Intelektinės nuosavybės objektas: Kas tai?

Dažnas verslininkas bus girdėjęs terminą „intelektinė nuosavybė“ (IN), bet turbūt ne kiekvienas galės išvardinti, kas sudaro intelektinės nuosavybės portfelį. Intelektinė nuosavybė (angl. intellectual property) - nematerialioji nuosavybė, kuri yra žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas, proto (intelekto, mąstymo, minties) produktas, saugomas įstatymo, kaip ir bet kuri kita nuosavybės forma. Kas tai yra, kodėl tai svarbu ir kaip geriau apsaugoti savo verslą, pasakoja Valstybinio patentų biuro Pramoninės nuosavybės informacijos skyriaus vedėja Kristina Vilkienė.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnyje numatyta, jog civilinių teisių objektas, be kita ko, yra ir intelektinės veiklos rezultatai. Šio kodekso 1.111 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis intelektinės veiklos rezultatų sąrašas - mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti, kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.).

Kiekviena valstybė intelektinę nuosavybę apibrėžia skirtingai, t.y. pagal savo įstatymus. Taigi, jei verslas vykdomas tarptautiniu mastu, būtina atsižvelgti į atitinkamos valstybės įstatymus ir praktiką. Kiekviena nauja idėja, kūrinys ar produktas, kurio pasaulis lig šiol dar nematė, yra unikalus mūsų kūrybinės, protinės ar techninės veiklos rezultatas.

Natūralu, kad paleidžiant kūrinį į pasaulį kyla pagrįstas nerimas - o jeigu jis bus nukopijuotas, pavogtas? Nerimo kyla mažiau, kai žinai apie saugiklius, kurie garantuoja kūrėjo teisių apsaugą į jo intelektinės veiklos rezultatą. Intelektinė nuosavybė yra teisės, kurios atsiranda kūrėjui ar išradėjui į protinės, mokslinės, kūrybinės ir kitokios intelektinės veiklos rezultatus.

Intelektinės nuosavybės teisės

IN apsaugos ekspertė tikina, kad jau nuo pirmųjų verslo užuomazgų - nuo idėjos gimimo momento - kiekvienas verslas kuria intelektinės nuosavybės objektus. „Neabejotina, kad šie objektai yra įdomūs konkurentams. Tai itin rizikinga, kai verslas žengia vos pirmuosius žingsnius. Mano patirtis rodo, kad labai svarbu iškart turėti ne tik verslo plėtros, bet ir intelektinės nuosavybės apsaugos strategiją“, - sako K. Vilkienė.

Intelektinės nuosavybės teisės skirstomos į asmenines neturtines ir turtines. Intelektinės nuosavybės neturtinių teisių apsauga yra neterminuota, turtinių teisių apsauga - laikina (galiojimas priklauso nuo intelektinės nuosavybės objekto, pvz., autoriaus teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties, išradimo patento - 20 metų, dizaino - 25 metus, prekės ženklo - 10 metų su galimybe kas 10 metų pratęsti neribotą skaičių kartų.

Pašnekovės teigimu, intelektinė nuosavybė yra kūrybinės veiklos rezultatas, nematerialusis turtas, kurį svarbu apsaugoti ir įdarbinti, kad jis kurtų naudą verslui. „Neapsaugota arba nepakankamai apsaugota visa turima intelektinė nuosavybė gali būti viena iš verslo rizikų. Net ir vienas neapsaugotas intelektinės nuosavybės objektas gali tapti mažu akmenėliu, apverčiančiu didelį vežimą. Ir kuo vežimas didesnis, tuo daugiau dėmesio jis gali sulaukti iš norinčiųjų pasinaudoti svetimu įdirbiu“, - įsitikinusi pašnekovė.

Lietuvoje intelektinės nuosavybės apsaugos principai užtikrina privačiųjų ir viešųjų interesų, išimtinių teisių ir laisvos konkurencijos pusiausvyrą.

Kas sudaro IN portfelį?

Tradicisiškai pirmasis atributas, patenkantis į IN portfelį, yra juridinio asmens pavadinimas. „Remdamasi juo, įmonė jau gali drausti ne tik panašių juridinio asmens pavadinimų registracijas, bet ir drausti registruoti bei naudoti tapačius arba klaidinamai panašius prekių ženklus ar domenus“, - vardija specialistė.

