Laisvosios imtynės - bene populiariausias iš daugelio pasaulyje kultivuojamų imtynių stilių. Tai kovos sporto šaka, kurioje dalyvauja du sportininkai ir kuri reikalauja tiek fizinės jėgos, tiek taktinio mąstymo.
Istorija ir olimpinės žaidynės
Ši sporto šaka debiutavo olimpinėse žaidynėse jau 1904 m.
1896 m. graikų-romėnų imtynės įtrauktos į pirmąsias šiuolaikines olimpines žaidynes, o laisvosios imtynės į vasaros žaidynių programą pateko 1904 m.
1896 m. 1912 m. laisvųjų imtynių varžybos buvo išbrauktos iš olimpinių žaidynių tvarkaraščio, tačiau 1920 m. ši sporto šaka nuolat įtraukiama į olimpinių žaidynių sąrašą, tačiau tik 2004 m. Atėnų žaidynėse buvo pradėtos rengti moterų laisvųjų imtynių varžybos. Tokiu būdu olimpinių žaidynių istorijoje buvo įvestos ir svorio kategorijos varžybos.
Taisyklės ir taškų skaičiavimas
Laisvosios imtynės vyksta ant devynių metrų skersmens kilimo, kovos trukmė suskirstyta į du raundus.
Įprasta laisvųjų imtynių kova, kaip ir graikų-romėnų imtynėse, yra suskirstyta į du raundus po tris minutes su 30 sekundžių pertrauka.
Bene labiausiai paplitęs būdas laimėti - surinktų taškų skaičius. Judesiai vertinami taškais pagal jų sudėtingumą.
Vienas judesys gali būti vertinamas nuo 1 iki 5 taškų.
Žaidėjai taip pat gali gauti taškų priešininkui nusižengus, pavyzdžiui, atlikus neteisėtus sugriebimus, bandant pabėgti nuo sugriebimo, agresyvumą, pasyvumą ir t.t.
Už tai dažnai skiriami įspėjimai.
Pasibaigus šešių minučių laikotarpiui, susumuojami bendri rezultatai ir laimi daugiau taškų surinkęs imtynininkas.
Lygiąsias lemia mažiausias įspėjimų skaičius ir galutinis surinktas taškas.
Nors laisvųjų ir graikų-romėnų imtynių taškų skaičiavimo sistema ir rungtynių formatas yra daugmaž vienodi, esminis skirtumas tarp šių dviejų stilių yra kojų panaudojimas.
Laisvosiose imtynėse tokie apribojimai netaikomi.
Dėl šių aspektų galima naudoti daugiau įvairių technikų, todėl laisvosios imtynės vyksta sklandžiau nei griežtesnis graikų-romėnų imtynių variantas.
Laisvosiose imtynėse už pirmą pasyvumo atvejį imtynininkas gauna žodinį teisėjo įspėjimą.
Jei kuris nors imtynininkas per šį langą spėja pelnyti tašką, baudos taškai neskiriami.
Įkvėptos „catch-as-catch-can“ (catch wrestling) imtynių - kelių imtynių stilių ir kovinio sporto derinio, populiaraus XIX a. Todėl laisvojo stiliaus kovos paprastai prasideda imtynininkams užimant labai žemą poziciją, kad būtų galima ginti kojas.
Žymūs imtynininkai
Štai keletas žymių laisvųjų imtynių sportininkų:
- Buvaisaras Hamidovičius Saitijevas (rus. Бувайсар Хамидович Сайтиев, čečėnų k: KIант Бувайса) g. 1975 m. - čečėnų kilmės Rusijos imtynininkas, laimėjęs devynis pasaulio laisvųjų imtynių aukso medalius.
- Aleksandras Vasiljevičius Medvedas (g. 1962-1972 m. jis laimėjo tris olimpinius aukso medalius, septynis pasaulio ir tris Europos čempionų titulus. 1972 m. jis buvo Sovietų Sąjungos olimpinės vėliavos nešėjas, o 1980 m.
- John William Smith (g, 1965 m.) yra amerikiečių laisvųjų ir liaudies imtynių sportininkas bei treneris. Jis yra dukart NCAA I diviziono nacionalinis čempionas, šešiskart pasaulio ir olimpinis čempionas. Nuo 2019 m. birželio mėn.
- Ivanas Sergejevičius Jaryginas (g. 1948-1997 m.) - Sovietų Sąjungos ir Rusijos sunkiasvoris laisvųjų imtynių sportininkas. 1970-1980 m. jis laimėjo visas tarptautines varžybas, išskyrus 1970 ir 1974 m. Jaryginas buvo 1972 ir 1976 m. olimpinis čempionas, 1973 m. pasaulio čempionas, 1972 ir 1975-1976 m. Europos čempionas, 1973, 1976-1977 ir 1979-1980 m. laimėjo pasaulio taurę. 1980 m. išėjęs į pensiją, 1982-1992 m. vadovavo Sovietų Sąjungos laisvųjų imtynių rinktinei, o nuo 1993 m. - Rusijos imtynių federacijai iki savo ankstyvos mirties 1997 m.
- Bruce’as Robertas Baumgartneris (g. Baumgartneris yra vienas geriausių visų laikų Amerikos imtynininkų. Jis pelnė penkis tarptautinius titulus ir užėmė antrąją vietą, nusileisdamas tik Džonui Smitui. Nuo 1983 iki 1996 m.
Laisvosios imtynės yra sportas, reikalaujantis ne tik fizinio pasirengimo, bet ir taktinio mąstymo.
tags: #imtininkas #turi #buti #visada