Pirmieji žinomi lietuvių diplomatijos žingsniai buvo žengti jau XIII-XIV amžių sandūroje, kai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovai mezgė ryšius ir vedė derybas su artimesnėmis ar tolimesnėmis šalimis.
Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu apginti ir įteisinti savo, kaip valstybės, statusą - de facto, de jure - tarptautinėje arenoje, būti pripažinta.
Šiai buvo sudėtingi ir sunkūs, nes nuolat vyko nuožmus diplomatinis karas už Lietuvos valstybines sienas, už Vilnių, už Klaipėdą. Tad lietuvių diplomatai daugumai iš šios naujos profesijos pradedančiųjų mokėsi itin aktyvios derybinės kovos sąlygomis. Šiai, jos raida, istorija ir pati diplomatinė praktika šiandien pripažįstamos išskirtinėmis bei unikaliomis.
1940-1991 metais užsienyje veikusi Lietuvos diplomatinė tarnyba (toliau - LDT) buvo vienintelė po šalies okupacijos išlikusi ir savo veiklos nenutraukusi valstybinė institucija, o tiksliau - jos dalis. Tai savo rezidavimo vietose likę dirbti ir išlikę diplomatai.
Šios diplomatinės tarnybos, ir lietuvių išeivijos santykius. Diplomatinė kova už Lietuvą, požiūris į jos laisvinimo bylą ir tarptautinės politikos vertinimai bei įžvalgos šiandien leidžia S.
Pasirinktas tyrimo objektas yra Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo S. Lozoraičio veikla krašto okupacijos metais, kuri iki šiol nėra sulaukusi atidesnio ir skvarbesnio tyrinėtojų dėmesio. Ši atskirais jos epizodais.
LDT šefo ryšiai ir santykiai su politinėmis lietuvių išeivijos organizacijomis bei pagrindiniais jos veikėjais yra dar viena jo veiklos dalis. Tyrimo tikslas: išanalizuoti Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo S. Lozoraičio veiklą, pristatyti bei išskirti svarbiausius jos etapus, atskleisti S. atskleisti S. pristatyti Lietuvos diplomatinės tarnybos ir jos šefo S. ištirti S. atskleisti S.
Darbo pavadinimas tiksliai apibrėžia tyrimo chronologines ribas: 1940 - 1983 metai. Tai yra nuo Lietuvos okupacijos (1940 m. birželio 15 d.), LDT šefo įgaliojimų veikimo pradžios, iki pat S. Lozoraičio mirties.
Šiame tekste šios ribos yra logiškai peržengiamos. Pirmoje darbo dalyje grįždama į XX amžiaus pradžią ir trumpai pristatoma S.
Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio veikla po Antrojo pasaulinio karo iki šiol nėra sulaukusi platesnio tyrinėtojų dėmesio. Ko gero pirmasis, iškėlęs mintį parašyti apie LDT šefo veiklą buvo diplomatas dr.
Išeivijoje pasirodė keli straipsniai apie S. Lozoraitį daugiausia yra publicistinio, reportažinio, memuarinio ar pristatomojo pobūdžio, iš kurių galima išskirti proginį dr. S. A. Šiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 metų ir nekrologinio teksto ribas peržengusį Vinco Trumpos straipsnį Stasys Lozoraitis: 1898-1983.
Šio straipsnio Lietuvos Lenkijos unija. Jos pasekmės ir atgarsiai, paskelbtą Amerikos lietuvių socialdemokratų leistame laikraštyje Naujienos, kur be lietuvių - lenkų santykių analizės, gana kritiškai pateikiama S.
Iki šiol S. Lozoraičio biografija nėra sulaukusi ir didesnio Lietuvos tyrinėtojų dėmesio. Šios kelios mokslinės konferencijos - dvi iš šių buvo skirtos S. Lozoraičio atminimui - pagrindu sudarytus leidinius.
Tiesa, šiuose straipsnių rinkiniuose didesnis dėmesys teikiamas 1918-1940 metų diplomatijai bei jos personalijoms, tarp jų ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui S. Šiui. Tai yra dvigubai trumpesniam, nei 1940-1991 metų, periodui.
Atskirai galima paminėti Daivos Dapkutės straipsnius, kuriuose trumpai pristatoma LDT šefo ir VLIK santykių istorija, S. Šiau ši problematika neanalizuojama.
Panašiai tematikai skirti ir Astos Petraitytės-Briedienės straipsniai Pozicijos ir opozicijos. Šio įgaliojimai.
