William James "Bill" Murray (g. 1950 m. rugsėjo 21 d.) - amerikiečių aktorius ir komikas. Pirmą kartą jis sulaukė nacionalinio atgarsio per „Saturday Night Live“, o vėliau vaidino daugelyje kritiškai ir komerciškai sėkmingų komiškų filmų, įskaitant „Caddyshack“ (1980), „Ghostbusters“ (1984) ir „Groundhog Day“ (1993).
Vėliau per savo karjerą Murray sulaukė papildomo kritikų pripažinimo - vaidino filme „Pamestas vertimas“ (2003 m.), už kurį buvo nominuotas „Oskarui“, ir Weso Andersono režisuotų filmų serijoje, įskaitant Rushmore'ą (1998), „Karališkieji Tenenbaumai“ (2001).
Amerikietis aktorius Billas Murray‘us (g. 1950 m. rugsėjo 21 d.) buvo penktas iš devynių vaikų medienos įmonės prekybos agento ir namų šeimininkės šeimoje. Airių kilmės tėvai vaikus auklėjo griežtai ir mokytis leido į jėzuitų mokyklą. Bet Billą nuo mažų dienų labiausiai domino golfas. Mokykloje jis buvo tikras padauža - piktybiškai nelankė pamokų, nepraleisdavo menkiausios progos pasipešti su bendraklasiais ir piešdavo mokytojų karikatūras. Mokykloje vaikiną domino vienintelis dalykas - teatro būrelis.
Ne tiek patys vaidinimai, kiek juose dalyvavusios dailios panelės. Jis pats net porą kartų pasirodė scenoje, bet tuo jo pirmasis aktorinės karjeros etapas ir pasibaigė. Vėliau jis studijavo Kolorodo medicinos koledže, bet ir čia gerais pasiekimais nepagarsėjo: atvirkščiai, buvo linksniuojamas dėl nepažangumo, svarstomas už chuliganišką elgesį ir dažnus apsilankymus policijos nuovadoje. Kartą jis net buvo suimtas Denverio oro uoste su marihuanos porcija. Juokingiausia, kad Billas pats „prisiprašė“: per patikrą pajuokavo, kad jo bagaže paslėpta bomba.
Jos, žinoma, niekas nerado, bet rado kvaišalus. Vaikinas tąsyk koledžo valdžia išvadavo nuo didelių nemalonumų, bet netrukus juo atsikratė. Be diplomo, be profesijos ir be ateities perspektyvų Billas atsidūrė Čikagoje. Dirbo statybose, picerijoje, pardavinėjo spragėsius prie įėjimo į parduotuvę. Bet niekur ilgai neužsibūdavo. Į aktorystės kelią Billą pastūmėjo brolis Doilas, kuris mokėsi garsioje Čikagos studijoje „Second City“. Billas sudalyvavo atrankoje ir buvo priimtas. O kartą jam paskambino populiarios TV humoro laidos „Šeštadienio vakarą“ (Saturday Night) prodiuseris ir pakvietė į laidą, sakydamas: „Billai, juk tu moki pasakoti kvailas istorijas?“. Taip įvyko jo viešas aktorinis debiutas. O nuo 1975-ųjų pasipylė ir kvietimai vaidinti filmuose.
Billo Murray'aus Įsimintiniausi Filmai
10. „MIRUSIEJI NEMIRŠTA” (The Dead Don’t Die, 2019)
Puiki amerikietiška siaubo komedija, kurioje apstu zombių. Režisierius ir scenarijaus autorius - Jimas Jarmuschas. Filme vaidmenis atlieka ir tokie žinomi atlikėjai kaip reperis RZA ir atlikėjai Tom Waits, Iggy Pop bei Selena Gomez. Veiksmas vyksta tipiniame amerikietiškame miestelyje. Ūkininkas pasiskundžia dingusiomis vištomis, o vietiniai pareigūnai netoliese esančiame miškelyje trumpam susiduria su gerai žinomu miestelio ekscentriku. Grįždami į gyvenvietę, pareigūnai pastebi, kad nors laikrodžiai jau muša aštuonias vakaro, tačiau lauke vis dar šviesu it vidurdienį. Vienas iš pareigūnų atkreipia dėmesį, kad jo laikrodis ir mobilusis telefonas nustojo veikti. Šią anomaliją pastebi ir kiti miestelėnai. Susitikę degalinėje, gyventojai aptarinėja neramias naujienas. Dėl poliarinio trūkio užsitęsusi diena sukėlė zombių apokalipsę. Visą filmą herojus lydi daina pavadinimu The Dead Don‘t Die, vienoje iš scenų ji taip sunervina vieną iš veikėjų, kad šis tiesiog švysteli plokštelę pro langą.
