Plačiašakė grafų Zubovų giminės veikla Lietuvoje tęsėsi du šimtmečius - ištisą epochą. Per šią epochą Zubovai nuėjo sudėtingą metamorfozės kelią - nuo Rusijos imperinių tikslų vykdytojų iki nuoširdžių Lietuvos patriotų. Grafai Zubovai padarė daug gero Lietuvai - jie rėmė švietimą, kultūrą, o lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, teikė pagalbą knygnešiams. Taip pat prisidėjo steigiant „Aušros“ muziejų.
Šitokia gražia įžanga prasideda Plungės viešosios bibliotekos projektas „Grafų Zubovų istorinis, kultūrinis palikimas Šiaurės vakarų Lietuvoje“ , kuris kviečia susipažinti su Šiaurės vakarų regiono vietomis, susijusiomis su Zubovų giminės istorija ir palikimu. Č. Garsios, kilmingos grafų Zubovų giminės „lietuviškoji“ istorija - vis dar neatskleista paslaptis. O atskleistoji jos dalelė - vis dar mūsų nepamatyta, neperskaityta ir nesuvokta. Nors tai istorija, formavusi ne tik mūsų valstybę, bet ir mūsų sąmonę.
Bubiai - Dvaras su Turtinga Istorija
Bubiai pradėjo formuotis po paskutiniojo 1795 m. Lietuvos - Lenkijos Respublikos padalijimo, kai Rusijos imperatorė Jekaterina II Bubius, kaip ir visas Šiaulių apylinkes, padovanojo savo meilužiui Platonui Zubovui. Šiam mirus dvarą paveldėjo jo brolis Dmitrijus Zubovas, vėliau jo sūnus Nikolajus Zubovas. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Bubiuose V a. jau gyventa. XVI a. Bubiai buvo Aukštelkų valsčiaus sodyba (viensėdija), XVIII a. II pusėje - kaimu.
Kaip dvaras Bubiai pradėjo formuotis XVIII-XIX a. sandūroje, kai Rusijos carienė Jakaterina II Bubius padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Šiam mirus, dvarą paveldėjo jo brolis Dimitrijus Zuvovas, vėliau - pastarojo sūnus Nikolajus. 1825 m. pradėtas statyti Dubysos-Ventos perkasas. Šio sudėtingo hidrotechninio įrenginio statyba nulėmė Bubių ekonominį pakilimą. Nedidelis kaimas išaugo į dvaro ūkinį centrą (palivarką), buvo nutiestas pašto kelias į Šiaulius, pastatytas tiltas per Dubysą, beveik įrengtas žiemos uostas. Tačiau darbus užbaigti sutrukdė 1831 m. sukili- mas. Sukilėliai Bubiuose telkė jėgas Šiaulių šturmui.
D. Zubovo valdymo metais Bubių dvaro ūkis buvo perorientuotas į gyvulių auginimą, įsteigtos gyvulininkystės ir pienininkystės mokyklos. Dvare taip pat veikė lentpjūvė, plytinė, spirito varykla. Bubiuose iškilo pirmasis Lietuvoje siloso bokštas. 1903 m. Bubiuose surengta Didžioji Šiaulių gegužinė - pirmasis neformalus lietuvių inteligentų suvažiavimas, kuriame buvo diskutuojama dėl visos tautos likimo. Jame dalyvavo P. Višinskis, Žemaitė, J. Jablonskis, M. Biržiška, J. Tumas-Vaižgantas, J. Biliūnas ,A. Janulaitis ir kt. Gegužinių tradicija Bubiuose gyvavo daugiau kaip pusę amžiaus.
Dvare buvo pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma lietuvių kalbos, 1910 m. įsteigta žemesnioji gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla. Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. Kartu su 1908 m. pastatytais rūmais sodybos kompleksui priklauso ir parkas, XIX a. pastatyta ir XX a.
Šiuo metu lyg feniksas iš pelenų prisikelia šios dvaro patalpos. Vyksta rekonstrukcijos darbai. Atsinaujina būsimo Bravoro sienos, išlaikant šio pastato XIXa. akmens mūro su dekoro elementais autentiškumą. "Grafo Zubovo“ viešbutis - restoranas įsikūręs restauruotame XIX amžiaus Grafo Zubovo dvare, Bubių gyvenvietėje. Šis dvaras yra įtrauktas į saugomų paveldo objektų sąrašą, jį rekonstruojant buvo išsaugotas pastato autentiškumas.
