Gamtos ritmu gyvenęs žmogus jausdavo, kad ištuštėję laukai ir pilni aruodai yra virsmo metas.
Kaip kadaise garsi giminės pavardė - ainių gyslomis teka tas pats kraujas, bet nei herbo, nei šūkio, nei kardo jau nebelikę… Arba derlinga žemė, kurią prosenelis apeidavo kiekvieną pavasarį.
Globalėjančiame pasaulyje vienos tradicijos ir toliau puoselėjamos, kitos pamirštamos, perimamos svetimos.
Vėlinės - susitikimas su protėviais
Mitai, tikėjimai ir papročiai persipina įvairiai, tačiau iškeliavę protėviai yra gerbiami, kartais jie saugo derlių, jų vėlės lydi ir globoja išsiruošusius į mūšį.
Kartą per metus mums reikia pabūti su tais, kurie mus mylėjo, augino, saugojo. Tuos, kurių nematėme ir nepažinome, bet kurių dėka esame. Mums reikia juos prisiminti. Uždegti žvakes. Galbūt pajusti jų sielų prisilietimą.
Tai kažkokiu transcendentiniu žinojimu paženklintas ilgesys - amžinojo gėrio, grožio, teisingumo - to, kas žmogų verčia gręžtis į Dievą. Juo tikėti.
Per Vėlines išeinama pabūti taip ir neperžengiant čia ir anapus slenksčio. Vaško žvakelių šviesa sujungia pasaulius. Gyvenimas ir mirtis. Per vasarą žieduose dūzgiančios bitės gamina vašką. Paskui nelieka nei bičių, nei žiedų.
Su svetimais mirusiais būti nesinori. Jų dvasios gąsdina. Tai ir yra Helovino esmė. Tuščiose moliūgų akyse protėvių vėlės negyvena.
Istorijos skausmas ir atmintis
Šiandien gerovė pasiekė tokį lygį, kad malonumų mygtukų spaudymas tampa narkotiku. Šiuolaikinis žmogus, savo gyvenime nematęs karų ir jau nejaučiantis protėvių skausmo yra kaip alkanas ir nemylėtas pavainikis apsvaigsta turgaus aikštėje, kai gašlus iškrypėlis jam leidžia rinktis viską.
Mūsų istorija vis dėlto ateina akistatai. Tegul labai trumpai. Tegu tik įsivaizduojama. Per Vėlines. Ir žybsi pakelėse, paežerėse ir pelkynuose… Ten po šalta žeme dar nepamiršti partizanai.
Mažėja tų, kam skauda. Išmiršta kartos, o istorijos sopulį jausti duota retam. Stribų, išdavikų, kolaborantų ainiai negali ramiai pasitikti tamsiausio metų laiko. Juos gąsdina vėlės tų, kurie atgulę nešventintoje žemėje savo krauju ją pašventino.
Kultūriniai karai ne šių laikų Vakarų pasaulio vėžys. Mes juose buvome jau raudonojo tvano metais: Vietoj šv.
Tai neatsitiktiniai dalykai - perauklėti, pakeisti, išrauti tradiciją ir įdiegti naują „tiesą“.
Šiuolaikinis žmogus bijo mirties. Reikia išrauti pačią lietuviškumo esmę bei šerdį, kurioje su motinos pienu perduodamas istorijos skausmas. Sako, tai nelemtas lietuviškas liūdesys. Netinkamas džiugesio pasauliui. Todėl nereikia leisti susitikti su vėlėmis.
„Memento mori“ - kartodavo vergas į ausį triumfo eisenoje žengiančiam nugalėtojui. Kad nepamirštų.
laikýti, laĩko, laĩkė - turėti, kad nenukristų, neištrūktų, saugoti, neduoti žūti, turėti ką kokioje būklėje, stovėti vietoje, nepasiduoti išjudinamam, būti kur, gyventi, buvoti, gyvuoti, nenutolti nuo kokio nusistatymo, nuo kokių pažiūrų, papročių, turėti ką kuo, būti atrama, remti, ištesėti, išpildyti, tverti, būti tinkamam, trukti, nesibaigti, užtekti, netrūkti, valdytis, tvardytis, elgtis, kainoti, vertinti, būti vyresniu, nukirsti, turėti savo sudėtyje.