Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra drąsa vadovautis savo protu, remiantis Immanuelio Kanto filosofija ir kitų autorių įžvalgomis. Aptarsime, kaip Kantas suprato protą, moralę ir visuomenę, bei kaip šios idėjos susijusios su drąsa mąstyti savarankiškai.
Immanuelis Kantas į filosofijos istoriją įėjo kaip itin aukštus etinius reikalavimus keliantis filosofas bei amžinos politinės taikos šauklys. Kantas, ilgą laiką rašęs akademinius darbus, skirtus fizikos klausimams, šioje esė atsiskleidžia kaip aforistinio bei grakštaus stiliaus meistras. Čia randame filosofo pasisakymų apie aibę plačiajai publikai įdomių klausimų.
Kantas pabrėžė lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą, atkreipė dėmesį į jos reikšmę mokslui, lietuvius lygino su kaimynine lenkų tauta, rašė, jog lietuviai nelinkę pataikauti, yra drąsūs, orūs ir nuoširdūs.
Immanuelis Kantas
Proto Kritika ir Savarankiškas Mąstymas
Bene žinomiausiame savo veikale Kantas originaliai sprendžia amžiną filosofinę problemą - kaip įmanomas fizinio pasaulio pažinimas, t. y. kaip, pavyzdžiui, koks nors molinis puodelis „patenka“ į mūsų galvą? Ar šis vaizdinys atitinka fizinį daiktą? Jeigu ne - visos žinios apie pasaulį turi sapno statusą. O jeigu atitinka - iš kur tai sužinome?
Jeigu mūsų žinojimas apie pasaulį yra apribotas vaizdinių sfera, reikia pabandyti išsiaiškinti, pagal kokius principus jie veikia ir yra kuriami, o ne bandyti sužinoti, ar esama atitikimo tarp jų ir „tikrovės“. Jeigu žmogus užsideda geltonus akinius - visi daiktai įgauna geltonumo atspalvį; protas lygiai taip pat transformuoja betarpiškam pažinimui neprieinamą tikrovę. Todėl mes, patys to nežinodami, kuriame (vaizdinių) pasaulį, o po to, jau sąmonės lygmenyje, jį pažįstame.
Pagrindinė jos egzistavimo sąlyga - individas, kuris moka naudotis savo laisve. Todėl kiekvienam vertėtų prisiminti švietėjų epochos klasiko Immanuelio Kanto žodžius: „Turėk drąsos pats naudotis savo protu!“ Šis garsus šūkis, deja, jau seniai pamirštas - pamatiniu etalonu tapo ne teisingumas, garbė ar dora, o malonumai, pigus humoras, banalybės.
Moralė, Laisvė ir Atsakomybė
Praktinio proto kritika - vienas iš pagrindinių Kanto traktatų, skirtų etikai. Jame aptariami esminiai etinio elgesio principai bei jų prielaidos. Kas apskritai mus įgalina kalbėti apie moralę kaip tokią? Laisvė. Jeigu žmogus nebūtų laisvas, neegzistuotų pasirinkimo tarp gėrio ir blogio problemos.
Tačiau, kaip atskirti vieną nuo kito, kokiu principu vadovautis, priimant sprendimą? Atsakydamas į šį klausimą, Kantas formuluoja savo žymųjį kategorinį imperatyvą: „elkis tik pagal tokią maksimą, kuria vadovaudamasis, galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu“. Kitaip sakant, elkis taip, kad principai, kuriais tu vadovaujiesi, socialiniame gyvenime atliktų tokį pat vaidmenį, kokį fiziniame pasaulyje atlieka gamtos dėsniai.
Moralus individas turėtų elgtis taip, kad jo veiksmai niekada neribotų kito žmogaus laisvės. Iš čia atsiranda antra kategorinio imperatyvo formulė: „elkis taip, kad nei savo, nei kieno nors kito asmenyje niekados nenaudotum žmogaus vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą“.
Visą teisės pastatą grindžia moralinis įsitikinimas, kad žmogus - laisva būtybė. Tačiau jeigu moralė orientuojasi į laisvę, suprastą kaip žmogaus nepriklausomybė nuo savo norų, teisė, priešingai, turi reikalą su laisve, suprantama kaip savivalė: juk dažnai būtent galimybę atsiduoti savo aistroms žmonės yra linkę sieti su laisvu gyvenimu.
