Šiame straipsnyje nagrinėjami gyventojų grupių užpuolimai, žudynės ir genocidas Lietuvoje įvairiais istorijos laikotarpiais. Aptariami įvykiai nuo kryžiuočių invazijos iki sovietinės okupacijos, atskleidžiantys tragiškus etninio ir politinio smurto epizodus.
Lietuvos žemėlapis
Kryžiuočių Genocidas Mažojoje Lietuvoje
Kryžiuočių genocidą Mažojoje Lietuvoje paskatino popiežius Grigalius IX, 1230 paskelbęs Kryžiaus karą. Genocido pradžia - popiežiaus Inocento IV 1243 paskelbtas kryžiaus žygis, per kurį Kryžiuočių ordinas įsiveržė į Mažąją Lietuvą. Prieš užimdami kurią nors baltų žemės dalį, kryžiuočiai į ją rengdavo naikinančius reidus: degindavo užimtas pilis ar kaimus, išžudydavo vyrus, paimdavo į nelaisvę moteris ir vaikus, o vaidilas ir žynius sudegindavo gyvus.
Ordino broliai rėmėsi ideologine nuostata: „kas nėra tikintis, tas neturi teisės gyventi, o kas tokį nužudo, tas naikina velnią“. Siekdami, kad prūsų kilmingieji taptų Ordino talkininkais ir savo tautos išdavikais, kryžiuočiai ne tik bandydavo juos papirkti, bet ir kankindavo arba imdavo įkaitais jų artimuosius, nevengdami jų žudyti. Barštyno (vok. Bartenstein) pilyje 1264 buvo nužudyta 30 prūsų įkaitų - sukilėlių sūnų ir giminaičių.
Vokiečių riterių vykdomą g. teisino XIV a. pradžios Ordino meraštininkas Petras Dusburgietis („švytruojantis Kristaus karių kalavijas rijo netikėlius“). XX a. Ordino istorikas prelatas M. Tumleris kryžiuočių karus ir žudynes laiko ne genocidu, o „judėjimo į rytus reiškiniu“. Kitas vokiečių istorikas Leopoldas von Ranke 1930 paskelbė, kad dėl genocido prūsų ir mažlietuvių kraštas neteko apie 4/5 vietinių gyventojų (maždaug 400 000 iš 500 000).
Kryžiaus žygis į Prūsiją
Daugiausia dėl kryžiuočių vykdyto genocido žuvo prūsų tauta, tačiau mažlietuviai išliko.
| Laikotarpis | Įvykis | Pasekmės |
|---|---|---|
| 1230 | Popiežius Grigalius IX paskelbia Kryžiaus karą | Pradedamas kryžiuočių genocidas Mažojoje Lietuvoje |
| 1264 | Barštyno pilyje nužudoma 30 prūsų įkaitų | Sustiprėja kryžiuočių teroras prieš vietinius gyventojus |
| 1930 | Leopoldas von Ranke paskelbia apie 4/5 vietinių gyventojų netektį | Atskleidžiamas genocido mastas |
Carinis Genocidas Pirmojo Pasaulinio Karo Metais
Carinį genocidą vykdė Rusijos kariuomenė ir administracija per Pirmąjį pasaulinį karą. 1914 VII-IX į Rytprūsius įsiveržusi generolo Pavelo Renenkampfo vadovaujama Šiaurės vakarų fronto I armija beveik pasiekė Karaliaučių. Kraštą, iš kurio dauguma gyventojų buvo pabėgę, Rusijos kariuomenė plėšė, degino gyvenvietes, varėsi gyvulius, žudė pasilikusius civilius, prievartavo moteris. Ypač žiauriai elgėsi kazokų daliniai.
Kai po trumpalaikio atsitraukimo Rusijos kariuomenė vėl užėmė didžiąją Rytprūsių dalį, 1914 lapkritį prasidėjo dar ir masinis lietuvių, vokiečių, lenkų trėmimas į Rusijos Pavolgį ir Sibirą. Trėmimų aukomis tapo daugiausia moterys, vaikai, seneliai (vyrai jau karo pradžioje buvo mobilizuoti į frontą). Rusijos valdžia juos vadino „karo belaisviais“ ir demagogiškai kaltino šnipinėjimu. Iš viso 1914-1915 žiemą į Rusiją ištremta apie 13 600 Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos civilių gyventojų. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų per 10 mėnesių mirė 15-20% tremtinių, dauguma - vaikai.
Rytų Prūsija 1914 m.
