Gyvūnų prieglaudos sodyba: kas tai?

Gyvenimas vienkiemyje gali būti tikras iššūkis, bet kartu ir didelis džiaugsmas. Tai galimybė atsigaunti, pajusti gamtos ramybę ir stebėti ryškiau juntamą metų laikų kaitą. Šiame straipsnyje pasakojama apie šeimą, kuri nusprendė perkelti savo gyvenimą ir verslą į kaimą, įkuriant gyvūnų prieglaudos sodybą.

Kaip gimė idėja?

Kaunietė Donata, ištekėjusi už Tomo iš Viduklės, visada jautė, kad miestas juos spaudžia. Laisvalaikiu vis dažniau lėkdavom į gamtą, kur jausdavomės atsigavę, atsipalaidavę. Taip jie atsidūrė Lekėčiuose, įrengtoje sodyboje, kur negalėjo auginti gyvūnų. Tačiau būtent gyvūnai traukė Donatos šeimos vyrus.

Pirmasis sūnelio žodis

Labai visi stebėjomės, iš kur tam mūsų Matuliui toks įgimtas potraukis visiems tiems ūkio gyvūnams. Jei pirkdavom žaisliukus - tai būtinai turėjo būti naminiai gyvūnai: avytės, vištytės ir panašiai. Sūnelio pirmasis žodis buvo ne "mama" ar "tėtė", bet "akaka" - kitaip sakant, arklys.

Persikėlimas į kaimą

Pagyvenę Lekėčiuose - kaip aš vadinu, nei mieste, nei kaime (juokiasi) - abu supratome, kad tai mums tinka. Tad drąsiai ėmėmės tolesnių žygių tikro kaimo link. Norėjome sukelti viską - ir šeimos gyvenimą, ir verslą - į vieną vietą.

Verslo ir ūkio derinimas

Dirbdamas valdiškame darbe Tomas laisvalaikiu ėmė užsiimti medžio drožyba. Aš dabar vadovauju šeimos įmonei - vasarą darome inkilus krikštynoms, vestuvėms; rudenį, žiemą gaminame įvairius medalius, suvenyrus mokyklų, šeimos šventėms, o tuo tarpu vyras tvarkosi ūkyje. Tik šį pavasarį gavo ūkininko pažymėjimą, labai juo džiaugiasi, turi planų auginti uogytes - gal braškes, gal šilauoges. Bet viskas dar ateityje. Taigi, tiesiog ėmėme ir pasidalijome darbais.

Gyvūnai sodyboje

Mūsų valdos - šeši hektarai, tad ir mūsų povai gyvena laisvėje. Pirmieji drauge su mumis čia atsikraustė povai, kuriuos dar Lekėčiuose gavome dovanų iš savo giminaičių. Dabar jie sau išdidžiai vaikštinėja su trimis mažyliais, o mes nelabai galime prie jų prisiartinti. Kad jie subręstų, dėtų kiaušinius ir išperėtų mažylius (o šią vasarą būtent taip ir įvyko!) - prireikė net trejų metų.

Ponia Povienė ir jos mažyliai

Kiaušinius ponia Povienė taip pat perėjo aukštai tvarte, kur niekas negalėjo prie jos prieiti. Šie išdidūs paukščiai nėra kaip šuniukai, kad labai glaustytųsi prie žmogaus. Jei eini artyn, povė savo mažylius vedasi tolyn.

Poni arkliukai

Išsyk po povų. Iš pradžių galvojome įsigyti vieną, bet veisėjas, iš kurio pirkome, papasakojo, kad jie yra bandos gyvūnai, jiems būtinai reikia bendravimo. Žmogus juk neturės laiko tiek su jais užsiimti. Taip Mato svajonė išsipildė dvigubai ir mūsų ūkyje apsigyveno dvi vokiečių grynakraujės klasikinės poniukės - Frėja ir Atėnė.

Kai pirkome, jos buvo metinukės, o dabar merginoms tuoj sukaks treji. Pagal arklių amžių - tai labai nedaug, tad Matui ant jų lipti, joti neleidžiame. Vakarais mes jas pavedžiojame, pabendraujame, o kai užsimanome pajodinėti - važiuojame į Raseinių žirgyną. Nuo praeitos vasaros Matas ten lanko jodinėjimo pamokas. Beje, vasarą Raseinių hipodrome kas kelintą savaitgalį vyksta žirgų lenktynės.

Kiti gyventojai

Ūkyje taip pat gyvena:

• Vištyčių patarškų, kurios renka erkutes, šliužus ir atbaido vanagus.
• Dvi dešimtys vištelių, kurias maitiname kviečiais, avižomis.
• Triušė Snaigė, kurią Matas gavo gimtadieniui dovanų.
• Katė Cukriukė ir katinas Špicas bei penki jų kačiukai.
• Keturios bičių aviliai, iš kurių tikimės medaus.

Gyvūnų filosofija

Matote, pas mus yra taip: tie gyvūnai, kurie turi vardus ir yra mūsų draugai, neauginami mėsai. Jie grožiui, sielos džiugesiui ir bendrystei. Kai jie numiršta, kaip aš Matukui sakau, iškeliauja į amžinuosius dangaus plotus… Bet mes turime pulkelį vištų tvartelyje, kurios gyvena atskirai, jos neturi vardų ir su jomis nebendraujame. Tai mėsinės vištos, - aiškinu aš Matui. Mes kalbamės apie tai, kad mėsytė ant medžių neauga.

Svajonės apie stručius

Sugavojome juos pirkti po kokio mėnesio, vos tik įsikūrėme vienkiemyje. Išsigijome jauniklių porelę. Parsivežėme, paauginome kelias dienas ir juos iš mūsų pavogė. Taip netikėtai atradome kitą kaimo pusę… O buvome taip optimistiškai nusiteikę. Dabar svajojame apie kur kas didesnius - emu veislės stručius. Kam jie reikalingi? Na… daug kas mūsų šito klausia. Tiesiog grožiui.

Gamta ir žmogus

Turime savo keliuką, kuriuo kiekvieną vakarą savo gyvūnus praeiname, jais pasigrožime. Vienais - iš tolo, kitais - iš arčiau. Ne tik matome, bet ir girdime. Tarkim, povai labai šaižiai klykia. Tamsesniu paros metu atrodo lyg garsai iš siaubo filmo. Ką jų klyksmai reiškia? Turbūt nujaučia pavojų. Stebime gerves, kurios irgi klykauja - smagiai su mumis šnekasi - tik jau kitaip. Visai šalia namų turime pratekantį Apusino upelį, kuriame beprotiškai fantastiškai kvarksi varlės. O jau sutemus girdisi, kaip darbuojasi medžius graužiantys bebrai. Vasaros vakarais prie arbatos puodelio hamake klausomės čirškiančių žiogų.

Gyvenimas kaime - tai irgi savotiškas dialogas su Dievu. Nors bėgimo užtenka, bet kaime jis kitoks. Ne monotoniškas, ne varginantis, o leidžiantis labiau atsigręžti į save, į savo šeimą. Tikrai įdomesnis nei mieste, kur pragyvenome dešimt metų.

Gyvūnų prieglaudos sodybos gyventojai

tags: #islaisvintu #gyvunu #sodyba