Netoliese yra kelias Šiauliai - Kelmė. Iki Šiaulių miesto tik 10 minučių automobiliu.
Dabar viename dvaro pastatų įsikūręs „Grafo Zubovo“ viešbutis-restoranas. Dvaras yra įtrauktas į saugomų paveldo objektų sąrašą, jį rekonstruojant buvo išsaugotas pastato autentiškumas. Nedidelis ir jaukus viešbutis siūlo tai, ko visi labiausiai ieškome - namų šilumą ir išskirtinį dėmesį bei nepriekaištingą aptarnavimą kiekvienam svečiui.
Šiose kapinėse palaidoti grafai Aleksandra Zubovienė (1840-1913) ir jauniausias sūnus Dmitrijus Zubovas (1871/1872-1944), išliko jų antkapiai. Aleksandra Zubova 1898 m. įsteigė ir globojo Šiaulių mergaičių gimnaziją, labdaros įstaigas. Bubių dvare išlaikė našlaičių namus. Jos garbei Lepšių dvaras pavadintas Aleksandrija.
Bubių dvaras
Ginkūnų Dvaras: Istorija ir Dabartis
Vladimiras Zubovas (1862-1933) ir Sofija Bilevičiūtė (1860-1932) susituokė 1884 metais ir apsigyveno Šiauliuose. Nuo 1890 metų įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Ginkūnų dvaro rūmai mūsų dienas pasiekė stipriai pasikeitę.
Yra žinoma, kad Ginkūnų dvaras per Pirmąjį pasaulinį karą buvo stipriai nukentėjęs, minima, kad buvo nuniokoti ir išgrobstyti ir dvaro rūmai. Tarpukario fotografijose matyti, kad rūmus sudarė dvi išilgai sujungtos vieno ir dviejų aukštų dalys. Rūmų sienos buvo netinkuoto plytų mūro, cokolis ir pamatas sumūryti iš lauko akmenų. Abiejuose pastato galuose ir viename šone buvo pristatytos terasos. Ištaigingumo rūmams suteikė pirmo aukšto langus akcentuojančios reljefinės segmentinės sąramos ir lenkti sandrikai bei antro aukšto arkinius langus įrėminantys piliastrai.
1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Jo pastatai imti naudoti kolūkio reikmėms. Tais metais įvykius Ginkūnų gyventojai sutiko gana palankiai. Ginkūnų dvaro teritorijoje buvo įkurtas valstybinis (tarybinis ) ūkis. Tai vienas iš tokių ūkių Lietuvoje, sukurtų pirmaisiais tarybinės okupacijos metais. Dvaro savininkai Fledžinskiai nebuvo represuoti. J. Fledžinskis mirė 1961 m.
Ginkūnų dvaras
Aleksandrija: Nuo Lepšių iki Grafienės Garbės
Kadaise čia buvusį dvarą ir kaimą vadino Lepšiais. 1795 ar 1832 m. dvarą įsigijo grafas Nikolajus Zubovas. Valstiečiams jis liepė išsikraustyti į dvaro žemių pakraštį ir pastatė naujus dvaro rūmus bei kitus trobesius. 1886 m. grafas Aleksandrijoje pastatė plytinę ir koklių fabriką, kuriame dirbo 50 darbininkų. Iš šios plytinės plytų pastatyta Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, bankas, paštas ir daugelis kitų miesto pastatų. 1902 m. plytinę iš Vladimiro Zubovo nupirko Miša Lensonas ir Icikas Frankas.
XIX a. pab. - XX a. pradžioje Aleksandrijoje buvo gražus pušynas, pamėgtas šiauliečių. 1894 m. jame įvyko pirmoji Šiaulių gegužinė, kurioje dalyvavo Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis. Ir vėliau čia vykdavo pažangių kultūros veikėjų sueigos. Gegužinės prisiminimui 1934 m. pušynėlyje įkastas paminklinis akmuo su iškaltu užrašu „Labora“ (lot. Dvare 1950 m. Kaip grafienės Aleksandros atminimo pagerbimas Lepšių dvaras pavadintas Aleksandrija.
Grafų Zubovų Palikimas Šiauliams
Grafų Zubovų palikimas Šiauliams - vienas vertingiausių. Rūmai, Didždvario gimnazijos pastatas, parkas, alėja, kiti iškilūs ir iki mūsų dienų išlikę pastatai. Šiauliai vieną gatvelę pavadino Grafo Zubovo vardu, o Didždvario gimnazijos laiptinėje pakabino grafienės Aleksandros Zubovos portretą.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė teigia, kad Zubovų (Didždvario) dvarvietė po Šiaulių katedros ir Chaimo Frenkelio vilos, yra viena svarbiausių architektūrinio paveldo objektų. Dvaro rūmus Zubovai dovanojo Šiaulių miestui. Senasis Šiaulių centrinis parkas sodintas ir vėliau dovanotas Šiaulių visuomenei 1922 metais - taip pat Zubovų. Pasak I. Nekrašienės, viena iš dovanojimo sąlygų buvo, kad parkas vadintųsi Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų vardu.
Ne daug kas, pasak I. Nekrašienės, žino, kad grafienė Aleksandra Zubova buvo ir dabartinės Didždvario gimnazijos pastato statytoja. Grafienė Aleksandra leido į savo rūmus (dabar Šiaulių universiteto Menų fakultetas) perkelti slaptą lietuvišką moksleivių biblioteką, kai spaudos draudimo laikais bibliotekai grėsė pavojus. Kad niekas neįtartų, knygas vežiojo rogutėmis, pakinkytomis poni arkliuku, grafienės mažamečiai vaikai Marija, Olga ir Dimitrijus.
A. Zubovienė, pasak I. Nekrašienės, tęsė Zubovų giminės tradiciją kurti mokyklas lietuvių vaikams. Zubovai įkūrė mokyklas Ginkūnuose, Naisiuose, Medemrodėje, Bubiuose ir kitur. „Kur tik buvo Zubovų dvaras, ten buvo įsteigta ir mokykla lietuvių vaikams. Zubovų fonduota, išlaikoma, aprūpinama knygomis“, -- pabrėžė I. Nekrašienė.
Šiaulių „Aušros“ muziejus atskira knyga rengiasi išleisti 2007 metais vykusios tarptautinės konferencijos, skirtos Zubovams, medžiagos pagrindu. Knyga vadinsis “Grafai Zubovai Lietuvoje ir Latvijoje“.
Zubovų Šeimos Atminimo Išsaugojimas
Takas iki grafienės kapo užžėlęs stora velėna ir krūmais. Šie metai grafienei Aleksandrai jubiliejiniai - sukako 170 metų nuo jos gimimo. Kodėl užžėlė atmintis? Ar ne dėl carinės imperijos tylima apie Zubovų darbų reikšmę mūsų kraštui?
Pravoslavų kapinės Beinoriškės kaime - kultūros paveldo objektas nuo 1991 metų. Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėja Sigita Tauterienė teigė, kad kapinės apmatuotos, tik dar teisiškai neįregistruotos.
Grafienės Aleksandros proproanūkė Dalia Ona Zubovaitė- Palukaitienė, Danutės Čiurlionytės- Zubovienės ir Vladimiro (Vladžio) Zubovo dukra, gyvenanti Kaune, pripažįsta, kad jos kartos giminėms jau sunkoka atvažiuoti ir tvarkyti kapus. „Veteranai išeina, o jauniems reikia įkvėpti domėjimąsi miesto praeitimi“, - sakė D. O. Palukaitienė. Daugelis jaunosios kartos giminės palikuonių - emigracijoje.
D. O. Palukaitienė sakė, jog anksčiau grafienės Aleksandros kapą prižiūrėdavo teta Elena Slavinskienė, atsiėmusi giminės sodybą ir malūną Mirskiškėje, netoliese nuo Beinoriškės kaimo. Bet ir ji jau nebeturinti sveikatos. D. O. Palukaitienė dėkinga šviesios atminties šiauliečiui mokytojui Jonui Krivickui, su kuriuo jos tėvas Vladys Zubovas susitikdavo, rinkdavo medžiagą apie Zubovų giminę Šiauliuose ir kitur.
„Manau, kad Aleksandra Zubovienė nusipelno būti pagerbta nors atminimo lenta Šiauliuose, prie Didždvario gimnazijos. Miestas kol kas nieko nepadarė, kad būtų pagerbtas Aleksandros Zubovienės atminimas, o ji labai daug Šiauliams padarė“, - sakė D. O. Palukaitienė.
Grafų Zubovų kapas