginyje bei sakinyje ir suteikimas jiems tam tikros reikšmės. Vadinasi, linksnių vartojimas yra ne tiek morfologijos, kiek sintaksės dalykas.
Pavyzdžiui, sakome galininką Rašyk nulį, bet po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio - kilmininką Nerašyk nulio, o Nerašyk nulį būtų klaida. Morfologijai čia rūpi tik linksnio forma, pavyzdžiui, kad būtų nulis, nulio, nulį, o ne nulius, nuliaus, nulių, nes tai nevartotinos tarminės galūnės.
Vardininkas
Vardininkas yra svarbiausias lietuvių kalbos linksnis.
- a. Prieklėty ttėvelis dalgį plaka. Vaikai žaidžia. Aš nekaltas.
- b. Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo.
- a. Nemunas yra didžiausia Lietuvos upė. Varna - paukštis. Jis buvo gydytojas (pabrėžiant būvio laikinumą, čia galimas ir įnagininkas Jis buvo gydytoju).
- b) Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs. Visi buvo linksmi ir laimingi. Oras darėsi vis tvankesnis. Mes likom antri. Būk atidus, susikaupęs.
Būdvardiškųjų žodžių būvio vardininkas nekeistinas įnagininku: nesakytina buvo linksmais, likom antrais, būk atidžių ir pan. Vardininkas netinka, kur reikia dalies (kitaip - neapibrėžto kiekio) kilmininko - paprastai su veiksmažodžiais būti, pasitaikyti, atsirasti, įvykti, kilti, daugėti, mažėti, atvykti, ateiti, atvažiuoti.
Vartotina Miške yra vilkų (ne vilkai, nes ne visi pasaulio vilkai tame miške yra). Ar kefyro (ne kefyras) yra? Suabejoję, ar reikia vardininko, ar dalies kilmininko, vardininką mintyse keiskime kilmininku.
Šauksmininkas
Vardininkas nevartotinas vietoj šauksmininko kreipiniui reikšti. Kreipinio vardininkų ypač pagausėjo sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį, nes ji šauksmininko nėra išlaikiusi.
Dažniausiai suklystama kreipiantis į asmenis. Turime sakyti Rimai (ne Rimas), palauk! Kai prie kreipinio yra priedėlis, jam irgi reikėtų parinkti šauksmininko formą. Pagal sovietmečio draugas ministre, draugas vedėjau. dar yra toleruojama ponas ministre, ponas vedėjau., bet būtų geriau pereiti prie pone ministre, pone vedėjau.
Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą, prisiminkim senoviškus tarmių emocingus šūktelėjimus pone Dieve, pone karaliau! Ir kitais atvejais priedėlius deriname prie šauksmininko: sakome parlamentare Juozaiti, deputate Petraiti, nes parlamentaras Juozaiti, deputatas Petraiti skamba neįprastai, nemandagiai.
Kai ponas sakomas ne kaip priedėlis, vartotinas tik jo šauksmininkas: Pone (ne Ponas), kiek dabar valandų? Kreipiantis ne į asmenį (o tai kalboje įmanoma, nors atsakymo ir nesitikime), paprastai neklystama: Vai žirgeli juodbėrėli (negirdėti Vai žirgelis juodbėrėlis), taisyk kojas į kelelį. Gegutėle (ne Gegutėlė), užkukuok! Sveika būk, laisve (ne laisvė)!
Pats šauksmininkas reiškia tik kreipinį, jokių kitų reikšmių neturi, todėl jį vartojant niekada neklystama, ir jo šioje knygoje atskirai neaptarsime. Kalboje kartais vardininkas ir šauksmininkas suartėja.
Reiškiant apibendrintą kreipinį, daiktavardį žmogus galima pavartoti dvejopai: ir Atspėk žmogus, ir Atspėk, žmogau, iš kur bėda ateis; Ką tu, senas žmogus, ir Ką ttu, senas žmogau, prieš vėją papūsi?