9. „PALAIDOKITE MANE GYVĄ“ (Get Low, 2009 m.)
Šį JAV režisieriaus Aarono Schneiderio filmo pavadinimą galima išversti ir kitaip - „Atgulti kuo giliau“. O finansavo šį kino projektą Džordžijos valstijos (ten filmas ir buvo kuriamas) Ekonominės plėtros departamentas. Filmo scenarijų Chrisas Provenzano ir C. Gaby Mitchell rašė pagal tikrus įvykius, nutikusius 1938-aisiais Tenesio valstijos Roano mieste. Filme jis vadinamas Feliksu Bušu (jį suvaidinęs Robertas Duvallis buvo apdovanotas geriausio aktoriaus prizu Turino kino festivalyje). Septyniasdešimt ketverių metų senolis prieš keturiasdešimt metų padarė didelę savo gyvenimo klaidą. Už ją atgailaudamas vyras daug metų pragyveno miške šalindamasis draugų ir artimųjų. Net su kaimynais jis nebendrauja. Užtai paslapčia nuo visų toli nuo gyvenvietės jis pastatė bažnyčią.
Vienintelis žmogus, kuris žino šią atsiskyrėlio paslaptį, yra kunigas Gasas Hortonas (akt. Geraldas McRaney). Bet net ir jam buvo didelė staigmena, kai Feliksas užsimanė surengti… savo paties laidotuvių ceremoniją. Tada jis ir pažadėjo papasakoti, kas gi iš tikrųjų atsitiko prieš keturiasdešimt metų. Kas tai? Pavėlavusios atgailos proveržis, noras atsikratyti sąžinę slegiančio akmens, noras išgirsti padrąsinimo žodžius ar susilaukti užuojautos? Gal tiesiog noras bent kartą gyvenime atsidurti žmonių dėmesio centre? O gal visos šios priežastys iš karto? Kas gi supaisys, kas gali vykti kito žmogaus širdyje?
Į savo laidotuvių ceremoniją Feliksas kviečia visus, kurie apie jį yra girdėję bent vieną negražią istoriją. O visokiausių gandų apylinkėse per kelis dešimtmečius skambėjo daug. Pastorius Hortonas atsisako rengti tokią dar gyvo „velionio“ iniciatyvą, todėl reikalo imasi apsukrus laidojimo įmonės savininkas Frenkas Kvinas (jį ir suvaidino Billas Murray‘us) su jaunu padėjėju. Būtent Kvinui, o ne bankui, Feliksas patiki visas savo santaupas, ir dar organizuoja loteriją, kurios laimėtojui atiteks visa jo valdyta žemė. Kodėl būtent Kvinui atiteko išskirtinės teisės, kurį laika ir bus svarbiausia šio siužeto intriga.
Gal todėl, kad ir jo sąžinę slegia praeities nuodėmės? O gal todėl, kad Kvinas, kaip ir pats Feliksas, yra viengungis, kuris taip pat neturi tiesioginių paveldėtojų? Kas gi susigaudys keistuolio minčių raizgalynėje? Žiniasklaidai paviešinus sensacingą naujieną, 1938 m. birželio dvidešimt šeštąją į keistas „laidotuves“ atvažiavo per dešimt tūkstančių smalsuolių. Įtakingas žurnalas „LIFE“ paskelbė fotoreportažą iš šio renginio.
8. „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers, 2005)
Sunku nemylėti aktoriaus Bill Murray, net jei jis vaidina aptriušusį ir žmonių vengiantį Don Žuaną. Don Žuanas, jausdamas kaltę ir smalsumą, yra priverstas sekti jo buvusių mylimųjų pėdsakais, kad surastų savo prarastą sūnų. Filmą režisavo Jim Jarmusch, o jame vaidino tokios Holivudo kino žvaigždės, kaip Tilda Swinton ir Jeffrey Wright, kartu su senosiomis dievaitėmis Sharon Stone, Julie Delpy ir Chloe Sevigny. „Daug gyvenimo mačiusiam“ žiūrovui, šis filmas gali pasirodyti liūdnas ir pilnas humoro ir gyvenimo kartėlio. Jame kalbama apie vienatvę, kaltę ir pasekmes, tačiau išvengiant „romantinės komedijos“ bruožų, dėl kurių daugelis filmų nesulaukia sėkmės.
