Audiniai - tai staklėmis išausti tekstilės gaminiai. Pagal audžiamų verpalų pluošto sudėtį audiniai būna grynieji (medvilniniai, lininiai, šilkiniai - natūralaus ir cheminio pluošto, vilnoniai) ir mišrieji (pusvilnoniai, puslininiai, pusšilkiniai). Audinių išvaizdą ir savybes lemia siūlų žaliava, jų ilginis tankis, sukrumas, tankumas, pynimas ir apdaila.
Pagal pynimą audiniai būna nytiniai ir žakardiniai, pagal paviršiaus sandarą - lygūs, pūkiniai (t. p. šiauštiniai), kilpiniai, ažūriniai. Pagal gamybos būdą skiriami pramoniniai (tekstilė) ir naminiai. Jų išvaizdai ir savybėms pagerinti audiniai dar plaunami, balinami, dažomi, marginami, džiovinami, šiaušiami, veliami ar kitaip apdorojami (audinių apdaila). Atskirą aprangos ir namų apyvokos audinių grupę sudaro dailieji audiniai.
Spėjama, kad pirmieji audiniai buvo iš medžio karnų, žolės. Seniausi audiniai - grynieji. Lininiai audiniai pradėti austi senovės Egipte penktame tūkstantmetyje prieš Kristų, vilnoniai - Azijoje, senovės Egipte, Peru ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų, medvilniniai - Indijoje ir Peru trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų, šilkiniai - Kinijoje trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų.
Meistriškai išaustų audinių aptinkama iš Hanų dinastijos laikų (206 pr. Kr.-221) Kinijoje (šilkiniai, aksominiai audiniai, papuošti geometriniais ir augaliniais raštais, hieroglifais), Sasanidų valdomoje (3-7 a.) Persijoje (raštuoti šilkiniai audiniai). Renesanso epochoje garsėjo Italijos audiniai (damastas, brokatas, šilkiniai aksomai, puošti heraldiniais, augaliniais ir gyvūniniais ornamentais), rytietiškiems artimi Ispanijos audiniai, t. p. persų abšaras, atlasas, aksomas, rištiniai kilimai (15-17 a.), turkų atlasas, rištiniai kilimai, šilkinis aksomas (15-18 amžius). 17-18 a. audimo centru tapo Prancūzija (ypač garsėjo Liono audiniai). 19 a. buvo populiarūs marginti prancūzų audiniai.
Daugelyje bendruomenių audiniai turėjo (kartais tebeturi) ne tik praktinę ir estetinę reikšmę. Audinių kokybė, spalvos ir raštų savitumas rodė dėvinčio žmogaus socialinę padėtį (senovės Egiptas, Mesopotamija, senovės Graikija ir Roma, Bizantija, vėlesnių laikų Europos šalys), asmens statusą, gentinį identitetą (įvairių tautų, ypač išlaikiusių archajiškus papročius, nacionalinė apranga), kilimų raštai atspindėdavo visatos sampratą (Persija, Indija), budizmo tiesas (Kinija), valdovų galią (17-18 a. Prancūzija). Puošnūs audiniai buvo diplomatinės dovanos.
Lietuvoje seniausi audiniai rasti iš neolito (audeklo skiautė ir iš liepos karnų pinti dembliai). 2-4 a. kapinynuose randama dvinyčių ir trinyčių, 9-13 a. - ir keturnyčių audinių bei lentelėmis austų (vytinis audimas) juostų liekanų. Buitiniai ir dailieji audiniai austi iš vietinės žaliavos - kanapių, lino, vilnos. Austa ir brangių audinių (14-15 a. kryžiuočiai mini vadinamąjį pagoniškąjį atlasą). Drabužiams buvo audžiami lininiai (marškoniai), vilnoniai ir pusvilnoniai audiniai.
