Kuršių genties istorija ir svarba Lietuvos istorijai

Kuršių vardas gana dažnai minima Skandinavijos šalių istoriniuose dokumentuose, pradedant ankstyvaisiais Viduramžiais. Iš rašytinių šaltinių aiškėja, kad kuršiai ne tik gynėsi nuo aršesnių kaimynų ar duokles jiems mokėjo. Anaiptol - jie ir patys surengdavo plėšikiškus reidus laivais į kitas Baltijos jūros pakrantės šalis. XI a. vikingų galiai ėmus silpnėti, kuršiai netgi įsiviešpatavo regione.

Štai danai maldoje juos baimingai minėdavę: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“. 1050 m. Danijos karalius Svenas vieną patyrusį vikingą paskyrė vadovauti nuolatinei pakrančių apsaugai. Su drakarais - koviniais laivais - tuomet buvo patruliuojamos pakrantės, prisibijant kuršių antpuolių. Danų kronikininkas Saksas Gramatikas apie 1200 metus įrašė žinią apie kuršių piratavimą prie Elando salos.

Taigi nuo seno prie jūros gyvenę kuršiai mokėjo statytis laivus, sėkmingai jais buriuoti ir kovoti jūroje. Kalavijuočių metraštininkas Henrikas Latvis savo kronikoje aprašė jūrinių kautynių taktiką, kurią panaudojo kuršiai 1210 m. Buvo taip, kronikos žodžiais: „Kuršiai netikėtai pasirodė Zundo sąsiauryje prie jūros kranto su aštuoniais laivais. Juos pamatę piligrimai, išlipę iš savo kogų (tai Baltijos burlaiviai), susėdo į laivelius gintis nuo pagonių, bet iš neapdairumo kiekvienas laivas skubėjo pirmas pasiekti priešą. Kuršiai iškrovė savo piratiškų laivų nosis ir atgręžė į atplaukiančiuosius, sustatę po du laivus greta. Piligrimai, priartėję pirmaisiais savo laivais, pateko į piratų laivų tarpą, ir, kadangi jų laivai buvo maži, tai negalėjo pasiekti priešininko, stovėjusio už juos daug aukščiau. Vienus piligrimus kuršiai užmušė ietimis, kiti nuskendo, dar kitus sužeidė, likusieji buvo priversti grįžti prie kogų ir atsitraukti. Gotlando miestiečiai surinko nukautuosius ir pagarbiai palaidojo. Jų buvo apie tris dešimtis riterių su kitais“.

Kuršių laivybinė patirtis, besiformuojančios visuomeninės struktūros, miestų užuomazgos - visa tai byloja, kad čia galėjo prasikalti netgi valstybingumo daigai. Kuršių valdovas Lamikis buvo pasirengęs ir krašto krikštui - jis 1230 metais, anksčiau nei Lietuvos valdovas Mindaugas, su popiežiaus Grigaliaus IX vicelegatu buvo dėl to sutaręs.

Gal Kuršas tikrai būtų tapęs jūrine galybe, jeigu ne dvi istorinės aplinkybės: pirmoji - prie Baltijos krantų įsikūrę kalavijuočiai ir kryžiuočiai, antroji - žemaičių ekspansija į teritoriją, XV a. pradžioje pasiekusi pakrantę ties Šventąja ir Palanga. Tai nebuvo kokia nors agresija. Tikėtina, kad giminiškos gentys jungėsi vedybų, sutarčių būdu. Tais laikais teritorija buvo apgyvendinta retai, o genčių ribose plytėjo ir visai tuščios dykros.

Plaukiojimas jūra praturtina tautas. Štai ir archeologai kuršių genties žmonių palaidojimuose randa turtingas įkapes. Nereta tarp jų sidabro papuošalų, kai kurie inkrustuoti mėlynos emalės akutėmis. Mėgta dabintis didelėmis lankinėmis segėmis. Medžiaga atsivežtinė, bet darbas vietinis, tik būdingu baltiškuoju stiliumi.

