Gimtoji kalba – svarbiausias tautos turtas

Gimtoji kalba - tai unikalus tautinio identiteto ženklas, suteikiantis tautai svarbiausią gyvenimo pamatą. Tad gimtoji kalba gali būti traktuojama, kaip pats svarbiausias tautos turtas. Lietuvių kalba mums ir yra gimtoji, tad ji yra mūsų pats didžiausias ir svarbiausias turtas. Ji mūsų gyvenimuose yra viskas, net jei dėl to niekad nesusimąstome. Gimtoji kalba yra svarbi visose gyvenimo srityse.

Taigi šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis keletu svarbių lietuvių veikalų, yra įrodoma mintis, jog išties, gimtoji kalba - tai svarbiausias tautos turtas. Todėl šiame kalbėjime, remiantis įvairiais lietuvių literatūros kūriniais, tekstais bei juose išreiškiamomis mintimis bei idėjomis, argumentuotai pagrindžiama mintis, kad gimtoji kalba - tai svarbiausias žmogaus turtas bei sykiu pasakojama, kodėl gimtoji kalba yra identifikuojama ir prilyginama svarbiausiam tautos turtui.

Tauta - tai istoriškai susidaręs žmonių junginys, žmonių bendruomenė, turinti esminius savo identiteto ženklus. Tie tautinio identiteto ženklai yra siejami su bendra kilme, žeme, istorija, kultūra bei svarbiausia - bendra kalba. Šie tautinio identiteto ženklai yra svarbiausias ir reikšmingiausias tautos turtas. Ypatingai kalba, kuri yra visko pagrindas. Juk gimtąja kalba tautos žmonės komunikuoja, bendrauja, keičiasi mintimis bei idėjomis.

Tai skatina tautos bendrumą, augimą ir tobulėjimą, reikalingą kiekvienai tautai. Jeigu nebūtų gimtosios kalbos, vyrautų nesusikalbėjimas, tarpusavio nesupratimas. Tauta pradėtų nykti. Kadangi gimtoji kalba yra svarbiausias tautos turtas, labai svarbu tą tautos turtą - gimtąją kalbą - saugoti ir puoselėti, ginti nuo įvairiausių opozicijų, besistengiančių gimtąją tautos kalbą sunaikinti ar kitaip iškraipyti.

Gimtoji kalba - ta kalba, kurią žmogus natūraliai ankstyvoje vaikystėje išmoksta pirmąją. Jei vaikystėje vienodai gerai išmokstama kelių kalbų, tai abi (ar visos) kalbos gali būti laikomos žmogaus gimtosiomis kalbomis. Mus visus vienijanti kalba yra lietuvių kalba. Ji - mūsų namai. Kai kam ji gimtoji, kai kam savos valstybės oficialioji kalba, bet visiems - MŪSŲ KALBA, MŪSŲ DIDŽIAUSIAS TURTAS. Gimtoji kalba turi net savo dieną kalendoriuje: nuo 1999 m.

Lietuvos vieta Europoje

Kalbos samprata ir reikšmės

Istorikai išsamiai aprašė, kada susikūrė pirmosios valstybės, jie net gali pasakyti, kada ėmė kurtis viena ar kita tauta, tačiau kada atsirado kalba, kokia ji buvo, kaip skambėjo pirmieji žodžiai, kam tos kalbos reikėjo, tebesiginčijama iki šiol. Sutariama tik dėl vieno - pasaulio nėra be kalbos, o kalbos be pasaulio. Žmogui būdinga ypatingo kalbos vertingumo nuojauta, šventose įvairių religijų knygose liudijama dieviška kalbos prigimtis, žvelgiama į ją kaip į esminę žmogaus galią. Kalbos charakterį lemia biologinės prielaidos, tam tikru būdu susiformavusi artikuliacinė bazė, bet labiausiai - tautos istorinė patirtis.

Prisirišimas prie gimtosios kalbos žmogui yra savaiminis ir instinktyvus. Ji - esminis tautą jungiantis ryšys, einantis nuo kasdieninio, buitinio bendravimo iki filosofijos, poezijos, maldos - aukščiausių žmogaus dvasios atsiskleidimų. Filosofai teigia, kad žmogus negali realizuoti savo asmenybės, savo kultūrinio tapatumo neturėdamas gimtosios žemės, kalbos, papročių, tautinės savimonės pagrindo.

„Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiama 10 leksinių žodžio kalba reikšmių:

1. žodinio minčių reiškimo sistema;
2. kalbėjimas, dalijimasis mintimis, pašnekesys;
3. sakomoji ar pasakytoji mintis, pasakymas, pasakojimas, nuomonė;
4. prakalba (proginė kalba);
5. sugebėjimas kalbėti;
6. kalbėsena, balsas;
7. tam tikra kalbos skirtybė, atmaina;
8. minčių reiškimo būdas, stilius;
9. tarmė, šnekta;
10. prk.

Iš pateiktų reikšmių matyti, kad kalbą linkstama apibrėžti kaip sistemą, komunikacijos aktą. 1, 5 ir 8 reikšmės iliustruojamos raštų, žodyno arba kalbos specialistų sakiniais, gyvosios kalbos pavyzdžių nesama ir prie 9 reikšmės. Tačiau šios reikšmės, nors suformuluotos moksliškai, labai svarbios, nes formuoja šiuolaikinio žmogaus sampratą ir požiūrį į kalbą. Įdomu stebėti, kiek įtakos žodyninės reikšmės daro šiandien. Tyrimui labai svarbi yra ir gyvoji vartosena, nes siekiama atskleisti sąvokos vaizdą žmogaus sąmonėje.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (DLKŽ) pateikiama mažiau žodžio kalba reikšmių:

1. žodinio minčių reiškimo sistema;
2. praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais mintis;
3. tam tikra minčių reiškimo sistemos atmaina;
4. pašnekesys;
5. viešas kalbėjimas klausytojams;
6. Taigi gyvojoje kalboje kalbos reikšmių ir atspalvių nedaug, beje, ir senuosiuose raštuose daiktavardis kalba vartotas negausiai, dažniau jį vartojo tik garsus 16 a. lietuviškos katalikiškos literatūros pradininkas, pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškų knygų autorius Mikalojus Daukša.

Kyla klausimas, gal pats žodis lietuvių kalboje gana naujas, gal anksčiau lietuvių kalboje būta kitų žodžių tai pačiai sąvokai reikšti. Viena aišku - kalba yra veiksmažodžio kalbėti derivatas[1]. Etimologas Janas Otrębskis teigia, kad pats žodis kalba yra sudarytas iš dviejų panašios reikšmės, bet skirtingos kilmės šaknų: „Lie. kalbà, -õs, kal̃bą ‘Rede’ atsiradęs iš heterogeninės reduplikacijos: *kal-bā. Pirmasis sandas *kal- tapatus su šaknimi *kal-, kurią regime sl. *kol-kolъ: r. kolokol ‘Glocke’, gr. καλέω ‘rufen, nennen’, lo. calō, -āre ‘aus-zusammenrufen’. Antrasis *kal-bā sandas galbūt pamatuotas ide. šaknimi *bhā-: le. bajać, baję ‘fabeln, schwatzen’ bei baśń ‘Fabel, Märchen’, r. tarm. bajatь, baitь, batь ‘reden, sprechen’, basnь ‘Fabel, Märchen’; lo. fārī ‘sagen’, gr. φημί, dar. Vadinasi, pats žodis turi senas šaknis, o norint suprasti tiriamos sąvokos reikšmę, būtina pažvelgti į veiksmažodžio etimologiją.

Voiciechas Smoczyńskis 1982 metais teigė, kad „baltiški verba dicendi reprezentuoja kelias ide. šaknis. Lie. kalbė́ti, kalbù turi šaknį *kel(ə)-, kuri išplėsta elementu -b-. Tai matome, pirma, iš la. kaļuôt ‘plepėti, kalbėti’ ir, antra, iš gr. καλέω ‘kviečiu, šaukiu’, lo. calō, -āre ‘sušaukiu’, s. v. a. halōn, holōn ‘šaukti’.“[3].

