Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrintas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais.
Dėl pasaulio finansinės krizės ir esant ekonominiam nestabilumui, padaugėjo prisiimtų finansinių įsipareigojimų nevykdymo atvejų, dėl to kreditoriai stengiasi geriau apsaugoti savo interesus, pasinaudojant labiau patikimais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais.
Kreditorius, norintis pasirinkti prievolės įvykdymo būdą tarp laidavimo ir garantijos, turi sugebėti atskirti šias priemones, nes kiekviena iš jų turi savo privalumus ir trūkumus. Deja, bet atsižvelgiant į panašius šių sąvokų reguliavimus, tai padaryti sudėtinga. Lietuvos teisės doktrinoje laidavimo ir garantijos atribojimo problemos nagrinėjimas yra nepopuliarus.
Laidavimas ir Garantija: Pagrindiniai Aspektai
Laidavimas ir garantija yra dvi skirtingos teisinės priemonės, skirtos užtikrinti įsipareigojimų vykdymą. Nors abi šios priemonės yra skirtos apsaugoti kreditoriaus interesus, jos turi skirtingas savybes, paskirtį ir taikymo sritis.
Laidavimas yra susitarimas, pagal kurį trečiasis asmuo (laiduotojas) įsipareigoja kreditoriui atsakyti už skolininko (pagrindinio skolininko) prievoles, jei šis jų nevykdo. Laidavimas užtikrina, kad skolininko įsipareigojimai bus įvykdyti, net jei skolininkas jų nevykdo, ir dažnai yra susijęs su paskolomis ar kitais finansiniais įsipareigojimais.
Garantija yra įsipareigojimas, kurį teikia gamintojas, pardavėjas ar kita šalis, užtikrinantis tam tikrų produktų ar paslaugų kokybę, tinkamumą naudoti arba veikimą per nustatytą laikotarpį.
Prievolių Įvykdymo Užtikrinimo Būdai Civilinėje Teisėje
Pradedant nagrinėti laidavimo ir garantijos, kaip vieno iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, atribojimo problemą, pirma, reikia panagrinėti sąvokos prievolės sampratą Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje. Sąvoka prievolė Lietuvos teisės doktrinoje ir teisės aktuose vartojama skirtingomis prasmėmis. Pavyzdžiui, prievolė kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus kreditoriui, prievolė kaip teisinis santykis arba kaip dokumentas, kuriame nurodyta skolininko pareiga, pavyzdžiui, vekselis.
Pastebėtina, kad panašiai prievolės sampratą apibrėžia LR CK, nurodydamas, kad tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (LR CK 6.1 str.).
Šiandien civilinė apyvarta yra tokia permaininga, kad negalima visko tiksliai numatyti. Todėl atsiranda tokie atvejai, kai skolininkas prievolės nevykdo (pvz. nemokumo atveju), arba netinkamai vykdo (pvz. vėluoja atsiskaityti). Dėl šios priežasties kreditoriui atsiranda sunkiai įrodomi nuostoliai.
Siekdamas apsaugoti savo reikalavimus ir interesus, teisės sistemoje sukurti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Tai klaidingas požiūris, nes jos taip pat stimuliuoja skolininką tinkamai įvykdyti prievolę.
Pavyzdinį prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašą pateikia LR CK 6.70 straipsnio 1 dalis. Ši norma nustato, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais.
Pastebėtina, kad bet kuriuo būdu užtikrinant sutartinės prievolės įvykdymą, jis taip pat sukuria naujus santykius: kreditoriaus ir skolininko, kai skolininkas kreditoriaus naudai atlieka papildomus veiksmus (pvz. įkeičia turtą), arba atsiranda trečiojo asmens, kai tretysis asmuo užtikrina tinkamą skolininko pareigos įvykdymą (pvz. laidavimas).
Ganėtinai svarbu, kad skolininkas, užtikrindamas savo prievolę kreditoriui, gali taikyti ne vieną užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugumą. Prievolinis santykis specifika yra ta, kad jie priklausomi nuo pagrindinės prievolės ir palyginti su pagrindine prievole, yra papildomos, šalutinės (akcesorinės) prievolės.
Pagrindinis šalutinės prievolės bruožas, tas, kad negaliojant pagrindinei prievolei - negalioja ir šalutinė, bet negaliojant šalutinei prievolei - pagrindinė ir toliau galioja. Priklausomai nuo sutarties rūšies ir pobūdžio galima pasirinkti šiai rūšiai tinkamiausią prievolės užtikrinimo būdą. Pavyzdžiui, paskolos sutartys dažnai užtikrinamos laidavimu, garantija.
