Gruzdžių dvaras, įsikūręs Šiaulių rajone, yra vienas seniausių ir reikšmingiausių kultūros paveldo objektų Lietuvoje. Šiame straipsnyje atsekami pagrindiniai šios dvaro sodybos raidos etapai, pradedant XIV amžiumi ir baigiant dabartine būkle.
Dvaro Istorija Ir Savininkai
Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XVI a. vidurio. Tai vienas seniausių dvarų Lietuvoje. Jis plačiai žinomas ir dėl čia išlikusių pastatų architektūros. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais jis priklausė Šiaulių ekonomijai.
Čia yra šeimininkavę tokie didikai kaip Chodkevičiai, Valavičiai, Radvilos, Sapiegos, Sobieskiai. XIV a. viduryje įkurtą Gruzdžių dvarą nuo 1793 m. valdė grafas Platonas Zubovas ir jo palikuonys. XIX a.-XX a. I p. dvaro šeimininkai čia lankydavosi retai, bet jie domėjosi vakarietiškais ūkininkavimo pasiekimais, juos pritaikydavo dvare.
Grafų Zubovų Valdymas (1793-1858)
1793-1858m. Gruzdžius valdė Zubovai. Pirmasis iš jų buvo grafas, kunigaikštsi Platonas Zubovas (1767-1822), kuriam šį dvarą, kaip ir daugelį kitų Žemaitijoje ir už jos ribų padovanojo, grafo titulą suteikė jo meilužė Rusijos carienė Jekaterina II. 1810-1821 m. P. Zubovui mirus, Gruzdžiuose šeimininkavo jo brolis Dmitijus Zubovas ir jo palikuonys.
Grafų Naryškinų Valdymas (1858-1915)
Nuo 1858 m. iki Pirmojo pasaulinio karo - grafas Dmitrijus Naryškinas (jis Maskvoje Žagarės ir Gruzdžių dvarus išsimokėtinai už 1 mln. caro rublių nusipirko 1858 m. gegužės 18 d. iš Platono Zubovo paveldėtojo sūnėno Aleksandro Zubovo. Vėliau Gruzdžius valdė D. Naryškino sūnus Georgijus (Grigorijus). Taigi, dvarą nusipirko ne Georgijus (Grigorijus) Naryškinas, kaip tai dažnai nurodoma rašytiniuose šaltiniuose, o jo tėvas Dmitrijus Naryškinas.
Naryškinai Gruzdžius valdė 1858-1915 metais. Lietuvoje nedaug kas žinoma apie Gruzdžių ir Žagarės dvarų šeimininkus grafus Naryškinus. Tyrinėti šios giminės istoriją prieš keletą metų ėmėsi architektūros istorikė Sigita Gasparavičienė. Pasak S. Gasparavičienės, Žagarės ir Gruzdžių Naryškinai priklausė vienai iš šalutinių Natalijos Kirilovnos Naryškinos pradėtos giminės genealoginių atšakų, kurią pradėjo Petro I vienas iš antros eilės dėdžių Ivanas Naryškinas.
D.Naryškiniui 1866 m. mirus, Gruzdžių šeimininku tapo jo ir Marijos Bartenevos sūnus Georgijus (Grigorijus) Naryškinas (1848-1924), kuris buvo vedęs Elizabetą Harriettą Knight (1850-1931). Jie ir buvo paskutinieji Gruzdžių dvaro savininkai, su jais sietinas ir iki šiol išlikusių didingų „plytų“ stiliaus pastatų atsiradimas Gruzdžių dvare.
Pasak S. Gasparavičienės, „1922 m. Lietuvoje pradėjus žemės reformą, visi jų dvarai buvo nusavinti. Georgijus Naryškinas, tuo metu su šeima gyveno Londone Šiaurės Kensigtono rajone Čarlzo aikštėje nuosavame name Nr. 63, tačiau formaliai skaitėsi ir Lietuvos piliečiu. Netekęs ir visų turtų Rusijoje, labai skurdo. Diplomatiniais kanalais kreipėsi į Lietuvos valstybės įstaigas, bandydamas sulaukti bent kokios kompensacijos už atimtas valdas Lietuvoje, tačiau bergždžiai. Prieš mirtį 1924 m. Žagarės ir Gruzdžių dvarus testamentu užrašė žmonai ir dukrai Anai (sūnus Borisas mirė 1922 m. Londone).
Zubovų ir Naryškinų laikais Gruzdžių dvaras buvo jų dvarų ekonomijos centras. Gruzdžių dvare yra veikęs Rusijos žemės ūkio banko skyrius, kuris aprūpindavo paskolomis kelių valsčių ūkininkus.