Kuršiškos kilmės daiktų randama ir skandinavų šalyse. Štai Gotlando saloje XI a. sluoksnyje jų daugiau nei švediškų. Islandų žygių aprašyme „Egilio sagoje“ vikingas giriasi kalaviju, vardu Angis, įsigytu Kurlande. Taigi mūsų protėviai su Baltijos šalių gyventojais ne tik kovojo, bet ir kuo gražiausiai prekiavo. Senovinėse liaudies dainose minimi berneliai vaizbūnai, plaukioję į pagrindinį Gotlando uostą Vizbį. Iš ten gabenosi „vaizbą“ - ginklus, audinius, druską. Štai kokia gili yra dainų atmintis - tūkstantmetė.

Dar gilesnė yra vandenvardžių ir vietovardžių atmintis. Keičiasi tautos, atsiranda ir suyra valstybės, o upelis ar ežeras - vis tuo pačiu vardu. Tuo, kurį jam davė pirmieji jį išvydę žmonės. Žemės ir vandenų vardai padėjo mokslininkams nustatyti kuršių genties apgyvendintą teritoriją.

Pietinė riba - nuo Kuršių marių link Plungės ir Telšių, rytinė ir šiaurinė - Ventos upe, o vakarinė - jūros pakrante. Šias ribas dabar tikslina archeologų darbai. Genties vardas išliko vietovardžiuose: Kuršėnai, Kuršlaukė, Kuršeliai. Pats žodis „kuršas“ veikiausiai reiškė lydymą - išdegintą ir parengtą žemdirbystei miško plotą. Kita reikšmė - skurdus medelis, krūmokšnis, kokie auga degimuose.

Kristijono Donelaičio „Metuose“ yra tokia eilutė: „O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi“. Taigi čia kalbama apie šaltibarščius! Iš gyvosios žemaičių kalbos toks posakis „Susirišo skarelę į kuršę“ - reiškia, mazgu užpakalyje, kuršiškai. „Kuršiu“ žemaičiai vadina šiaudinę pamėklę, kurią padarydavo pašiepti tiems kaimynams, kurie atsilieka linamynio darbuose. Tas paprotys bus kilęs iš kažkokių istorinės atminties fragmentų sudėlioto supratimo, kad kitados čia gyventa pagonių, garbinusių savuosius dievus. Labai įdomios yra XI a. geografo Adomo Bremeniečio paskelbtos žinios apie kuršių dvasinį gyvenimą. Jis teigia, kad Kurše pilna burtininkų ir pranašautojų. Pas juos likimo sužinoti atkeliaudavę žmonės net iš tolimų Europos kraštų.

Kartais tenka išgirsti sakant, kad kuršiškai kalbėję Kuršių nerijos žvejai. Deja, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ten gyveno kuršininkai, kurių tarpusavio kalba - įdomi latvių kalbos tarmė. Kuršių kalba išnyko XVI amžiuje.

Kalbininkai ilgą laiką netgi abejojo dėl jos baltiškos kilmės. Kol garsusis latvių mokslininkas Janis Endzelynas 1912 m. paskelbė darbą „Apie kuršių tautybę ir kilmę“. Jo išvada tokia: „Kuršiai - baltų gentis, kalbėjusi pereinamuoju tarp latvių ir lietuvių dialektu“. Tą patvirtino ir mūsų kalbininko Kazimiero Būgos tyrinėjimai.

Kadaise jūrose pagarsėjusios genties pėdsakai šiandien Lietuvos žemėje jau sunkiai beatsekami. Kaip poetės Juditos Vaičiūnaitės sueiliuota:

„Lyg vikingų laivas, prasmegęs klajojančiame smėly,
Lyg užmirštas balsas kadaise dainavusio kuršio,
Lyg pušys, lyg jūros dangus šiurpulingas ir mėlynas...“

Vikingai 8-9 amžiuose įkūrė savo kolonijose Kurše ir Semboje. skyrių "Metraštis"Kronika (įvykių trumpas aprašymas) IX a. Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas (m. 888 m.) darbe „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ (Vita Sancti Anscharii) aprašė plėšikiškus danų ir švedų karo žygius į Apuolę, kur buvo gerai įtvirtinta pilis, atpasakojo jų kovas ir derybas su žemaičių kaimynais kuršiais, kurie taip pat buvo drąsūs savo žemių gynėjai. Jis pateikia ilgą vikingų karų su kuršiais aprašymą, kuriame teigiama, kad kuršių gentis kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet sukilo ir užsimanė tapti nepriklausomi. Tai žinodami, danai 853 metais, kai vyskupas jau buvo nuvykęs Švedijon, surinko daugybę laivų ir nuvyko į kuršių tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir kuršius sau pavergti. Dar po metų švedai užpuolė Apuolę (Apulia). Apsuptą pilį 8 dienas gynė net 15 tūkst. karių.