Kiek vėliau į portfelį patenka produkto ar paslaugos pavadinimas (prekių ženklas), produkto pakuotė (dizainas), interneto svetainės adresas (domenas) ir turinys (autorių teisės ir (arba) dizainas), technologiniai sprendimai (išradimas ar komercinė paslaptis).

„Tinkama šių objektų apsauga - registracija ir (arba) sutartys dėl šių objektų nuosavybės - gerokai palengvina verslo procesus: nors neapsaugo nuo kopijavimo, tačiau labai palengvina teisių gynimą ir savo pozicijų rinkoje išlaikymą“, - atskleidžia K. Vilkienė.

Pramoninė nuosavybė

Pramoninės nuosavybės teisių objektas yra pramoninis dizainas, prekių ženklai, įmonės pavadinimas, išradimų patentai, naudingieji modeliai, kilmės (vietos) nuorodos. pramonnė nuosavýbė, intelektinės nuosavybės dalis, apimanti teises į išradimo patentą, naudinguosius modelius, pramoninį dizainą, prekių ženklus, paslaugų ženklus, įmonių vardus, kilmės nuorodą, kilmės vietos nuorodą, puslaidininkinių gaminių topografijas ir kita, t. p.

Pagrindinis pramoninės nuosavybės objektų apsaugos tikslas yra užtikrinti jų išskirtinumą, originalumą, pasirūpinti, kad konkurentai negalėtų jais naudotis be sutikimo. Populiariausias ir dažniausiai Lietuvoje registruojamas pramoninės nuosavybės objektas yra prekių ženklas. Oficialių (registruotų) prekių ženklų augimo tendencijos stebimos daugelyje šalių.

Prekių ženklas yra viena iš intelektinės nuosavybės formų. Išskirtinumą užtikrinančius prekių ženklo žymenis būtina įregistruoti. Įvairiose valstybėse prekių ženklų registravimo procedūros gali skirtis. Lietuvoje prekių ženklų registravimo procedūrą vykdo Valstybinis patentų biuras. Gavęs reikalingus dokumentus, jis atlieka paraiškos, o vėliau ir paties prekių ženklo, ekspertizę. Nustatęs, kad prekių ženklas registruotinas, skelbia jį viešai. Paskutiniame etape savininkui išduodamas registracijos pažymėjimas.

Procedūra gali trukti nuo pusės metų iki metų ir daugiau. Prekių ženklas saugomas 10 metų. Patentų biuras registruoja prekių ženklus ir visus kitus pramoninės intelektinės nuosavybės objektus (išradimus, dizainą, puslaidininkių gaminių topografijas) ir užtikrina jų apsaugą.

Tarptautinės teisės pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą, yra 1883 Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (Paryžiaus konvencija, paskutinį kartą peržiūrėta 1967, papildyta 1979, Lietuva prisijungė 1994). Pagal šią Konvenciją, pramoninė nuosavybė suprantama pačia plačiausia prasme ir apima ne tik pramonę, prekybą tiesiogine prasme, bet ir žemės ūkio gamybos sritis, kasybos pramonę ir visus produktus - gaminamus ir gamtinės kilmės (pvz., vyną, grūdus, tabakų lapus, valgius, gyvulius, iškasenas, mineralinius vandenis, alų, gėles, miltus).

Be Konvencijoje išvardytųjų, pramoninės nuosavybės objektais laikomi ir įvairūs vėliau atsirandantys objektai, pvz., puslaidininkinių gaminių topografijos, augalų veislės, simboliniai interneto adresų sričių (domenų) vardai. Pramoninės nuosavybės sąvoka apima daug įvairių ir savarankiškų teisių, kurios atsirado skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingais tikslais, todėl kiekvienos jų teisinis reguliavimas t. p.

Universalus pramoninės nuosavybės apibrėžimas nepateikiamas nei Konvencijoje, nei kituose teisės dokumentuose dėl to, kad ši teisės sritis sparčiai plėtojasi, randasi vis naujų pramoninės nuosavybės teisių, turinčių naujų požymių, sudėtinga sudaryti bendrą ir visuotinai priimtiną pramoninės nuosavybės teisių katalogą, nes vienose valstybėse pripažįstamos tokios pramoninės nuosavybės teisės (pvz., teisės į naudinguosius modelius), kurios nepripažįstamos kitose valstybėse.

