Intelektinės Nuosavybės Apsauga ir Dirbtinis Intelektas: Iššūkiai ir Galimybės

Dirbtinis intelektas (DI) sparčiai transformuoja įvairias sritis ir skatina naujus verslus. Inovacijos yra esminis dalykas siekiant šių tikslų.

Šiame straipsnyje aptarsime, kaip DI plėtra gali paveikti kūrėjų, kurie dirba pagal darbo sutartį, teises į intelektinę nuosavybę, remiantis Lietuvos Respublikos teisiniu reguliavimu.

Dirbtinis intelektas (DI) prekių ženklų kūrime - tai skaitmeniniai procesai, programiniai įrankiai, kurie padeda kūrėjui atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, generuojant idėjas, ieškant verbalinių, formos išraiškų, kuriant simbolius. Dirbtinis intelektas padėti gali tiek kūrimo pradžioje, kai yra renkama visa medžiaga ir analizuojami duomenys, tiek ir pabaigoje, kai yra vertinamas sukurtas dizainas.

Dirbtinio intelekto panaudojimo sritys pasaulyje. Šaltinis: WIPO

DI panaudojimas skirtingose srityse

Egzistuoja sritys, kuriose žmogus yra pranašesnis už mašinas, bei sritys, kuriose kompiuteriai ir jų programos lenkia žmogų. Tačiau yra dar ir tokios sritys, kuriose žmogus ir mašina gali bendradarbiauti. Jei žmogus yra pranašesnis jausdamas ir vertindamas, tai mašina gali kur kas geriau atlikti pasikartojančius veiksmus, sukurti daug įvairių variantų pagal jau esamus parametrus. Tad sujungiant žmogaus ir kompiuterio darbą, norimą rezultatą galima pasiekti kur kas greičiau ir tiksliau.

DI įtaka ir pagalba kūrėjui gali būti atspindėta kuriant drono konstrukciją. Programai nurodome, kokio dydžio ir svorio dronas mums yra reikalingas, o DI pasiūlo šimtus tūkstančių konstrukcinių variantų. Tad aš galiu išsirinkti man tinkamiausią dizainą.

Kalbant apie grafinį dizainą, kaip pavyzdį galime pateikti Mastrichto universiteto mokslininkų darbus logotipų simbolių kūrime. Algoritmai yra užprogramuoti generuoti aukštos raiškos formas ir simbolius, kurie iki šiol dar nebuvo naudoti. Sakoma, kad šių dienų pasaulyje dizaineriams yra labai sunku sukurti naujus ir dar nematytus logotipų dizainus, tačiau greičiau ir lengviau tai padaryti galima naudojantis mašinomis.

Daugiausia pasistūmėta skaitmeninių produktų, internetinių svetainių, reklamų vertinimo srityje. Egzistuoja įvairūs neuromokslu pagrįsti įrankiai, kurie stebi žmonių pasirinkimus, žvilgsnius, dėmesį ir pagal tai vertina, lygina panašius produktus rinkoje ir pan. Ypač įdomu tai, kad jau dabar atsiranda įrankiai, kurie leidžia įvertinti dizainą nepatalpinus jo į konkurencinę aplinką.

Dirbtinis intelektas gali padėti apsaugoti intelektinę nuosavybę. DI pagalba stebint rinką ir jos pokyčius, galima matyti, ar rinkoje neatsiranda panašių ar net tokių pat produktų. Teoriškai, DI tam yra tinkamas. Viskas priklauso nuo to, kaip jis bus pritaikytas tokiam monitoringui.

Tobulėjantis dirbtinis intelektas kelia daug teisinių ir etikos klausimų, nes liečia daug sektorių. Šiuo metu ypač populiarėjantis generatyvusis dirbtinis intelektas („ChatGPT“, „MidJourney“ ir kt.) tampa vis labiau ir plačiau naudojamu kūrybinėse industrijose.

Diskusijos ypač susijusios su autorių teisių pažeidimu (t. y. Daugėjant ginčų, teismai turės nustatyti, kaip intelektinės nuosavybės įstatymai turėtų būti taikomi generatyviniam DI. Taigi, atsakymų į šiuos aktualius klausimus yra ieškoma būtent šiuo metu.

