Bankroto procesas yra sudėtinga procedūra, kurios metu siekiama patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Vienas iš svarbiausių aspektų yra administravimo išlaidų dengimas, kuris turi būti atliekamas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos.
Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) nuostatos
Pagal ĮBĮ, viena iš bankroto proceso tikslų - kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei (skolininkei) likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo, taip pat, kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais - likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio nustatyta tvarka.
Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilei ir tvarkai reikšmingi ĮBĮ 34, 35, 36 straipsniai. Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl kreditorių finansinių reikalavimo tenkinimo eiliškumo, yra nurodęs, kad didžiąją dalį bankroto procese dalyvaujančių suinteresuotų asmenų sudaro įmonės skolininkės kreditoriai, t. y. asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus (ĮBĮ 3 straipsnis).
Bankroto teisės normomis nustatomos įvairios kreditorių grupės, kurios viena nuo kitos skiriasi nevienodomis dalyvavimo procese ir skirtingomis savo reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese galimybėmis. Pagal kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto procese išskiriami privilegijuoti kreditoriai: 1) kreditoriai, kurių reikalavimai tenkinami ne eilės tvarka (įkeitimu, hipoteka užtikrintų reikalavimų, finansinio užstato turėtojai); 2) kreditoriai, kurių reikalavimai tenkinami pirmąja eile, ir įprasti (ne privilegijuoti) kreditoriai, kurių reikalavimai tenkinami trečiąja eile.
Taigi kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką reglamentuoja ĮBĮ 35 straipsnis, o šio įstatymo 34 straipsnis nustato, kaip yra tenkinami įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai. Be to, bankroto įstatyme įtvirtinta administravimo išlaidų apmokėjimo pirmenybė prieš kreditorių reikalavimų tenkinimą, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo) (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), o pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį be kitų išlaidų, bankroto administravimo išlaidomis laikomas ir atlyginimas administratoriui.
Nors pagal ĮBĮ 36 straipsnį, pirmiausia turėtų būti atlyginamos bankroto administravimo išlaidos (tarp jų ir bankroto administratoriaus atlyginimas), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl byloje nustatytų aplinkybių nagrinėjamu atveju šios nuostatos pažeistos nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ĮBĮ būtent bankroto administratoriui yra pavesta pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 d. 14 p.). Pagal ĮBĮ bankroto administratorius atidaro sąskaitą banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 11 straipsnio 5 d. 5 p. (kreditorių sąskaita)).
Taigi, teisė disponuoti bankrutavusios įmonės turtu - bankroto administratorės prerogatyva, o ĮBĮ nenustatyti terminai, kada ji turi skirstyti lėšas kreditoriams. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 3 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius tenkina šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintus kreditorių reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš III eilės kreditorių sąrašo išbraukė kreditorius, kurių finansiniai reikalavimai pagal bankroto administratorės pateiktus duomenis, buvo patenkinti (lėšos buvo sumokėtos kreditoriams (ĮBĮ 26 str. 1 d.), taip pat byloje esant duomenų, kad įmonės kreditorių sąskaitoje yra likusi atitinkama pinigų suma, be to, nėra parduotas atsakovės turimas nekilnojamasis turtas.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su bankroto administratorės atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktais argumentais, kuriuos pagrindžia byloje esantys duomenys, t. y. G. yra atsiskaityta (t. 2, b. l. 155); antra, atsiskaičius su minėtais kreditoriais, atsakovės kreditorių sąskaitoje (2016-09-02 dieną) buvo 136 669,97 Eur (t. 2. B. l. 155); 3) atsakovės kreditorių susirinkime, vykusiame 2016-07-08, 3-iuoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas varžytynėse neparduotą turtą - žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) bei jame esantį pastatą parduoti UAB „Statega“ už 9 000 000 Eur, pateiktas UAB „Statega“ komercinis pasiūlymas (t. 2, b. l. 122-125).
Nors šis nutarimas yra apskųstas, o pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria skundas atmestas, neįsigaliojusi, teisėjų kolegija sutinka su bankroto administratorės argumentais, kuriais grindžiant aplinkybę, jog bankroto procese bus atsiskaityta tiek su bankroto administratoriais, tiek su įkaito turėtoju (UAB „Statega“), atsakovės nekilnojamasis turtas įvertinamas 9 000 000 Eur suma, juolab, kad minėtas kreditorių susirinkimas ginčijamas dėl per mažos nustatytos nekilnojamojo turto perleidimo vertės.
