Santuokos ir Šeimos Vertybės Kaita Lietuvoje

Šeima yra kiekvienos tautos visuomenės pagrindas, svarbiausia pirminės socializacijos institucija, visuomenės bei valstybės pirminė ląstelė, socialinis junginys. Šeima yra tautos stabilumo, tęstinumo garantija, vaiko asmenybės vystymosi aplinka. Joje atsinaujina visuomenė, ugdoma pamaina, išsaugotos tautos vertybės. Taigi, šeima turi būti tvirta. Deja, šiandien egzistuojanti šeima, kaip socialinė grupė, susiduria su daugybe problemų, kurių daugumos ji nepajėgi išspręsti.

Tarpasmeniniai šeimos narių santykiai yra artimi asmeniški žmonių ryšiai, kurie skleidžiasi tokiose žmonių bendravimo formose kaip draugystė, meilė, santuoka, šeima. Šie ryšiai turi pamatinę reikšmę individui ir visuomenei. Tarpasmeniniuose santykiuose formuojasi žmogaus tapatumas. Jie suteikia žmogui susietumo su kitais jausmą, apsaugo nuo viešo gyvenimo įtampų, suteikia socialinį ir psichologinį saugumą. Tačiau, deja, dažnai patiriame konfliktus ir nusivylimus. Nesutarimai yra vedęsi nugalimi vardan santuokos ir šeimos išsaugojimo. Santuokos, kaip vertybės silpnėjimas yra kompleksinė problema.

Šios vertybės dažnai tampa skyrybų priežastimi. Krizę išgyvenanti šeima - sudėtingas gyvenimo tarpsnis, kuris kyla dėl tam tikrų psichologinių, socialinių, sveikatos, ekonominių ar kt. priežasčių.

Vertybės Samprata ir Santuoka Šeimos Vertybių Kontekste

Vertybės - sudėtingas socialinio gyvenimo konstruktas. Vertybės nulemia, kam ir kaip vartojamos gėrybės, kokią vietą žmogaus gyvenime jos užima, taigi jos susijusios su dvasinėmis žmogaus reikmėmis. Tam tikra prasme vertybės gali būti lyginamos su tikslais. Vertybės yra standartai, pagal kuriuos kultūros proceso dalyviai skiria geidžiamą nuo negeidžiamo, gerą nuo blogo, puikų nuo bjauraus ir t.t. Jos nereiškia liepiamos nuostatos, bet yra kultūros principai, atspindintys kiekvieną gyvenimo aspektą. Šeima, mokykla, religija ir kiti institutai formuoja žmogaus vertybes. Jų pagrindu formuojasi žmogaus vertybinės orientacijos. Orientacijų pagrindu formuojami asmeniniai tikslai, apibūdinama, kiek reikšmingi yra žmogui ir ar kiti dalykai.

Savo ruožtu vertybės priklauso nuo visuomenės. Subjekto aspektu vertybė, pasak M. Hartmano - tai vyraujantis tikėjimas asmeniškai ir (ar) prasmingais prioritetiniais egzistenciniais idealais ir principais. Panašiai ir ją nusako ir M. Rokeach, vertybė - tai įsitikinimas, kurio pagrindu formuojasi asmens veiksmų pirmenybė, tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad specifinis veiklos būdas ir (ar) egzistencinis tikslas yra personaliai ar socialiai preferencinis kitiems kokiems nors alternatyviems ar priešiškiems veiklos būdams ir (ar) egzistenciniams tikslams. M. Rokeach veiklos būdo ar principo vertybes vadina procesualinėmis (arba instrumentalinėmis), o egzistencinio tikslo ar idealo - substancijos (arba terminalinėmis) vertybėmis.

R. Inglehart pateikė vertybių kaitos teoriją, remdamasis modernizacijos ir materialinių vertybių transformacijos į postmaterialines idėja. R. Inglehart vertybių teorija remiasi dviem hipotezėmis: 1) socializacijos hipoteze; 2) trūkumo hipoteze. Socializacijos hipotezė remiasi idėja, kad individualios vertybės susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir priklauso nuo ankstyvosios vaikystės kultūrinės ir socialinės aplinkos. Trūkumo hipotezė teigia, kad vertybės yra individų reakcijos į aplinką, todėl visuomenė vertina dalykus, kurių visiems toje visuomenėje trūksta.

Schwartz S. H. nurodo, kad vertybės yra kriterijai, kuriais naudojasi žmonės atrinkdami ir pateisindami veiksmus bei įvertindami žmones (tarp jų ir save) ir įvykius. Ne visos vertybės bendros mums visiems, ne visos vienodai reikšmingos skirtingiems individams. Todėl reikia atrinkti ir propaguoti labiausiai priimtinas vertybes, kuriomis galima pasiekti tai, ko mes norime. Jei norime sudaryti santuoką, sukurti ir išlaikyti šeimą, renkamės meilę, pagarbą, supratimą, ištikimybę. Vertybės yra glaudžiai susijusios su idealais ir principais.

