Kiekvienas asmuo yra socialinė būtybė, gyvenanti visuomenėje ir joje save realizuojanti. Teisės, kaip pagrindinės socialinių santykių reguliavimo priemonės, pagalba reikšmingiausi socialiniai santykiai virsta teisiniais. Šis socialinis teisinis santykis - nuosavybės teisiniai santykiai. Anot profesoriaus A. Vaišvilos, teisė į nuosavybę yra viena iš žmogaus orumo (tinkamumo gyventi visuomenėje) sąlygų ir išraiškų.
Apribojus šią teisę asmuo praranda visavertį gyvenimą visuomenėje, galimybę pilnavertiškai save realizuoti dalyvaujant įvairiuose socialiniuose santykiuose, kuriant valstybės ateitį. Šios nuosavybės teisės sudaro prielaidas laisvo, savarankiško asmens veikimui visuomenėje ir civilinėje apyvartoje. Turtas, nuosavybės teise priklausantis asmeniui, yra biologinės ir kultūrinės egzistencijos įtvirtinimo priemonė, visų žmogaus teisių ir laisvių tikrovės pagrindas ir garantas.
Pastaruoju metu visuomeninėje erdvėje dažnai eskaluojamas viešasis interesas, jo svarba ir gynyba. Kadangi nuosavybės teisiniai santykiai yra vieni iš svarbiausių turtinių santykių, diskusijos dėl viešojo intereso, tikro ar tariamo jo pažeidimo yra dažnos ir šioje srityje. Atgarsį visuomenėje sukelia tokie pastarojo meto klausimai kaip nuosavybės grąžinimas privatiems asmenims, ekspropriacija, neteisėtos statybos valstybinės reikšmės teritorijose ir t.t. Šios nuosavybės ribojimai turi būti įvertinti proporcingumo, protingumo, teisingumo, kitų teisės principų aspektu.
Be to, pažymėtina, kad XXa. įsigalint socialinėms - ekonominėms doktrinoms, nuosavybės teisės sampratoms ir teoriniams aiškinimams nuo kažkada vyravusio individualizmo pereita prie kolektyvizmo. Šių interesų. Šios nuosavybės teisės ir jos esmės.
Vilniaus panorama
Nuosavybės teisė kaip asmens saviraiškos pagrindas
Kaip jau buvo užsiminta įžanginėje dalyje, nuosavybės teisė sudaro prielaidas laisvo, autonomiško asmens saviraiškai, jo savirealizacijai socialiniuose santykiuose. Todėl pagrįstai teisės doktrinoje išreiškiama pozicija, jog nuosavybės teisė yra esminė žmogaus teisė, visų žmogaus teisių užtikrinimo pagrindas, teisė, garantuojanti asmeninę laisvę. Asmuo tampa lygiateisiu partneriu visuomenėje, dalyvauti įvairiuose socialiniuose santykiuose. Taipogi, asmuo gali kurti savo gyvenimo pilnatvę, prisiimdamas už savo veiksmus atsakomybę. Kartu tai yra ir asmens orumo bei dalyvavimo civilinėje apyvartoje pagrindas.
Civilinėje apyvartoje veikia tik asmenys, turintys savininko teisinį statusą, t.y. turtas, cirkuliuojantis civilinėje apyvartoje priklauso jiems nuosavybės teise. Savo laisvą valią jie išreiškia per tam tikrus juridinius veiksmus, tokiu būdu jie identifikuoja save ir yra identifikuojami kitų apyvartos dalyvių. Šios nuosavybės institutas suteikia galimybę asmenims veikti kaip savarankiškoms ir individualioms būtybėms, o tai, manytina, formuoja ir palaiko asmens orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau EŽTT) savo praktikoje taip pat yra akcentavęs šį, atrodytų teorinį, mokslinį, aspektą: byloje Chassagnou v France buvo pabrėžta, jog nuosavybė užtikrina ir patvirtina asmens tapatumą, orumą ir savarankiškumą (identity, dignity and autonomy).