Įvertinus 22 punkte nustatytas aplinkybes, taip pat, kad įmonė ir toliau generuoja pajamas iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorės, kuri laikytina kaip geriausiai žinanti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių padėtį, į bylą pateikti du...
Teismų praktika
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2-93-854/2025, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, klaidingai aiškino JANĮ nuostatas, todėl nepagrįstai panaikino 2024 m. spalio 16 d. bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, ir grąžino šį klausimą kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.
Priešingai nei nurodė teismas, nemokumo administratorė 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkime patvirtintos išlaidų sąmatos neviršijo, todėl ji neturėjo ir neturi pareigos dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo (padidinimo) kreiptis į kreditorių susirinkimą.
Teismas 2 178 Eur išlaidas klaidingai kvalifikavo kaip teisinių paslaugų išlaidas, kurios 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkime nebuvo patvirtintos. Ši suma yra bylinėjimosi išlaidos, kurios Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6019-867/2024 iš LMB „Labus“ buvo priteistos atlyginti kitai šaliai.
Teismo teiginiai dėl į atsiskaitymo perdavus įkeistą turtą apskaičiavimą įtraukto mokėtino 13 550,33 Eur dydžio PVM, kurį sudaro 3 117,14 Eur PVM su delspinigiais, apskaičiuotas neįkeistam turtui ir 10 433,19 Eur PVM, apskaičiuotas įkeistam nekilnojamajam turtui - nebaigtam statyti namui, prieštarauja vienas kitam.
Vadovaujantis JANĮ 28 straipsnio 3 dalimi, iškėlus nemokumo bylą juridinis asmuo privalo mokėti visus einamuosius mokėjimus. Sumokėti mokesčiai yra ne kas kita, o išlaidos. Su turtu susiję mokėtini privalomi mokesčiai priskirtini bankroto proceso išlaidoms, kurių JANĮ 73 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąrašas nėra baigtinis.
Administravimo išlaidų prioritetas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bankroto įstatyme įtvirtinta administravimo išlaidų apmokėjimo pirmenybė prieš kreditorių reikalavimų tenkinimą, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo) (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-279/2015), o pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį be kitų išlaidų, bankroto administravimo išlaidomis laikomas ir atlyginimas administratoriui.
Taigi, nors pagal ĮBĮ 36 straipsnį, pirmiausia turėtų būti atlyginamos bankroto administravimo išlaidos (tarp jų ir bankroto administratoriaus atlyginimas), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl byloje nustatytų aplinkybių nagrinėjamu atveju šios nuostatos pažeistos nebuvo. ĮBĮ 34-36 straipsnių nuostatos skirtos sureguliuoti tuos atvejus, kai įmonė nėra pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais ir reikalinga užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principą, įkaito turėtojo teises ir interesus, bankroto administratoriaus teisę į jo teikiamų paslaugų atlyginimą.
Pagal ĮBĮ būtent bankroto administratoriui yra pavesta pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 d. 14 p.).
Pagal ĮBĮ bankroto administratorius atidaro sąskaitą banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 11 straipsnio 5 d. 5 p. (kreditorių sąskaita)). Taigi, teisė disponuoti bankrutavusios įmonės turtu - bankroto administratorės prerogatyva, o ĮBĮ nenustatyti terminai, kada ji turi skirstyti lėšas kreditoriams. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 3 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius tenkina šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintus kreditorių reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su bankroto administratorės atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktais argumentais, kuriuos pagrindžia byloje esantys duomenys, t. y. G. yra atsiskaityta (t. 2, b. l. 155); antra, atsiskaičius su minėtais kreditoriais, atsakovės kreditorių sąskaitoje (2016-09-02 dieną) buvo 136 669,97 Eur (t. 2. B. l. 155); 3) atsakovės kreditorių susirinkime, vykusiame 2016-07-08, 3-iuoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas varžytynėse neparduotą turtą - žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) bei jame esantį pastatą parduoti UAB „Statega“ už 9 000 000 Eur, pateiktas UAB „Statega“ komercinis pasiūlymas.
Nors šis nutarimas yra apskųstas, o pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria skundas atmestas, neįsigaliojusi, teisėjų kolegija sutinka su bankroto administratorės argumentais, kuriais grindžiant aplinkybę, jog bankroto procese bus atsiskaityta tiek su bankroto administratoriais, tiek su įkaito turėtoju (UAB „Statega“), atsakovės nekilnojamasis turtas įvertinamas 9 000 000 Eur suma, juolab, kad minėtas kreditorių susirinkimas ginčijamas dėl per mažos nustatytos nekilnojamojo turto perleidimo vertės.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, taip pat, kad įmonė ir toliau generuoja pajamas iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorės, kuri laikytina kaip geriausiai žinanti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių padėtį, į bylą pateikti du...
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2-997-881/2021, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovės tikrosios nekilnojamojo turto rinkos vertės ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė yra nemoki. Atsakovė pateikė teismui antstolio vykdomosiose bylose teismo ekspertės surašytus aktus dėl atsakovės nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo, kuriais viso nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 86 590 008 Eur. Antstolio paskirtų ekspertizių metu surašyti teismo ekspertės aktai yra didesnės įrodomosios galios įrodymai. Taigi, į bylą buvo pateikti įrodymai, kurie patvirtina, kad vien tik atsakovės nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 86 590 008 Eur.
Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, gali būti koreguojami, paneigiami tik panaudojus bei pritaikius specialias žinias. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, norėdamas bankroto byloje paneigti teismo ekspertizės aktus dėl atsakovo nekilnojamojo turto rinkos vertės, turėjo teisme apklausti specialistus, teikusius atitinkamas išvadas, išsiaiškinti jų išvadų teisingumą, neteisingumą, tas išvadas atitinkamai aptarti arba skirti teisme turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę, kuria būtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl turto vertės. Pirmosios instancijos teismas neveikė aktyviai, kaip iš jo reikalauja bankroto procese vyraujantis viešasis interesas, jokių įrodymais pagrįstų motyvų dėl nesutikimo su teismo ekspertizės aktais pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė.
Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kad turi užsienio bendrovių akcijų, kurių bendra rinkos vertė yra 12 244 855,10 Eur. Teismas, turėdamas informaciją apie atsakovės turimas kitų įmonių akcijas, pažymą apie akcijų vertę ir manydamas, kad tokios pažymos nepakanka akcijų rinkos vertei nustatyti, privalėjo pareikalauti iš atsakovės pateikti papildomus įrodymus apie turimų akcijų rinkos vertę arba skirti byloje akcijų rinkos vertės nustatymo ekspertizę. Teismui šių veiksmų neatlikus, nėra pagrindo spręsti, kad bendrovės nemokumas, kaip pagrindas iškelti atsakovei bankroto bylą, nustatytas tinkamai.
Atsakovė pateikė į bylą debitorių sąrašą, pagal kurį debitorių skolos sudaro 17 745 492,33 Eur. Tačiau teismas apie atsakovės debitorines skolas, kaip jos turtą, nepasisakė ir jų net nevertino spręsdamas dėl nemokumo.
Teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų, kad atsakovė su didžiąja dalimi kreditorių yra sudariusi susitarimus dėl skolų mokėjimo atidėjimo, išdėstymo, t. y. sudariusi susitarimus su didžiausiais kreditoriais Betelgeuse EOOD, UAB „Primestus“, UAB „NT paslaugos“, UAB „Istpro“, Rakhin Consulting Enginering, Engineering & Consulting Capital AG. Į bylą yra pateikti ir įrodymai, kad ieškovės apskaičiuotą tiek baudos, tiek delspinigių sumą atsakovė ginčija administracine tvarka.
Teismas neteisingai prie ieškovės finansinio reikalavimo sumos papildomai pridėjo 4 697 382,75 Eur baudos bei delspinigių sumą. Atsakovė tiek baudos, tiek delspinigių sumą ginčija administracine tvarka. Ginčas nėra išspręstas, todėl sprendžiant įmonės mokumo klausimą nėra vertinami ginčijami reikalavimai.
Atsižvelgiant į tai, būtina atidžiai įvertinti visas aplinkybes, susijusias su administravimo išlaidų dengimu, ir vadovautis ĮBĮ nuostatomis bei teismų praktika.
Ši informacija yra tik bendro pobūdžio ir neturėtų būti laikoma teisine konsultacija. Konkrečiu atveju rekomenduojama kreiptis į teisininką.
Kaip iš tikrųjų veikia bankroto pajamų testas (2026 m. vadovas)
tags: #hipotekos #kreditorius #administravimo #islaidu #dengimas