Kalbos sinonimai

Lietuvių kalboje vartota ir dabar vartojama nemažai kalbos sinonimų. Atskiro aptarimo reikalauja veiksmažodis, iš kurio padarytas daiktavardis, t. y. šnekėti. LKŽ duomenimis, jis vartojamas 5 reikšmėmis, kurių pirmos trys aiškiai rodo sąsajas su kalba ir kalbėti:

1. naudotis kalba reiškiant mintis, bendraujant su kitais, kalbėti;
2. kalbėti, sakyti ką kam;
3. reikšti kokią nuomonę apie ką.

Kitos dvi, nors reiškia tam tikrą kalbą, su žmonių kalba ir kalbėjimu susijusios personifikacijos ryšiu: ‘čiulbėti, švilpauti, krykšti, girgsėti, karkti, kriuksėti, dūgzti ir pan. ’ Tačiau būtent šios reikšmės turi seną prasmės pamatą. Anot Smoczyńskio, šnekėti yra onomatopėjinės kilmės: „Pochodzenie šnek- jest onomatopeiczne, podobnie jak w wypadku dn. snaken, snakken ʽgadać, paplaćʼ (⇒ nwn. schnacken ʽgadać, gawędzićʼ), niderl. snacken ts., por. LEW 1018. Brak apofonii (šnak-, šnik-) zdaje się to potwierdzać.“[4]. Nors žodynai neteikia šnekos reikšmės ‘čiulbėjimas, švilpavimas, burbuliavimas ir t. t. Atkreiptinas dėmesys, kad dabartinėje kalboje (DLKŽ duomenimis) šneka ir šnekėti vartosena traukiasi, jie bevartojami tik keliomis reikšmėmis: šnekėti: 1. kalbėti; 2. čiulbėti; šneka: 1. šnekėjimas, pokalbis; 2.

Kitas kalbos sinonimas byla „Sinonimų žodyne“ (SŽ) apibrėžiamas kaip ‘iškilminga, rimta kalba’, tačiau iš LKŽ pateiktų pavyzdžių matyti, kad senuosiuose raštuose, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios autorių darbuose bei tarmėse šis žodis savo pagrindine reikšme nesiskyrė nuo kalbos vartosenos - pirmoji bylos reikšmė ir aiškinama sinonimais kalba, šneka. Žodis byla turi ir kitų reikšmės atspalvių, gerokai nutolstančių nuo pagrindinės reikšmės. DLKŽ ir SŽ akcentuoja bylos iškilmingumą, rimtumą, nors tokia atskira reikšmė į LKŽ neįtraukta, o iš iliustracinių reikšmių pavyzdžių to iškilmingumo nematyti. LKŽ pateikia tik šio žodžio pirmosios reikšmės atspalvį: prakalba, oracija.

Dar vienas SŽ teikiamas kalbos sinonimas yra žosmė, vartotas ir senuosiuose raštuose, ir tarmėse. Daugiau dėmesio būtų vertas, nors SŽ ir neminimas, sinonimas žodis ir jo pamatinis veiksmažodis žasti. Kaip rašė Daukantas, „kiekviena kalba kilsta iš žodžių“, taigi, būtent jis gali būti artimiausias sinonimas. Nors SŽ nepateikiama, tačiau kalbos sinonimas yra ir daiktavardis liežuvis: Tai rodo net trys šio žodžio reikšmės. Šiuolaikiniam kalbos vartotojui gali pasirodyti, kad čia kalbama apie perkeltines reikšmes, tačiau daugelyje kalbų liežuvis turi reikšmes ‘organas, kalbos padargas’ ir ‘kalba’: „Daugelyje k. tas pats žodis žymi 2 sąv.: ‘liežuvis’, ‘kalba’. Lie. liežuvis (turėjo įtakos veiksmažodis liežiu ‘laižau’) giminiškas lo. lingua < dingua (dėl lingere ‘laižyti’ įtakos), s. air. tenge, go. tuggō, pr. inzuvis, s. vok. zunga, s. sl. językŭ (dėl neaiškios priežasties nukritęs pradžios d) ir t. t., visi < ide.