Galime teigti, jog iš esmės į orumą, savarankiškumą apeliuojama per turtą - nuosavybės teisės objektą, kuriuo asmuo disponuoja įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, ir jo teisinę apsaugą, taip sudarant pagrindą ir kitų asmens teisių įgyvendinimui. Toks nuosavybės teisės kaip asmens teisių pagrindo traktavimas suteikia nuosavybės teisei moralinį pateisinimą. Kita vertus, šis ryšys su asmens orumu silpnėja, jei mes pripažįstame nuosavybės teisės ribojimus. Ribojimo pagrindus ir su jais susijusias aplinkybes aptarsime tolesnėje eigoje, dabar tik paminėsime tai, jog asmens orumo, laisvės ir autonomiškumo apimtį lemia nuosavybės teisės apimtis.
Taip pat svarbu akcentuoti tai, kad orumas yra asmens gebėjimo gyventi sociume pagrindas. Tai yra ir laikymasis tam tikrų visuomenės nustatytų taisyklių, t.y. kitų asmenų teisių. Kitaip tariant, turime kalbėti apie asmens elgesį, atitinkantį teisių ir pareigų pusiausvyrą, bei protingo, sąžiningo asmens elgesio standartą. Visuomenėje egzistuoja tam tikri bendri visiems jos nariams dalykai, į kuriuos turi teisę kiekvienas visuomenės narys, nepriklausomai nuo jo nuosavybės teisės apimties ar kitų savybių. Tai yra valstybinės reikmės. Tai, kas skirta visiems, negali tapti kažkieno vieno.
Taigi, teoriškai nuosavybės teisės svarbą galima pagrįsti jos įtaka ir ryšiais su asmens orumu ir kitų teisių įgyvendinimu. Tačiau, ne visada toks traktavimas buvo populiarus teisės doktrinoje, o galbūt net ir teisinėje sąmonėje.
Prigimtinės teisės teorija ir nuosavybės teisė
Visų pirma, aptarkime prigimtinės teisės teorijos atstovo Dž. Loko poziciją. Kaip žinoma, šios teorijos atstovai pripažino ne tik pozityviąją, t.y. valstybės nustatytą teisę, bet ir prigimtinę teisę, kurią (pagal prigimtinės teisės teorijos atstovus) kildino iš dieviškojo prado, iš žmogaus prigimties arba iš žmogaus proto. Dž. Lokas siekė parodyti, kad Ž.Ž. Ruso klydo, sakydamas, jog „žmogus neišliks, jei pamirš, kad žemės vaisiai priklauso visiems, o pati žemė yra niekieno“.
Dž. Lokas savo veikale „Du traktatai apie valdymą“ mėgino įrodyti, jog asmuo, paveikęs savo darbu tam tikrą daiktą, gali jį paversti savo nuosavybe, t.y. erga omnes teise, į kurią kiti asmenys negalėtų pretenduoti. Jis sugeba pagrįsti nesukeliant prieštaravimų tarp visuomenės narių. Tai nuosavybė. „Daiktas, ištrauktas iš bendros gamtos suteiktos būklės ir pakeistas žmogaus darbo, įgyja tai, kas atima iš kitų žmonių jų bendrą teisę į jį“. Tai tarsi suponuoja asmeninės nuosavybės prioritetą bendrosios (viešosios) nuosavybės atžvilgiu.
Tačiau net ir tuo laikotarpiu, kai savo teoriją kūrė Dž. Lokas, nuosavybės teisė nebuvo absoliuti, o tam tikromis sąlygomis gali būti susiduriama su jos ribojimais. Todėl jis teigia: „pats Prigimties įstatymas, kuris duoda mums nuosavybę, taip pat ją ir apriboja“. To pasekoje, Loko pateikti apribojimai praktiškai pasireiškia tuo, kad žmogus gali įgyti savo nuosavybėn tik tiek turto, gėrybių, kiek jis pats gali suvartoti savo ir savo šeimos poreikiams patenkinti. Visa tai, kas viršija šią ribą, negali atitekti jam, o lieka kitiems tam, kad ir jie galėtų įgyti likusias gėrybes savo asmeninę nuosavybėn.
