Mūsų visuomenėje įsigalėjęs mitas, kad po santuokos sudarymo visas sutuoktinių turimas turtas tampa bendru. Teigiama, kad visas sutuoktinių iki santuokos sudarymo turėtas turtas, tiek ir po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas, yra laikomas abiejų sutuoktinių nuosavybe. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo, pirmiausia turi būti nustatomas sutuoktinių turto teisinis režimas.
Tai reiškia, kad turi būti nustatoma, kuris sutuoktinių turtas priklauso vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, o kuris turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kitaip tariant, pagal byloje esančią medžiagą yra sudaromas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą.
Į šį balansą yra įtraukiamas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Teisės aktuose preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Pagal įstatymą, santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe ir dalijamas lygiomis dalimis, nebent yra pagrindas nukrypti nuo šios taisyklės. Teismas, spręsdamas turto padalijimo klausimą, pirmiausia siekia užtikrinti teisingumą ir atsižvelgia į įvairius aspektus.
Asmeninės ir bendros nuosavybės atribojimo kriterijai
Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kurį yra atribojamas sutuoktinių asmeninis ir bendras turtas, yra laiko kriterijus. Pagal šį kriterijų yra vertinamas konkretaus turto objekto įsigijimo laikas ir santuokos sudarymo momentas. Šis kriterijus nustato, kad turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, yra laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Tačiau būtina pažymėti, kad turto įgijimas dar iki santuokos sudarymo ne visada reiškia, kad toks turtas bus laikomas asmeninė kurio nors iš sutuoktinio nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, kad didėja skaičius porų, gyvenančių kartu nesudarius santuokos, gali būti, kad iki santuokos sudarymo būsimi sutuoktiniai gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, bendrai įgijo turto, pavyzdžiui, butą. Tokiu atveju laikoma, jog jie įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ne kurio nors iš sugyventinių asmeninėn nuosavybėn.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.
Šis kriterijus nustato, kad turtas, kuris yra įgytas susituokus, tačiau kurio įgijimo pagrindas patvirtina, kad jis buvo įgytas kaip asmenine vieno sutuoktinio nuosavybė, yra laikomas tik to sutuoktinio nuosavybė. Pavyzdžiui, įstatymas numato, kad po santuokos sudarymo sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas yra laikomas to sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas sutuoktiniui perduodamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Taigi, šiuo atveju turto priskyrimą sutuoktinio asmeninei nuosavybei lemia turto įgijimo pagrindas (dovanojimas, paveldėjimas). Kita vertus, net ir paveldėtas ir dovanas turtas taps ne asmenine, o bendrąją jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe, jeigu tokia sąlyga yra testamente ar dovanojimo sutartyje.
Svarbu pažymėti, kad įstatymas nustato, jog testatorius sąlyga priskirti paveldimą turtą prie bendrosios jungtinės nuosavybės gali įrašyti nebūtinai tame pačiame testamente, kuriame nurodo savo įpėdinį (-ius), o ir testamento papildyme, pakeitime ar naujame testamente.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šis kriterijus leidžia paneigti prieš tai aptartą laiko kriterijų, t.y. nepaisant to, kad turtas paveldėjimo ar dovanojimo sutarties pagrindu yra įgyjamas jau santuokos metu, šis turtas vis tiek priklauso sutuoktiniui asmenines nuosavybės teise.
Pagal šį kriterijų turtas yra pripažįstamas sutuoktinio asmenines nuosavybės teise atsižvelgiant į turto pobūdį ir į jo paskirtį.
- CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nurodyta, kad sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai) yra pripažįstami asmenine kurio nors sutuoktinio nuosavybe. Pagal pobūdį tai yra daiktai, kurie nėra būtini tenkinant būtinuosius šeimos narių poreikius, o tenkina tik individualius vieno sutuoktinio poreikius, todėl nesvarbu kada ir už kieno lėšas jie buvo įgyti. Tokie daiktai gali būti įgyti ir santuokos metu už bendras sutuoktinių lėšas. Įstatyme yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas asmeninio naudojimo daiktų.
