Kai kalbame apie dailiai tvarkomą gyvenamųjų namų aplinką, galvoje paprastai turime individualiųjų namų savininkus: esą tik jie turi visas privilegijas puoselėti savąjį kampelį taip, kaip nori, kaip leidžia finansinė padėtis.
Tačiau stereotipus paneigia Marijampolės, Panausupio gatvės 16 numeriu pažymėto keturių aukštų namo, kuriame gyvena 12 įvairaus amžiaus šeimų, aplinka. Šioje gatvėje vienas greta kito yra keturi daugiaaukščiai namai, tačiau 16 -uoju numeriu pažymėto namo aplinka išsiskiria ne tik iš kitų čia esančių namų: tokios gražios aplinkos apskritai prie daugiabučių retai kur rasi.
Stebina ir tai, kad namo gyventojai nesukūrę oficialios namo bendrijos, tačiau jiems to ir nereikia: stiprus kolektyviškumo jausmas čia gyvena nuo pat įkurtuvių, kai beveik prieš 20 metų buvo pastatytas ir įrengtas šis keturaukštis. Prieš maždaug 20 metų statytas namas, matyt, nuo pat pradžių turėjo gerą aurą, mat tuomet dar naujakuriai iškart griebėsi aplinkos gražinimo darbų: sodino medelius, šienavo žolę, formavo gėlynus.
Šis procesas nuo pat pradžių vyko nesustodamas, tad ir namo aplinka traukia akį, džiugina širdį. Prieš du dešimtmečius sodinti beržai, klevai, liepos, pušys dabar jau suaugę, teikia ne tik malonų pavėsį, bet ir nepaprastą jaukumą. Dekoratyviniai medeliai ir krūmeliai, puošiantys namo parką, gražiai dera prie dailiai suformuotų gėlynų.
Akį metus į namo aplinką, iškart peršasi mintis, jog namo aplinkos grožį puoselėja nuolatiniai darbuotojai. „Kokie darbuotojai! - juokiasi šio namo gyventojas Adas Živačevskis. - Patys viską apeiname. Juolab jog tai net ne darbas, o poilsis, malonumas!“
Kaip minėta, šiame name nėra sukurta nei namo bendrijos, nei komendanto ar pirmininko, bet to net nereikia. Visi bendrai griebiasi darbų, prieš tai sušaukdami namo gyventojų susirinkimą, apsitardami, ko reikia, ir - pirmyn! Namo gyventojai patys sudeda ir pinigus bendriems aplinkos gražinimo pirkiniams: „susimetę“ nusipirko benzininę žoliapjovę, iš surinktų bendrų lėšų perkamas benzinas, tepalai jai, o štai gėles, dekoratyvinius krūmelius perka kiekvienas savo iniciatyva - pagal skonį ir gėlyno formavimo fantaziją.
Džiugu, jog visi namo gyventojai prie aplinkos gražinimo noriai prisideda, kas kiek gal. Svarbiausia, matyt, tai, jog yra aktyvūs gyventojai, kurie geba organizuoti visus. Namo gyventojai: Birutė Kleizienė, Albina Gudaitienė, Oksana Živačevskienė, Ina Kirvelaitienė, Vidūnas Pečiulis, Adas Živačevskis, Rimvydas Valatkevičius, Sigutė Valatkevičienė ir kiti yra tie, kuriems namo aplinkos tvarkymas didžiulis malonumas, netgi saviraiška.
Parkas prie daugiabučio namo gyventojams dovanoja pro butų langus matomą gražią panoramą, taip pat tai - ir poilsio kampelis, ir bendrystės, bičiulystės vieta. Laisvais pavakariais gera kaimynams čia pasėdėti, išsikepti šašlyką, pavakaroti.
„Niekas kitas už mus nesutvarkys mūsų gyvenamosios aplinkos, - sako V. Pečiulis, vienas iš parko tvarkymo iniciatorių.