Vertybes galima išreikšti kaip kelio ženklus, kurie padeda visuomenei ir individui susiorientuoti socialinio gyvenimo kelyje. Jos padeda pasiekti tikslą. Imanueliui Kantui, vertybe tapo pats žmogus. Jo manymu, žmogaus elgsena laisva, o didžiausia vertybė - orumas ir būtent dėl jo privalome elgtis vienaip, o ne kitaip. Imanuelis Kantas pataria elgtis taip, kad elgesio laisva valia galėtų tapti bendruoju gamtos dėsniu. Orumas - tai vertybė savyje, jos nenupirksi, nei parduosi, dėl to jis netelpa į senąjį žodžio "vertybė" prasmę.

Svarbu pastebėti, jog besiformuojant vartotojiškai visuomenei, vis labiau ryškėja įtampa tarp vertybių, kurias siūlo rinka individui (komfortas, malonumai) ir jų priėmimo, didės individo ar bendruomenės sąmoningo apsisprendimo. Taigi, vertybės yra gana įvairiai klasifikuojamos. Šiuo atveju naudojamas M. Rokeach pasiklystas fundamentinių ir instrumentinių vertybių sąveikos modelis gali būti pritaikytas ir nagrinėjant santuokos, kaip vertybės silpnėjimą.

Schwartz vertybių modelis

Veiksniai, Įtakojantys Santuokos Kaip Vertybės Silpnėjimą

Šiuo metu išgyvename ne tik ekonominio nuosmukio sunkumus. Iki šiol išlaikėme tokią šeimos, santuokos sampratą, kur tradicinė šeima neabejotinai buvo vienas iš svarbiausių institutų. Šeima yra grindžiama santuoka, kur stabili abipusė vyro ir moters partnerystė sukuria aplinką, tinkamą jų vaikams jaustis saugiai, oriai bei ugdyti savo sugebėjimus. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje teigiama, kad vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokis apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą. Jie turi lygias teises tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek santuokos nutraukimo metu. Santuoka sudaroma ir laikoma pilnaverte tada, kai susituokiantieji duoda laisvą ir visiašką abipusį sutikimą.

Šiandien vyksta sparti šeimos deinstitualizacija. Kalbėdamas apie šeimą A. Giddens pastebi, kad žmonės tuokiasi negu kitados ir linkę tai daryti, sulaukę vyresnio amžiaus. Nepaprastai pagausėjo skyrybų ir dėl to vis daugiau vaikų auga vienišo tėvo ar motinos šeimoje. Vis dažnesnės šeimos, kurios apjungia ankstesnių sąjungų vaikus. Vis daugiau žmonių iki santuokos ar užuot tuokęsi renkasi gyvenimą drauge, t.y. kohabitaciją. Taigi, tradicinės šeimos bruožai ima nykti.

Iki pastarojo meto lietuviška kultūra, katalikiškos tradicijos akcentavo stiprius tradicinės santuokinės šeimos ryšius. Santuoka, kaip seniausia iš visų žmogiškųjų institucijų ir šeima - pagrindinė žmonijos ląstelė, kuri yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė. Nuo XX a. pabaigos tradicinės šeimos bruožai nyksta ir vis labiau įsigali moderni šeima. Keičiasi ekonominio funkcionavimo pagrindai, veiklos ir saviraiškos galimybės, vidiniai šeimos narių saitai, vertybinės orientacijos ir gyvenimo prioritetai bei elgsena. Vyksta šeimos transformacija. Pastebimi žmonių demografinėje elgsenoje. Permainos labiausiai paveikė šeimos struktūrą ir stabilumą. Šeima praranda tradicinei šeimai būdingus ypatumus, perimdama modernaus šeimos tipo savybes.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pasikeitus socialiniams bei ekonominiams santykiams, prasidėjo minimi šeimos transformacijos procesai. Kartu su demokratijos atėjimu valstybėje vyko glaudžiai su politiniais, ekonominiais, religiniais veiksniais susiję socialiniais lūžiai. Visuomenės požiūris į santuoką tapo visiaškai liberalus ir nemažai porų gyvena nesusituokę, nejausdami jokio poreikio tuoktis, kurti santuokines šeimas. Gyvenimo būdo laisvė, individualizacija ir emancipacija paskatino keisti požiūrį į šeimą ir jos kūrimą.