- CK 3.89 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra numatyta, kad asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybė yra intelektinės ir pramoninės teisės, pavyzdžiui, teisė į autoriaus vardą, autorystės teisė ir pan.
- CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamos lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai.
- CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nurodyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybės teise yra laikomos jo gautos įvairios tikslinės išmokos, pavyzdžiui, žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimas, neturtinės žalos atlyginimas, tikslinė materialinė parama, ar kitokios, tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu susijusios išmokos, taip pat ir teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims.
Pagal šį kriterijų turtas yra priskiriamas sutuoktinio asmeninei nuosavybei, jeigu santuokos metu sutuoktinis įsigijo turto už savo asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis kriterijus yra taikomas tik tuo atveju, jeigu turto įgijimo metu sutuoktinis aiškiai išreiškė savo valią, kad jis turtą už jam priklausančias lėšas įsigija savo asmeninėm nuosavybėn.
Pavyzdžiui, sutuoktinis iki santuokos sudarymo turėjo jam asmenines nuosavybės teise priklausantį butą ir po santuokos sudarymo tą butą iškeičia į kitą butą. Esant tokiai situacijai, sutuoktinis taps naujo buto savininku tik tuo atveju, jeigu sudarydamas tokį sandorį jis aiškiai išreikš savo valią naują butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Priešingu atveju, jeigu sutuoktinis tokios valios neišreikš, naujai įsigytas butas bus laikomas abiejų sutuoktinių nuosavybe.
Atskirai būtina paminėti, kad faktą, jog tam tikras turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybes teise, privalo įrodyti tai teigiantis sutuoktinis ir jis tą gali padaryti tik rašytiniais įrodymais. Tačiau ši nuostata nėra taikoma tais atvejais, kai įstatymas leidžia remtis liudytojų parodymais arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
Jeigu sutuoktinis tokio fakto neįrodo, t.y. pareiga paneigti minėtą prezumpciją tenka sutuoktiniui, teigiančiam, kad tam tikras turtas yra asmeninė jo nuosavybė. Taip pat nutraukiant santuoką vienas iš sutuoktinių gali neįrodinėti (neneigti), kad sutuoktinių turtas yra jungtinė nuosavybė, tačiau gali teigti ir tokiu atveju privalo įrodinėti, jog tam sutuoktiniui, kuris prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo, turi būti kompensuojama.
Jei sutuoktiniai augina nepilnamečius vaikus, didesnė turto dalis gali būti skiriama tam iš tėvų, su kuriuo vaikai lieka gyventi. Taip pat gali būti atsižvelgiama į sutuoktinio sveikatos būklę ar jo finansinę padėtį. Turto dalybos gali apimti ne tik nekilnojamąjį turtą ar finansines santaupas, bet ir verslą, investicijas ar net skolinius įsipareigojimus.
Svarbu pažymėti, kad turtas, kuris buvo vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė iki santuokos, paprastai nėra dalijamas, tačiau jei jis buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis ar pastangomis, jis gali būti pripažintas bendru.
Skyrybos ir turto dalybos dažnai tampa vienu svarbiausių klausimų, kadangi yra susijęs su tuo, kokia bus sutuoktinių finansinė padėtis pradedant naują savarankiško gyvenimo etapą. Skyrybos ir turto dalybos iš dalies priklauso nuo santuokos nutraukimo būdo. Turtas, valdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise, yra padalijamas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu.
Kuomet santuoka yra nutraukiama bendru sutarimu teisme tvarka arba bendru sutarimu notarine tvarka, bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantis turtas yra padalijamas vadovaujantis sutuoktinių sudaryta sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, jeigu ši sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų.
Teismas, spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, tačiau sutuoktinių nuomonė šiuo klausimu teismo nesaisto. Teisės aktai numato, kad turtas yra padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu jį galima taip padalyti.