Nuo 16 a. Tobulėjant audimo technikai kaimo audėjai pradėjo austi sudėtingesnius geometrinius, stilizuotus augalinius, gyvūninius raštus. Labiausiai paplito įvairių keturkampių, jų derinių su apskritimais, elipsėmis, lapų, lelijų, tulpių, kitokių gėlių, puokščių ir girliandų motyvų, kontrastingų spalvų, dažniausiai dvispalviai raštai. Paprastai tamsų dugną derino su ryškiu ir šviesesniu raštu arba šviesų - su tamsesniu. Šiokiadieniniams drabužiams naudoti tamsesni, išeiginiams - šviesesni audiniai.
Plėtojantis tekstilės pramonei 18 a. 19 a. smulkiose manufaktūrose austi lininiai vienspalviai, dekoruoti austiniais raštais ir marginti audiniai. Daug drabužių audinių (aksomo, brokato, cviliko, raštuoto šilko, gelumbės) buvo įvežama iš kitų šalių. 20 a. viduryje buitinius naminius audinius nustelbė pramoniniai. Pramoninius audinius audžia Lentvario Kilimai, Vilniaus Audėjas, Kauno Šilkas, Panevėžio Linas ir kitos bendrovės.
Juodupės audinių istorija
Juodupės ištakos - nuo Lietuvos ir Latvijos pasienyje buvusio Pajuodupio muitinės posto, minimo 1769 m. Ten, kur buvo šis postas, ir yra dabartinio miestelio gimimo pradžia. Postūmį miesteliui augti davė latvis O. Trėjus, 1907 m. Juodupėje įsteigęs pirmąjį Lietuvoje gelumbių fabriką. Iš Rokiškio grafų Pšezdzieckių nuomojęs malūną verslus latvis jame įkūrė vilnų karšyklą ir verpyklą, o netrukus čia atgabentos ir audimo staklės. Taip užgimė vilnos audinių verslas užkampyje, smarkiai nutolusiame nuo šalies miestų.
Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau fabriką užklupo sunkumai ir 1931 m. O. Trėjaus firma bankrutavo. Jos turtą perėmė „Nemuno“ bendrovė ir buvęs gelumbės fabrikas pavadintas Juodupės „Nemunu“. Gamybos pajėgumai augo, nedidelės dirbtuvės patalpos tapo ankštos, tad pradėta fabriko plėtra. Prasidėjo keli dešimtmečiai klestėjimo, sovietmečiu vilnos audiniai, gaminami pagal vis augančius planus, be trikdžių gabenti į visas Sovietų Sąjungai priklausius valstybes. Asortimentas, spalvų ir raštų deriniai - pagal iš anksto suderintus maketus ir medžiagų sudėtis.
Fabrike jo klestėjimo metais dirbo 1 200 darbuotojų, statyti gamybiniai priestatai, aukšti atlyginimai į Juodupę viliojo lengvosios pramonės specialistus ir darbuotojus. Juodupė sparčiai plėtėsi - kilo daugiabučiai namai, čia gyventi ir dirbti važiavo šeimos ne tik iš Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Latvijos. Fabrikas pastatė naujus kultūros namus, Juodupėje kasmet vasaros pradžioje vykdavo garsieji lengvosios pramonės festivaliai, kuriuose pirmu smuiku grojo fabriko dūdų orkestras, dainavo fabriko choras.
„Viskas keitėsi, sukriko planai, neliko užsakymų, atsidarė užsienio valstybių vartai. Buvo aišku, kad Lietuvai nebereikės tokių gamybos monstrų kaip „Nemunas“, nes nebereikės audinių masinės gamybos“, - sunkų įmonės laikotarpį prisiminė D. Juodupės „Nemunas“, kitaip nei nemažai šalies lengvosios pramonės gigantų, nebankrutavo. Pasikeitė tik savininkai ir pavadinimas: „Nemuno“ nebeliko, jį pakeitė „Baltic Mills“.
Fabrike keitėsi beveik viskas: didžiulį plotą užimantys gigantiški gamybiniai pastatai merdi, nes šių dienų įmonės produkcijos gaminti pakanka nedidelės jų dalies. Labai susitraukė ir darbuotojų - šiuo metu „Lanalitoje“ dirba 51 žmogus, įskaitant vadovę D. Griškienę. Audimų staklių pilną cechą dabar „vaduoja“ šešerios itališkos audimo staklės, prie kurių dirba patyrusios audėjos.