Daugiau tyrinėtojų dėmesio yra sulaukusi Lietuvos diplomatijos istorija. Šios parašyti lietuviškos diplomatijos istoriją nuo pat 1918 metų. Tam buvo kalbintas ir S. Lozoraitis, kaip tiesioginis įvykių dalyvis bei liudininkas.
Šiau jos ketinimai ir liko tik ketinimais. Tiesa, keli diplomatai yra publikavę ir aprašę atskirus diplomatijos įvykius ar epizodus. .Įvairiuose archyviniuose ar memuariniuose tekstuose galima aptikti užuominų, kad dauguma jos buvo aprašę atskirus epizodus.
Pavyzdžiui, S. Lozoraitis, pasak jo, buvo parašęs išsamų tekstą apie 1940 metų vasaros įvykius. Diplomatas Vladas Žilinskas buvo pradėjęs žymėtis pastabas apie savo paramą Lietuvos partizanams kovojusiems su sovietais.
Šio tekste. Neabejotina, kad jei sumanymai būtų buvę įgyvendinti, ir apie S. Po S. Lozoraičio mirties LDT šefu tapęs dr. S. A. Š faktografine prasme, knygą Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15 1990 03 11).
Daugiau nei penkiasdešimties metų istoriją autorius sutalpino į 50 puslapių knygelę. Šiuos svarbiausius LDT istorijos faktus. Knygoje S. Šius ir baigiasi 1940 metais. Akademinės literatūros apie tolimesnę XX amžiaus lietuviškosios diplomatijos raidą esama pastebimai mažiau.
Todėl suprantama, kad istoriografijoje S. Iki šiol Lietuvos diplomatinės tarnybos išeivijoje tema paskelbtu išsamiausiu tekstu lieka diplomato ir istoriko Lauryno Jonušausko knyga Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991).
Jo parašyta LDT istorija yra ir pirmas susistemintas bei chronologiškai sukonstruotas tekstas apie diplomatus veiklą Lietuvos okupacijos metais. Šiau buvo paskelbtos pavieniais straipsniais įvairiuose leidiniuose.
L. Šia sudėtingiausius jos istorijos momentus, trumpai pristato jos personalijas. Autorius remiasi gausiais ir iki tol nenaudotais archyvais, kurių dėka atsiveria pagrindinės diplomatų veiklos gairės. Šiau jos neanalizuojant, kiti lieka tyrimo paraštėje, pavyzdžiui, diplomatų tarpusavio santykiai, skirtingi jos požiūriai į LDT šefą ar išeivijos politinę veiklą.
Be drąsesnio žodžio, tarsi su baltomis piraitinėmis paminėti liko ir išskirtiniai diplomatinės tarnybos istorijos epizodai, pavyzdžiui, 1957 metų pavasario permainos Vašingtone arba LDT ribas peržengęs vidaus konfliktas Paryžiuje. Taigi L. Šiau iki šiol ši knyga lieka svarbiausiu tyrimu apie diplomatinę tarnybą egzilyje.
Kadangi LDT šefas yra neatsiejamas nuo diplomatinės tarnybos, L. Šiama ir S. Lozoraičio veikla. daug dėmesio skiria LR Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio telegramos datavimui. Šiau iš esmės LDT šefo vaidmuo ir visa veikla daugiausiai atskleista tik per jo santykius su VLIK. Juos autorius išsamiai ištyrinėjo.
Bet tai tik viena S. Lozoraičio veiklos dalis po Antrojo pasaulinio karo. Kita jo veikla kaip, pavyzdžiui, diplomatinio darbo kuravimas ir santykiai su kolegomis ar santykiai su liberaliojo sparno atstovais - nesulaukė gilesnio knygos autoriaus dėmesio.
Galiausiai, nuošaly liko S. Greta L. Šios santykiai, 1949-1991. Šios santykiai, bet šiame kontekste jis pristato ir LDT šefo veiklą. Autorius naudojosi ne tik išlikusiais lietuviškais archyvais, bet ir Vokietijos archyviniais fondais.
Knygoje pateikiama įdomi informacija apie to laikotarpio įvykius, taip pat ir apie S. Šiai sprendžiant Lietuvos atstovavimo Bonoje klausimą. Tyrinėjant Lietuvis diplomatinės tarnybos veiklą dažniausiai apsiribojama tik problemos pristatymu iš vidaus, tai yra iš lietuviškosios pusės.