Rimberto kronikos skyrius apie žygį į Apuolę 853-854 m. "Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama kuršiai (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo,kai jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau, danai, tai žinodami, minėtuoju laiku (853 m.), kai ponas vyskupas (Ansgaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių)tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis. Taigi ten gyvenantieji žmonės, patyrę apie jų atvykimą susijungė i vieną junginį ir pradėjo narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę jų laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto..."

"Išgirdę apie tai minėtasis karalius Olefas ir švedų žmonės įsigeidė sau įsigyti garso, kad jie gali padaryti tai ko nepadarė danai, o be to, kadangi jau ir anksčiau jiems buvo priklausę (kuršiai), sutraukė didžiulę kariuomenę ir užpuolė tas sritis. Ir pirmiausiai netikėtai atvykę, užpuolė vieną jų valstybės pilį, vadinamą Seeburg, kurioje buvo 7000 kovotojų; ją visą suniokojo, apiplėšė ir padegė. Dėl to įgavę drąsos nuleidę laivus, išvyko į 5 dienų žygį ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų pilies, vadinamos Apulia. O toje pilyje buvo 15000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje: vieni iš lauko pradėjo pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi. Taip praėjo 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jie narsiai grūmėsi kovoje; ir iš vienos ir iš antros pusės daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė. Štai, devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik kaip iš ten pasprukti. Štai, kalbėjo jie, mes nieko nenuveikiam ir esam toli nuo mūsų laivų. Nes kaip mes jau sakėm, iki uosto, kur jų laivai stovėjo, buvo 5 dienos kelio. Kadangi jie labai nerimavo ir nežinojo kas daryti, nutarė mesti burtus ir teirautis, ar jų dievai nori jiems padėti laimėti pergalę, ar nori, kad gyvi iš ten pasitrauktų. Taip metę burtus, jie tačiau neatrado jokio dievo, kuris norėtų jiems padėti. Kai tas buvo pranešta jų žmonėms, jų stovykloje kilo vaitojimas ir gausios dejonės, ir visa jų drąsa juos apleido. Ką gi, kalbėjo jie, mes nelamingieji dabar darysime? Dievai mus paliko ir nė vienas iš jų nenori mums padėti. Kurgi mes bėgsime? Esame toli nuo mūsų laivų, jie (kuršiai) mus bėgančius persekios ir visiškai mus sunaikins. Kokią gi viltį galim mes turėti? Kai jie taip pateko į tokį pavojų, kai kurie iš pirklių (jų tarpe buvę), prisiminę pono vyskupo (Ansgaro) pamokymus ir nurodymus, ėmė jiems patarinėti: Krikščionių Dievas, sakė jie, dažnai padeda tiems, kurie jo šaukiasi ir jo pagalba yra galinga. Pasiteiraukim, ar jis bus mūsų pusėje, ir noriai pažadėkime jam aukas, kurios jam būtų malonios. Visiems vienbalsiai reikalaujant, buvo mesti burtai, ir buvo rasta, kad Kristus nori jiems padėti. Kai tas buvo visiems pranešta jų širdys tiek padrąsėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir paimti pilį. Ko gi, kalbėjo jie, mums išsigąsti ir bijoti? Kristus yra su mumis, kovokime kaip vyrai ir niekas mums nepasipriešins. Pergalė bus tikriausiai mūsų, nes galingiausias iš dievų yra mūsų gelbėtojas. Susitelkę visi, džiugūs ir drąsūs jie išėjo pulti pilį. Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūši, tie, kurie buvo (pilies) viduje, paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti. Sutiko švedų karalius, o antrieji pradėjo: Dabar jau mes labiau norime taikos negu karo, trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklu praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidale, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje siūlome jums pusę svaro sidabro. O, be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime jums pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios. Nors ir buvo padaryti tokie pasiūlymai, nebuvo galima nuraminti švedų jaunuomenės užsimojimo; net smarkesni tapo, baimės nebežinojo, tik kariauti betroško, sakė nuniokosią pili ir visą ten esantį turtą, o juos belaisviais išsivesią.