Dar minėtinas vardininkas, kai mokyklose, kitose įstaigose asmenys šaukiami pagal sąrašus, ir tokį vardininką atsiliepiantysis suvokia kaip šauksmininką: Adomaitis! Balsys! Butkutė!
Laiko Vardininkas
Tam tikri vardininkai, paprastai sutapę su įvardžiais, kelintiniais skaitvardžiais, reiškia laiką: laiko trukmę (a.) arba pasikartojančius laiko tarpus (b.).
- a. Trečia diena (plg. Trečią dieną) daržus ravim. Dėdė antras mėnuo (plg. antrą mėnesį) serga. Penkti metai (plg. Penktus metus) čia dirbu. Jau visi metai (plg. visus metus) arba tiesiog Jau metai (plg. Jau metus) jo nemačiau. Kelinta savaitė (plg.
- b. Jis kas vakaras (plg. kas vakarą) pas mus ateina. Kas mėnuo (plg. Kas mėnesį) važiuoju pas gydytoją. Vasarą kas sekmadienis (plg.
Tokią laiko vardininko vartoseną remia ir grožinės literatūros klasika: Jau kokie metai Juro niekas nematė miestely (P. Cvirka). Tai gaisro ugnis šviečia diena naktis (Maironis). Juk aš ten rytas vakaras, žinau vviską (Žemaitė). Ir vienodai tamsi vasarėlė žiema - mėlynam liūdesy rymosiu laukdama (S. Nėris). Skrenda lekia ten paukšteliai kas vieni metai (V. Krėvė).
Su kiekiniais skaitvardžiais ir kai kuriais įvardžiais vardininkas gali nusakyti ir vietą, bet čia paprastai taip pat yra kitokios raiškos: Stovėjau keli žingsniai (plg. per kelis žingsnius; už kelių žingsnių) nuo lango. Ežeras buvo penki kilometrai (plg.
Pasakymais, sudarytais iš įvardžio kas ir vardininko, nurodoma ne tiek vieta, kiek tam tikru dažnumu pasikartojantis daiktas, reiškinys, asmuo: Kas namai - savi dūmai. Kas šakytėlė - tai gegutėlė. Kas žingsnis krūptelėdavau.
Ar gali vardininkas reikšti objektą?
Nors vardininkas yra ne objekto, o subjekto linksnis, tačiau beasmeniuose sakiniuose lietuviai nuo žilos senovės vardininku objektą nusakydavo, pvz.: Reikia šienas pjauti. Pienas gerti sveika.
Tokį vardininką (beje, ištisai vartotą Kazimiero Būgos) Jonas Jablonskis net laikė norminiu. Šis vardininkas dar ir šiandien dažnas tautosakoje ir tarmėse, ypač rytų aukštaičių; daug jo randame grožinės literatūros klasikoje: Ne sodinti girios reikia, bet mylėti. (V. Krėvė). Vaikas dar reikėjo nuprausti, aprengti (P. Cvirka).
pjauti niekam neberūpėjo, puolė tik išdžiovintojo gelbėti (Žemaitė). Ne taip lengva <.> to kalno viršūnė pasiekti (J. Biliūnas). Kas nežino, kaip sunku yra javai kulti (I.
Toks vardininkas laisvuosiuose stiliuose nelaikytinas klaida, bet dabar jo vietoj oficialiuosiuose stiliuose jau įsigalėjęs vardininkas. Paprastai vartojama: Faktus (ne Faktai) būtina tikrinti. Reikės pateikti pasą (ne pasas).
Neveikiamieji Dalyviai
Šiaip jau galininkiniai veiksmažodžiai valdo objekto galininką, bet iš jų padaryti neveikiamieji dalyviai paprastai eina su vardininku: Šalia kelio vieškelėlio ugnelė kūrenta (daina); geriau negu ugnelę kūrenta, nors - ugnelę kūreno. Visur balta - ar ne miltai malta?; geriau negu miltus malta, nors - miltus malė.
Lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis (daina); geriau negu nusisukta sprandelį, nors - nusisuko sprandelį. Rugeliai nepasėta, kvieteliai neakėta (Just. Marcinkevičius). Vilnų vardas rodo, kad indoeuropiečių jau seniai prisijaukinta avis (K. Būga).
Kai veiksmažodis valdo ne galininką, o kokį kitą linksnį, šis linksnis su neveikiamaisiais dalyviais išlieka nepakitęs - nevirsta vardininku.
Vardo Vardininkas
Yra vadinamasis vardo vardininkas, kuriuo dažniausiai reiškiami literatūros, dailės, muzikos ir kitų sričių meno kūrinių pavadinimai (šitoks vardo vardininkas imamas į kabutes): Apsakyme „Marti“ (ne apsakyme „Marčioje“) Žemaitė pavaizdavo to meto kaimą. Išmokome šokį „Kalvelis“ (ne šokį „Kalvelį“).
Svyruojama nusakant į kabutes imamus simbolinius įstaigų, įmonių ir kitokių objektų vardus. Tokie oficialūs pavadinimai dabar paprastai registruojami parinkus vardininko formą, pvz.: AB „Sparta“ (buvęs trikotažo fabrikas „Sparta“, kurį lietuviai iš tradicijos dažniau vadindavo „Spartos“ fabrikas).
J. Jablonskis yra teikęs tik „Vilties“ dienraštis, „Raidės“ spaustuvė. Ir dabar išlikusi tradicija mokyklų simbolinius vardus nusakyti tik kilmininkais, pvz.: „Aušros“ gimnazija; „Vyturio“ vidurinė mokykla.
Kitais atvejais leidžiama vartoti pasirinktinai: Sesuo dirbo leidykloje „Vaga“ arba „Vagos“ leidykloje. Užsisakiau laikraštį „Respublika“ arba „Respublikos“ laikraštį.
Gyvesnis, buities kalbai teiktinesnis yra vardo kilmininkas, bet aiškesnis, patogesnis neretai būna vardo vardininkas, nes šnekamoji kalba kabučių neperteikia, ir gali susidaryti dviprasmybė, pvz.: Koncertavo „Lietuvos“ ansamblis (kuris Lietuvos ansamblis? Aiškiau: ansamblis „Lietuva“). Svečiai apsistojo „Vilniaus“ viešbutyje (kuriame Vilniaus viešbutyje? Aiškiau: viešbutyje „Vilnius“).
Jeigu iš konteksto ar situacijos aišku, apie ką kalbama, objekto pobūdį nurodantis žodis paprastai nesakomas ir kaitomas vien vardas: Sesuo dirbo „Vagoje“. Užsisakiau „Respubliką“.
Nesimbolinių, ne kaip nors oficialiai suteiktų, o tradicinių vardų objektus - miestus, kaimus, upes, ežerus ir pan. įprasta nusakyti vardo kilmininkais, o ne vardininkais. Vietoj miestas Kaunas, upė Šventoji K. Būga teikė Kauno miestas, Šventosios upė arba tiesiog Kaunas, Šventoji.
J. Jablonskis taisė jau ir kaimas Beduoniai (= Beduonių kaimas) matyti.
Kilmininkas
Kilmininkas yra dažnas, svarbus, jo reikšmės gana įvairios. Su papildymo reikalaujančiais veiksmažodžiais bijoti, laukti, reikėti, stigti ir pan. kilmininkas rodo, į ką krypsta veiksmas, t.y. reiškia objektą ir eina papildiniu: Bijai vilko - neik į girią. Sulaukėm naujo atgimimo. Žmonėms reikia ramybės.