Kam priklauso DI sukurtas kūrinys? Daugiausia aiškumo yra dėl to, ar DI sukurtas kūrinys gali gauti autorių teisių apsaugą. Kalbant apie meną, ar tai būtų vaizdo įrašas, vaizdas, scenarijus, muzika, jei jį sukūrė dirbtinis intelektas, asmuo negali reikalauti jo nuosavybės ar autorių teisių apsaugos.

JAV patentų ir prekės ženklų biuras taip pat atsisako taikyti autorių teisių apsaugą DI sukurtiems kūriniams, motyvuodamas tuo, kad tik žmogui gali būti pripažinta autorystė. Taigi, nesant žmogaus indėlio, DI sukurtam kūriniui autorystė ir autorių teisių garantuojama apsauga nepripažįstama.

Tačiau kitokia situacija yra su DI pagalba sukurtais kūriniais („AI-ssisted“), bet ne paties DI sukurtais („AI-generated“) kūriniais. Jeigu kuriant kūrinį, DI naudojamas kaip įrankis, bet yra ženklus žmogaus indėlis į kūrinio kūrybą, apsauga gali būti suteikta.

Kitas svarbus momentas yra įsigilinti į DI programų naudojimo taisykles. Daugelis jų numato, kad visa joms pateikta ir jų sugeneruota informacija gali būti programų naudojama paslaugoms teikti.

Šalių deryboms dėl turinio naudojimo neduodant rezultatų, JAV dienraštis „The New York Times“ užblokavo „ChatGPT“ kūrėjo „OpenAI“ žiniatinklio nuskaitymo programą, o tai reiškia, kad „OpenAI“ negali naudoti leidinio turinio savo AI modeliams mokyti. Be to, „The New York Times“ atnaujino paslaugų teikimo sąlygas, kad uždraustų jo turinį naudoti mokant dirbtinio intelekto modelius. Taigi, galiausiai DI įmonės turės išmokti licencijuoti ir mokėti už bet kokius kūrinius, kuriuos jos norės įtraukti į DI algoritmus. Ir turės siekti autorių leidimo arba pašalinti kūrinius, kurie neturi leidimo.

DI plėtrą palaikančių nuomone, dirbtinio intelekto mokymas naudojant autorių teisių saugomą medžiagą yra „sąžiningas naudojimas“ (angl. fair use). Lietuvoje taip pat taikomos panašios išimtys iš autorių teisių apsaugos, vadinamos autorių turtinių teisių apribojimais.

Kadangi JAV Aukščiausias Teismas nusprendė, kad išvestinis Warholo kūrinys nėra „sąžiningas naudojimas“, tai gali sukelti problemų DI sukurtiems darbams.

Tačiau dėl autorių teisių apribojimo kyla ir pavojus, kad generatyvinio DI vystymas gali susitelkti tik didelių ir kapitalo turinčių korporacijų rankose. Nes tik jos pajėgs sudaryti licencines sutartis su visais kūrėjais ir mokėti jiems licencinius mokesčius.

Todėl ir dabar keliamas klausimas, kaip reikėtų reguliuoti šią sąlyginai naują generatyvinio DI technologiją. Ar DI laikyti tokia svarbia ateitį keičiančia technologija, kad taikytume jai išimtis iš autorių teisių reguliavimo?

Greta neabejotinos naudos, kurią teikia dirbtinio intelekto (DI) plėtra, pastaruoju metu vis garsiau skamba įspėjimai dėl jos keliamų rizikų. Nekyla jokių abejonių, kad tolesnė DI plėtra kels naujas socialines problemas, o teisės mokslas ir praktika bus priversti į šias problemas reaguoti.

Viena aktualiausių ir daugiausia susirūpinimo keliančių DI poveikio krypčių - įtaka darbuotojų teisėms ir jų pajamoms. Naujas aspektas yra tai, jog dėl generatyvinio DI pavojuje atsiduria „kūrybinės“ profesijos (rašytojai, žurnalistai, tapytojai, muzikos kūrėjai, dizaineriai, išradėjai ir pan.), kurios iki šiol laikytos gana saugiomis nuo mašinų invazijos.

Komentare remiamasi Lietuvos Respublikos teisiniu reguliavimu. Pro akis neretai praleidžiama aplinkybė, jog egzistuoja skirtumas tarp darbuotojų, kuriančių fizinę produkciją ir darbuotojų, kuriančių intelektinės veiklos rezultatus.

Darbuotojo sukurtų autorių teisių objektai saugomi ir už jų panaudojimą atlyginama įstatymuose ir susitarimuose nustatyta tvarka. Konkretesnes atlygio darbuotojams ar kitokias teises jų sukurtų intelektinės veikos rezultatų atžvilgiu nustato specialūs intelektinės nuosavybės bei kiti įstatymai.

Kalbant apie autorių teises, svarbiausia aptariamu požiūriu nuostata įtvirtinta Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau - ATGTĮ) 9 straipsnyje: kūrinio, sukurto atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukūrę kūrinį, tačiau turtinės autorių teisės į tokį kūrinį 5 metams pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje.

Nors aptariama nuostata lemia turtinių teisių perėjimą darbdaviui, o joks papildomas atlyginimas darbuotojui nelaiduojamas, iš tiesų ši nuostata yra palanki darbuotojui ir suteikia jam nemažai papildomų garantijų bei galimybių.

Pirma, autorystės suteikimas darbuotojui, o ne darbdaviui reiškia, jog darbuotojas įgyja neperleidžiamas asmenines neturtines autoriaus teises. Nors autoriaus asmeninės neturtinės teisės laikomos neturinčiomis ekonominio turinio ir saugančiomis tik asmeninius autoriaus interesus, praktikoje norint naudoti kūrinį vienu ar kitu aspektu dažnai iškyla būtinybė darbdaviui derinti su darbuotoju ir asmeninių neturtinių teisių klausimus (pvz., kūrinys yra keičiamas arba siekiama ant kūrinio kopijų nenurodyti autoriaus vardo), o tai suponuoja papildomo susitarimo su darbuotoju poreikį.

Antra, praktikoje aplinkybė, ar kūrinys sukurtas darbuotojui atliekant tarnybines pareigas arba darbo funkcijas dažnai anaiptol nėra akivaizdi. Lietuvos teismai yra suformulavę taisyklę, jog faktas, kad kūrinys sukurtas atliekant tarnybines pareigas, nepreziumuojamas, taigi, kylantys neaiškumai aiškintini darbuotojo naudai. Praktikoje vėlgi tai reiškia papildomus poveikio svertus darbuotojo pusėje, nes kilus ginčui dėl autorių teisių priklausomybės darbdavys yra labiau suinteresuotas spręsti ginčą taikiai ir daryti daugiau nuolaidų, įskaitant ir finansines.

Trečia, ATGTĮ 9 straipsnis įtvirtina terminuoto (5 metų) perėjimo darbdaviui taisyklę, o tai reiškia, kad po 5 metų autorių turtinės teisės grįžta darbuotojui, Darbdavys, siekdamas įgyti teises ilgesniam nei 5 metų laikui, privalo sudaryti papildomą sutartį su darbuotoju.

Šiek tiek mažiau darbuotojui palanki nuostata yra ATGTĮ 10 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad turtinės autorių teisės į kompiuterių programą, kurią sukūrė darbuotojas atlikdamas savo tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, priklauso darbdaviui, neribojant penkerių metų terminu (jeigu kitaip nenustatyta sutartyje).

Kalbant apie darbuotojų sukuriamus išradimus, juos reglamentuoja tarnybinio išradimo institutas (Patentų įstatymo 11 straipsnis). Tarnybinis išradimas yra apibrėžiamas kaip išradimas, atitinkantis vieną šių kriterijų: yra sukurtas darbo sutarties, kuri numato išradybos veiklą, vykdymo metu; kai yra konkretus pavedimas, projektavimo, konstravimo, mokslinio tyrimo arba technologijų kūrimo metu; naudojantis sukaupta darbdavio patirtimi arba jo technologijomis ir įrengimais.

Svarbi nuostata, jog darbdavys, gavęs tarnybinio išradimo patentą, privalo mokėti išradėjui autorinį atlyginimą, o pastarais nemokamas tik jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas išradimų kūrimas ir už tai jam buvo arba yra mokamas sutartas padidintas atlyginimas.

Labai panašus teisinis reguliavimas galioja ir darbuotojų-dizainerių atveju. Dizaino įstatymo 13 straipsnis numato tarybinio dizaino kategoriją, o kriterijai, kurie taikomi nustatant tarnybinį dizainą ir dizaineriui nustatoma autorinio atlyginimo galimybė didžiąja dalimi atkartoja aukščiau aptartą tarnybinio išradimo reguliavimą.

Papildomai reikia paminėti Mokslo ir studijų įstatymo nuostatą, kad ne mažiau kaip trečdalis pajamų, gautų už intelektinės veiklos rezultatų komercinį panaudojimą, turi būti skiriama autoriui (bendraautoriams), jeigu darbo ar kitoje valstybinės aukštosios mokyklos ir darbuotojo sudarytoje sutartyje nenumatyta kitaip.

Taip pat specialios nuostatos galioja žurnalistų sukurtų autorinių kūrinių atžvilgiu, nepaisant to, kad žurnalistas su viešosios informacijos rengėju susijęs darbo santykiais (Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnis).

Apibendrinant, darbuotojams, kuriantiems intelektinės veiklos rezultatus, įstatymai nustato papildomas teises į intelektinės veiklos rezultatus ir galimybes gauti papildomas pajamas iš jų sukurto kūrinio, išradimo ar dizaino.

Pasiremsime R. Abbott pateiktu apibrėžimu, nurodančiu, kad dirbtinis intelektas yra algoritmas arba mašina, sugebantys įvykdyti užduotis, kurios įprastai reikalauja pažinimo gebos. Vienas esminių DI aspektų yra autonomija, reiškianti, kad DI generuojami rezultatai gali nebūti tiesiogiai nulemti iš anksto žmogaus suformuluotų instrukcijų, o tai skiria DI nuo kitų techninių priemonių.

Reikia pastebėti, kad dėl žmogaus ir DI generuojamų rezultatų santykio tebevyksta ginčai. DI yra sukuriamas ir veikia (bent kol kas) tik tarpininkaujant žmonėms: vieni jų sukuria atitinkamus kompiuterinės programos kodus, kiti „moko“ DI, dar kiti formuluoja užduotis, peržiūri ir atrenka rezultatus, galimai apdoroja gautus rezultatus papildomomis priemonėmis. Skirtingų asmenų įsitraukimas gali būti labai įvairus.

Visgi, svarbiausias aspektas tas, kad kai kuriais atvejais ryšys tarp žmogaus ir DI sugeneruoto rezultato tampa pernelyg nutolęs, tai yra, galutinis rezultatas, kuris neabejotinai būtų laikomas intelektinės nuosavybės objektu, jei būtų sukurtas žmogaus, nebuvo jokiu aiškiu būdu nulemtas žmogaus kūrybinių sprendimų (pvz., žmogaus indėlis gali apsiriboti tik abstrakčia komanda programai sukurti tam tikro pobūdžio kūrinį).

Šiuo požiūriu doktrinoje yra skiriami kūrybos rezultatai, sukurti naudojantis DI pagalba (juose galima įžvelgti darbuotojo kūrybinį indėlį), ir „tikrieji“ DI sugeneruoti rezultatai, kuomet darbuotojo kūrybinio indėlio konstatuoti nebeįmanoma.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, galima išskirti kelias pagrindines alternatyvas, kaip teisinis reguliavimas turėtų paskirstyti intelektinės nuosavybės teises į DI sukurtą kūrinį, išradimą ar dizainą.

Pirmoji alternatyva būtų laikyti visus DI sugeneruotus rezultatus priklausančius „viešajai sričiai“ („public domain“). Šis sprendimas, bent trumpalaikiu požiūriu, būtų naudingas visuomenei, nes, teoriškai, visuomenės nariai turėtų neribotą prieigą prie DI sukurtų rezultatų. Be to, jis patrauklus, nes nereikalauja esamų taisyklių revizijos, o žmogaus-kūrėjo išskirtinumas būtų išsaugotas.

Visgi, dėl DI išradimų patentavimo vienareikšmiško atsakymo nėra. Dažnai galima sutikti poziciją, jog DI išradimų patentavimo galimybė turi būti pripažįstama, nepaisant to, ar DI laikysime išradėju, ar ne.

Vertinant iš praktinės pusės, „viešosios srities“ sprendimas susidurs su akivaizdžia problema, jog įmonės yra suinteresuotos DI sugeneruotų kūrinių, išradimų ir dizainų apsauga, todėl paprasčiausiai imituos, kad yra kūrinys ar išradimas sukurtas fizinių asmenų.

Vertinant iš darbuotojo perspektyvos, „viešosios srities“ variantas jiems nebūtų naudingas. Šis sprendimas panaikina intelektinės nuosavybės teisių ar atlyginimo už jas galimybę. Taigi, darbuotojai neturėtų nei asmeninių neturtinių teisių, nei turtinių teisių. Tokiu būdu visos darbuotojų šiuo metu turimos garantijos taip pat būtų prarandamos.

Antroji alternatyva būtų autoriumi, išradėju ar dizaineriu laikyti patį dirbtinį intelektą. Šis variantas tiesiogiai susijęs su kitu fundamentaliu pasirinkimu - ar laikyti DI savarankišku teisės subjektu.

Pastebėtina, kad autoriai, pasisakantys už autorystės suteikimą DI, kartu pasisako, kad intelektinė nuosavybė turėtų priklausyti darbdaviui.

Trečiasis variantas - DI sukurtų intelektinės veiklos rezultatų teisių turėtoju laikyti darbdavį. Teisių priskyrimas įmonei motyvuojamas tuo, jog nors DI nereikia paskatų, jų reikia įmonėms, investuojančioms tiek į pačių DI kūrimą, tiek naujų kūrinių, išradimų ir dizainų kūrimą DI pagalba.

Darbuotojams, kaip ir ankstesniu atveju šis sprendimas nėra palankus, nes jie negautų iš intelektinės nuosavybės objektų jokios papildomos naudos. Esamas kūrybinių darbuotojų išskirtinumas būtų panaikintas ir jiems būtų taikomas toks pat režimas, kaip ir „nekūrybinius“ darbus dirbantiems darbuotojams, kurie, minėta, jokių teisių į sukurtą rezultatą neturi.

Galiausiai, ketvirtoji alternatyva būtų pripažinti teises darbuotojams, kurie dirbo su DI ir bent kiek reikšmingai prisidėjo prie galutinio rezultato. Tokia alternatyva savo pasekmėmis būtų artimiausia esamai padėčiai. Darbuotojai būtų laikomi autoriais, išradėjais ir dizaineriais, jiems priklausytų asmeninės neturtinės teisės, o turtinės teisės, kaip yra ir dabar, pereitų darbdaviui (nebent būtų susitarta kitaip), išsaugant darbuotojų naudai nustatytas garantijas.

Vis tik ši alternatyva susiduria su fundamentaliu trūkumu. DI autonomiškai sukurtų intelektinės veiklos rezultatų atveju, darbuotojai dabartinio teisinio reguliavimo kontekste negali būti laikomi autoriais, išradėjais ar dizaineriais. Esama teisinių institucijų praktika, ypač, JAV, kaip tik ir demonstruoja tokį požiūrį ir teisių į tokiu būdu sukurtus objektus nepripažįsta.

Apibendrinant, pagal išskirtas pirmąsias tris alternatyvas, darbuotojai prarastų galimybę remtis šiuo metu įstatymuose įtvirtintomis tarnybinio išradimo, tarnybinio dizaino ir atliekant darbo funkcijas sukurto kūrinio kategorijomis ir gauti su jomis susijusią naudą. Ketvirtoji alternatyva - bandyti išsaugoti darbuotojų garantijas ir laikyti darbuotojus DI sukurto rezultato autoriais, išradėjais ar dizaineriais.

Pateikiame lentelę, apibendrinančią aptartas alternatyvas ir jų poveikį darbuotojams:

Norėdami gauti daugiau informacijos apie intelektinės nuosavybės apsaugą dirbtinio intelekto kontekste, rekomenduojame peržiūrėti šį vaizdo įrašą:

tags: #isiapreigojimai #del #intelektines #nuosavybes