Kalba - bendravimo priemonė

Kalba tautos sąmonėje

Internetiniame portale apklausos.lt dar 2002 m. buvo pateiktas klausimas: „Kalba - tautos išlikimo pagrindas? Kodėl?“ Naujausi pamąstymai įrašyti prieš penkerius metus, dabar anketos nebepildomos. Atsakymuose labai aiškiai matyti, kad tarp tautos ir kalbos yra be galo glaudus ryšys, šalia yra ir valstybė:

• Kalba tautą vienija;
• Be kalbos žlunga ir tauta (Prūsija).
• Tai bendrybė, kuri vienija kiekvieną tautos atstovą;
• Tautai gyvuoti reikalinga kalba, papročiai bei teritorija.
• Kokia gi tauta be savos kalbos;
• Nes tauta, neturinti savo kalbos, nėra tauta;
• Nebesivadintumėm lietuviais, jei neturėtumėm savo gimtosios bei nacionalinės kalbos;
• Taip, kalba - kultūros dalis, taigi ir išlikimo pagrindas. Kiekviena kalba savaip unikali;
• Taip. Be kalbos prarastume savo identitetą;
• Taip, nėra kalbos - nėra valstybės ir t.

Apklausoje neprašoma parašyti, kiek respondentui metų, todėl daryti kokias nors išvadas iš pateiktų atsakymų būtų per drąsu. Tačiau įdomu, kiek tokios nuostatos yra išlikusios jaunimo sąmonėje? Mūsų 2018-2019 m. atlikta universitetų studentų apklausa (humanitarinių mokslų atstovai sudaro 48% visų apklaustų studentų, 52% - tiksliųjų mokslų atstovai; moterys sudaro 52% visų apklaustųjų, 48% yra vyrai) parodė, kad apklaustieji supranta, jog kalba nėra tik garsai, raidės ir gramatinės formos, šalia posakių garsai; garsai ir jų dariniai; garsai, kurie sukuria vaizdinius atsiranda ir gestų kalba; gestai; kūno kalba. Šiuo atveju mes matome, kad dar esama gestų ir kūno kalbų, vadinasi, suvokiama, kad norint komunikuoti, bendrauti neužtenka tik lingvistinio faktoriaus.

Kitas svarbus dalykas yra suvokimas, kad kalba tai per tūkstančius metų brendęs, augęs, keitęsis protėvių palikimas, leidžiantis būti visaverčiu Lietuvos piliečiu. Tai leidžia atsakinėjusiems susieti save su tauta, valstybe ir net atkreipti dėmesį į tai, kad kalba tai tautos pagrindas ar didžiausias kiekvienos tautos turtas, vienijimo simbolis ir tikros valstybės požymis. Kitaip sakant, valstybė ir tauta negali egzistuoti be kalbos, kuri perduoda ne tik pačią identiteto idėją, bet ir kultūrą, papročius, tradicijas ir galų gale istoriją.

Tačiau toks požiūris kartais gali privesti prie puristinio požiūrio į kalbą: tikra kalba yra ta, kuri puoselėjama nuo seno ir be svetimų kalbų žodžių; tikroji kalba yra bendravimo priemonė, o ne žodyno nauji žodžiai ar skoliniai iš kitų kalbų. Toks klaidingas požiūris galėjo susiformuoti dėl kelių priežasčių: pirma, aklas patriotizmas; antra, ugdymo proceso trūkumai, kur susikoncentruojama į gramatinį taisyklingumą, bet nepaaiškinama, kaip vieni ar kiti kalbos ypatumai ar žodžiai yra atsiradę.

Taip pat pažymėtina, kad, nors pasaulyje esama ir visai jaunų kalbų, pateiktieji atsakymai suponuoja, kad tikra kalba yra tik sena, o vienoje iš anketų rastas teiginys, kad tikra kalba yra ta, kuri gali keistis keičiantis jos vartojimui ir taip pat išlaikyti pastovią struktūrą, rodo, kad yra žmonių, kurie supranta, kad kalba kinta, nes keičiasi vartojamoji aplinka ir patys vartotojai.

Labai svarbus ir kalbos kaip žmogaus vizitinės kortelės suvokimas: kalba yra kiekvieno žmogaus vizitinė kortelė, jeigu kalbėsime apie gimtąją kalbą. Iš šio sakinio galima matyti, kad palaipsniui ateina suvokimas, kad nuo to, kaip kalbi, priklauso ir požiūris į tave. Tačiau antra sakinio dalis labai etnocentriška, nes ji leidžia suprasti, kad tik sava kalba reikia kalbėti gražiai ir taisyklingai, o kitomis to nereikia daryti. Greičiausiai čia susiduriama su požiūriu, kad užsieniečiai ir taip džiaugsis, kad šnekama jų kalba, ir jiems nebus svarbu, kaip tai daroma.