Tačiau veiksmažodis prieiti, vartojamas priartėjimo reikšme, kilmininko nevaldo (nesakoma priėjau namo, upės, tik - namą, upę arba prie namo, prie upės), todėl griežtai taisytini spaudoje dažni pasakymai prieiti išvados (kartais net prieiti sprendimo, susitarimo, rezultato), prieiti prie tos pačios arba vienos (geriau negu vieningos) nuomonės: Kokios išvados (= Prie kokios išvados, kokią išvadą) priėjo (dar geriau Kokią išvadą padarė?) mokslininkai?
Buvo prieita išvados (= prie išvados; prieita išvada; nutarta, nuspręsta), kad programą reikia keisti. Įsigilinę mes prieisim geresnio sprendimo (= prie geresnio sprendimo; geresnį sprendimą; geriau nuspręsim). Sunku pprieiti susitarimo (= prie susitarimo; gyviau pasiekti susitarimą, susitarti). Kitaip mes neprieitume galutinio rezultato (= prie galutinio rezultato; nepasiektume galutinio rezultato).
Pasiekti paprastai reikalauja galininko, ne kilmininko: Jaunuolis pasiekė tikslą (ne tikslo). Pelnas pasiekė (taip pat ir siekė) milijoną (ne milijono). Su pasiekti tinka tik dalies kilmininkas: Pasiekėme laimėjimų (t. y.
Su veiksmažodžiu reikalauti kilmininkas tinka, kai nusakomas reikalaujamasis dalykas, pvz.: Sukilėliai reikalavo paties generolo (t. y. kad jį atvestų). Kalbant apie asmenį, iš kurio reikalaujama, tiks prielinksnio iš konstrukcija arba šalutinis papildinio sakinys: Verslininko (- Iš verslininko) buvo reikalaujama pinigų.
atsikratyti ko ir kuo: Atsikračiau rūpesčių ir rūpesčiais. Negalima atsikratyti tų prašytojų arba tais prašytojais.
klausti, prašyti, atsiprašyti, maldauti ko ir ką (kalbant apie asmenį, į kurį kreipiamasi), tik - ne pas ką: Klausk, paklausk tėvo arba tėvą, kur kepurė. PPrašyk, paprašyk direktoriaus arba direktorių, kad išleistų. Atsiprašyk sesutės arba sesutę. Tarmėse su šiais veiksmažodžiais daug plačiau paplitęs kilmininkas (teirautis - tik su kilmininku: ko).
Tačiau bendrinės kalbos oficialiuosiuose stiliuose geriau rinktis galininką, nes jis kiek sistemiškesnis ir padeda išvengti galimų dviprasmybių: daug aiškiau prašė tėvą pinigų negu prašė tėvo pinigų - ar kreipėsi į tėvą pinigų prašydami, ar prašė tėvui priklausančių pinigų (pats tėvas gali būti miręs).
Be to, galininkas padeda aiškiai atskirti kitokios reikšmės kilmininką - kai ieškoma, teiraujamasi kokio objekto, plg. Buvo atėjęs kaimynas, tėvo klausė (t. y. teiravosi, kur tėvas). Ligonis prašė arba šaukėsi daktaro (t. y. Skiriasi reikšmės mokytis ko ir mokytis ką.
į bendrinę kalbą iš žemaičių tarmės, kur jie vartojami su įnagininku, pvz.: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas. Nemaža nežemaičių veiksmažodinius būdvardžius nešinas, vedinas painioja su neveikiamaisiais esamojo laiko dalyviais nešamas, vedamas ir todėl klaidingai pavartoja kilmininką: Dirbo kilnių jausmų vedinas (= vedamas; geriau kilnių jausmų skatinamas, įkvepiamas).
Tokio tikslo vedini (= vedami; geriau tuo tikslu, todėl; turėdami tokį tikslą) atvykome čia. Tėvų nešini ir vedini (= nešami ir vedami) į polikliniką atvyksta dešimtys mažylių (gyviau Tėvai į polikliniką atneša ir aatveda dešimtis mažylių).
Kiekybės Kilmininkas
Kiekybės kilmininkas patikslina tam tikrą kiekybę reiškiančius žodžius, atskleidžia jų konkretų turinį: dešimt metų; keletas litų; pusė obuolio; daug žmonių; šiek tiek sviesto; maišas bulvių (t. y.