Nacių Genocidas Mažojoje Lietuvoje
Nacionalsocialistinį Mažosios Lietuvos genocidą parengė dar Vokietijos imperijos kanclerio Otto von Bismarcko pradėta tautinių mažumų etnocido politika. Šio genocido pretekstas - 1934 pradėtas Klaipėdos krašto hitlerininkų vadų Ernsto Neumanno, Theodoro Sasso ir kitų teismo procesas Kaune. Nacinis lietuvių genocidas sustiprėjo po Klaipėdos krašto aneksijos 1939 III 23. Buvo vykdomas Rytprūsių gauleiterio Ericho Kocho nurodymas Rottet aus was litauisch ist [„išraukite, kas lietuviška“].
Jau kovo mėnesį naciai aktyvesnius Klaipėdos krašto lietuvius ėmė vyti į Lietuvos Respubliką (pvz., krašto švietimo patarėją mokytoją M. Lacytį, Milkeraitį) arba suėmė (pvz., dailininką Adomą Braką, Seimelio narį Endrių Borchertą, M. Labutį). Tarp represuotųjų buvo 1918 Tilžės akto signatarai (neišlaikęs tardymų, persipjovė venas signataras Kristupas Paura), vienas iš Santaros vadovų žurnalistas Jonas Grigolaitis. 1940 naciai suėmė Klaipėdos krašto Direktorijos buvusius pirmininkus Martyną Reisgį ir Erdmoną Simonaitį.
Koncentracijos stovyklose 1941-1945 kalėjo ir Mažosios Lietuvos organizacijų dalyviai (pvz., S. Zaunius, M. Zauniūtė). Daug lietuvių buvo įkalinta Tilžės ir Ragainės kalėjimuose. Per Tilžės gestapo buvusių tarnautojų teismą (vyko apie 1960 Ulme, Vokietija) paaiškėjo, kad vienas iš gestapininkų išžudė ne mažiau kaip šimtą lietuvių. Nacių genocidu buvo siekiama priversti mažlietuvius galutinai atsisakyti savo tautybės bei tėvų kalbos arba pasirinkti fizinę žūtį.
Vokiečių kariuomenės įžengimas į Klaipėdą 1939 m.
Sovietų Genocidas
Sovietų genocido pradžia Mažojoje Lietuvoje galima laikyti 1944 X 9 įvykdytas civilių gyventojų žudynes. Pabaltijo I fronto 159-oji Polocko tankų brigada, kirtusi Šilutės-Klaipėdos plentą, kuriuo traukėsi civiliai gyventojai, traiškė pabėgėlių vežimus ir arklius, o kareiviai plėšė turtą ir prievartavo moteris.
Karaliaučiaus krašto civilių gyventojų žudynes ir prievartavimus skatino Baltarusijos III fronto štabo propagandistas rašytojas Ilja Erenburgas: „Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių“. Raudonarmiečiai masiškai viešai prievartavo moteris bei merginas, po to jas nusmeigdami durtuvais. Kai 1945 IV 9 kapituliavo Königsbergas (Karaliaučius), SSRS kariuomenės vadovybė miestą 6 dienoms atidavė karių savivalei - žudymams, prievartavimams, plėšimams.
Vėliau išlikę gyventojai buvo renkami į koncentracijos stovyklas, kur kentė patyčias, mirė nuo bado, šalčio ir ligų. Iki Karaliaučiaus karinės operacijos krašte buvo apie 430 000 civilių gyventojų, o 1945 IX 1 čia užregistruota apie 139 000 Vokietijos piliečių. Karaliaučiaus krašte dėl genocido žuvo iki 330 000 žmonių, iš jų apie 40% buvo lietuviai arba lietuvių bei prūsų kilmės.
Pabėgėliai Rytų Prūsijoje 1945 m.
Partizanų prieš sovietų kolonistus
Sovietizacija ir Ginkluotas Pasipriešinimas
1944 m., iš naujo įžengę į Lietuvą, okupantai tęsė 1940 m. pradėtą Lietuvos sovietizaciją. Šis procesas apėmė visas visuomenės gyvenimo sritis, įskaitant visuomenės dalies fizinį naikinimą, grobiamą turtą, kolonizuojamą kraštą bei tradicinių krikščioniškosios moralės normų laužymą.