Žinoma, čia esama dalies tiesos, tačiau yra labai didelis skirtumas, ar daroma gramatinių klaidų, yra sintaksinių nelygumų, ar šnekama slengu. Galima spėti, kad toks požiūris atsirado dėl literatūroje, kine kuriamų personažų, kurie dažnai nesilaiko jokių kalbos normų, lygiai kaip ir kalbos stilių ir normų nepaiso muzikos atlikėjai. Dažniausiai atsakoma, kad kalba yra priemonė, įrankis, instrumentas, taip pat dažnai - būdas. Jaunimas kalbą apibūdina kaip bendravimo, pasaulio suvokimo, informacijos perteikimo daiktą. Vienoje iš anketų buvo rastas toks sakinys: kalba skirta tik bendravimui ir informacijos perdavimui.

Didelę atsakiusiųjų grupę geriausiai apibūdina šis sakinys: jokia kita kalba neįmanoma taip perteikti emocijų ir jausmų, kaip gimtąja kalba. Gimtoji kalba apibrėžiama ir kitais aspektais: ją studentai suvokia kaip vieną pagrindinių tautos skiriamųjų bruožų; prigimtinį žmogaus bruožą, parodantį jo tapatybę, nusakantį istoriją; valstybės skiriamąjį bruožą. Taip pat kalba laikoma viena didžiausių tautos vertybių; viena didžiausių vertybių, kurias galėjau perimti iš tėvų, senelių ir kitų protėvių.

Žinoma, suvokiama, kad gimtoji kalba yra tai, kas išskiria mus visus iš kitų valstybių, žmonių; išskirtinė šalies savybė; ryšys su tradicijomis ir šaknimis; galų gale tai tautos ar piliečio identitetas; tautinės savimonės dalis. Atskirai reiktų aptarti sakinius, rastus dviejose anketose. Pirmame sakinyje matoma abejonė, kad kalboje yra užmaskuotas identitetas, ir keliamas klausimas, kiek apskritai svarbus tokio tipo identitetas: joje yra mūsų identiteto dalis, paslėpta vartosenos subtilumuose, tačiau šio identiteto svarba ir didumas yra labai ginčytini. Šis sakinys ypač svarbus tyrimui, nes juo kaip tik siekiama parodyti, kad vis dėlto kalba yra labai svarbi identiteto formavimuisi.

Kitas sakinys tik atspindi atsakymo idėją: kalba man nėra tautos bendravimo požymis, nes kaip jaunosios maksimalistų kartos atstovė vis labiau žvelgiu į pasaulį kaip savo tautą. Paremija vienu metu veikia kaip kalbos elementas, kaip tradicinės kultūros reprezentantas, kaip retorikos priemonė ir kaip socialinės sąveikos sprendimo įrankis, todėl žodžio kalba vartosena paremijose užfiksuoja ne tik patirtį, bet ir aiškią tautos nuostatą, kas jai yra kalba.

Paremijose kalba vartojama žodynų paliudytomis reikšmėmis, tačiau jaučiami tam tikri atspalviai, kurie leidžia susidaryti nuomonę, kokia yra kalba, kaip ji vertinama, kokį vaidmenį ji vaidina tautos (bendruomenės) gyvenime. Štai matyti, kad kalba netampa susikalbėjimo įrankiu, kai šnekama apie skirtingus dalykus; kalba tampa blogio įrankiu, nes siejama su tamsa, ypač kai kalbėtojas sako ne tai, ką galvoja; iš kalbos gali pažinti žmogaus protą, išsilavinimą, brandą, tačiau to paties mentaliteto kalbėtojai susikalba geriausiai; pasakoma mintis turi būti trumpa ir aiški, ištarta normaliu garsu ir tonu, tik tuomet ji vertinama teigiamai; jeigu kalba nepasiekia klausytojų ar pokalbio dalyvių proto ar širdies, ji yra tuščia; kalba gali sukelti neigiamas emocijas, tačiau maloni kalba veikia atvirkščiai.

