Emilija Škarnulytė - lietuvių menininkė, jau daugiau nei dešimtmetį aktyviai kurianti ir eksponuojanti savo darbus užsienyje. Jos kūriniai buvo pristatyti svarbiausiose pasaulio institucijose ir renginiuose, tokiuose kaip Venecijos architektūros bienalė, SIART bienalė Bolivijoje, San Paulo ir Rygos meno bienalės, Roterdamo tarptautinis filmų festivalis, Pompidu centras ir Oberhauseno tarptautinis trumpųjų filmų festivalis.
2023 metai Emilijai Škarnulytei prasidėjo naujo kūrinio pristatymu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Ji ruošiasi Henie Onstad trienalei Osle, Gwangju bienalei Pietų Korėjoje, personalinei parodai Sione, Šveicarijoje, Helsinkio bienalei, Ars Fennica 2023 prizo parodai Kiasma šiuolaikinio meno muziejuje Suomijoje ir Liublianos bienalei.
Naujausias menininkės darbas - „Aphotia“, kurio premjera įvyko pirmojoje Vilniaus performanso meno bienalėje sausio 23 d. LNOBT. Šis kūrinys atspindi Škarnulytės siekį pamatyti nematoma, pažvelgti į pasaulį naujais rakursais.
Rosana Lukauskaitė: Jūsų meniniai projektai yra platūs ir žavūs. Neseniai daug laiko praleidote Brazilijoje.
Emilija Škarnulytė: Mano paskutinė kelionė buvo į Amazoniją, kur ruošiau kūrinį Gwangju bienalei. Filmavau vietą, kur susiformuoja viena didžiausių pasaulio upių, kur susitinka kairysis Amazonės intakas Rio Negro arba „Juodoji upė“ ir Solimões upė. Vasario mėnesį ten grįšiu, kad užbaigčiau kūrinį bendradarbiaudama su Rio de Žaneiro nacionalinio istorijos muziejaus mokslininkais.
Įkvėpimo šaltiniai
Škarnulytė teigia, kad ją įkvepia kitos kūrėjos ir menininkės, tokios kaip Marija Gimbutienė ir Aleksandra Kasuba - lietuvių kilmės moterys, kurių vizionieriški darbai skatina ją pačią veikti. Taip pat ją įkvepia JAV avangardinio džiazo muzikantas Marshall Allen ir italų kilmės brazilų architektė ir dizainerė Lina Bo Bardi.
Be šių meno pasaulio asmenybių, Škarnulytė semiasi įkvėpimo iš nežmogiškų fenomenų: geologinių, kraštovaizdžio ir kitų erdvinių patirčių, kurios priartina ją prie kitokio laiko tėkmės, arba vadinamojo giliojo laiko.
Škarnulytės kūrybai didelę įtaką padarė kelionės į Pietų Korėją ir susidūrimas su pramonės ir žmonijos paliktais randais kraštovaizdyje. Ji studijavo skulptūrą Brera institute Milane, Italijoje, o vėliau, studijuodama šiuolaikinį meną Tromsø universitete Norvegijoje, pradėjo groti muziką ir subūrė studentų grupę, su kuria koncertavo Brazilijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Menininkė ilgą laiką laikė vaizdo meną ir muziką dviem visiškai skirtingomis praktikomis, tačiau nuolat ieško taško, kur jie susitinka ir persidengia, taško, kur jų sinergija gali būti aktyvuota. Būtent tai galima pamatyti „Aphotia“ performanse, kuriame dera vaizdo menas, instaliacija, muzika ir performatyvumas.
Ignalinos atominė elektrinė
Kūrybos metodai ir temos
Škarnulytė teigia, kad jai svarbu keliauti ir stebėti, nes vis dažniau atranda, kad reiškiniai, egzistuojantys kažkur toli, gali būti rasti ir šalia, kasdieniniame gyvenime. Tačiau jai svarbiausia kuriant filmus - ne konkreti vieta ar reiškinys, o neįprasto, iškreipto erdvės ir laiko suvokimo formavimas, kuris gali sukelti ypatingą dvasinę būseną.
Filme „Sirenomelia“ ji pati įkūnijo undinę. Pasiruošimas truko beveik metus ir pareikalavo daug fizinių ir psichologinių pastangų. Filmavimo procesas buvo labai intensyvus - teko plaukti -4 laipsnių Celsijaus vandenyje. Patiriant kūno apribojimus, atsiveria galimybė suvokti kažką didesnio - būti šaltyje kelias minutes, kur žmogaus sukurti objektai išliks dešimtis ar šimtus metų. Tai buvo viena iš tų „ego mirties“ patirčių, kurių principus ji dažnai taiko savo darbuose - iššūkio forma.
2023 metais Škarnulytė atsisakė priimti vienos didžiausių Berlyno galerijų GASAG meno prizą dėl Rusijos agresijos Ukrainoje. Ji teigia, kad šiais laikais labai svarbu būti neapolitiniu, ypač vykstant karui. Kiekvienas žmogaus žingsnis, kiekvienas jo pasirinkimas ir kiekviena užimta pozicija yra svarbūs.
2022 metais Scanorama Europos šalių kino forume įvyko pirmasis Škarnulytės pilnametražis dokumentinis filmas „Graveyard“ (liet. Kapinės). Šis filmas nukelia žiūrovus į vietas, į kurias kitaip neįmanoma patekti - uždarytus, tuščius atominius reaktorius, pulsuojančias geotermines jėgaines, užšalusius naftos terminalus ir net išmontuotą Ignalinos atominę elektrinę. Menininkė ne tik dokumentuoja pasaulį, bet ir, naudodama išplėstinį kinematografinį naratyvą, perteikia ateities perspektyvas, žvelgdama į pasaulį iš ateities archeologo perspektyvos.
Škarnulytė siekia suteikti žiūrovui laiko ir erdvės atsisėsti, medituoti ir kelti klausimus; suteikti jam pasirinkimo laisvę ir teisę nuspręsti, kokią ateitį jis mato. „Graveyard“ nesiekia pateikti atsakymų, o veikiau kelia klausimus apie dabartinę situaciją. Kitose savo darbuose ji taip pat siekia sukurti erdvę apmąstymams, atsisakyti pozityvaus ar distopinio vertinimo ar sprendimo. Ateities archeologas neteisia, o tik bando suprasti, pamatyti ir pajusti. Vertinimas ir sprendimas reiškia žmogiškumą, o įdomiau paklausti: kaip visa tai atrodo iš atomo perspektyvos? Kaip radiacija mato ir jaučia? Skalės klausimas taip pat yra esminis: pozityvus ar distopinis vertinimas gali apimti šimtą metų, bet kaip prasmė keičiasi per tūkstantmečius?
Vilniaus performanso meno bienalė
Pirmosios Vilniaus performanso meno bienalės atidarymo renginys, Emilijos Škarnulytės „Aphotia“, įvyko sausio 23 d. 19 val. LNOBT. Bilietus į renginį galima įsigyti adresu opera.lt. Bienalės organizatorius - Vilniaus miesto galerija „Meno Niša“. Renginį finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kancerija ir Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis partneris - JCDecaux Lietuva.
tags: #isivaizduojamas #pasaulis #turejo #buti #grindziamas #principais