Privati žemės nuosavybė leido žmonėms nors iš dalies jaustis laisvesniems. Nusiteikęs, turintis maisto kaimas tapo pagrindiniu partizanų rėmėju. Todėl buvo skubinta kurti kolchozus. Vilniaus oper. viršininkas I.Rudyka savo pranešime (Dok. Nr. didelių čekistų pastangų "nacionalistinis pogrindis" 1945 m. sovietų valdžią.
Mobilizacija į Okupacinę Kariuomenę ir Pasipriešinimas
1944 m. liepos 13 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių. Prasidėjo vykdyti nuo 18 - 45 m. amžiaus vyrų mobilizacija į okupacinę kariuomenę (Dok. Nr. armijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga nepaisė tarptautinių teisinių aktų. buvo nerealu. šaukti į kariuomenę tik jaunesnius nei 35 m.
Užimtose apskrityse prasidėjo vyrų gaudynės. apylinkių pirmininkai. valdžios organus nepavyko. juolab, kad partizanai perspėjo nedirbti okupacinės valdžios administracijoje. Nepaisantys partizanų draudimo buvo baudžiami mirtimi. organų vykdyti mobilizacijos įsaką buvo labai sunku. Štai Vilniuje iki 1944 m. rugpjūčio 14 d. užsiregistravo tik 2,5 tūkst. nuolat vyko gaudynės. dokumentus, vertė žmones registruotis, ieškojo karo prievolininkų. 14 d. ir tuojau buvo nugabenti į karinius komisariatus. ištrūkti. Dar sunkiau mobilizacija vyko kaimo vietovėse.
Dalis jaunuolių žūdavo net nepasiekę surinkimo punktų. jaunuolius ir ėmė juos tardyti, ar nesą partizanai. Net 42,8 tūkst. asmenų buvo "broniruoti", t. y. šaukiama į kariuomenę. Daugiau nei pusė šių vyrų buvo paimti prievarta, sugaudyti miškuose ir kaimuose. laukuose, negu svetimuose frontuose. dalinių, o pabėgę slapstydavosi miškuose, gimtosiose apylinkėse. 1944 m. mėnesį vyksta operatyvinių karinių operacijų, siautimų, vietovės šukavimų dėka. neatvyksta. Šios karinės operacijos buvo neregėtai žiaurios.
Lietuvos partizanai 1948 m.
Represijos ir Kankinimai
SSRS KGB padalinio archyvas saugojimo terminus ar skubotai 1991 m. sunaikinta - tačiau vis tik šiame archyve išliko apie ketvirtis milijono bylų. Didžioji jų dauguma buvo rašytos partizaninio karo metais. saugotos represinių tarnybų veiklos paslaptys. kruopščiai fiksavo popieriuje įvykius, datas, skaičius, pavardes, vietoves. faktų, kurie gyvų liudininkų atmintyje jau yra išblėsę. skleistus mitus apie klasių kovą, pilietinį karą ar partizanų žvėriškumus. čekistų valdiško žargono pavyzdys. pasipriešinimo forma vadinama "antisovietiniu" arba "kontrrevoliuciniu" veiksmu. partizanai vadinami "banditais". "antisovietinio" pogrindžio dalyviais. vadinami "antisovietiniu elementu". Dar sausesnė, primityvesnė čekistų planų kalba. nėra gyvų žmonių ir likimų. 1917m. Spalio perversmo, vadinamo "revoliucija", ekspansijai visame pasaulyje. dokumentuose rašoma: "Išvalyti teritoriją nuo kontrrevoliucinių elementų". požiūrį. Taip 1945 07 14 Rokiškio apskrities Kurkliečių km.
Nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. gruodžio mėn. operacijų metu buvo sulaikyta apie 133 tūkst. asmenų. įrodymus. kaltinimus arba sulaikytąjį paleisti. areštuotųjų išlaikydavo po keliasdešimt parų. nebeužteko tardytojų sulaikytiesiems apklausti. Sąjungoje, todėl jau nuo 1943 m. spalio mėn. pasitarimo (OSO) prie SSRS NKVD sprendimu "už akių" (t. y. nedalyvaujant) skelbiamas nuosprendis. lagerius buvo išvežta virš 20 000 žmonių. ir pan.), todėl greitai visiškai išsekdavo. mirė taip ir nesulaukę bylos sudarymo ir nuosprendžio. kitus, dar nesuimtus pogrindžio narius. Todėl 1945 m. sausio 10 d. Nr.0010/004 visuose NKVD padaliniuose buvo įkurti tardymo skyriai.
panašių atvejų niekada nesužinosime? Onutės Preilauskaitės nukankinimas. neišaiškės. Akte nurodė visai kitą mirties priežastį - širdies plyšimą. panašios: "nušautas bandant pabėgti" arba "pabaigė gyvenimą savižudybe" ir pan. nusikaltimus. skundžiant vieniems kitus) įvykiai būdavo tiriami. specialius nurodymus, aprobuotus dar 1937 m. kankinti suimtuosius. suimtuosius (...) buvo leidžiama taikyti fizinio poveikio priemones". A. Sniečkus (Dok. Nr. praktiškai žmones masiškai kankino be jokių leidimų. paleisti. Tada išaiškėdavo tardymo "technologija".