Lokas visa tai iliustruoja labai paprastai: tiek, kiek žmogus pajėgia suvartoti vaisius, tiek ir gali jų prisirinkti; tiek, kiek sugeba įdirbti žemės, toks žemės plotas jam ir priklauso. Vertinant šią Loko teoriją iš šiuolaikinės perspektyvos galime daryti analogiją su dabartiniu suvokimu. Šiandien privati nuosavybė taip pat gali būti ribojama laikantis tam tikrų sąlygų. Privatumas yra garantuojamas tokia apimtimi, kokia nėra taikomi apribojimai, įtvirtinti konstituciniu lygmeniu. O tie apribojimai nustatomi siekiant apsaugoti tam tikrą svarbesnę vertybę, kurios svarba grindžiama viešuoju interesu. Tuo tarpu šiandien demokratinėse valstybėse nuosavybės teisės ribojimai grindžiami visuomenės poreikiais ir įtvirtinami teisės normomis.
Kaip jau buvo minėta, viena iš prigimtinės teisės atšakų buvo religinė, pagal kurią nuosavybė buvo kildinama iš dieviškojo prado - iš įsitikinimo, jog visos materialinės gėrybės, tarp jų ir žemė, buvo sukurtos ir priklauso Dievui. Dievas, sukūręs žmoniją, perdavė žemės turtus valdyti jai. Taip pat teigiama, kad asmuo nuosavybės teise gali turėti tik tiek turto, kiek reikia jo poreikiams užtikrinti. Be to, dar kalbama apie tai, jog žemės valdymas, naudojimas nėra absoliutus. Greta šios teisės atsiranda pareiga išmintingai naudotis žeme bei numatyta „sankcija“ už jos nevykdymą - atsiskaitymas Dievui.
Remiantis šiuo požiūriu, žmogus turėjo ne tik teisę naudotis turtu, bet ir galėjo dalintis ja su kitais idant pasiektų tam tikrą ryšį, bendrumą su kitais individais ir su Dievu. Panagrinėkime literatūroje aptinkamą ekonominį požiūrį į nuosavybę. Čia teikiamas ekonominis ir kitokis išteklių kiekio ribotumui, jų trūkumui kaip nuosavybės teisės įtvirtinimo prielaidai. Kaip teigiama, išteklių trūkumo problema gali sukelti tokias pasekmes:
- siekis naudotis ištekliais suponuos kontrolės būtinybę, o tai neišvengiamai padidins socialinių konfliktų riziką;
- savaime atsinaujinantys ištekliai ir toliau bus eksploatuojami ir galiausiai taip pat išeiks;
- gali būti susiduriama su tokiu reiškiniu kaip priešlaikinis išteklių pasibaigimas;
- ištekliai, į kuriuos galima nukreipti ilgalaikes intelektines, fizines, finansines investicijas, pvz.: į žemę, ir gauti iš to realią naudą, taip pat gali būti išeikvoti.
Anot ekonomistų, būtent nuosavybės teisės institutas yra vienas iš efektyviausių priemonių, leidžiančių racionaliai paskirstyti šiuos išteklius. Šis institutas leidžia sukurti išteklių naudojimo ir kontrolės mechanizmą. Teisiniu požiūriu, siekiant užtikrinti efektyvų nuosavybės funkcionavimą, svarbu yra užtikrinti teisinio reguliavimo efektyvumą. Šios nuosavybės atžvilgiu. Jis yra paskiriamas tam tikram subjektui. Šios nuosavybės teisinis statusas dėl viešojo intereso, kurį tie objektai įkūnija, apsaugos.
Liberalizmas, socializmas ir nuosavybės teisė
Paanalizuokime dvi didžiausią įtaką Europoje turėjusias ir kraštutines ideologijas atspindėjusias doktrinas: liberalizmą ir socializmą. Šis laisvės principai, įtvirtinti 1804m. Prancūzijos Civiliniame kodekse, buvo tapę „svarbiausiais XIXa. civilinės teisės principais“. Privatumas buvo virtęs absoliutu, neribojama dogma. Kaip teigia profesorius V. Pakalniškis, šiuo principu grindžiama teisės sistema iškėlė individualizmą prieš kolektyvizmą, skatindama individo iniciatyvą. Buvo neigiama viešajai nuosavybei. Tai yra liberalizmo esmė.