Mūsų patarimas? Jei priskiriate save tikslinei „Sulaužytų gėlių“ auditorijai, įsitaisykite patogiai jaukiame krėsle su taure gaivaus gėrimo ir mėgaukitės Bill Murray išmintimi. Jei ne, tiesiog pažiūrėkite lengvesnio siužeto filmą „Šventasis Vincentas“ (angl. „St.
7. „HAID PARKAS PRIE HADSONO (Hyde Park on Hudson, 2012 m.)
Rimtų istorinių serialų gerbėjai dabar turi puikią galimybę sekmadienio vakarais per LRT žiūrėti bendromis Europos šalių bei JAV pajėgomis sukurtą serialą „Perplaukus Atlantą“ (rež. Alexandras Eikas ir Janicas Heenas), kuriame JAV prezidentą Frankliną Delaną Ruzveltą suvaidino Kyle‘as MacLachlanas, visiems geriausiai žinomas kaip agentas Kuperis iš daugiaserijinio „Tvyn Pykso“. O jei norite sužinoti, kaip prezidentą Ruzveltą vaidina Billas Murray‘us, teks pažiūrėti režisieriaus Rogerio Michello filmą „Haid Parkas prie Hadsono“ (2012 m.).
Režisierius Rogeris Michellas pats gimė diplomato šeimoje, todėl nuo mažens pabuvojo daugelyje šalių ir matė begalę aukšto rango politikų neformalioje aplinkoje, kitaip sakant, formatu „be kaklaryšių“. Gal todėl ir jo filmas imponuoja tiksliai sukurta atmosfera, kurioje garsūs tarptautinės politikos vykdytojai gali būti atsipalaidavę ir nesilaikyti griežtų politinio protokolo reikalavimų. „Haid Parkas prie Hadsono“ bando atkurti kelias trisdešimt antrojo JAV prezidento dienas, svarbiausius įvykius rodant artimos politiko draugės Deizės (akt. Laura Linney) akimis. 1939-ųjų vasarą Franklinas Delanas Ruzveltas su žmona Eleonora (akt. Olivia Williams) prezidento rezidencijoje Hadsono Haid Parke (šiaurinėje Niujorko dalyje), savaitgalį priima pakeliui iš Kanados į Londoną grįžtančią Anglijos karališkąją porą Jurgį VI (akt. Samuelis Westas) ir Elžbietą (akt. Olivia Colman).
Tai pirmasis istorijoje karaliaujančių Anglijos monarchų vizitas Amerikoje. Britanijai ruošiantis neišvengiamam karui su Vokietija, karališkoji šeima su viltimi žvelgia į Ruzveltą, laukdama jo pagalbos arba bent pažadų drauge kautis su A. Hitleriu. Žinoma, daug kas tokiais atvejais, sprendžiant svarbius tarptautinius reikalus, priklauso ne tik nuo oficialios dviejų šalių politikos, bet ir nuo asmeninių vadovų santykių. Ruzveltas (arba tiesiog FDR, kaip jį vadino patys amerikiečiai) - vienas labiausiai gerbiamų JAV prezidentų, tautiečių rinktas šalies vadovu net keturis kartus. Jam teko sunki dalia būti šalies vadovu Didžiosios ekonominės depresijos metais. Šią krizę padėjo įveikti ne tik puikūs prezidento paskelbto „Naujojo kurso“ politikos rezultatai, bet ir brangūs kariniai užsakymai bei kapitalo antplūdis karo metais į JAV.
Pradžioje gal kiek keistokai atrodo režisieriaus sprendimas šiam vaidmeniui pasikviesti Billą Murray‘ų, kuris ilgai asocijavosi su įsimenamais komiškais personažais. Tačiau žiūrint filmą šios abejonės greitai ištirpsta, ir pradedi suprasti, kad tai - snaiperiškas šūvis į dešimtuką. Juk labai ilgai žiūrėdami į oficialius aukščiausio rango politikų portretus istorijos knygose pradedame pamiršti, kad jie taip pat visų pirma buvo žmones, ir viskas kas žmogiška nebuvo jiems svetima. P.S. Filmo scenarijus buvo parašytas pagal Margaret Suckley prisiminimų rankraštį, po jos mirties 1991 metais aptiktą odiniame krepšyje po velionės lova. Filmą baigia du finalai. Pirmajame girdime prislopintą Deizės intymų prisipažinimą: „Franklinas Ruzveltas buvo mano paslaptis“.