Yra dalykų, kurie per dešimtmečius išlaikyti ir kuriais įmonė dabar skiriasi iš kitų, Lietuvoje užsiimančių vilnos audiniais. „Kokybiškų audinių pageidaujantys užsienio klientai, prieš pasirašydami sutartis, atvyksta įsitikinti, kad produktas - ne perpirktas, o vietoje pagamintas. Visas gamybos procesas - tai mūsų privalumas. Labai daug kas nustemba, pamatę, kokia gera mūsų audinių kokybė ir kokį įvairų asortimentą gaminame. Mūsų audiniai - merino, alpakos, kupranugarių vilnos, moherio, šilko ir lino. Galime išausti pačius įmantriausius raštus, galime išaustus audinius nudažyti, sušiaušti, sušukuoti, kaip klientai pageidauja“, - pasakojo D.
„Iš pradžių audėme nedidelius kiekius, lyg ir pažaidėm. Bet kai pas mus į sandėlį atvyko dizaineris Juozas Statkevičius, neišlaikęs sušuko: „O Dieve, kiek čia visko daug!“ Jis nuoširdžiai stebėjosi, nes negalėjo patikėti, kokie kokybiški mūsų audiniai. Nemažai jų užsisakė, ir ne tik savo kolekcijos pristatymui“, - prisiminimais dalijosi D. Griškienė. Įmonė dirba sezoniškai, pagal turimus užsakymus: paprastai nuo liepos iki gruodžio būna karšta, nes daug užsakoma audinių ir gaminių dovanoms. Tuomet plušama trimis pamainomis, prašoma darbuotojų padirbėti ilgesnes valandas.
Viena Panevėžio siuvimo įmonė, siuvanti gaminius užsieniui, daug metų užsako audinių, kurių sudėtis - 40 proc. vilnos ir 40 proc. lino, kiti pageidauja vilnos su šilku, treti - aksomo tipo, gobelenų, suveltos vilnos audinių. Škotų firma užsakė daug tamsiai žalios spalvos languoto audinio rietimų tradiciniams vyrų sijonams, į Švediją iškeliauja rietimai vilnos ir lino audinių, iš kurių bus siuvami lengvi ir šilti paltai, puspalčiai.
„Užsakymai labai įvairūs. Į Vakarų valstybes keliaujančių audinių paletėje vyrauja pastelinės, natūralios spalvos, ramūs raštai. Tai - prabangos ir elegancijos požymiai“, - sakė D. Griškienė. Nuo užsakymų lieka audinių, nes išaudžiama kiek daugiau. „Vietiniams, turiu mintyje, miestelio žmonėms, mes nelabai įdomūs. Matyt, jie fabriko produkcijos prie kelis dešimtmečius persisotinę. Nors dabartinių audinių kokybė nuo senųjų skiriasi kaip diena ir naktis“, - svarstė padalinio vadovė. Išlydėdama ji pasidžiaugė, kad ilgą istoriją turintis fabrikas nepražuvo, ir patikino, kad jis tikrai gyvuos, nes Juodupės audinių kokybė daugelyje valstybių užsitarnavo gerą vardą.
„Drobės“ fabrikas Kaune
Akcinę bendrovę „Drobė” 1920 m. „Drobės” savininkai supirkinėjo vietinę žaliavą, ūkininkams pristačiusiais fabrikui vilną, mainydavo ją į audinius. Tokiu būdu bendrovė per metus supirkdavo apie 3 mln. kg vietinės vilnos. Panašiu tempu vyko ir produkto gamyba. Darbininkams keičiantis kas 8 valandas karšimo ir verpimo skyrius veikė ištisą parą.
Ilgainiui fabrikas plėtėsi, buvo statomi nauji korpusai ir elektrinė. Panašiai kaip „Cotton” fabrike, vietinius specialistus apmokyti dirbti su audimo staklėmis ir kitais įrengimais buvo kviečiami meistrai iš užsienio, vėliau patirtį kitiems perduodavo jau lietuvių meistrai. Iki 1936 m. fabrike buvo pastatyta 20.000 kv.m. patalpų, kuriose dirbo 600 žmonių ir veilė 58 staklės. Kaip rašoma tarpukario spaudoje, įmonė tuo metu galėjo pagaminti iki 1600 skirtingų rūšių medžiagų.