Pagarsėjęs budelis, Panevėžio apskr. (Dok. Nr. 50) 1948 m. buvo perspėtas "baigti panašius neteisėtumus". Išaiškėjus Marijampolės MGB apskr. moterys - partizanų ryšininkės, t. y. nusikaltėlės, kurias reikia suimti (Dok. Nr. kalbėti. nuteistųjų skundai apie tardytojų kankinimus. vykdytojai liko nenubausti. Taip 1953 m. lapkričio mėn. inspekcijos tirtų skundų nė vienas nebuvo patenkintas. pavadintas ir pil.P.Beišio skundas, kuriame jis rašė apie Ariogaloje 1945 m. vienas sėsdavo ant galvos, kitas ant kojų ir mušdavo iki sąmonės netekimo. Atsibusdavau ant kėdės visas šlapias (...), spardė mane kojomis. spyrė, kad sprogo pleura ir susidarė dvipusė išvarža. rankos pirštas sulaužytas durimis. (...) Tardant buvo galima atsakyti tik teigiamai, t. y. tardytojo naudai. galėtų netrukdomi tyčiotis iš savo aukų.
Čekistų duomenimis, 1944-1952 m. "mirė" (t. y. buvo nukankinti) 222 asmenys. Ypač žiauriai kankindavo suimtus gyvus partizanus. 1945 m. gruodžio mėn. partizaną Juozą Žagarą. atvežto partizano tardymas tais momentais, kai jis atgaudavo sąmonę. sužeistasis kartojo budeliams, kad partizanų neišduos. priemonė. 1937 m. turėjo 1940 - 1941 m. kraupiose akcijose - žmonių kančios jiems keldavo patologinį pasitenkinimą. 1956 m. spalio 12 d. nukankintas (Dok. Nr. 194). 1956 m. žmona (suimta kartu).
NKVD aukos Lvove 1941 m.
Kankinimai - tai ne vienintelis parodymų išgavimo būdas. tardymai specialiosiose grupėse (Dok. Nr. Be to, dažniausiai tardydavo naktimis. iš kankinimo būdų, nes dieną kameroje miegoti būdavo draudžiama. sutalpindavo po keliasdešimt kalinių. paprastai negaudavo, čiužinius ir antklodes išsidalindavo kalėjimo darbuotojai. 1952 m., MGB duomenimis, pabėgo 131 kalinys. Beveik visi didesni pabėgimai įvyko 1946 m. (Dok. Nr. 23). grupinė veikla ir t.t.). reguliariosios kariuomenės belaisvių statuso, tačiau apie 60 proc. buvo nuteisti LSSR MVD ir Pabaltijo karinės apygardos karinių tribunolų. Tribunole teisiamieji turėjo tik kaltintoją, gynėjo institucijos čia nebuvo. jį kaltina. Tikra "teisingumo" parodija buvo prie SSRS NKVD 1934 m. Ypatingasis pasitarimas (OSO), kuris skelbdavo teismo nuosprendį "už akių", t. y. kaltinamajam nedalyvaujant. kur buvo laikomas suimtasis. bet kokius kaltinimus, kurių teisiamasis neturėjo jokios galimybės paneigti. okupacinei valdžiai. išdavikui minimalią bausmę arba jį išteisindavo. Mažą dalį (nuo 1950 m. kontrrevoliucine veikla teisė LSSR Aukščiausiasis teismas. -visuomenė juose dalyvauti negalėdavo. MVD-MGB paskirtas gynėjas.
1944-1953 m. buvo areštuota ir nuteista apie 60 tūkst. kaltinamų žmonių (Dok. Nr. 191). išvežti į lagerius be teismo ir nepristatę pyliavų. buvo tarp tremtinių Sibire ir tarnaujančių sovietinėje armijoje. užmiršti ir netikslios areštų apskaitos. politinių motyvų 1944-1953 m. nuteisė apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.