6. „DRYŽIAI“ (Stripes, 1981)
Nors Ivanas Reitmanas dažniausiai kuria komedijas, jo šeimos istorijoje pilna dramatiškų epizodų. Populiaraus Holivudo režisieriaus motina, Čekoslovakijos žydė, per stebuklą išliko mirties fabrike Aušvice. Kai jau pasibaigus karui žlugo iliuzijos dėl komunistinės santvarkos abu būsimojo režisieriaus tėvai ir jis pats (gimęs 1946-aisiais) vargais negalais pabėgo, į amerikiečių kontroliuojamą vakarų Vokietiją pasislėpę plaukiančio laivo triume.
Vėliau Ivanas Reitmanas pasakojo, kad labiausiai iš šios pavojingos kelionės prisimena baisų pergyvenimą dėl namuose palikto mylimiausio žaislo - skaidrių projektoriaus, kuriuo tėvai jam rodydavo kadrus iš Disney‘aus filmų. Tikriausiai, būtent tai ir nulėmėvėlesnį Ivano apsisprendimą pačiam kurti filmus. Pirmą kartą režisieriaus Ivano Reitmano ir komiko Billo Murray’aus keliai susikirto 1979-aisiais filmuojant pašėlusią komediją „Mėsos kukuliai“ (Meatballs), kurios veiksmas plėtojosi paauglių vasaros stovykloje. Panašus siužetas suteikia begalę galimybių iš jo išspausti kuo daugiau iš koto verčiančių komiškų situacijų. Ne mažiau tokių pat galimybių slypi siužete apie naujokus kariuomenėje. Būtent toks yra kitas Ivano Reitmano ir Billo Murray’aus filmas „Dryžiai“ (čia turima omenyje specialios atžymos ant kareiviškų antpečių, nors originalų pavadinimą „Stripes“ galima versti ir kitaip).
Netekęs būsto, draugės Anitos ir darbo (dirbdamas taksistu sudaužė valdišką automobilį) Billo Murray‘aus herojus Džonas Vingeris eina tarnauti „dėdei Semui“, paprasčiau kalbant, tampa JAV kariuomenės naujoku. Ne vienas eina, o kartu su panašiu nevykėliu draugu Raselu (akt. Haroldas Ramis). O kariuomenė yra kariuomenė - nesvarbu, kurioje pasaulio valstybėje ji yra: tai yra pasaulis, kuriame veikia tokie patys dėsniai, panaši vidaus tvarka, privaloma subordinacija, neišvengiami muštras ir griežta tvarka, beapeliacinis įsakymų (neretai kvailų ir žeminančių kareivius) vykdymas ir bandymai jiems priešintis, o iš to neišvengiamai kyla begalė anekdotiškų situacijų. Panašių linksmybių „Dryžiuose“ tikrai per akis! Linksmuoju absurdu čia paverčiame bemaž kiekviena situacija, o kai kada groteskas net priartėja prie politiškai pavojingos ribos, kai veiksmas perkeliamas į režisieriaus tėvynę socialistinę Čekoslovakija: čia pernelyg įkaušę ir praradę budrumą jauni amerikiečiai vis neišprovokuoja rimto karinio konflikto. Keista, kad tokį politiškai rizikingą kino projektą parėmė JAV karinė valdžia.
5. „Žmogus, kuris žinojo per mažai“
Kad tai komedija apie šnipus, nesunku nuspręsti jau iš pavadinimo, kuris įtartinai panašus į Alfredo Hitchcocko kriminalinį trilerį „Žmogus, kuris žinojo per daug“. Naujos komedijos režisierius Jonas Amielis to visai neslepia. Atvirkščiai, net menkiausiai progai pasitaikius, akivaizdžias asociacijas pabrėžia. Žinoma, čia neapsiribojama tik citatomis iš Hitchcocko šedevro. Pagal Roberto Farraro romaną „Sekite šį žmogų“ (Watch That Man) sukurtas filmas parodijuoja ir kitus populiarius filmus apie šnipus. Gal net ne tiek pačius filmus, kiek iš vieno į kitą keliaujančias stereotipines situacijas (nuo dažno vartojimo virstančias banaliais štampais).
„Žmogaus, kuris žinojo per mažai“ siužetinis „karkasas“ labai paprastas. Vaizdajuosčių nuomos punkto darbuotojas Volesas Ričis (Billas Murray’us) atvyksta į Londoną aplankyti brolio Džeimso (akt. Peteris Gallagheris) ir nori drauge su juo atšvęsti savo gimtadienį. Jau pirmą dieną Londone, belaukdamas kol brolis bus laisvas nuo svarbių verslo pietų, Volesas bando „prastumti laiką“ dalyvaudamas „Gyvenimo teatro“ šou, kurio dalyviams siūloma tapti kriminalinės intrigos personažu. