Intelektinės Nuosavybės Teisės Objektai Lietuvoje: Išsamus Sąrašas

Lietuvoje intelektinės nuosavybės apsaugos principai užtikrina pusiausvyrą tarp privačiųjų ir viešųjų interesų, išimtinių teisių ir laisvos konkurencijos. Intelektinė nuosavybė (angl. intellectual property) - tai nematerialioji nuosavybė, kuri yra žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas, proto (intelekto, mąstymo, minties) produktas, saugomas įstatymo, kaip ir bet kuri kita nuosavybės forma.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnyje numatyta, jog civilinių teisių objektas, be kita ko, yra ir intelektinės veiklos rezultatai. Šio kodekso 1.111 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis intelektinės veiklos rezultatų sąrašas - mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.).

Kiekviena valstybė intelektinę nuosavybę apibrėžia skirtingai, t. y. pagal savo įstatymus. Taigi, jei verslas vykdomas tarptautiniu mastu, būtina atsižvelgti į atitinkamos valstybės įstatymus ir praktiką.

Intelektinės nuosavybės teisės skirstomos į asmenines neturtines ir turtines. Intelektinės nuosavybės neturtinių teisių apsauga yra neterminuota, turtinių teisių apsauga - laikina. Galiojimas priklauso nuo intelektinės nuosavybės objekto, pvz., autoriaus teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties, išradimo patento - 20 metų, dizaino - 25 metus, prekės ženklo - 10 metų su galimybe kas 10 metų pratęsti neribotą skaičių kartų.

Intelektinės Nuosavybės Objektai ir Jų Apsauga

Intelektinės nuosavybės objektai yra žmogaus intelektinės veiklos procese sukurtos vertybės. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais.

Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas. Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinis kūrinis valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo.

Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.

Autorių Teisės

Kas yra autorių teisių objektas? Įstatymas autorių teisių objektą apibrėžia kaip originalų literatūros, mokslo ir meno kūrinį, kuris yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Įstatyme pateikiamas nebaigtinis (neišsamus) autorių teisių objektų sąrašas, kuriame, be kita ko, yra knygos, straipsniai, išreikšti bet kokia forma, įskaitant elektroninę, kompiuterių programos, audiovizualiniai kūriniai (pavyzdžiui, videoklipai), fotografijos kūriniai.

Autorių teisių objektais gali būti ir kiti minėtame sąraše neapibrėžti kūriniai. Dėl šios sąlygos ir dėl to, kad autorius, pagal įstatymo nuostatas, visada yra kūrinį sukūręs fizinis asmuo, pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, dirbtinio intelekto (angl. Teisės aktai neapibrėžia originalumo sąvokos ar kriterijų, todėl bendros ir aiškios taisyklės, kada kūrinys laikomas originaliu, nėra. Teisės doktrinoje išskiriamas subjektyvus originalumas (kai yra tam tikras autoriaus asmenybės atspindys kūrinyje) bei objektyvus originalumas (kuriam nustatyti pakanka, kad kūrinys būtų savarankiškos autoriaus kūrybinės veiklos rezultatas).

Taip pat originalumo laipsnis gali skirtis priklausomai nuo kūrinio pobūdžio.

Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorių teisės yra turtinės ir neturtinės. Turtinės teisės apima iš esmės visa tai, kas susiję su kūrinio panaudojimu bei komercializavimu, pavyzdžiui, teisę atgaminti, platinti, viešai rodyti kūrinį ir pan. Būtent šios turtinės teisės gali būti perleidžiamos (visos kartu ar jų dalis) ar suteikiamos naudoti licencijos pagrindu. Neturtinės autorių teisės yra autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą ir teisė į kūrinio neliečiamybę.

Neturtinės teisės visada priklauso autoriui, fiziniam asmeniui, ir yra neperleidžiamos.

Autorių teisės yra pati plačiausiai ir universaliausiai taikoma intelektinės nuosavybės rūšis. Šiuo metu 181 valstybė yra prisijungusi prie Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, kuri nustato kertinius autorių teisių apsaugos principus. Todėl, kitaip nei prekių ženklų, dizaino ar patentų atveju, kai registruojama intelektinė nuosavybė saugoma tik toje teritorijoje, kur ji yra registruota, bendrąja prasme autorių teisių apsauga galioja be teritorinių ribų. Nepaisant to, atskirose valstybėse egzistuoja autorių teisių apsaugos skirtumų, į kuriuos būtina atsižvelgti.

Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. Šiam veiksmui. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą.

Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis. Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbti, tiek nepaskelbti kūriniai autoriams yra numatyta autorinės teisės apsauga.

Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzemplioriaus gamybos būdo. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzemplioriaus kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.

Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinės teisės gynimo laikas ir vieta. Pagrindiniai tokios teisės normų skirtumai susiję su sankcijomis, taikomomis už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus. Skiriasi ir procesiniai klausimai.

To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinės teisės apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Jeigu kūrinį paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tos valstybės, kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai.

Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais. Tai yra autorinės kūrinio apsauga.

Į tai, atsižvelgia tie, kurie vėliau panaudojami įvairūs kultūriniai projektai paramai. Iš jau minėtų autoriaus teisių apsaugos terminų išlaikymas, o esant poreikiui gali nustatyti ir ilgesnius apsaugos terminus nei numatyti tarptautiniuose susitarimuose.

Svarbu paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinio išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.

Kokius autorių teisių objektus naudoja kiekvienas verslas? Tam tikrose srityse veikiantiems verslams, pavyzdžiui, programinės įrangos vystytojams, autorių teisių klausimai aktualesni, nes jų kuriami produktai (programinė įranga) yra autorių teisių objektai. Jeigu interneto svetainė yra sukurta svetainių kūrimo platformos ar turinio valdymo sistemos (pavyzdžiui, WordPress) pateikiamo šablono (angl. Theme) pagrindu, šablonas yra saugomas autorių teisių, kurios šiuo atveju priklauso platformai ar turinio valdymo sistemai, tačiau sukurtos svetainės visuma ar atskiri jos elementai gali būti taip pat saugomi autorių teisių ir priklausyti interneto svetainės kūrėjui.

Jeigu nuotraukos imamos iš specialių bazių (angl. stock images), autorių teisės į jas priklausys nuotraukos autoriui arba minėtai bazei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra patvirtinęs, kad teisiniai BDAR atitikties dokumentai gali būti saugomi autorių teisių.

Pirma, verslo subjektas turi užsitikrinti, kad autorių teisės į tokius objektus, kaip interneto svetainė, logotipas ar kitas prekių ženklas, nuotraukos ar vaizdo įrašai, tekstai, rinkodaros, konsultacinių ir kitų paslaugų rezultatai ir pan., priklausytų jam arba kad jis turėtų pakankamas ir aiškiai apibrėžtas teises tokius objektus naudoti.

Antra, verslo subjektas turi sudaryti tinkamas darbo sutartis su savo darbuotojais, be kita ko, aiškiai aptarti autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių perėjimą darbdaviui, taip pat susitarti dėl konfidencialumo ar sudaryti atskirus konfidencialumo susitarimus su darbuotojais; sudaryti tinkamas sutartis su paslaugų teikėjais, rangovais, partneriais ir tais atvejais, kai paslaugos ar bendradarbiavimas yra susijęs su kūrybinės veiklos rezultatais, sutartyse susitarti dėl autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių perleidimo ar teisių naudotis jomis (licencijos) suteikimo, sudaryti konfidencialumo susitarimus (angl. NDA).

Pramoninė Nuosavybė

Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes.

Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.

Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra išradimai. Išnagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogo.

Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.

Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardo, pavardės, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos derinys.

Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiamų paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos rinkai produkcijos. Tai yra įmonės.

Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženklo pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.

Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys.

Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. Šios rūšies gaminys visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti "Šampanas", kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu.

Iš išdėstyto šioje temos dalyje darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės saugomų objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas. Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumus tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšis.

Maslou poreikių teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis. Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairius daiktus kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija. Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinių gėrybių meistrai jokio atlygio negauna.

Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomaraše vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinės teisės kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autorių, kompozitorių ir dramaturgų draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autorių teises į kūrinį ir teisėtas pajamas iš jo. Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę.

Iki tol autoriaus teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia kad, kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus. Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a. augusiose valstybėse intelektinės nuosavybės saugomų objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų.

1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos autorinės teisės į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai.

Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai. Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis. Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokių garantijų, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autoris...

Apibendrinant, intelektinės nuosavybės saugomų objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas, todėl tai yra svarbu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas ir numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumus tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšių.

tags: #intelektines #nuosavybes #teises #objektas