Norint išsamiai apibrėžti pramoninės nuosavybės teises reikėtų arba išvardyti visus įvairioms teisėms būdingus požymius (tai vargiai įmanoma dėl diskutuotino ir kintančio šių teisių sąrašo), arba pateikti itin abstraktų ir todėl netikslų apibrėžimą. Pramoninės nuosavybės teisės įvardijamos bendru pavadinimu, o įstatymų leidėjai įvairiais metodais sistemina jas reglamentuojančius teisės aktus. Kai kurios valstybės (pvz., Prancūzija) yra priėmusios intelektinės nuosavybės kodeksus, į kuriuos įtrauktos ir su pramoninės nuosavybės apsauga susijusios teisės normos.

Pamatinis visas intelektinės nuosavybės (kartu ir pramoninę nuosavybę) teises vienijantis požymis yra nematerialus (tai yra idealus arba tik protu suvokiamas) šių teisių objektas. Nematerialus objekto pobūdis pagrindžia vieną svarbiausių pramoninės nuosavybės teisės principų - pramoninės nuosavybės objektas egzistuoja nepriklausomai nuo savo materialaus pavidalo, tai lemia ir nevienodą jų teisinį reglamentavimą ir teisinį likimą.

Materialus daiktas, kuriame yra pramoninės nuosavybės teisių objektas, įkūnija 2 skirtingus teisių objektus: daiktą (pvz., drabužį, vaistą, automobilį), į kurį egzistuoja daiktinės teisės, ir pramoninės nuosavybės objektą (prekės ženklą, išradimo patentu saugomą cheminę medžiagą, automobilio dizainą ir kita). Pramoninės nuosavybės apsaugos pagrindiniai principai yra registracijos, teritorialumo bei ribotos teisinės apsaugos terminai (jie skiriasi kiekvieno pramoninės nuosavybės objekto atveju).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta atkurti savarankišką pramoninės nuosavybės apsaugos nacionalinę sistemą. 1991 įsteigto Valstybinio patentų biuro pagrindinės funkcijos siejamos su pramoninės nuosavybės objektų apsauga, ją reglamentuojančių teisės aktų rengimu, atstovavimu Lietuvai su pramonine nuosavybe susijusiose organizacijose.

Pramoninės nuosavybės apsaugą reglamentuoja Prekių ženklų (2000, įsigaliojo 2001, pakeitęs Prekių ir paslaugų ženklų įstatymą, 1993), Patentų (1994), Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos (1998), Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą (2001), Dizaino (2002, įsigaliojo 2003, pakeitęs Pramoninio dizaino įstatymą, 1995) įstatymai.

Autorių teisės ir gretutinės teisės

Tai turtinės ir neturtinės autoriaus teisės į meninį ar techninį kūrinį. Turtinės teisės reguliuoja kūrinio naudojimą ir iš to gaunamą finansinę grąžą. Kad kūriniui būtų taikoma autorių teisių apsauga, jis turi būti: 1) originalus; 2) kūrybinės ar mokslinės veiklos rezultatas; 3) išreikštas objektyvia forma. Bent vieno iš šių kriterijų nesant, autorių teisių apsauga negalima.

Autorių teisės į kūrinį atsiranda automatiškai, nuo jo sukūrimo momento. Papildomai nieko daryti nereikia. Tai turtinės ir neturtinės atlikėjų, fonogramos kūrėjų, transliuotojų, filmų gamintojų teisės į kūrinius, transliacijas, laidas. Neturtinės teisės garantuojamos tik atlikėjams. Gretutinės teisės į kūrinius įgyjamos nuo teisėto viešo paskelbimo ar kūrinio atlikimo momento. Autorių asmeninių neturtinių teisių apsaugos politiką Lietuvoje įgyvendina Kultūros ministerija.