Šiau didelę ir neretai lemiamą įtaką LDT likimui turėjo ir tarptautinė situacija, užsienio valstybių politika bei atskirų šalis santykiai su Sovietų Sąjunga, Baltijos kraštų okupacijos nepripažinimo politikos linija.
Ramojaus Kraujelio knyga Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais atskleidžia šį mažiausiai tyrinėtą aspektą, parodo atskirų šalis požiūrį į Baltijos kraštų padėtį.
Reikia pastebėti, kad trijų Baltijos kraštų diplomatinės tarnybos, veikusios okupacijos metais šiandien sulaukia ir užsienio tyrinėtojų dėmesio, pavyzdžiui, autoris James T. McHugh ir James S. Pacy knyga Diplomats without a country Baltic diplomacy, International law, and the Cold War.
Šios buvo paskelbti keli leidiniai bei straipsniai apie atskiras LDT atstovybes, konsulatus, taip pat biografinės istorijos apie kai kuriuos LDT narius. Apie diplomatą Bronis Kazį Balutį yra parašytos net kelios knygos. Ne viena knyga ar straipsnis yra skirti dr. S. A. Bačkiui. Dėmesio sulaukė ir diplomatai dr. A. Gerutis, Petras Klimas, pulkininkas Kazys Škirpa, Julius Jonas Bielskis, Ignas Šeinius (Jurkūnas), Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis), Anicetas Simutis.
Visuose šiuose leidiniuose pristatomi svarbiausi LDT ir atskirų diplomatų veiklos epizodai. Kaip diplomatinės tarnybos šefas minimas ir S. Lozoraitis, taip pat atskleidžiamas kai kuris diplomatų, pavyzdžiui, B. Šio požiūris į LDT šefą ir jo įgaliojimus bei Kybartų aktus.
Šiau, suprantama, šiuose darbuose S. Tyrinėjant S. Lozoraičio veiklą naudingi tampa ir įvairūs, daugiausiai lietuvių išeivijos politinės veiklos tyrimams skirti darbai. Pavyzdžiui, VLIK-LDT šefo santykiai rėmuose S. Lozoraitis minimas istoriko Juozo Banionio parengtoje Lietuvos laisvės byla Vakaruose 1940-1975 metais.
Kitur S. Lozoraitis ir LDT pristatomi tyrinėjant paties VLIK istoriją ir atskirų lietuvių politikų veiklą egzilyje. Reikia pabrėžti, kad po Antrojo pasaulinio karo S. Lozoraitis darė įtaką išeivijos politinei akcijai, atskirų organizacijų formavimuisi, išeivijos politinis-ideologinis srovių tarpusavio santykiams.
D. Dapkutės knygoje Liberaliosios minties genezė analizuojamos išeivijos liberaliosios srovės organizacijų struktūros ir jos veikla išeivijoje. Šiame tyrime S. Lozoraitis pristatomas kaip asmuo, turėjęs nemenką įtaką lietuvių išeivijos liberalizmo raidai, nemažai prisidėjęs prie Lietuvių rezistencinės santarvės (toliau LRS) susikūrimo.
Taip pat atskleidžiamas liberalų požiūris į S. Lozoraitį ir pastangos jį įtraukti į savo organizacijų veiklą. Šia politine lietuvių išeivijos dalimi tyrimuose. Tyrinėjant LDT ir jos šefo veiklą naudingi tampa ir darbai, kuriuose tyrimu objektu yra ne diplomatai, bet kitos to laikotarpio aktualijos, pavyzdžiui, lietuvių-lenkų santykiai ar išeivijos politinė antisovietinė veikla.
Domėjosi pagrindiniais lietuvių išeivijos politiniais veikėjais, tame tarpe ir Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais. Šiu pasirodę leidiniai iš esmės buvo skirti išeivijos politinės veiklos kompromitacijai.
Atkurtos nepriklausomybės metais paskelbtame istoriko Arvydo Anušausko straipsnyje Taikinys Lietuvos diplomatinė tarnyba, parengtame remiantis Lietuvos Ypatingojo archyvo dokumentais, tyrinėjamas būtent sovietų saugumo požiūris į LDT ir S. .Įvairiuose žvalgybiniuose tinkluose buvo įsipainiojęs Jonas Deksnys, kurio biografiją tyrinėjo Likėtas Mockūnas knygoje Pavargęs herojus. Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje.