Romėnų teisėje buvo žinomi tokie prievolių užtikrinimo būdai, kaip: rankpinigiai (lot. arra), netesybos (bauda) (lot. poena), įkeitimas (lot. pignus ir hypotheca) ir laidavimas (lot. adpromissio). Šie taikomi šiuolaikinėje teisėje. Adpromissio principas dar nuo romėnų teisės lieka nepasikeitęs. Šis asmuo (laiduotojas) prisiima pareigą atsakyti kreditoriui už skolininką, jeigu skolininkas kreditoriui nevykdys prievolės.
Laidavimo sutarties sampratą savo Institucijose pateikia Gajus (G.3.115). Pasak jo, įprasta, jog už tą, kuris duoda pažadą, atsakyti įsipareigoja kiti asmenys, kurie vadinami sponsores, fidipromissores, fideiussores. Tai šis rūšis. Stipuliacija (lot. stipulatio) - žodinis kontraktas, kuriuo asmuo (būsimas kreditorius) klausia kito asmens (būsimo skolininko), ar jis įsipareigoja jam ką nors duoti, padaryti ar garantuoti, o šis turi atsakyti, kad įsipareigoja. Būtina, kad būsimas kreditorius užduotų klausimą būsimam debitoriui, teigiamai atsakant į klausimą.
Laidavimo sutarties esmė buvo ta, kad tretysis asmuo norėdamas užtikrinti skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui prisiimdavo riziką įvykdyti prievolę už skolininką. Pavyzdžiui, Ulpianas (D.46.1.1) pažymi, jog laidavimas galimas bet kurios prievolės atveju: ,,Omnis obligationi fideiussor accedere potest.“
Šiuo pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas (LR CK 6.78 str.). Šios LR CK 6.81 str. 3 d. nuostata, kad bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, taip pat perimta iš romėnų teisės. Pavyzdžiui, Justiniano Institucijose nurodoma, kad keli laiduotojai atsako solidariai, todėl kreditorius gali reikalauti visos prievolės įvykdymo iš bet kurio laiduotojo.
Atkreiptinas dėmesys, kad reglamentuodamas laiduotojo, kuriam pareikštas ieškinys, teises ir pareigas, galiojantis LR CK įtvirtina Marcijano (D.44.1.19) suformuluotą nuostatą, kad laiduotojas turi teisę kreditoriaus reikalavimui pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikalauti skolininkas (lot. exceptiones).
Išanalizavus laidavimo institutą, darytina išvada, kad nemažai Romos juristų suformuluotų nuostatų išliko iki mūsų dienų ir yra įtvirtintos LR CK. Galime sakyti, kad dabartinės teisės sistemos laidavimo samprata ir konstrukcija yra romėnų epochos kilmės.
Laidavimas Istoriniame Kontekste
Lietuvos teritorijos dalys po nepriklausomybės atkūrimo paveldėjo ilgą laiką jose politiškai viešpatavusių, skirtingų užsienio pavergėjų įdiegtus, nevienodus privatinės teisės šaltinius. Šios vykdymui garantuoti buvo nustatytos tokios priemonės, kaip laidavimas, netesybos, kilnojamo turto užstatymas ir nekilnojamo turto įkeitimas.
Carinės Rusijos imperijos įstatymų sąvade nebuvo bendro laidavimo apibrėžimo, o laidavimas buvo suprantamas, kaip prie pagrindinės prievolės, papildomos sąlygos prijungimas, kurioje tretysis asmuo (laiduotojas) įsipareigodavo įvykdyti pagrindinę prievolę, jeigu skolininkas bus nemokus. Pagal laidavimo esmę, laiduotojo prisiimtas įsipareigojimas įvykdyti prievolę buvo laikytinas antraeile prievole, kuri nepanaikindavo skolininko įsipareigojimo ir jis likdavo skolingas.
Kitose Lietuvos teritorijos dalyse, t.y. Darytina išvada, kad, nors jaunoje Lietuvos valstybėje civilinius teisinius santykius skirtingose teritorijos dalyse reglamentavo skirtingi, iš užsienio pavergėjų paveldėti teisės šaltiniai, visuose kaip vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų buvo numatytas laidavimas.
Po antrojo pasaulinio karo, įsigaliojus sovietinei valdžiai, Lietuvoje pasikeitė teisės aktai. Iš pradžių civilinius teisinius santykius pradėjo reglamentuoti 1922 metų Tarybinis Civilinis kodeksas, o vėliau jį pakeitęs 1964 metų Tarybinis Civilinis kodeksas. Sovietiniu laikotarpiu laidavimas, kaip būdas užtikrinti prievolės įvykdymą, prarado savo reikšmę, o šio instituto naudojimo sfera tapo labai siaura. Šiomis laidavimu. Išskyrus fizinius asmenys, šiuo institutu naudotis galėjo ir juridiniai asmenys.
