Būtojo kartinio laiko apibrėžimas ir asmenavimas lietuvių kalboje

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje.

Lietuvių kalboje skiriamos vientisinės esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo laiko formos. Būtųjų laikų paradigminė reikšmė - nusakyti veiksmą, ankstesnį už kalbamąjį momentą, būsimojo laiko - vėlesnį.

Šiame straipsnyje aptarsime būtąjį kartinį laiką, jo vartojimą ir klausimus, į kuriuos jis atsako. Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį.

Kas yra būtasis kartinis laikas?

Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs.

Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat.

Laiko paradigmų skaičius ir struktūra įvairiose kalbose skiriasi. Lietuvių kalbos skiriamos vientisinės esamojo (eina, guli), būtojo kartinio (ėjo, gulėjo), būtojo dažninio (eidavo, gulėdavo) ir būsimojo (eis, guls) laiko formos.

Į kokius klausimus atsako būtasis kartinis laikas?

Būtasis kartinis laikas atsako į klausimus, kurie nurodo atliktą veiksmą praeityje. Pagrindiniai klausimai yra šie:

• Ką veikiau?
• Ką veikei?
• Ką veikė?
• Ką veikėme?
• Ką veikėte?
• Ką veikė?

Šie klausimai taikomi skirtingiems asmenims, nurodant, kas atliko veiksmą praeityje.

Asmenavimas būtajame kartiniame laike

Veiksmažodžių asmenavimas būtajame kartiniame laike padeda suprasti, kaip keičiasi veiksmažodžio forma priklausomai nuo asmens:

• Pirmas asmuo (aš): Ką veikiau?
• Antras asmuo (tu): Ką veikei?
• Trečias asmuo (jis, ji): Ką veikė?
• Pirmas asmuo (mes): Ką veikėme?
• Antras asmuo (jūs): Ką veikėte?
• Trečias asmuo (jie, jos): Ką veikė?

Pateikiame pavyzdžių lentelę:

Asmenavimas, konjugãcija (lot. conjugatio - sujungimas), veiksmažodžio kaitymas asmenimis, skaičiais, laikais ir nuosakomis. Būdingas agliutinacinėms bei fleksinėms kalboms. Skiriami įvairūs asmenavimo tipai, pvz., tematinis ir atematinis asmenavimas senuosiuose indoeuropiečių kalbų paminkluose, stiprusis ir silpnasis asmenavimas kai kuriose germanų kalbose.

Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi 3 asmenų (1, 2, 3), 2 skaičių (vienaskaitos ir daugiskaitos), 4 nuosakų (tiesioginės, tariamosios, liepiamosios, netiesioginės) ir 4 tiesioginės nuosakos laikų (esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio, būsimojo) formas.

Asmenuojamosios formos skiriasi galūnėmis ir kaitybos priesagomis. Jos visos daromos iš 3 pagrindinių kamienų: esamojo laiko, būtojo kartinio laiko ir bendraties.

Esamojo laiko kamienas atitinka 3 asmenį (nẽša, tỹli, rãšo), iš jo daromas tiesioginės nuosakos esamasis laikas ir liepiamosios nuosakos 3 asmuo.

Būtojo kartinio laiko kamienas atitinka šio laiko 3 asmenį (klė, tyljo, kartójo), iš jo daromas būtasis kartinis laikas.

Bendraties kamienas atitinka bendraties formą be priesagos ‑ti (pik‑ti, rašý-ti, sėd-ti), iš jo daroma būtasis dažninis ir būsimasis laikai, tariamoji ir liepiamoji nuosakos (išskyrus liepiamosios nuosakos 3 asmenį).

Lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi 4 kaitybos kamienus, skiriamus pagal kamiengalio balsį: (i)a (nẽša, kẽlia), i (sdi), o (rãšo, tyljo), ė (rãšė, skatė). Prie kaitybos kamienų dedamos asmenų bei skaičių galūnės, kai kuriose formose keičiančios ir kamiengalio balsius.

Kiekvieną iš tų 4 kamienų atitinka asmenavimo paradigma. Tiktai o ir ė kamienų sangrąžinių veiksmažodžių vienaskaitos formos turi tas pačias galūnes kaip nesangrąžinių (rašaũ-si, raša-si, rãšo-si, rašiaũ-si, raše-si, rãšė-si).

Į asmenavimo sistemą įeina ir sudėtinės laikų bei nuosakų formos, kurias sudaro dalyvių vardininkai su pagalbiniu veiksmažodžiu bti (esu girdėjęs, buvau vežamas, yra buvęs muštas). Savitas yra veiksmažodžio bti asmenavimas - asmenuojamosios formos supletyvinės, t. y.

Būtasis kartinis laikas lietuvių kalboje priešinamas su būtuoju dažniniu laiku, kuris nurodo praeityje vykusį besikartojantį veiksmą.

Vis dėlto būtasis kartinis laikas taip pat gali reikšti pakartotą veiksmą, tačiau tokiu atveju turi būti nurodytas tikslus arba apytikslis veiksmų skaičius: Ji tris kartus pabeldė į duris. Praeitą vasarą keletą kartų važiavome prie ežero.

Būtasis dažninis laikas, priešingai, pasižymi neapibrėžtumu, nekonkretumu ir rodo kartotinį tęstinį veiksmą: Ji belsdavo į duris, kol atidarydavo. Anksčiau važiuodavome atostogauti prie jūros.

Apskritai būtasis kartinis laikas dažniausiai reiškia praeityje vykusį vieno karto veiksmą: Tą vakarą mudu ėjome namo.

Rašybos ypatumai

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“.

Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“.

Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au.

Lietuvių kalbos veiksmažodžių schema

Nors kartais gali būti sunku pasirinkti tinkamą laiką arba parašyti be klaidų, svarbu atsiminti, į kokius klausimus atsako kiekvienas laikas ir šias svarbiausias rašybos taisykles.

tags: #isasmienuoti #butasis #kartinis #leikas