Vilkienė primena keletą aktualių niuansų, kuriuos naudinga žinoti: „Svarbu įsitikinti, ar teisė į šį žymenį nepriklauso kitiems asmenims, bei gerai apgalvoti, kokioms prekėms ar paslaugoms žymėti bus naudojamas ženklas. Patartina pagalvoti ir apie galimas verslo perspektyvas bent jau per artimiausius penkerius metus, nes, padavus paraišką, papildomas į ženklo apsaugą patenkančias prekes ar paslaugas galima nurodyti tik padavus naują paraišką“, - vardija pašnekovė, pridurdama, kad prekių ženklas privalo būti naudojamas, mat penkerius metus nenaudojamas prekių ženklas gali būti panaikintas suinteresuotų asmenų prašymu. Baigdama pokalbį K. Vilkienė skatina nepamiršti, kad IN teisių apsauga yra teritorinė: svarbu apsaugoti IN objektus ten, kur verslas jau vykdomas arba planuojamas vykdyti. Be to, apsauga turi savo galiojimo laiką, tad itin svarbu nepamiršti jos pratęsti.

Apsaugota intelektinė nuosavybė bene vienintelis patikimas būdas žmogui, o ir visai žmonijai judėti į priekį: generuoti naujas idėjas, drąsiai viešinti naujus kūrinius, produktus, kurie visų gyvenimą daro gražesnį, patogesnį. Be baimės, kad šie kūriniai bus pavogti ar nukopijuoti. Naujos idėjos, nauji išradimai įkvepia dar naujesnius.

Prekių ženklai

Kasmet Valstybinis patentų biuras gauna apie tris tūkstančius paraiškų nacionaliniams prekių ženklams registruoti. Deja, ne visi jie sulaukia palankaus atsakymo. IN apsaugos ekspertė pabrėžia, kad esminis reikalavimas prekių ženklams - turėti skiriamąjį požymį.

„Prekių ženklo pavadinimas neturi būti aprašomasis. Rekomenduotina, kad ženklas būtų „nutolęs“ nuo žymimų prekių ar paslaugų charakteristikų: jis neturi nurodyti prekės ar paslaugos rūšies, kokybės, kiekio, paskirties, vertės, geografinės kilmės, pagaminimo ar paslaugos suteikimo laiko ir pan. Prekių ženklai gali būti sudaryti iš bendrinių lietuvių kalbos žodžių, tačiau tie žodžiai neturi aprašyti prekių ar paslaugų, kurios bus žymimos prekių ženklu. Pavyzdys yra gerai žinomi informacinių technologijų pasaulio vardai kaip „Apple“ ar „Windows“, kurie dėl savo aprašomojo pobūdžio negalėtų būti registruojami kaip vaisių ar langų prekybos įmonių prekių ženklai“, - pasakoja K. Vilkienė.

Patentavimas Lietuvoje nėra privalomas, tačiau specialistė įsitikinusi, kad tai itin naudingas žingsnis verslui, suteikiantis galimybę prireikus ginti savo teises.

Prekių ženklų pasaulyje įsigalioja naujos taisyklės. Pastaruoju metu jie paprastėja, lieka vis mažiau grafikos, spalvų, vyrauja minimalizmas. Nors tai patrauklu vartotojo akiai, tačiau saugumo nesuteikia.

„Apie 70 proc. paraiškų pateikiama grafiniams ir grafiniams su žodiniais elementais ženklams registruoti, 30 proc. - žodiniams prekių ženklams. Apie 45 proc. ženklų yra spalvoti. Deja, Patentų biuro praktika rodo, kad naujosios tendencijos gali reikšti ir prekių ženklų „silpnėjimą“. Strategija, kai ženklus sudarančiais elementais pasirenkami bendriniai, aprašomojo pobūdžio žodžiai, suprantama - vartotojas iš karto perskaito žinutę apie prekes ar paslaugas, tačiau kartu sukuriama erdvė teisių pažeidimams ir teisiniams ginčams“, - sako pašnekovė.

Norint suprasti, kodėl prekių ar paslaugų ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės, reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekių ar paslaugų ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiams paslaugs ar gaminis arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos / rink produkcijos.

Taigi, nesunkiai pastebime, kad prekių ar paslaugų ženklų pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.

Intelektinės nuosavybės objektų tipai

Intelektinės nuosavybės objektai apima įvairias kūrybinės ir intelektinės veiklos sritis. Toliau pateikiami pagrindiniai intelektinės nuosavybės objektų tipai:

tags: #intelektines #nuosavybes #objektas