Runos - senovės rašto simboliai, kurie daugeliui yra nesuprantami ir neperskaitomi. Tačiau, pasak Juozo Šeimio, senųjų raštų skaitytojo, runos yra didžiausias mūsų turtas. Jis teigia, kad runos yra didžiausias mūsų turtas ir norėtų, kad anglų kalbos vertėjai verstų jo pasakojimus ir paskleistų šią žinią po visą pasaulį.
Runų abėcėlė
Runų Skaitymo Paslaptys
J. Šeimys teigia, kad dabartiniai mokslininkai skaito runas iš eilės, o reikia skaityti iš kitos pusės, iš apačios į viršų arba zigzagu. Jam būna labai įdomu, kai lietuviai prisiunčia nuotraukų su objektais, kurie aprašinėti runomis, iš Anglijos, Airijos, Danijos. Iš dabartinės Anglijos yra atsiuntę šventyklos aukuro, kurį mokslininkai priskiria II amžiui, nuotrauką. Iš jo likę apskriti pamatų fragmentai, sudėti akmenys, kurie įrodo, kad anksčiau ten buvo šventovė, o viduryje yra aukuras, aprašytas runų raštais.
Pasak J. Šeimio, kiekvienais metais, pavasarį ir rudenį, kai išaria, išakėja ir apsėja laukus, ten, kur durpė, minkšta žemė, visi daiktai, pamesti prieš tūkstančius metų, iškyla į paviršių. Tuomet po lietaus jis nueina ir susirenka juos. Radęs apžiūriu, jei randu, kad užrašyta runomis, tuomet tyrinėju, nes labai įdomu, kas ten užrašyta.
Runos Lietuvoje
Lietuvoje jų yra nemažai, pavyzdžiui, viename Vilniaus muziejuje yra medinis kalendorius, prirašytas runų, bet jo niekas nemoka perskaityti, o aš nuvažiavęs laisvai skaitau. Muziejaus darbuotojai neteisingai verčia užrašus. Jie rašo apie svogūnų sodinimą, o iš tiesų ten yra mėnulio kalendorius. Taip pat yra akmuo, kuris stovi prieš Daukšius. Ant jo apačioje užrašyta saulė, kuri reiškia S raidę ir du grioveliai, reiškiantys D raidę. Skaitant skiemenimis gaunasi, kad užrašyta: „sūduvių dvasia“.
Akmuo su runomis
Hieroglifai yra graikų kilmės žodis. Hieros - tai šventas, o glyphe - įrėžimas. Lietuvių runos turi tą pačią prasmę - rona, reiškia daryti įpjovimą.
Aisčių užrašyta - kirvis, arklas ir vėliava. V raidės daugelyje abėcėlių yra kilę iš Egipto aisčių rašto, nes V raidė reiškia vėliavos ženklą.
Senovės Rytų Civilizacijų Ūkis
Pagal ūkinės veiklos tipą senosios Rytų civilizacijos buvo žemdirbystės ūkio civilizacijos. Žemės ūkis čia sudarė visuomenės materialinio gyvenimo pagrindą. Žemdirbystė atsirado IX - VIII tūkst.pr.Kr. Ieškodami naujų plotų žemdirbiai nusileido į žemumas, didžiųjų upių slėnius bei jūros pakrantes. Didžiausias šių slėnių turtas - aliuvinė, labai derlinga dirva. Ji galėjo duoti du derlius per metus.
Senovės Rytuose pirmiausia reikšmę turėjo būtent drėkinamoji (irigacinė) žemdirbystė (Egipte ir Mesopotamijoje). Egipte IV tūkst.pr.Kr. pirmojoje pusėje buvo sukurta baseininė drėkinimo sistema Nilo slėnio mastu. Mesopotamijoje drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės Egipto ir Mesopotamijos ūkiui irigacinio tinklo tvarkymas, plėtimas ir tobulinimas tapo valstybinės svarbos reikalu.
Civilizacijos susikūrimas ir gyvavimas Indo slėnyje ne taip tiesiogiai priklausė nuo dirbtinio drėkinimo. Laukus natūraliai drėkino išsiliejančios upės ir atmosferos krituliai. Drėkinimo problema buvo opi Šiaurės Kinijoje. Tad Kinijos žemių naudojimas ir efektyvaus ūkio diegimas reikalavo sumanaus sausinimo - drėkinimo priemonių derinimo. Drėkinamosios žemdirbystės vystymas senovės Kinijoje, kaip ir Egipte, reikalavo vieningo vadovavimo ir savo ruožtu skatino politinę centralizaciją, turėjo įtakos Kinijos vieningos valstybės - imperijos - įkūrimui (221m.pr.Kr.).
Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių. Senovės Rytų žemdirbiai tik labai ribotai naudojo tokią agrotechnikos priemonę, kaip dirvos tręšimas. Nuo I tūkst.pr.kr. vidurio, dirva buvo papildomai tręšiama organinėmis trąšomis Kinijoje ir Indijoje. Senosiose Rytų civilizacijose pagrindinės žemdirbystės ūkio šakos buvo laukininkystė, daržininkystė ir sodininkystė.
Artimuosiuose rytuose labiausiai paplitusios buvo miežių ir kviečių kultūros. Miežiai ir kviečiai buvo auginami ir Indo slėnio laukuose. Senovės Kinijoje iš visų grūdinių kultūrų svarbiausią reikšmę turėjo soros. Ryžiai ypač buvo paplitę pietų Kinijoje. Greta javų senosiose rytų civilizacijose svarbią ūkinę reikšmę turėjo aliejinės kultūros. Viena iš vertingiausių aliejinių kultūrų buvo sezamas. Protoindiškoji civilizacija paliko pirmuosius istorijoje medvilnės kultūros pėdsakus. Senosiose Rytų civilizacijose svarbią reikšmę turėjo intensyvesnės žemdirbystės ūkio šakos - daržininkystė ir vynuogininkystė. Labai seniai pradėta auginti ankštines kultūras - žirnius, lęšius, pupeles. Vynuogė - labai sena Artimųjų ir Vidurio Rytų kultūra. Jos pradėtos auginti Mesopotamijoje, Egipte, Sirijoje. Aukštos kokybės vynuogėmis ir vynais senovės pasaulyje garsėjo Finikija ir Palestina. Senosiose rytų civilizacijose klestėjo sodų ūkis. Artimuosiuose Rytuose, išskyrus Palestiną, pagrindinė sodų kultūra buvo datulių palmė. Dėl universalumo datulių palmė buvo laikoma šventuoju medžiu. Kitos paplitusios Artimųjų Rytų sodų kultūros buvo figmedžiai ir granatmedžiai. Indų soduose senovėje karaliavo labai vertingi mangamedžiai. Senovės Kinijoje su sodininkyste tam tikru aspektu siejosi specifinė ūkio šaka - šilkininkystė. Kinai buvo vieninteliai senovės pasaulyje įsisavinę šilkaverpio kultūrą.
Senovės Rytų civilizacijose žemdirbystės ūkį deramai papildė kita efektyvi ūkininkavimo forma - naminių gyvulių auginimas. Anksčiausiai prijaukintas nešulinis gyvulys turbūt buvo avis. Senovėje naminiai gyvuliai buvo pagrindinė traukiamoji jėga. Pirmiausia reikšmė čia buvo teikiama stambiesiems raguočiams. Jaučiais, buivolais (Indijoje) buvo drėkinami laukai, ariama, kuliama, jie tempdavo dviračius vežimus, vežimėlius. Naminiai gyvuliai transportuodavo įvairiausius krovinius. Nepamainomi čia buvo asilai, mulai, kartais - kupranugariai. Visur senovės Rytuose arkliai buvo prabangus gyvulys, valdovų ir diduomenės kaimenių puošmena. Karo žirgų auginimu buvo daug rūpinamasi Indijoje, Kinijos Chanų imperijoje, Asirijoje, Babilonijoje, Hetitų imperijoje. Maisto poreikius senovės Rytuose bene geriausiai patenkino smulkiųjų raguočių - avių ir ožkų - auginimas. Nuo seniausių laikų Rytų civilizacijų gyventojai vertėsi paukštininkyste. Iš naminių paukščių dažniausiai minimos žąsys, antys, balandžiai, vištos. Egiptiečiai prijaukino ir penėjo gerves. Maistui buvo auginami, ypač Indijoje, povai. Civilizuotos senovės Rytų tautos augino gyvulius ir kulto reikmėms. Taip Pietų Mesopotamijos valstybėje Larsoje buvo specialūs ūkiai, kuriuose penėjo dievams skirtus gyvulius. Senovės Rytuose buvo atrasta bitininkystė. Pirmenybė čia priklausė egiptiečiams.