Šios organizacijos galėjo laiduoti už savo patronuojams organizacijs prisiimtus įsipareigojimus. Pagal 1964 metų Civilinio kodekso 212 straipsnį, laidavimas - tai sutartis, pagal kurią laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, nevykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Laidavimo esmė pasireiškė tuo, kad skolininkui neįvykdžius, įvykdžius ne visą arba netinkamai įvykdžius prievolę, kreditorius turi teisę pareikšti savo reikalavimus laiduotojui, kad pastarasis įvykdytų reikalavimą už skolininką.
Pagal 1964 metų Civilinio kodekso 214 straipsnį, laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidari. Todėl, kaip jau buvo minėta, kreditorius turėjo pasirinkimo laisvę iš ko išieškoti skolas, nebent sutartyje būtų nustatyta, kad laiduotojo prievolė yra subsidiari.
Nepaisant šios normos naudojimo nepopuliarumo, kaip Tarybinio civilinio kodekso nuopelnų, reikia pabrėžti laidavimo instituto išsaugojimą, be to, galima netgi kalbėti apie jo vystymąsi. Pastebėtina, kad iki 1964 metų Civilinio kodekso įvedimo Lietuvos (tuomet Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau Lietuvos TSR)) teritorijoje, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė egzistavo tik laidavimas, o tokio būdo kaip garantija nebuvo.
Šias teisės normas tarybinėje teisėje, kaip viena iš laidavimo atmainų buvo įvesta garantija. 1964 m. Civiliniame kodekse garantija, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, buvo naudojama tiktai tarp socialistinių organizacijų. Garantija laikyta įstatyme ar sutartyje numatyta vienos socialistinės organizacijos pareiga pilnutinai ar dalinai atsakyti kitai organizacijai - kreditoriui, jeigu organizacija - skolininkas prievolės nevykdys ar ją įvykdys netinkamai.
Šiuo tarp kreditoriaus ir garanto, 1964 m. Nepaisant laidavimo ir garantijos panašumų, šie prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai turėjo ir savo skirtumų. Visų pirma, pagal 1964 metų civilinį kodeksą, garantiją galėjo išduoti tik organizacija ir ne bet kokia. Garantija galėjo būti užtikrintos prievolės tik tarp socialistinių organizacijų.
Šios banko paskolos suteikimą socialistinėms įmonėms. Paprastai praktikoje garantijos institutu buvo naudojamasi laikinai, papildant trūkstamas apyvartines lėšas imant iš banko kreditą arba, kai kreditą norėjo paimti nuostolingai dirbanti įmonė.
Šios paskolos, atžvilgiu. Šia, skirtingai nei laidavimas, garantija buvo subsidiari prievolė, užtikrinanti ne visos prievolės įvykdymą, o tik trūkstamą jos dalį, nuosavų (laikytų banke) apyvartinių lėšų dalimi. Kadangi garantas ir skolininkas buvo aptarnaujami viename banke, tai skolos nurašymas vykdavo supaprastinta tvarka.
Ketvirta, garantas, kuris įvykdė prievolę bankui už skolininką, neįgydavo jokių atgręžtinio reikalavimo teisių į skolininką. Šiai laidavimo sutartį. Todėl reikia pažymėti, kad priimant Rusijos Federacijos civilinį kodeksą (toliau RF CK) (1994 metų) atsisakyta garantijos, kaip prievolės įvykdymo priemonės. Tuo tarpu šalia laidavimo, kuris liko galioti, atsirado visiškai naujas banko garantijos institutas.
Atkreiptinas dėmesys, kad banko garantija numatyta 1994 metų RF CK neturi nieko bendro su tokiu prievolių įvykdymu, kaip garantija numatyta 1964 metų CK. 1964 CK - priimtas veikiant planinei ekonomikai ir jo reguliavimo dalyku buvo turtiniai santykiai, pagrįsti socialistine ūkio sistema ir socialistine gamybos įrankių bei priemonių nuosavybe.
Šias prievolių įvykdymo užtikrinimą. Jos pakeistos tik 1994 m. gegužės 17 d. Įstatymu NR. Šis metų birželio 11 dieną. Naujas įstatymas garantijos sąvoką apibrėžė, kaip įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui, jeigu asmuo - skolininkas prievolės nevykdys ar ją įvykdys netinkamai. Garanto atsakomybė yra subsidiarinė (192 straipsnis).