Tokiu būdu moralė kalba apie žmogaus sugebėjimą apriboti save „iš vidaus“, o teisės objektas - „išorinės“ kontrolės priemonės, užtikrinančios darnų sociumo sugyvenimą.
Žmogaus Prigimtis ir Visuomenė
Tačiau tai nereiškia, kad mąstytojas buvo linkęs idealizuoti žmogų. Priešingai, mūsų prigimtyje egzistuoja pradinis blogis, - taip pradeda Kantas savo traktatą apie religiją. Tai yra liūdna tiesa, su kuria susiduriame kasdien. Tačiau filosofas tiki, kad šis pradas gali būti nugalėtas - tam reikia atkurti įgimtą polinkį gėriui, kuris egzistuoja greta polinkio blogiui.
Kad šia linkme judėti būtų lengviau, reikia stengtis geriau organizuoti visuomenę - juk dažniausiai blogų veiksmų priežastis yra kitas žmogus. Anot Kanto, tobuloje visuomenėje kiekvienas individas moralinį įstatymą turi savyje, o ne aklai paklūsta išorinėms teisinės sistemos reikalavimams. Tokią moralią visuomenę Kantas vadina Bažnyčia. Būtent moralus gyvenimas yra tikra tarnystė Dievui.
Šiandien Gėtė mus stebina ne tiek kūrybiniu produktyvumu, kiek savo gyvenimo būdu. Poeto gyvenimas buvo visavertis ir neeilinis, kupinas daugybės pomėgių, persmelktas ekstazės dvasios. Gėtė buvo šlovingai gyvas, milžiniškos kūrybinės energijos žmogus. Jei leisimės šios didybės vedami šiandieniniame pasaulyje, tikrai turėsime ko pasimokyti.
VIENA GYVENIMO TAISYKLĖ - Immanuelio Kanto moralės filosofija - Markas Mansonas
Dorybės ir Gyvenimo Tikslas
Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Aristotelis, kitaip nei Platonas, teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos. Gėris visada pasireiškia per atskirybę.
Iš keturių Platono išskirtų dorybių Aristotelis pirmiausia nagrinėja narsumą. Baimę Aristotelis apibūdina kaip gresiančio ppavojaus laukimą.Tačiau narsumas pasireiškia ne visų dalykų atžvilgiu. Blogo vardo reikia bijoti. Tas kuris bijo, - teisingas ir garbingas žmogus, kuris nebijo - begėdis.
Taigi susipažinę su Aristotelio etika pastebėjote jog Aristotelio etikos objektas žmogus, kuriam būdingas gėrio siekimas. Savo etikoje Aristotelis nagrinėjo ir pagrindines dorybes, kurių žmogus turėtų laikytis. Šios dorybės svarbios ir šiandien.
Kitas mano nagrinėjamas veikėjas yra Tomas Akvinietis - tai viduramžių filosofas, kuris pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija. Nors labiau Tomas rėmėsi Aristoteliu.
Šias dorybes Tomas... Visų šių mąstytojų mintys dar ir šiandien išlieka (o gal dar ir ištisus amžius išliks?) tauriu pavyzdžiu mūsų kartai, kuri turi galimybę nevaržomai perimti kaip iš gausybės rago plūstančias idėjas iš minėtų bei nepaminėtų klasikų.
Gyvenimas mus moko (žinoma, su tvirta mūsų pačių nuostata) tikslingai naudotis šiais dieviškais turtais. Kiekvienas gali būti didis savo drąsa, idėjomis, valia, paprastumu ar pasiaukojimu.
Iššūkiai Šiuolaikiniame Pasaulyje
Šiuolaikinį žmogų iš visų pusių plūsta negandos. Informacijos gausos amžiuje tampa sunku atskirti, kas yra tikra, autentiška, o kas - dirbtina ar fantomiškai transformuota realybė naudai pasiekti. Ne gana to, linksmybių, pramogų ir malonumų lavina pasiekė apogėjų.
Todėl dar vertėtų pridėti, kad savos tapatybės beieškančiam (ir taip dažnai ją prarandančiam dar neatradus!) moderniam žmogui prasmės vartų reikėtų ieškoti vienatvėje su pačiu savimi, o ne anonimiškoje visuomenėje, kur žmogus žmogui - tik prekė, produktas, nauda. Tik supratę save, atskleidę savo tapatybę, mes galime sietis su visuomene ir ją keisti.