Skiriami skirtingi kohabitacijos tipai: tradicinės ir "bandomosios" kohabitacijos. Lietuvoje paplitusios tradicinės kohabitacijos, kaip šeimos atkūrimo forma - kai iširus ankstesnei santuokai, nauja partnerystė kuriama jos neregistruojant. "Bandomosios" santuokos, kurios būdingesnės jaunesniems žmonėms, bemaž vienodai paplitusios mieste ir kaime.

Tačiau, kohabitacijos įvertinimas emocinio artumo ir stabilumo srityje labai žemas: "Kohabitacija reiškia nestabilaus gyvenimo bendruomenę, ir šis teiginys yra gausiai paremtas empiriniais faktais... Sugyventinių porų irimo rizika yra daug didesnė negu sutuoktinių porų... Kartu iki santuokos gyvenusios poros yra taip pat mažiau stabilios negu tos, kurios kartu iki santuokos negyveno... Manoma, jog jei nors vienas iš sutuoktinių turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirties, tikimybė, jog santuoka iširs, išauga 50 proc. Kohabitacija turi negatyvių pasekmių tarpusavio santykių kokybei. Šios moterys tris kartus dažniau negu sutuoktinės patiria smurtą."

Nepaisant to, kai kurie mokslininkai pažymi ir šiuolaikinės šeimos stipriąsias savybes. Filosofas J. Uzdila prieštaraudamas pesimistinėms nuostatoms, įsitikinęs, kad lietuvių šeima neprarado savo vertingų potencinių galimybių. "Šeimoje išsaugotas žmogiškasis orumas, tikėjimas ir viltis, meilė ir rūpinimasis artimu". J. Uzdila pažymi, kad šeima tradiciškai išlieka didžiausia vertybe ir yra pirmoje vietoje Lietuvos gyventojų vertybių skalėje, o santuoka lietuvio sąmonėje asocijuojasi su vedybomis.

Žmonės, gyvenantys su partneriu/partnere sudaro tik 7,4 proc. visų suaugusiųjų Lietuvos gyventojų, o tarp jaunimo iki 29 m. amžiaus tokias santykių formas praktikuoja 16 proc. Taip pat 65 proc. jaunimo iki 29 m. amžiaus mano, jog svarbu, kad jų vaikai gimtų susituokusių tėvų šeimoje, ir net 81 proc. moterų norėtų gyventi su vyru santuokoje. Sociologės I. E. Paskutiniu metu tradicinės vertybės jau nebėra pamatiniai europietiškos civilizacijos akmenys. Visuomenės požiūris į nesantuokinę šeimą, modernius jos bruožus liberalėja, vyksta šeimos determinacija. Nyksa netolerancija tokioms šeimoms.

Kiekvienoje jaunesnėje kartoje vis labiau įsigali nauji šeimos kaip socialinio instituto ir jos kūrimo bruožai ir visuomenė jiems pritaria. Didesnio patarimo sulaukia neregistruotos šeimos, nesantuokinis vaikų gausėjimas. Nepaisant šių tendencijų, visuomenė Lietuvoje dar gana jautriai reaguoja į tai, kad mažėja registruotų santuokų. Lietuvoje, nepaisant nesantuokinės šeimos išplitimo, naujų santuokos formų atsiradimo, šeima lietuvio sąmonėje siejasi su gyvenimo pagrindu, teisingu gyvenimo modeliu. "Gyvenimo susidėjus niekaip negalima vadinti šeima, nes iš esmės jis yra hedonistinis ir uždaras vaisingumo perspektyvai. Tokį darinį neišvengiamai lydi laikinumas".

Šeimos deinstitucionalizacijos staigaus plitimo pasekmes mokslininkai vertina negatyviai ir teigia, kad neigiami šio proceso padariniai šiandien aiškiai juntami įvairiose gyvenimo srityse. Užsienio patirtis rodo, kad gyvenimas kartu nesusituokus ne visuomet yra pozityvias pasekmes turintis pasirinkimas sugyventiniams ir sugyventinių porų augantiems vaikams. Tikimybė, kad tokios poros išsiskirs, yra mažiausiai du kartus didesnė. Šios poros yra sąmoningai apsisprendusios ir linkusios labiau įsipareigoti. Tie patys tyrimai rodo, kad santuokinio gyvenimo naudingumo komponentų nerandama tarp sugyventinių. Saugumo bei stabilumo srityje kohabitacijos vertinimas taip pat labai žemas. Tarp sutuoktinių bet kokios rūšies smurto būna žymiai mažiau nei kitokiose partnerystėse. Kuo ilgesnė ir stabilesnė santuoka...

tags: #gyvenant #partnerysteje #mokesciai #uz #buta #e