Šis išduoti garantiją. Šiomis. Kitas esminis skirtumas, tai garanto, įvykdžiusio skolininko prievolę, atgręžtinio reikalavimo teisės suteikimas reikalauti iš skolininko sumokėtos sumos. Pastebėtina, kad ankstesnis reguliavimas tokios teisės garantui suteikimo nenumatė, dėl to, kad aukštesnioji organizacija ir taip privalėjo finansuoti žemesnėsios organizacijos veiklą.
Šio pradžioje. Šiai Vidurio Rytų valstybėse. Šiose Vidurio Rytų šalyse, leido joms sudaryti sutartis su Vakarų firmomis dėl svarbių ir plataus masto infrastruktūros gerinimo, viešųjų darbų, pramonės, žemės ūkio ir nacionalinės gynybos projekts.
Šiai augo. Šiai importuotojo pareigos sumokėti už pristatytas prekes ar suteiktas paslaugas. Nepriklausomos garantijos atsiradimas ir paplitimas tarptautiniuose susitarimuose sąlygojo poreikį reglamentuoti šį institutą įvairius šalis Civiliniuose kodeksuose. Valstybės, įtvirtindamos nepriklausomą garantiją, pasirinkdavo įvairias šio instituto modifikacijas.
Taip, pavyzdžiui RF CK, atsirado toks prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip banko garantija. Pagal RF CK 368 str. banko garantija - tai banko, kitos kredito įstaigos arba draudimo organizacijos (garanto), atsižvelgiant į kito asmens prašymą, išduotas raštiškas pažadėjimas užmokėti skolininko kreditoriui, atsižvelgiant į garantijoje numatytas sąlygas, pinigų sumą, kreditoriui pateikus raštišką reikalavimą dėl jos išmokėjimo.
Šis išduoti garantiją. Palyginimui, pagal Prancūzijos Respublikos civilinį kodeksą (toliau PR CK) garantu gali tapti neapibrėžtas subjektų ratas. Pagal PR CK 2321 str., nepriklausoma garantija - tai garanto pareiga, atsižvelgiant į prisiimtą įsipareigojimą sumokėti kreditoriui pagal pirmą pareikalavimą arba pagal sutartas sąlygas tam tikrą pinigų sumą.
Šiai prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Šiame LR CK buvo įtvirtintos nepriklausomos garantijos (LR CK 6.90 str.). Šios nuostatos. Šios nuostatos, kiek jos neprieštarauja specifinėms Civilinio kodekso nuostatoms, skirtoms banko garantijai.
Apibendrinant galima pasakyti, kad laidavimas, tai vienas iš tradicinių prievolės įvykdymo užtikrinimo ir kredito rizikos mažinimo būdų, teisėje žinomas nuo romėnų...
Hipoteka ir Įkeitimas: Esminiai Skirtumai
Hipoteka ir įkeitimas yra dvi skirtingos teisinės priemonės, skirtos užtikrinti skolinius įsipareigojimus, tačiau jos skiriasi tuo, kokius turtus galima įkeisti, ir teisiniais reglamentais.
Hipoteka yra tam tikros rūšies įkeitimas, kurio atveju įkeičiamas nekilnojamasis turtas, pavyzdžiui, namai, butai, žemė ar kita nekilnojamoji nuosavybė. Pavyzdys: Asmuo, kuris nori įsigyti namą ir gauna banko paskolą, dažnai turi įkeisti perkamą nekilnojamąjį turtą bankui kaip garantiją, kad paskola bus grąžinta.
Įkeitimas yra bendras terminas, reiškiantis skolinių įsipareigojimų užtikrinimą, kai įkeičiamas turtas - tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis. Įkeitimo atveju įkeičiamas bet koks turtas, pvz., automobilis, brangūs papuošalai, verslo turtas ar kita nuosavybė.
Hipoteka yra specifinė įkeitimo forma, kai įkeičiamas tik nekilnojamasis turtas, o skola užtikrinama ilgalaikėms paskoloms, pavyzdžiui, perkant namą. Įkeitimas yra platesnė sąvoka, kuri gali apimti tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą, ir naudojama užtikrinti įvairių skolinių įsipareigojimų grąžinimą.
| Savybė | Hipoteka | Įkeitimas |
|---|---|---|
| Turtas | Nekilnojamasis | Kilnojamasis ir nekilnojamasis |
| Paskirtis | Ilgalaikės paskolos (pvz., būsto pirkimas) | Įvairūs skoliniai įsipareigojimai |
tags: #hipoteka #ikeitimas #laidavimas #garantija