Liberalizmas skelbė laisvę ir privatumą, tačiau ne visi visuomenės sluoksniai galėjo pasinaudoti šiais principais. Atsiradus naujam visuomenės sluoksniui, kilo šis socialinių grupių interesų kolizija. Galiausiai tokia padėtis lėmė revoliucijas ir karų kilimą. Nepasiteisinus liberalizmo iškeltoms idėjoms kilo socialistinės revoliucijos, suformavusios kardinaliai priešingą ideologiją, kurios kertine ašimi tapo marksistinė teisės teorija. K. Marksas teigė, jog privati nuosavybė pagalba susiformavusi klasinė visuomenė yra blogis ir visų socialinių neigiamybių priežastis, pasireiškusi klasis tarpusavio kova. Tai yra visuomenės dalis. Dėl to buvo imtasi priemonių - panaikinta privati nuosavybė bei laisvas rinkos funkcionavimas. Socialistinė ideologija pripažino tik visuomeninę nuosavybę. Tuo tarpu fizinis asmuo turėjo teisę tik į ribotą turto kiekį - tiek, kiek pakanka asmeniniams poreikiams patenkinti.
Deja, kaip parodė istorija, kraštutinumai neužtikrina (ir, matyt, negali užtikrinti) stabilios socialinių santykių eigos ir plėtros. Todėl XIX - XXa. Vakarų Europoje pradėjo formuotis naujas suvokimas apie tai, kokie turėtų būti nuosavybės teisiniai santykiai ir kokias funkcijas turėtų įgyvendinti nuosavybė.
Interesų derinimas ir socialinis kompromisas
XXa. Antrasis pasaulinis karas, lėmė socialines permainas Vakarų Europoje, lydimas globalizacijos, tarptautinės integracijos ekonomikos ir kitose srityse. Tačiau, nei liberalizmas su savo „nežabotu“ individualizmu, nei socializmas su radikaliu kolektyvizmu: nuosavybės sutelkimu valstybės rankose, centralizuotu ekonomikos planavimu, negalėjo veiksmingai užtikrinti interesų pusiausvyros. Tai pasiekė ir Rytų bei Vidurio Europą. To pasekoje buvo priartėta prie „protingo individualizmo ir kolektyvizmo derinimo“.
Teisės teorijoje viena iš teisės funkcijų įvardijama prieštaringų interesų derinimo arba socialinio kompromiso funkcija. Teisinėje valstybėje (rule of law) socialiniai santykiai reguliuojami derinant skirtingus interesus tam, kad būtų pasiekta proporcinga jų pusiausvyra ir nebūtų paneigti vieni interesai kitų naudai. Pritartina profesoriaus A. Vaišvilos nuomonei, kad prieštaringų interesų derinimas yra ne tik teisės funkcija, bet kartu ir teisinės valstybės požymis. Suderinti interesai turi tapti darnaus visuomenės sugyvenimo pagrindu. Socialinis santykių modelis, pagrįstas kompromisu, taikytinas ir nuosavybės teisės institutui.
Kaip pagrįstai nurodoma teisinės literatūros šaltiniuose, nuosavybės teisė neretai sukelia interesų konfliktus, vertybių prioriteto klausimus. Todėl yra teisinga nuosavybės teisę nagrinėti ne vien tik kaip santykį tarp asmens ir turto, bet ir kaip bendražmogišką santykį, t.y. visuomenės socialinių santykių kontekste. Nuosavybė kaip socialinis santykis formuoja visą turtinių santykių sistemą. Dėl šios priežasties pritartina pozicijai, kad į nuosavybės teisinius santykius galime žvelgti iš dviejų perspektyvų: iš visuomenės kaip vientiso vieneto, ir iš konkretaus privataus tesinio santykio pusės (macro, micro levels).
Valstybė turi derinti viešuosius ir privačius interesus nuosavybės atžvilgiu, nes įvairiose socialinio gyvenimo sferose egzistuoja įvairūs nuosavybės teisės objektai, reikalaujantys ir atitinkamos nuosavybės formos bei apsaugos savo atžvilgiu. Pavyzdžiui, natūralūs gamtiniai objektai, esantys valstybės teritorijoje, manytina, turi turėti viešosios nuosavybės teisinį statusą, kaip pasižyminti viešojo intereso svarba. Jei asmuo be leidimo tokiame objekte vykdo statybą, tokio pobūdžio teritorijoje vertintina kaip pažeidžianti viešąjį interesą.