Šiais 2014 m. metais turime kitą ne mažiau svarbią sukaktį, kuri nuo tuomet vykusių istorinių įvykių skaičiuoja vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt metų. 854-ji metai ženklina ankstyvą mūsų protėvių istoriją, atgyjančią su pirmaisiais krikščionybės žingsniais mūsų žemėje, mūsų protėvių Evangelizacijos pradžia aprašoma Hamburgo ir Bremeno arkivyskupo Anscharijaus/Auscharijaus biografijoje, jo gyvenimo ir darbų aprašyme, kuriame pasakojama apie arkivyskupo apsilankymą Kuršių karalystėje, ankstyvąjį kuršių krikštą bei pirmos mūsų gyvenvietės - Apuolės, miesto/tvirtovės paminėjimą istoriniuose šaltiniuose.

Minimas 854-jų metų kuršių krikštas, tai bent kiek ryžkiau apčiuopiama pradžia, verčianti prisiminti ne tik Lietuvos žmonių Evangelizacijos raidą, bet ir kitu žvilgsniu pažvelgti į pačią Lietuvos istoriją nei ją pristato šiandieniniai istorikai. Įvykiai kuršių žemėje, tai mūsų protėvių praeitis, jos palikimas ant kurio pamato išaugo dabartinė Lietuva. Kuršių krikštas, nors ir ne masiškas, tačiau istoriškai svarbus ir įsimintinas, įvykęs mūsų žemėje anksčiau nei krikštą priėmė Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) ar Kijevo Rusia (988 m.). Daug anksčiau nei krikštą iš vyskupo Bonifaco - šv. Brunono Kverfurtiečio gavo karalius Netimeras.

Pirmieji krikščionybės apaštalai, kuriuos mini net tik užsienyje išlikusieji metraščiai, bet ir mūsų Lietuvos bažnyčios paveldas ar rašytinė istorija, Šventieji žmonės, kuriuos vertėtų prisiminti Visų Šventųjų dienai artėjant, keliavusieji į mūsų protėvių žemę su pirmomis krikščioniškomis misijomis, savo veikla ir darbais rašė ne tik savo biografijas, bet kartu ir mūsų istoriją. Tuo palikdami jai ne vieną svarbią žinią, leidžiančią šių dienų istorikams rekonstruoti ankstyvąją mūsų krašto ir jo žmonių istoriją, to meto socialinę, religinę bei jų etninę situaciją.

Prisimenant prieš 5 m. minėtą svarbią istorinę sukaktį - Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį - iki dabar kankina keistas jausmas, jog mes neapčiuopėmė tikrosios šio jubiliejaus prasmės ir silpnai suvokėme, kas tai iš vis ...

Kuršių žemės XIII amžiuje

Baltų genčių teritorija 12-ame amžiuje. Vakarų baltų teritorija yra nuspalvinta žaliomis spalvomis, rytų - rusvomis. Teritorijos yra apytikslės.

Minimos 5 kuršių žemės (Pilsotas, Mėguva, Ceklis, Duvzarė, Piemarė), o nuo XIII a. - 9 žemės, įskaitant lyvių genties sąskaita (Bandava, Ventava, Vanema) ir, matyt, žemgalių neapgyvendinta žemė tarp Skrundos ir Žemgalos:

• Vanema
• Ventava
• Bandava
• Žemė tarp Skrundos ir Žemgalos
• Piemarė
• Duvzarė
• Ceklis
• Mėguva
• Pilsotas

Kuršių genties kaimynai:

• Pietuose kuršiai ribojosi su skalviais ir jų Lamatos žeme, o Kuršių nerijoje su prūsų genčių sąjungos gentimi - sembais.
• Pietuose kuršiai ribojosi taip pat su žemaičių genties Medininkų ir Knituvos žemėmis.
• Rytuose ribojosi su žiemgalių gentimi.
• Šiaurėje ir šiaurės rytuose su finougrų gentimi - lyviais.

Vikingų puolimas Apuolėje

Kaip vikingai puolė Apuolę 853-854 metais. Tai žinodami, danai 853 metais, kai vyskupas jau buvo nuvykęs Švedijon, surinko daugybę laivų ir nuvyko į kuršių tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir kuršius sau pavergti.

Osebergo laivo piešinys

tags: #gruste #luobos #sodyba