Žemaitijos sodybų savitumas
Žemaitijos liaudies architektūra bene mažiausiai buvo paliesta praeityje Lietuvoje vykdytų reformų. Kalvotame parko kraštovaizdyje dominuoja sodybų ansambliškumas, savitas jų siluetas, natūrali vienovė su reljefu ir želdiniais. Sodybos buvo aptveriamos žiogrių, statinių ir tik Žemaitijai būdingomis pusgulstinėmis tvoromis.
Žemaitija nuo seno garsėja meniškomis koplyčiomis, koplytstulpiais, koplytėlėmis, kryžiais prie kelių ir kryžkelių ar upelių, senkapiuose, istorinėse ir pasakojimais apipintose vietose. Dažnokai pakelėje galima išvysti į storą medį įkeltą nedidelę koplytėlę su šventojo skulptūrėle.
Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojų rūpesčiu restauruota dešimtys įvairių mažosios architektūros objektų. Beveik kiekvieno ūkininko kieme seniau stovėjo kryžius, koplytstulpis ar koplytėlė. Tą gražų žemaičių paprotį pagimdė didelė meilė savo kraštui, jo praeičiai, kultūrai ir liaudies menui. Dabar tradicijas palaikyti padeda vietiniai meistrai - kalviai ir medžio drožėjai.
Ypač verta apsilankyti pas tokius meistrus keliaujant Platelių ežero apylinkėmis. Šelmiškais velniukais sukibirkščiuoja Vyto Jaugėlos iš Gintališkės kaimo akys, kai jis pradeda pasakoti eilinę istoriją. Ant sienų viepiasi liaudies meistro išdrožtos Užgavėnių kaukės, ant lentynų stovi skulptūrėlės. Jas rodydamas meistras vis ką nors paporina. Paaiškėja, kad jis ne tik drožia iš medžio, bet ir senienas kolekcionuoja, tapo, fotografuoja, vis ką nors organizuoja.
Dabar šalia namų pasistatė namelį kūrybai, kur sutelpa ir jo senienos. Štai užsimaukšlina vokiečių kareivio šalmą ir ima deklamuoti lyg aktorius, su gestais. Jau daugiau nei dešimtmetį yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, dažnai dalyvauja įvairiose parodose.
Menininkų įkvėptas kraštas
Leonardo Černiausko meno galerija ir kūrybinės dirbtuvės įsikūrusios Babrungėnų vandens malūne ant Babrungo upės. Šį įspūdingą statinį iš akmenų mūro su fachverko konstrukcijomis antrajame aukšte pastatė grafai Šuazeliai. 1989 m. per didžiausius vargus apgriuvusį malūną nusipirko plungiškis dailininkas Leonardas Černiauskas. Septynerius metus restauravęs, jame įkūrė savo tapybos ir medžio drožinių meno galeriją ir kūrybines dirbtuves.
Malūno sienų storis - apie du metrai: iš lauko akmuo, viduje - mūrytos plytos. Išsikišusioje dalyje, antrame aukšte, buvo įrengta vilnų karšykla. Tarp malūno ir gyvenamųjų patalpų yra išlikęs senoviškas kaminas, kur prie angos, ant geležinio trikojo, buvo gaminamas valgis. Šiandien viename malūno gale gyvena dailininkas, kitoje pastato pusėje įrengta meno galerija-muziejus, o antrajame aukšte, kur šviesiau - dirbtuvės. Čia galima pamatyti autoriaus tapybos darbus, medžio drožinius, senovinių daiktų kolekciją.
Plateliškių drožėjų vyrų tarpe menininkė Rūta Kavaliauskienė išsiskiria savo kūrybos objektu - ji drožia angelus. Jos meno gerbėjų yra ne tik Lietuvoje, ypač profesionalios menininkės angelus vertina Vokietijoje. Prieš keturis metus įsikėlė į namą Platelių pakraštyje. Keturi metai Plateliuose - išdrožti keturi angelai, dedikuoti realiems miestelio žmonėms, kurie patys ar jų šeimos svečiai gali ateiti į dailininkės namus, aplankyti „jų“ angelą.