Gruzdžių dvaro pastatai
Dvaro Architektūra Ir Pastatai
Valdant Zubovams ir Naryškinams, Gruzdžių dvaro sodyboje vyko daugybė statybų. Įdomu, kad daugiausiai dėmesio skirta ne rūmų puošnumui ir didybei, o ūkiniams pastatams. Taip jau nutiko, kad šis dvaras visuomet buvo reikšmingesnis kaip ūkinis vienetas, o ne kaip reprezentacinė, gyvenamoji sodyba. Šeimininkai čia lankydavosi retai, todėl dvare kasdien būdavo tik jo administratorius ir kiti tarnautojai.
XIX a. pab. Pirmojo pasaulinio karo metais Naryškinai iš Gruzdžių pasitraukė. Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, dalį be šeimininkų buvusio dvaro savo žinion perėmė Žemės ūkio departamentas. Žemės buvo nuomojamos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai.
Gruzdžių dvare buvo diegiamos pažangios ūkininkavimo technologijos. Čia veikė garinis malūnas su džiovykla, pieninė, buvo vandens bokštas su maniežu, arklidės, karietinė ir nemaži kitų įvairios paskirties pastatų.
Dvaro ūkine veikla rūpinosi administratorius ir kiti dvaro tarnautojai. Pačių pastatų fasadai buvo puošnūs, juos puošė plytų ir akmens ornamentai.
Dvaras turėjo ir kelis arklidžių pastatus. Vienas iš jų - raudonplytis, puoštas skaldytais akmenimis ir dantytomis geltonų plytų mūro briaunomis, mediniu bokšteliu ir kitomis grožybėmis. Dar vieni dėmesį patraukiantys Gruzdžių dvaro sodybos statiniai - istorizmo ir „plytų stiliaus“ garinis malūnas bei džiovykla. Jie puošti reljefiniais plytų apvadais, profiliuotais karnizais ir kitais elementais. Neeilinių formų ūkinių pastatų čia yra daug: didžiulė oficina, kumetynas, svirnas, sandėlis, tvartai, daržinė, ekonomo namas ir kt.
Gruzdžių dvaro rūmai buvę paprasti, tačiau ganėtinai masyvus. Manoma, kad jie statyti dar 1740-1769 m., o perstatyti 1817 m.
Švietimo Įstaigos Dvare
1923 m. dvaro sodyboje buvo įsteigta, vėliau keletą kartų reorganizuota, iki 2008 m. veikusi žemesnioji žemės ūkio mokykla. Privati gyvulininkystės mokykla Gruzdžiuose veikė 1923-1924 m., gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla - 1925-1928m., o 1928-1945 m. - valstybinė aukštesnioji gyvulininkystės mokykla, kuri po kelių reorganizacijų tapo Joniškio žemės ūkio mokyklos Gruzdžių skyriumi.
1924-1938 m. Gruzdžiuose mokyklą baigė 31 gyvulininkystės ir 76 pienininkystės technikai, 67 pieno kontrolės asistentai, 211 veterinarijos felčerių.
1933 m. 1934 m. iš Plungės į Gruzdžius buvo atkeltas žemaitukų veislės žirgynas, kuriame auginamus žirgus 1944 m.
1964-1968 m. pastatyta nauja mokykla, bendrabutis, iškilo daugiabučiai pastatai darbuotojams apgyvendinti. Kai neliko moksleivių, 2009 m. mokykla uždaryta.
Dabartinė Būklė Ir Kultūros Paveldas
Nepaisant to, kad XIX a. II p.-XX a. pr. sodyboje iškilę vadinamojo „plytų“ stiliaus pastatai 2008-2010 m. Gruzdžių dvaro sodybos kompleksas kaip regioninės reikšmės valstybės saugomas objektas 1992m. įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Kompleksui priklauso 29 XIX a. pab.-XX a. pr. datuojami objektai: rūmai, oficina, ledainė, pieninės pastatas, garinis malūnas su sandėliu, džiovykla, ekonomo namas, trys kiti namai, kumetynas, svirnas, svarstyklių pastatas, pirmosios ir antrosios arklidės-namai, karietinė, vežiminė, vandens bokštas su maniežu, trys tvartai, trys ūkiniai pastatai, daržinė, karvidė, kiaulidė bei parko fragmentai.
1988 m. dvaro pieninę įsigiję R. ir V. Mataičiai, joje įrengė gyvenamasias patalpas bei juodosios keramikos dirbtuves. 1989 m. Gruzdžių dvaro pieninės pastatą įsigijo, atnaujino ir čia keramikos dirbtuves įkūrė Regina ir Vytautas Mataičiai. Kitų pastatų likimas liūdnesnis.