Senosiose Rytų civilizacijose atskira ir ypač svarbi ūkinės veiklos rušis buvo specializuoti amatai. Amatų įvairovė ir plėtotė nulėmė pirmiausia vietinės žaliavų rūšys. Plačiai buvo naudojama ir atvežtine žaliava. Puodininkystė - bene seniausia visoms Rytų civilizacijoms būdinga amatų šaka. Techninis perversmas puodininkystėje buvo žiedžiamojo rato išradimas. Mesopotamijoje jo pasirodymas siejamas su šumerais. Senovės Rytų puodininkystės produkcija įvairiarūšė. ritualinės paskirties indai. Molinių indų sienelės buvo puošiamos tapytais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis, spalvota glazūra. Puodžiai turėjo ir skulptoriaus įgūdžių. Jie lipdė smulkias dievų, karių, muzikantų, gyvulių ir kt. skulptūrėles religinėms apeigoms, šventėms, amuletams. Babilonijoje molis buvo vos ne vienintelė amatų žaliavų. Iš molio buvo daromi net karstai. Babilonijos puodžiai gamino ir glazūruotas plytas (koklius), kuriomis puošė pastatų fasadus. Tai specifinis šio krašto amatas. Aukštą lygį puodininkystė pasiekė taip pat Kinijos civilizacijoje. I tūkst.pr.Kr. kinai gamino fajansą. Chanų dinastijos laikais (206 mm.pr.Kr. - 220 m.po Kr.) puodininkystė suklestėjo, buvo gaminami labai puošnūs indai. Ištobulintos šio amato technikos pavyzdys - degimo krosnys. Kinijos, o galbūt visų senovės Rytų puodininkystės meną apvainikavo porceliano išradimas. Tikrasis porcelianas, žalsvos glazūros, pasirodė galbūt apie 400 metus. Porceliano gamyba tapo seniausia Kinijos pramonės šaka, kurios produkcija turėjo paklausą visuose Rytų kraštuose. Į Europą kinų porceliano atvežė XIII a. italų keliautojas Markas Polas.
Senosiose Rytų civilizacijose svarbią reikšmę turėjo gyvūninės ir augalinės kilmės žaliavų apdirbimo amatai: verpimas, audimas, oodininkystė bei odų perdirbimas. Pagal tekstilės technologiją senovės Artimuosiuose Rytuose išsiskyrė trys sritys: Egiptas, Mesopotamija ir tarp jų esanti teritorija. Egipto audėjai naudojo tik augalinį pluošta (linus). Vilnos jie nepripažino. Mesopotamijoje pagrindinė audimo žaliava buvo avių ir ožkų vilna. Nuo III tūkst.pr.Kr. tekstilės technologija vakarinėje Artimųjų Rytų dalyje žymiai pralenkė Egiptą ir Mesopotamiją. Finikiečiai pagarsėjo prašmatnaus purpuro gamyba. Senovės Rytų tekstilės produkcija pagarsėjo taip pat Indija ir ypač Kinija. Indijos meistrų audinių kokybė labai įvairi: nuo vilnonių audinių iki permatomų šilkų ir muslinų. Indų medžiagos spalvotos arba papuoštos spalvotomis juostelėmis, langeliais. Kinijos tekstilės produkcijai budinga įvairovė ir aukšta kokybė. Senaisiais laikais audimui buvo naudojami, matyt, tik šilkas ir augaliniai pluoštai: linų, ramio, kanapių. Kinietiški audiniai labai spalvingi. Gyvulininkystės vystymas senovės Rytuose sudarė palankias sąlygas tradicinės amatų šakos - odininkystės - plėtotei. Pagrindinis odos dirbinių vartotojas buvo didžiulės senųjų Rytų valstybių kariuomenės.