Bandant paraleliai sugretinti visų laikų mąstytojų: Antikos, romantizmo, renesanso, švietimo ar šių laikų filosofų mintis, darosi aišku, kad jausmai, širdis ir protas yra vienodai svarbios žmogaus stichijos.
Sulėtintas gyvenimo tempas, nuolatinis noras suderinti darbą, tėvystę, partnerystę ir kitus įsipareigojimus mums tapo ne itin maloniu iššūkiu. Šiuo laikotarpiu ir apskritai gyvenime kiekvienam iš mūsų tenka prisiimti daug atsakomybių: atlikti savo darbą, pasirūpinti buitimi, namuose esančiais vaikais, padėti artimiesiems.
Laimei, galime save nuraminti ir pripažinti, jog esame žmonės ir mums būdingas žmogiškumas. Visi norime būti tobulai laimingais, nors turime netobulas smegenis, netobulus kūnus, emocijų reguliavimo ir motyvacijos sistemas. Esame sąlygoti skirtingų kultūrų, socialinių ir šeimos modelių.
Praktikos Drąsos Ugdymui
Esant sudėtingai situacijai, kai išgyvenate sunkias emocijas, tiesiog užsimerkite, sustokite akimirką, susitelkite į savo kvėpavimą, pastebėkite įkvėpimą ir iškvėpimą, kūno pojūčius, priglauskite ranką prie širdies ir sau pasakykite: „esu su tavimi, girdžiu tave, rūpinuosi tavimi“. Tai bus mažas žingsnelis link atjautos sau.
Kai savo dėmesį sutelkiame į save, į savo mintis, išgyvenimus, jausmus, ar tai, kas vyksta mūsų pačių viduje, galime po truputį suprasti minčių įtaką mūsų veiksmams. Žvelgdami į savo vidų, pradėdami nuo kvėpavimo, galime įsižeminti ir pastebėti, ką jaučiame kūne mums sunkią akimirką.
Užuot kalbėjęs apie ateitį, kai galėsime su žmona kur nors išvažiuoti ir pasidžiaugti vienas kitu, aš prisimenu, kad drąsa turi jėgą, o veiklumas įkaitina protą bei kūną. Todėl sakau: „Užteks kalbų. Dabar pat užsakykime vietas. Pasižymėsiu kalendoriuje, ir tai įvyks“. Ir tai visada išsipildo, kai pasipriešiname laiką ryjančiam dykinėjimui.
Drąsiai veikti mus skatina žmogus, kuris pats buvo neįtikėtinai drąsus ir daug nuveikė. Atidžiai įsiskaitykite į Gėtės žodžius ir taikykite juos, kad iš jūsų minčių pasaulio kai kas pereitų į materialiąją šiandienos realybę.
Drąsą praktikuodami taip, kaip „Fausto“ ištraukoje mini Gėtė, išbandykite šiuos pasiūlymus:
- Užsirašykite penkis dalykus, apie kuriuos jau kiek laiko galvojate, bet dėl kažkokios priežasties nesugebate jų įgyvendinti.
- Dabar, kad ir kokį vidinį pasipriešinimą jaustumėte, tiesiog pradėkite pirmąjį darbą. Kitas keturias dienas lygiai taip pat imkitės likusiųjų. Neįsipareigokite sau užbaigti darbo, paprasčiausiai jį pradėkite.
- Nebesiteisinkite, kodėl nepasiekėte savo gyvenime tikrai svarbių dalykų. Pagrindinė priežastis, kodėl neužbaigėte kokio nors darbo, yra tai, kad jo nė nepradėjote. Visi pasiteisinimai yra tik pasiteisinimai.
- Stenkitės būti tarp veiklių žmonių. Sukiokitės šalia tų, kurie demonstruoja savo drąsą. Ir priešingai - venkite tų, kurie skatina jus atsiprašinėti ir teisintis.
Apibendrinant, drąsa vadovautis savo protu yra esminė sąlyga tiek asmeniniam tobulėjimui, tiek harmoningos visuomenės kūrimui. Remiantis I. Kanto ir kitų filosofų įžvalgomis, galime ugdyti savo gebėjimą mąstyti savarankiškai, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir siekti moralės idealų.