Dalies Kilmininkas
Dalies (kitaip - neapibrėžto kiekio) kilmininkas pasako tokį daiktą, dalyką, kuris arba sudaro visumos dalį, pvz.: Duok duonos - ne visą, tik dalį, neapibrėžtą kiekį, o Duok duoną - visą: kiek yra, kiek matyti, arba (kai yra daugiskaita) pasako tokią grupę, kurios narių skaičius mums nežinomas, nesvarbus, nebūtinas žinoti, neapibrėžtas, pvz.: Ateina svečių, o Ateina svečiai būtų apibrėžta visuma: žinomi kviestieji (plg.
Renkantis dalies kilmininką, daugiausia lemia veiksmažodžio reikšmė, nemažai - ir daiktavardžio skaičius (būdingesnis daugiskaitos dalies kilmininkas), jo reikšmė (dažnesnis konkrečiųjų, o ne abstrakčiųjų daiktavardžių dalies kilmininkas); be to, labai svarbu ir kontekstas, pvz.: Nupirkome gėlių. Gėles nunešėme prie paminklo.
Pirmą kartą minint, gėlės yra neapibrėžtos (būtų klaida Nupirkome gėles). Ne visada lengva pasakyti, ar objektas turi būti neapibrėžtas, t. y. ar reikia dalies kilmininko, ar turi būti apibrėžtas, t. y. išreikštas galininku arba vardininku. Kartais llemia sakytojo noras, nuojauta, pvz.: Klausimų (kai tikimės tik aktualiausių) ir Klausimus (t. y. visus jums rūpimus) galite pateikti raštu.
Į pokylį atvyko giminių, kaimynų (aiškiai ne visi, gal net mažesnė dalis) ir atvyko giminės, kaimynai (irgi turbūt ne absoliučiai visi, bet didžiuma - taigi maždaug suapvalinta visuma).
Iš negalininkinių veiksmažodžių, su kuriais dažniau vartojamas dalies kilmininkas, minėtini reiškiantys egzistavimą: būti, gyventi, pasitaikyti, įvykti. (a.), keitimąsi: aatsirasti, kilti, didėti, daugėti, mažėti. (b.), slinktį: ateiti, atvažiuoti, atvykti.
- a. Yra varlių - rasis ir gandras. Buvo ir džiaugsmo, ir skausmų. Mūsų krašte gyvena rusų, lenkų, totorių. Tokių vaizdų ne kasdien pasitaiko.
- b. Atsirado drąsuolių. Tarp šalių kilo nesutarimų. Daugėja susirgimų gripu.
- c. Ateidavo kaimynų, atvažiuodavo žmonių iš toliau.
Daug gausesnė dalies kilmininkų grupė su galininkiniais veiksmažodžiais, reiškiančiais turėjimą, gavimą, mainus, parūpinimą (turėti, gauti, rasti, duoti, pirkti, parduoti, užsidirbti), darbo procesus (daryti, sėti, kepti, virti), vartojimą (valgyti, gerti) ir t. t.: Turiu rūpesčių. Pasiimk maišą - gausi ragaišio. Pirkai žuvų - pirk ir pipirų. Sūnus jau pats užsidirba pinigų. Gal arbatos įpilti? Kąsk pyrago. Valgiau sūrio, gėriau kavos. Jie mums padarė žalos. Už klėties sėsim miežių, sodinsim bulvių. Virdavom barščių, kopūstų, bulvienės, kepdavom blynų.
Taigi tam tikri veiksmažodžiai tarsi valdo du linksnius: ir galininką, ir kilmininką, tik paprastai skiriasi tokių žodžių junginių reikšmė: duok pinigus, gavau pinigus - visus, kurie skirti, žadėti; duok pinigų, gavau pinigų - dalį reikiamų ar šiaip neapibrėžtą kiekį; turiu arba gavau darbą - nuolatinį; turiu arba gavau darbo (laikinai arba dal...
Dalyvių Kirčiavimas
Mokytoja skelbia naujos pamokos temą „Dalyvių kirčiavimas“ ir pradeda aiškinimą. Lentoje rašo pavyzdžius ir išimtis iš taisyklių. Keletas mokinių paskaito, kaip sukirčiavo dalyvius. Mokytoja užduota namų darbus iš naujos temos.
Patikriname namų darbus. Aiškinu, o mokiniai žymisi sąsiuviniuose: „Neveikiamieji dalyviai reiškia daikto ypatybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo. Lentoje mokytojas aiškina kiekvieno laiko darybą, mokiniai žymisi sąsiuviniuose ir galvoja pavyzdžius. Atlieka pratimą, kurį išdalina mokytojas.
Klausia, kokie vienaskaitos linksniai turi nosines raides žodžio gale (pvz.: vns. vyr. g. V. / G. ; mot. g. kokie daugiskaitos linksniai turi nosines raides žodžio gale? (pvz.: tik dgs. Lentoje mokytojas rašo veikiamosios rūšies dalyvį „dirbąs“ ir jį linksniuoja visais laikais.
Aiškinu, kokie dalyviai yra vadinami reikiamybės: jei dalyvis rodo daikto ypatybę, kylančią iš veiksmo, kurį dar reikia kažkam atlikti, tai tokį dalyvį vadiname reikiamybės dalyviu. Taip pat pasakau, kad tai reta neveikiamosios rūšies dalyvio forma.
Išdalinu mokiniams užduotis. Aiškinu, kad dalyviai lietuvių kalboje pagal rūšį yra skirstomi į veikiamuosius ir neveikiamuosius. Išdalinu lapelius, kuriuose jie turi sužymėti rodyklėmis veiksmų kryptį. Aiškinu, kad dalyvio rūšis parodo asmens ir daikto santykį su veiksmu. Kai veiksmą atlieka pats veikėjas, tą pasakome veikiamosios rūšies dalyviù (plaukiantis laivas, skaitantis berniukas).
Sakau, kad dabar braižysiu lentelę, kurią ir mokiniai turi persibraižyti sąsiuviniuose. Išdalinu lapelius su užduotimi.
Pavyzdžiai:
Mūsų daržas turi daug (arti) ________________ žemės. Muzikos priemonių parduotuvėje pirkau (mušti) _______________ instrumentą. Norėjau nusausinti prirašytą lapą, bet neradau (sugerti) _________________ popieriaus. Tų vaistų reikėjo gerti kasdien po tris (valgyti) ________________ šaukštus.
Nuo seno šie paukščiai Lietuvoje (gerbti) _________________ ir (prižiūrėti) ________________. Mūsų kaime nebeliko (apgriūti) _______________ lūšnelių, (apleisti) _________________ sodybų. Pro (apšalti) _______________langą vaikai pamatė (ateiti) ________________ moterį. Kitą kartą karalius (turėjo) _______________ seną arklį, seną katę ir seną gaidį.
Jau iš toli buvo matyti (blizgėti) ___________________ ledas. Jonukui, tų kalbų (klausytis) __________________, drebėjo širdelė.
Kiti pavyzdžiai:
- Čia ariamas laukas.
- Žiedais apipiltose liepose darbščiai dūzgė bitelės.
- Skruzdėlė rado vorą beskundžiantį.
- Prieš mus - banguojančių rugių laukas.
- Išgąsdintas žvėrelis pasislėpė.
- Privažiavome sodybą, apaugusią dideliais medžiais.
- Gerai apžiūrėjęs, radau, ko ieškojęs.
- Niekada neužžels takas, vedęs į tėvų namus.
- Garlaivis, priplaukęs prie uolos, sustojo.
Neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų vartojimas
tags: #islinksniuoti #dalyviai #laukti #buti