Tarp senovės Rytų amatų svarbiausią ūkinę reikšmę turėjo metalo apdirbimo amatas. Pagrindiniai metalai, kuriuos apdirbinėjo senųjų Rytų civilizacijų amatininkai, buvo varis, bronza, auksas, sidabras, platina, geležis. Techniniu meistriškumu išsiskyrė Egipto, Mesopotamijos, Kinijos amatininkų metalo dirbiniai. Varis buvo pirmasis metalas, kurį žmogus pradėjo naudoti savo poreikiams. Artimuosiuose Rytuose vario amžiaus pradžia datuojama IV tūkst.pr.Kr. Vario rūdos gamtinių telkinių nėra gausu, o paties metalo gamyba atsieidavo brangiai. Greitai išmokta daryti vario ir alavo arba švino (kartais sidabro) lydinį - bronzą. Labai ankstyvi (iš III tūkst.pr.Kr.) bronzos pėdsakai aptikti Pietų Mesopotamijoje. II tūkst.pr.Kr. bronza buvo plačiai naudojama Egipte ir kitur Artimuosiuose Rytuose. Bronzos liejimo technika išties tobula buvo Kinijoje. Kinų bronzos dirbiniai techniniu ir meniniu atžvilgiais neturėjo sau lygių senovės pasaulyje. Ritualinių indų išorinis paviršius puošniai dekoruotas, o formos įspūdingos. Su geležies pasirodymu sietina tikrojo metalų amžiaus pradžia. Meteorinė geležis naudota dar IV tūkst.pr.Kr. Senieji geležies metalurgijos centrai buvo Mažojoje Azijoje. Ilgą laiką geležis buvo retas ir brangus metalas, o jo gamyba - didžiausia paslaptis. XI - IX a.pr.Kr. imta išvežti geležį, o jos gamybos paslaptis išaiškinta ir kituose kraštuose. VIII - VII a.pr.Kr. geležiniai darbo įrankiai vyravo visoje Mažojoje Azijoje, Mesopotamijoje ir galbūt Indijoje. VI - V a.pr.Kr. geležies amžius prasidėjo Egipte ir Kinijoje. Geležis - šis demokratiškas metalas - leido kur kas plačiau gaminti išties kokybiškus metalinius darbo įrankius ir ginklus, žymiai pakelti darbo našumą, visiškai tenkinti platesnių visuomenės sluoksnių poreikius, kaupti turtus.
Senieji auksakalystės centrai buvo būtent Egipte, Mesopotamijoje, Finikijoje. Juvelyriniu meistriškumu, dirbinių gausa, įvairove ir grožiu išsiskyrė Egipto amatininkai . Sidabro Egipte beveik nebuvo, todėl jis brangintas labiau už auksą. Pietų Mesopotamijos juvelyrai gamino iš atvežtinio aukso bei sidabro, tačiau dar III tūkst.pr.kr. viduryje šumerai buvo pasiekę aukštą meninį lygį. Jie naudojo net filigraną - techniką, kuria pagaminti dirbiniai primena pintinį vėrinį iš plonos suktos vielos. Indijos, ypač pietinės dalies, meistrai taip pat gamino iš aukso: sidabras buvo daugiau paplitęs Indo civilizacijos teritorijoje. Senovės Kinijoje auksas ir sidabras buvo itin reti metalai ir naudojami turbūt tik inkrustacijoms. Mesopotamijos ir Egipto amatininkams IV - III tūkst.pr.Kr. pavykdavo pagaminti neskaidraus spalvoto stiklo. Stiklo gamyba, ypač Egipte, greitai virto savarankiška amatų šaka. Į Kinijos Chanų imperiją daug jo patekdavo iš Romos valstybės, Artimųjų Rytų ir Indijos. I tūkst.pr.Kr. galėjo būti gaminamas taip pat kinietiškas stiklas su švino ir bario komponentais. Senųjų civilizacijų epochoje tarp Rytų amatų svarbi vieta teko taip pat medžio apdirbimui. Medį naudojo žemės ūkio darbams, krovininiams, medžioklės bei karo vežimams, baldams, statyboje ir kt. Medžio apdirbimo meninius įgūdžius ypač ištobulino Egipto meistrai. Senaisiais laikais labai miškingos buvo Indijos ir Kinijos teritorijos, todėl medis čia buvo plačiau naudojamas negu Artimuosiuose Rytuose. Bambukas dėl savo kietumo ir lengvumo buvo universali Kinijos amatų medžiaga. Pietų Kinijoje augo ir kitas labai vertingas medis - lakmedis. Jo dėka kinai išrado laką, o tai priskiriama prie reikšmingiausių materialinės kultūros pasiekimų senovėje. Kinijos civilizacija žmonijai davė unikalią medžiagą - popierių. Archeologai seniausius popieriaus pavyzdžius datuoja II - I a.pr.Kr. Popieriaus, kaip ir šilko, porceliano gamybos būdas kelis amžius buvo kiniečių paslaptis.
Pagrindinių ūkinės veiklos rūšių - žemdirbystės, gyvulininkystės, amatų - apžvalga rodo, kad senosiose Rytų civilizacijose buvo aiškus ir toli pažengęs darbo pasidalijimas.
Visa Egipto Istorija | Senovės Civilizacijos Dokumentika
tags: #hieroglifas #fu #reiskiantis #turta