Didžiausia vilnonių audinių gamykla to meto Lietuvoje buvo iliustratyviausias savos produkcijos populiarinimo pavyzdys. Sovietinė „Drobės“ fabriko istorija prasideda nuo 1940 metų birželio, kada Sovietų sąjungai pirmą kartą okupavus Lietuvą įmonė buvo nacionalizuota. Vykdant fabrikų „stambinimo“ programą „Drobė“ buvo priskirta prie vystytinų pramonės objektų.
Žemieji Šančiai Kauno miesto dalimi tapę 1919 metais, tarpukariu laikyti labiausiai pramonine Kauno dalimi, kurioje veikė ne tik stambios pramonės įmonės, bet ir gyveno jų darbininkai. Fabriko istorija prasidėjo JAV, Brukline, kuomet įmonę įkūrė Amerikos lietuvis Antanas Dičmonas. Jis taip pat visoje Lietuvoje suorganizavo avių priežiūros ir kirpimo kursus tam, kad jo įmonė turėti aukščiausios kokybės vietinės vilnos.
Vilnos vėlimas Lietuvoje
Galima drąsiai pasidžiaugti lietuvių gabumu bei išradingumu. Seniausias neaustinės tekstilės amatas prisikėlė naujam gyvenimui ir rankdarbininkų gretose užima gan svarbią vietą. Šiai dienai net mokyklose, dailės pamokose vaikai yra mokinami velti, o 2012 m. pabaigoje įkurta Lietuvos veltinio amatininkų gildija, vienijanti šio amato bendraminčius.
Taipogi svarbus monentas yra tai, jog Lietuvos Žemės ūkio ministerija sertifikuoja tradicinius amatininkų gaminius kaip tautinį paveldą ir skatina verstis šiuo amatu bei pristatyti jį visuomenei suteikdama tam tikras lengvatas dalyvaujant tradicinėse mugėse bei kituose renginiuose. Šiai dienai dalis veltiniautojų, paveldėję šį amatą iš savo tėvų ar senelių yra sertifikavę veltinio apavą, kepures, netgi vilnos karšimą.
Be jokios abejonės, šiuolaikine veltinio gamyba užsiimantys velia ne tik iš vietinių avių, bet ir iš įvežtinės, tarkim, Naujosios Zelandijos merinosų bei kitų kraštų vilnos, kūrinių dekoravimui naudoja įvarius egzotiškus pluoštus kaip antai banano, bambuko ar pan., velia pasitelkdami vadinamą nuno-felt techniką - vėlimas ant šilko, medvilnės, lino ar kt. audinio, ir tai suteikia gaminiui nepaprastai unikalią, išskirtinę rankomis sukurtą faktūrą. Tai yra šiuolaikinės tendencijos, bet amato tąsa - ji išlieka, o be laiko transformacijos neapsieina nei vienas reiškinys.
Kadangi vilna yra organinė medžiaga, ji sunkiai išlieka žemėje - tiesiog suyra, tad paties ankstyviausio velto dirbinio kaip ir negalima išskirti, nors vilnonių audinio fragmentų randama pirmaisiais mūsų eros amžiais datuojamuose archeologiniuose paminkluose. Vieninteliai išlikę velti daiktai Lietuvos teritorijoje datuojami XVI-XVII a. Pirmieji velti gaminiai turėjo atsirasti kartu su avių auginimo pradžia.
Lietuvoje, vėlyvojo neolito laikotarpio archeologiniuose paminkluose aptinkama avių arba ožkų kaulų, leidžia manyti, kad avių kailis - vilnos pluoštas jau galėjo būti atitinkamai panaudotas. Tačiau, dėl prasto išlikimo žemėje, ankstyviausi iš vilnos pagaminti dirbiniai Lietuvos teritorijoje nėra žinomi.