Lietuvos teismų praktika dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo yra pakankamai gausi ir išplėtota, joje nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrįndui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą.
Teismas turi įvertinti, ar yra sąlygos spręsti, kad natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, todėl visas turtas gali būti priteisiamas natūra tik vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Toks teismo sprendimas turi būti pagrįstas faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios leistų konstatuoti, kad, pirma, natūra turto padalyti sutuoktiniams negalima ir, antra, sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, turi galimybę kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais.
Tais atvejais, kai turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais, tampa aktuali dalijamo turto vertė, kadangi nuo to priklauso sutuoktiniui mokėtinos kompensacijos dydis. Dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje.
Skyrybų atveju sutuoktiniai įprastai pasidalija ir prievoles, ir turtą. Teismas patvirtina šalių taikos sutartį arba savo sprendimu išsprendžia ginčą dėl prievolių kilmės ar turimo turto pasidalinimo.
Norint išvengti ginčų ir užtikrinti aiškias turto dalybų sąlygas, sutuoktiniai gali iš anksto sudaryti vedybų sutartį, kurioje apibrėžiama, kaip turtas bus valdomas tiek santuokos metu, tiek jai pasibaigus.
Turto padalijimas - SkyrybosLengvai.lt
Dažniausiai užduodami klausimai
- Ar žmonos skolos gali būti išieškomos iš vyro turto ir - atvirkščiai? Taip, jeigu sutuoktinių turtas nėra teisiškai padalintas.
- Į kokį šeimos turtą nukreipiamas skolų išieškojimas? Įstatymai leidžia išieškoti vieno sutuoktinio skolas iš kito sutuoktinio lėšų, jeigu šios lėšos nėra jo asmeninė nuosavybė.
- Ar galima kompensacija, jei vienas sutuoktinis prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo? Taip, sutuoktinis, panaudojęs asmenines lėšas turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti, gali prašyti kompensacijos ir (ar) didesnės turto dalies gavimo.
Svarbu nedelsti ir kreditoriams Neuždelsti turto padalijimo svarbu ir kreditoriams. Jei sutuoktinių pajamų atidalinimo procedūros per tam tikrą laiką neatliekamos, kreditorius nebegali tikėtis skolos išieškojimo būtent iš šių pajamų.
Bendras gyvenimas nesusituokus - kasdienybė reikšmingai daliai mūsų šalies gyventojų. Dalis tokių porų ilgainiui susituokia, tačiau dalies keliai išsiskiria po daugelio metų taip ir nesumainius žiedų. Sutuoktinių turtinius ir neturtinius santykius pakankamai išsamiai aprašo galiojančios šeimos teisės normos.
Jei dėl nuosavybės pobūdžio taikiai susitarti nepavyksta, tenka kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti vieno iš partnerių vardu registruotą turtą bendru abiem partneriams. Svarbu pažymėti, kad bendrai gyvenantiems, tačiau santuokos nesudariusiems asmenims, ir sutuoktiniams taikomas skirtingas teisinis turto reglamentavimas.
Sutuoktiniams taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, reiškianti kad po santuokos įgytas turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kurioje abiejų sutuoktinių dalys yra lygios, tačiau nesusituokusių kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui tokia prezumpcija negalioja.
Lietuvos teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Dažnai teismai, spręsdami ginčus dėl bendrai gyvenant įgyto turto nuosavybės formos (bendroji dalinė ar asmeninė), nesusituokusius kartu gyvenančius asmenis iš dalies prilygindavo sutuoktiniams. LAT pažymėjo, kad vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.
Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. Antra, nustačius, jog sugyventiniai susitarė įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti ne tik siekį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvienos iš šalių įnašo dydį. Trečia, būtina įvertinti ginčo objekto specifiką.
Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kiti panašūs reikšmingi pakeitimai. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vienos šalies nuosavybe, neturėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.