Šiandien dvaro kompleksui priklauso daugiau nei trisdešimt statinių, dalis jų privatizuota, dalis priklauso valstybei, kai kurie pastatai yra kultūros paveldo objektai, kiti - menkaverčiai statiniai. Dauguma pastatų avarinės būklės.
2022 m. įvyko paskutinis viešas aukcionas, kuriame šioje teritorijoje likęs pastatas buvo parduotas privačiam asmeniui. Gruzdžių dvaro kompleksas jau pradėtas tvarkyti. Yra išlikę daugiau nei 20 istorinių pastatų. Tiesa, neblogai išsilaikę yra tik keletas akmens ir mūro pastatų, dalis kitų nugriuvę, susmegę į žemę, kitų likę tik sienų fragmentai. Kai kurie statiniai priklauso naujiesiems savininkams, dviejuose pastatuose jau anksčiau yra apsigyvenę vietiniai žmonės, kai kurie objektai priklauso Šiaulių r.
Gruzdžių Miestelis: Kiti Istoriniai Objektai
Miestelio centre, gotikinio stiliaus aikštėje - respublikinės reikšmės istorijos paminklas, namas, kuriame gimė rašytojas Albinas Vaitkus (1914-1980), pasivadinęs Mariumi Katiliškiu. Dar vienas architektūrinę vertę turintis pastatas - tai restauruota senoji Antano Trečioko vaistinė. Miestelio aikštėje stovi atgimimo paminklai - lietuvaitė ir ąžuolinis stogastulpis.
Turistų ir piligrimų lankomas Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis - architektūros paminklas, kurį sudaro bažnyčia, šventoriaus tvora su vartais ir koplyčia, klebonijos ir špitolės pastatais. Benedikto Lapeikos sodyboje Taikos g. įkurtas Arklio muziejus.
Miestelio planas stačiakampis, centre - aikštė. Neogotikinė dvibokštė mūrinė Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia (1904, architektas K. E. Strandmannas) ir šventoriaus tvora su vartais. Bažnyčioje - vertingi paveikslai Šv. Rokas, Šv. Jurgis, Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, vargonai.
Lietuvos Kraštotyra Ir Gruzdžių Dvaras
Kraštotyrininkė Lionė Gulbinaitė, baigusi vidurinę Gruzdžiuose, didelę dalį savo gyvenimo paskyrė kraštotyrai ir Gruzdžių krašto istorijos puoselėjimui. Jos iniciatyva buvo įkurtas kraštotyros būrelis, kuris rinko tautosaką, tvarkė knygnešių kapus ir rengė parodas apie krašto istoriją. Dėka jos pastangų, buvo išsaugotas kraštotyros muziejus, kai Gruzdžių žemės ūkio technikumas buvo uždarytas.
L. Gulbinaitės vadovaujamas būrelis Žemės ūkio mokyklos bibliotekoje surengė gausybę kraštotyros parodų. „Į praeitį atsižvelgus“ - lino kelias nuo sėklytės iki gražiausių audinių: rankšluosčių, lovatiesių. Kita paroda „Knygų lobynas amžių sandūroje": eksponuotos Smetonos laikų, tarybinių laikų ir šiuolaikinės knygos. L. Gulbinaitė sako bandysianti išsiaiškinti, ar tikrai D. Zubovas pralošė dvarą D. I. Darbų muziejuje, teigia, milijonai. Ir kaip viską suspėti? Atestatai, žurnalai, buhalteriniai dokumentai, nuotraukos, senoji dokumentacija!
Anksčiau po dvare įkurtos Žemės ūkio mokyklos pastatus, klases ir sales, ilgametė pedagogė į susitikimus Gruzdžiuose atvykusius buvusius mokinius pavedžiodavo, prisiminimais visi pasidalydavo.
| Laikotarpis | Savininkai | Įvykiai |
|---|---|---|
| XVI a. vidurys | Chodkevičiai, Valavičiai, Radvilos, Sapiegos, Sobieskiai | Dvaro įkūrimas ir priklausymas Šiaulių ekonomijai. |
| 1793-1858 | Zubovai | Valdymas Platono Zubovo ir jo palikuonių. |
| 1858-1915 | Naryškinai | Dmitrijaus Naryškino įsigijimas, ūkio plėtra, "plytų" stiliaus pastatų atsiradimas. |
| 1923-2008 | Žemės ūkio mokykla | Įvairių žemės ūkio mokyklų veikla, specialistų rengimas. |
| Nuo 1992 | Valstybė ir privatūs asmenys | Įtraukimas į kultūros vertybių registrą, dalinė privatizacija, pastatų avarinė būklė. |