Ir kiti kūriniai, gyvenantys autorės namuose, - ne sakraliniai, o daugiau gamtiški, žmogiški. Ji prie krūtinės glaudžia atverstą knygą. Laiko angelas žvelgia į dangų, o jo apdaras, lyg kosmoso erdvė, nusėtas mažomis žvaigždelėmis. Ant krūtinės spindi laiko ir erdvės susikirtimo taškas - čia ir dabar. Miško dvasia - žalia su lapelio formos sparnais ir ilgu žemyn nuleistu trimitu.
Rimantas Laima taip pat ne per seniausiai įsikūrė Skirpsčių kaime, atvykęs iš Mažeikių. Jo ir žmonos Laimutės darbščios rankos ir estetinis skonis sukūrė jaukią kiemo aplinką, su išpuoselėtais želdiniais, gėlėmis ir medžio skulptūromis. Čia kuriama, o kūrybos vaisių kviečia pažiūrėti į savo rankomis atnaujintą ir įrengtą klėtį. Čia pirmame aukšte laikomos kaukės ir skulptūros, o ant aukšto - medinės raižytos lėkštės.
Meistras drožti pradėjo nuo aštuonerių metų. Sako, dabar jau yra išdrožęs gal per tūkstantį kaukių, per metus apie aštuoniasdešimt sukuria. Ant sienos kabo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių bareljefai. Stovi Perkūnas, Medeinė. Jie saviti, lyriški. Net griausmavaldis Perkūnas - ne rūstus, o iš žvilgsnio panašus, bent man pasirodė, į patį tautodailininką. Medeinė su šuniuku prie kojų, lanku ir sakalu, ne tik lyriška, bet svajinga.
Dovainių kaime gyvenančio Kazio Striaupos sodyba iš karto parodo, kad čia gyvena meniškas žmogus. Netoliese stovi ūkininkaujančio jo sūnaus traktoriai ir kita technika, o visas kiemas, didelė pavėsinė pilni medinių skulptūrų: ant išsikišusių kažkieno delnų žydi gėlės, į medį lipa meškutis, dantis rodo krokodilas, o iš medinės būdos išlindusi ne tik šuns galva, bet ir visa būda pakilusi ant styrančių šuns kojų.
Kaip ta skulptūra išaugo savo namelius, taip visą gyvenimą buvęs kolūkio vairuotoju, niekur nesimokęs dailės ir meno subtilybių, jau sulaukęs garbaus amžiaus Kazys paėmė kaltą ir tapo vienu savičiausių šio krašto kūrėju. Tai tikrai unikalių medžio kompozicijų kūrėjas.
Žmonės kalbėdavo, kad Justino Jonušo tėvas turi prisijaukinęs kauką (žemaitiškai - aitvarą), kuris neša jam turtą. Aplinkiniai ūkininkai, turėdami du kartus daugiau žemės, teišlaikė pusę tiek gyvulių, o ir per sunkmečius kaimynams paskolindavęs litą kitą. Buvo ne tik labai darbštus, bet ir šviesus valstietis, jau seniai pradėjęs rinkti senovinius daiktus. Tai perėmė ir dabar jau 85-metį atšventęs Justinas, kuris su žmona Regina yra vieni garsiausių šio krašto tautodailininkų ir senovės palikimo rinkėjų.
Šalia 1840 metais pastatytos trobos ošia tokio pat amžiaus vinkšna, buvo ir bendraamžė liepa, bet neišgyveno. Čia viskas dvelkia senove. Galima paimti į rankas 9-13 amžių kuršių apyrankę iš kapinyno, rastą gretimoje žvyrduobėje. Atsisėsti ant baudžiavos laikų valstiečio kėdės, kurios medinė nugarėlė labai primena krikštų formą. Arba palaikyti metalinę 3,3 litro gertuvę, naudotą kontrabandiniam spiritui iš Vokietijos nešti.