Šiame biografiniame tekste S. Lozoraitis yra pristatomas kaip aktyvus to meto įvykių dalyvis, domėjęsis krašto likimu, bandęs per atskirus asmenis palaikyti paties prioritetiniais laikytus ir vertinamus ryšius su pasipriešinimu krašte. Užbaigiant žvalgybinę temą, reikėtų paminėti ir Tom Bower knygą Raudonasis voratinklis: M16 ir KGB žvalgybos veikla Baltijos šalyse, kur taip pat tyrinėjama užsienio slaptosios tarnybos veikla pokario metais, o tose istorijose, kad ir fragmentiškai, atminteli ir S.
Pristatyta istoriografija tik iš dalies atskleidžia LDT šefo veiklą 1940-1983 metais, todėl rašant darbą jos trūkumą kompensuoja šaltinis medžiaga. Darbe naudotus šaltinius galima skirti į kelias grupes: archyvinius ir publikuotus šaltinius, periodinę spaudą bei interviu.
Pats didžiausias ir tyrimui svarbiausias buvo LDT šefo S. Lozoraičio archyvas, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau LCVA, f. 668). Šiame fonde saugomi dokumentai apima 1915-1987 m. laikotarpį. Šios laiškų sąrašas, atskirų diplomatinių atstovybių dokumentų, archyve yra saugomi S. Lozoraičio dokumentai ar susirašinėjimo medžiaga su lietuvių išeivis organizacijomis, pavieniais asmenimis, taip pat įvairūs tarptautinis organizacijos (kaip Jungtinės Tautos, Europos Tarybos, Europos Sąjūdžio bei Rytų ir Centrinės Europos komisijos) informaciniai biuleteniai ir keli lietuviški leidiniai (tarp jų Prancūzijos lietuvių žinios ir ,,Lietuvių šalpos draugijos Prancūzijoje biuletenis).
Iš S. Lozoraičio rašyts tekstų yra likę juodraštiniai spausdinti ar ranka rašyti straipsniai, susirašinėjimas su įvairis leidinys redakcijomis, sveikinimo kalbos tekstai. Nežikrint tokio gausaus archyvo, prie jo apibkūdinimo reikėtų pridėti ir kelias pastabas. Pirmiausia tai yra diplomato archyvas, kuriame saugoma daugiausia oficiali korespondencija.
Šia diplomato veikla, ryšiai su kai kuriomis organizacijomis yra siauresnį. Galbūt dėl to kai kuris dalykas, kuris tikėtasi, šiame archyve beveik nėra (pavyzdžiui, apie S. Lozoraičio ryšius su kraštu, su J. Deksniu ar su slaptosiom užsienio tarnybom). Tai sritis, apie kurią buvo linkę nutylėti ne tik diplomatai. LDT šefo S. Lozoraičio archyvas į Lietuvą buvo pervežtas 2006 m. ir baigtas tvarkyti 2007 metais.
Siekiant kuo išsamiau ir tiksliau pristatyti LDT šefo veiklą, buvo naudoti ir kitų diplomatų archyviniai fondai: dr. Kazimiero Graužinio, A. Šio, dr. A. Šio, Eduardo Turausko. Pastarasis dviejų archyvai yra padalinti ir saugomi...
Turto deklaracijos informacija
Deja, konkrečios informacijos apie Algirdo Liutkaus turto deklaraciją pateikta nebuvo. Tačiau, remiantis bendrais principais, turto deklaracijos yra svarbus įrankis skaidrumui ir atskaitomybei užtikrinti, ypač viešojo sektoriaus pareigūnų atveju.
Turto deklaracijos leidžia stebėti, ar pareigūnai neįgyja nepagrįsto turto, kuris galėtų būti susijęs su korupcija ar kitais neteisėtais veiksmais.
Šiame kontekste, svarbu atkreipti dėmesį į Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą okupacijos metais, kuri buvo esminė išsaugant valstybingumo tęstinumą. Diplomatinė kova už Lietuvos laisvę ir jos tarptautinį pripažinimą buvo neatsiejama nuo asmeninės atsakomybės ir skaidrumo.
Istorinė perspektyva rodo, kad diplomatai, veikdami sudėtingomis sąlygomis, turėjo būti nepriekaištingi, o jų veikla - skaidri. Tai leido užtikrinti pasitikėjimą ir palaikymą iš tarptautinės bendruomenės. Todėl, nors konkrečios informacijos apie Algirdo Liutkaus turto deklaraciją neturime, skaidrumo ir atskaitomybės principai išlieka svarbūs kiekvienam viešajam pareigūnui.
Lietuvos istorija – nuo priešistorės iki modernybės
tags: #algirdas #liutkus #turto #deklaracija