Kalba grožinėje literatūroje

Lietuvių rašytojai yra daug kartų kalbėję apie kalbos dalykus, kalbos grožį, prasmę. Grožinėje literatūroje kalba vartojama visomis DLKŽ reikšmėmis, tačiau reikšmių niuansai suteikia sąvokai daugiau atspalvių. Rašytojams kalba pirmiausia asocijuojasi su gimtąja kalba, tad nenuostabu, kad ji yra graži, panaši į paukščio čiulbėjimą, jeigu sklinda iš mylimo žmogaus lūpų; kalba skirta Dievo, todėl mūsų savotiška pareiga ją išsaugoti, nors tas saugojimas ir apsiribotų paprastomis trobelėmis.

Dažniausiai žodis kalba reiškia tiesiog bendravimą, minčių reiškimą žodžiais. Tačiau ir tokiais atvejais kalba kiekvieną kartą gali būti vis kitokia: ji gali teikti malonumą, sukurti malonią aplinką bendravimui, gali kelti įtampą tarp pašnekovų, bet po kiek laiko sukurti draugišką atmosferą, gali bendravimą apskritai nutraukti, ypač jeigu žodžių pritrūksta, gali būti adresatui suprantama arba visiškai neaiški. Gera kalba teikia džiaugsmą ne tik klausytojui, ji gali pakelti ir kalbėtojo savivertę.

Taigi, literatūroje atsiskleidžia visos kalbos galios - tiek teigiamos, tiek neigiamos. Žinoma, literatūra pasitelkia visas kalbos raiškos išgales, todėl joje kalba nėra vien žmogaus ypatybė. Čia kalbėti gali viskas, ką aprėpia žmogaus juslės: medžiai, reiškiniai ir t. Atkreiptinas dėmesys, kad, lyginant su žodynų iliustraciniais pavyzdžiais, paremijomis, literatūriniu diskursu, publicistikoje atsiranda naujų kolokacijų: mano kalba, derybų kalba, metinė kalba, įkvepianti kalba, kūno kalba. Nors teigiama, kad kalba pirmiausia yra komunikacijos priemonė, nes geresnio būdo susikalbėti žmonija dar neatrado, o žmogus - sociali būtybė, todėl jam bendrauti būtina.

Knygnešiai - lietuvių kalbos saugotojai

Mikalojaus Daukšos įžvalgos

Perskaitykite ištrauką iš Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ 1599 m. išleistoje „Postilėje“, iš lenkų kalbos išverstą Reginos Koženiauskienės, ir atsakykite į klausimus. Kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Padauža Kvarkas mėgsta mokytis iš klaidų. Todėl kunigo Mikalojaus Daukšos prakalboje jam patiko ši vieta: „Kiekvienas įgauna potraukį į savąją kalbą. Tai akivaizdžiai matome ne tik žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime.

Martyno Mažvydo „Katekizmas“

Gimtosios kalbos, kaip ir bet kurios kitos, reikia mokytis - pažinti jos fonetiką, kalbos dalis, žodžių darybą, sintaksę… Viso to jūs šiemet ir mokysitės bendraudami su šiuo vadovėliu. Tačiau buvo laikas, kai vaikai neturėjo iš kur mokytis savo kalbos. Ir tik 1547 m., pasirodžius pirmai spausdintai lietuviškai knygai - Martyno Mažvydo „Katekizmui“, tokia galimybė atsirado. Raskite internete informacijos apie Martyną Mažvydą. Išlikę du pirmosios lietuviškos knygos originalūs egzemplioriai.

Nors pirmosios lietuviškos knygos autorius leidinyje nebuvo nurodytas, paaiškėjo, kad jis paslėptas eiliuotos prakalbos 3-19 eilučių pirmose raidėse. Čia jūs matote tekstą, priartintą prie dabartinės kalbos. Paprašykite, kad mokytojas perskaitytų, kaip jis skambėjo Mažvydo laikais. Kiek pakito lietuvių kalba nuo tų laikų? Pavartykite originalaus leidinio puslapius ir palyginkite 13 puslapyje M. SUŽINOKITE DAUGIAUAr žinote, kas yra akrostichas?

tags: #gimtoji #kalba #svarbiausias #tautos #turtas #autoriai