Seniausi, kaip jau minėta, yra išlikę iš Vilniaus ir Klaipėdos miestų archeologinių tyrimų, datuojami XVI-XVII a. Tai velta kepurė siuvinėta lino pakulomis bei keli nenustatytos paskirties veltinio fragmentai. Taip pat odinio bato viduje restauruojant aptiktos veltos vilnos įklotės.
Šiandieniai veltinio gamintojai naudoja spacialiai vėlimui skirtą muilą. Istoriniais laikais muilas buvo prabangos dalykas, tad veldavo be jo, paprasčiausiai naudodavo tik šiltą vandenį ir tam tikrus rakandus.
2011 m. Gyvosios archeologijos dienose Kernavėje pirmąkart su kolege G.M. demonstravome vilnos vėlimą ir, mano žiniomis, esame vienitelės Lietuvoje eksperimento būdu atkuriančios senąjį amatą. Susidomėjimas išties milžiniškas, žmonės žingeidūs: čiupinėja, klausinėja, patys bando. Šį amatą demonstruojame ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Stebėkite, kaip amatininkas kruopščiai kuria specialų „Nuno“ veltinį iš „Marino“ vilnos
Vis gi reikia pasakyti, kad didžiumą archeologinės tekstilės sudaro vilnonių audinių liekanos, nes baltyminiai pluoštai geriau išlieka rūgštinėje terpėje, kuri vyrauja Lietuvos dirvožemiuose.
Vykdant archeologinius tyrinėjimus Klaipėdos senamiesčio Kurpių gatvėje, vienoje seniausių Klaipėdos vietų, 2007 metais archeologė Ieva Masiulienė rado įvairių XVI-XVII a. radinių - buities apyvokos daiktų, monetų, geležinių dirbinių, įrankiai, keramikos ir tekstilės fragmentų. Kasinėjamoje teritorijoje buvo rasta ir veltinio kepurė. Nuplovus didžiąją žemių dalį, paaiškėjo, kad kepurė blogos būklės, suplyšusi ir išlikusi tik iš dalies.
Kepurė buvo pusiausferinės formos su nedideliu atlanku, paviršius tankiai sudygsniuotas, išliko rombiniai siūlų įspaudai ir adatos dūrių skylutės, kuriose buvo augalinio pluošto siūlų likučių. Patyrinėjus XVII a. flamandų tapytojų kūriniuose vaizduojamas miesto varguomenės ir valstiečių nešiotas skrybėles, ir įvertinus rastosios veltinės kepurės duomenis, buvo rekonstruota kepurės forma.
Norėčiau primint, jog šiai dienai turime puikią galimybę susipažinti su senuoju vilnos vėlimo amatu ir tiesiogiai prisiliesti prie vilnos bei išmėginti savo jėgas veliant senoviniu būdu gyvosios istorijos festivaliuose, paprastai rengiamuose vasaros metu Kernavėje, Alytuje, Apuolėje, Trakuose, Vilniuje organizuojamoje Šv. Baltramiejaus mugėje ir pan.
Tradiciniai lietuviški amatai
Žinoma, išgirsti neužtenka - tekstilės amatininkų rengiamose edukacinėse programose galima patiems išbandyti pirštų miklumą. Kaip gimsta siūlai? „Geriau karšti vilną nei kailį“, - greičiausiai pajuokautų vilnos karšėjai, nuo kurių rankų darbo prasideda siūlų ir tekstilės kelias. Vilnos karšimo amato istorija siekia ne vieną tūkstantį metų, tačiau ką tiksliai reiškia „karšti vilną“? Paprastai tariant - iš nukirptos vilnos specialiais įrankiai išgaunamas pluoštas, iš kurio vėliau verpiami siūlai arba veliama.