Taipogi verta pažymėti dar ir tai, jog šis aprašomas modelis (pavadinkime jį socialiniu) savyje išreiškia ir abipusį nuosavybės teisės ir socialinių aplinkybių ryšį. Tai yra, socialinis kontekstas veikia nuosavybės teisę. Vystantis valstybei plėtojasi ir socialiniai santykiai, kiekviena jų grandis, atsiranda aplinkybės, kurios tampa pažangos varikliu, todėl reikalauja ir adekvataus požiūrio į jas. Teisė atspindi visuomenę ir atspindi jos interesus (viešąjį interesą). Jo užtikrinimui (visų bendrai naudai) pateisinamas poveikis asmeninėms teisėms.
Intelektinės nuosavybės ir atlikėjų teisės. Kaip nepaklysti ieškant išteklių?
Nuosavybės teisės turinys
Nuosavybės teisės turinys - tai įstatymo leisto ar neuždrausto tam tikro elgesio, ginamo valstybės prievarta, rėmai ir mastai nuosavybės teisiniuose santykiuose. Tai yra ne tik asmens valios autonomija, bet ir visos visuomenės demokratinis pobūdis, nuosavybės teisės turinys, t.y. šios teisės sistemos, nuosavybės teisės sampratos ir funkcijos, valstybėje pripažįstamo nuosavybės teisės objektų sąrašo ir kitų veiksnių. Kai kuriose Europos valstybių įstatymų kodifikacijose, akcentuojant nuosavybės teisės prigimtinį pobūdį, nuosavybės teisės turinį apibrėžti per detalų savininko teisių sąrašą vengiama, apsiribojant nuosavybės teisės įgyvendinimo ribų nustatymu. Toks teisinis reglamentavimas dažnai yra sąlygotas nuomonės, kad mokslas ir informacinės technologijos, ekonominė apyvarta sukuria vis naujesnių nuosavybės teisės įgyvendinimo priemones.
Nematerialiosios turto rūšys vis labiau įsigali ekonominėje apyvartoje, sandorius su materialiais daiktais išstumdamos į antrą planą. Turtu šiandien pripažįstami jau ne tik materialūs daiktai, bet ir prekės ženklai, juridinio asmens pavadinimai, komercinės paslaptys, intelektinės veiklos rezultatai, prestižinė kokio objekto vieta, gaminamos prekės paklausa, aukšta personalo kvalifikacija, gera verslo reputacija ir kt. nematerialūs objektai. Svarbią reikšmę įgyja finansinis bei komercinis turtas - piniginiai, investiciniai, transporto bei prekiniai vertybiniai popieriai.
Atsirandant vis naujoms turto rūšims, nuosavybės teisės turinį įsprausti į iš anksto nustatytus rėmus darosi vis sunkiau, todėl dažnas įstatymų leidėjas nuosavybės teisės turinį atskleisti palieka teismų praktikai ir teisės doktrinai. Atsiradus naujiems nuosavybės teisės objektams akivaizdoje nuosavybės teisės turinio tinkamo reguliavimo ir aiškinimo reikmė yra pakankamai akivaizdi, nes nuo nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo pripažinimo arba neigimo priklauso gyventojų pajamų šaltiniai bei valstybės ekonomikos raidos tempai.
Manytina, kad kiekvienos teisinės valstybės ekonominės ir politinės sistemos paskirtis yra kuo visapusiškiau užtikrinti asmens interesus ir poreikius, laisvos iniciatyvos ir kūrybinės veiklos galimybes. Pernelyg siauras nuosavybės teisės turinio supratimas ir apibrėžimas gali būti pripažįstamas veiksniu savaime (lot. per se) suvaržančiu šios teisės prigimtinumą ir jos absoliutų pobūdį.
Nuosavybės teisės schema
Nuosavybės teisės turinio sampratos
Nors 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (LR CK) buvo parengtas naudojantis Vakarų valstybių patirtimi, nemažai įtakos jam turėjo ir socialistinė civilinės teisės doktrina, todėl pripažįstama, kad LR CK nėra visiškai nuoseklus. Iš anksčiau galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso buvo perimta vadinamoji teisių (teisinių galimybių) „triada“ : teisė turtą valdyti, naudotis ir juo disponuoti, todėl kyla tam tikrų sunkumų aiškinant nuosavybės teisės turinį šiuolaikine laikomos prigimtinės nuosavybės teisės sampratos kontekste. Temos aktualumą šiandien lemia ir LR CK išplėstas nuosavybės teisės objektų sąrašas, dėl ko tampa vis sunkiau nuosavybės teisės esmę atskleisti naudojant tradicinę teisių „triadą“.
Todėl kitų valstybių nuosavybės teisės turinio sampratų pažinimas gali padėti jį tinkamai suprasti ir aiškinti Lietuvoje. Šios nuosavybės įteisinimo praėjęs palyginus nedidelis laiko tarpas. Dėl minėtos aplinkybės galima teigti, kad šiuolaikinė nuosavybės teisės koncepcija dar tik formuojasi, todėl kuriant modernesnę nuosavybės teisės doktriną galima pasinaudoti kitų šalių patirtimi, juo labiau, kad jau kartą ta patirtimi buvo naudotasi rengiant šiandien galiojantį LR CK.
Mokslinis naujumas
Kadangi privati nuosavybė pripažįstama vienu iš demokratinės valstybės ir teisinės visuomenės pagrindų bei visų kitų asmens teisių ir laisvių garantu, natūralu, kad nuosavybės teisės institutas nuolat susilaukia tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų dėmesio ir analizės. Vis dėlto nuosavybės teisės turinys dažniausiai nagrinėjamas neperžengiant nacionalinės teisės ribų, apsiribojant intravertiškomis - vien tik iš nacionalinės teisės perspektyvos pateikiamomis nuosavybės teisės turinio analizėmis, o užsienio šalių nuosavybės teisės turinio interpretacijos apžvelgiamos tik fragmentiškai, neatliekant išsamios lyginamosios analizės ir vertinimo.
Dar labiau teisės doktrinoje stokojama dėmesio anglosaksų ir kontinentinės teisės tradicijos šalių nuosavybės teisės palyginimui. Tai yra susiję su tuo, kad anglosaksų ir kontinentinės teisės sistemose, todėl daugelis sutinka, kad jas palyginti nėra lengva. Šios valstybių nuosavybės teisės studijas apsunkina ne tik nuosavybės teisinių santykių teisinio reglamentavimo skirtumai, bet ir skirtingo šios teisės tradicijų istorinio vystymosi nulemti esminiai sąvokų ir terminologijos nesutapimai.
Todėl šio darbo mokslinis naujumas pasireiškia tuo, kad siekiant suformuoti platesnį požiūrį į nuosavybės teisės turinį nacionalinėje civilinės teisės doktrinoje ir jos taikymo praktikoje, jame atlikta lyginamoji nuosavybės teisės turinio anglosaksų ir kontinentinės teisės tradicijos analizė. Nuosavybės teisės turinio temą lyginamuoju aspektu Lietuvoje savo darbuose nagrinėjo prof. dr. V. Pakalniškis, nemažai dėmesio skyręs nuosavybės teisės turinio aiškinimui šiuolaikinėje Vakarų teisės doktrinoje, naujai atsiradusiems nuosavybės teisės objektams ir nuosavybės teisės turinio priklausomybei nuo jų, prof. habil. dr. V. Mikėnas bei doc. dr. A. Taminskas, analizavę nuosavybės teisės turinio reglamentavimo bei sampratos ypatumus kontinentinės ir anglosaksų teisės tradicijos valstybėse, dr. E. Živilpaitė, savo daktaro disertacijoje nagrinėjusi nuosavybės teisės turinį anglosaksų ir kontinentinės teisės valstybėse Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste - EŽTK) Pirmojo protokolo 1 straipsnio kontekste. Taip pat paminėtini doc. dr. A. Škytė, savo darbe atskleidusi nuosavybės laisvės principo esmę, bei dr. K.
tags: #individualizmas #ir #nuosavybe #yra #teises #pagrindas