Iškaršti vilną neužtenka - nei audinių, nei drabužių nebūtų be verpėjų. Įsivaizduokite ilgus ir tamsius žiemos vakarus, kuriais moterys neskaitydavo knygų ir tikrai nenaršydavo telefone, bet rinkdavosi į vieną trobą ir kartu verpdavo. Kad būtų smagiau - dalindavosi paskalomis, dainuodavo, pasakodavo istorijas ir net varžydavosi, kuri suverps daugiau ir kruopščiau. Lietuvės dažniausiai verpdavo vilnų, linų, kanapių pluoštus, o dabar verpėjai siūlus verpia net ir iš Lietuvoje netradicinio dilgėlių pluošto.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos nuotr./Lietuviška tradicinė tekstilė Audiniai ir mezginiai Kas gali būti bendro tarp lietuviško audimo ir Japonijos ar kitų tiek atstumu, tiek kultūra tolimų šalių? Ogi tai, kad visame pasaulyje naudojamos labai panašiai veikiančios audimo staklės, o audimas buvo vienas svarbiausių amatų, pasitarnavęs tiek buičiai, tiek aprangai. Šiais laikais audiniai gaminami automatizuotai, tačiau senasis audimo amatas tikrai neišnykęs. Įsivaizduokite tikrą audėją žemaitę, kuri noriai pasakoja - pasiruoškite įtempti ausis, nes pasakos žemaitiškai, - kada audimas atsirado, ką ausdavo lietuvės, ką reikšdavo juostų ornamentai ir praktiškai pademonstruoja audimo procesą.
Senovės Lietuvoje svarbūs buvo ne tik audėjai, bet ir kriaučiais vadinami siuvėjai. Pasakojama, kad kriaučiai užklysdavo į kaimą ir užsibūdavo jame tol, kol pasiūdavo rūbų visiems pageidaujantiems. Siūdami jie turėjo prisilaikyti įvairių papročių, pavyzdžiui, vilnonius rūbus siūti per delčią, kad neėstų kandys. Siuvimas buvo populiarus tarpukario Lietuvoje, o ir dabar nemažai žmonių vertina ne greitosios mados, o siuvėjų kurtus drabužius.
Kad drabužiai, skarelės, prijuostės, staltiesės ir kiti audiniai būtų puošnūs ir ypatingi, jie būdavo siuvinėjami. Sakoma, kad siuvinėtų motyvų rasta dar ant Egipto faraonų sarkofagų, o 1527 m. išspausdintas pirmasis siuvinėjimo schemų rinkinys. Lietuvoje siuvinėjimais puošti tik labai svarbūs daiktai ir apeiginiai rūbai, o nuo XIX a. pab. ir kiti drabužiai. Šiais laikais drabužius rankomis siuvinėja garsiausi Paryžiaus, Milano ar Londono mados namai.
Mūsų proseneliai žinojo, kad vilna gali gelbėti įvairiausiose situacijose - žiemą sušildys, vasarą neleis perkaisti, o avint veltinius net ir pridės sveikatos. Būtent todėl vilnos vėlimas yra vienas seniausių lietuviškų amatų, kuriam nereikėjo jokių specialių įrenginių ar įrankių - užteko drėgmės, karščio, trynimo, spaudimo ir fizinės jėgos bei kantrybės.
Vienas įdomiausių vilnonių gaminių - rankų darbo kepurės, iki šiol naudojamos pirtyse, nes apsaugo nuo karščio ir drėgmės. Kada atsirado kepurių siuvimo ir vėlimo amatas istorikai tiksliai pasakyti negali, tačiau aišku viena - žmogus suvokė, kad reikėtų prisidengti galvą, prieš daugybę amžių. Kepurės buvo nešiojamos ir kitomis progomis, pavyzdžiui, išreikšdavo socialinį statusą.
Ir galiausia, lietuviai nuo senų laikų ne tik audė ir vėlė, bet ir mezgė - archeologai randa virbalų, o kartais net ir mezginių liekanų. Įdomu tai, kad mezgamos buvo juostos kojoms apvynioti ir taip apsaugoti nuo šalčio. Kiti reikalingiausi mezginiai buvo kojinės, pirštinės, kepurės, riešinės, liemenės ir t. t. Kiekvienas mezginys būdavo unikalus savo raštais ir spalvomis, todėl kartais mezgėjai net laikyti menininkais.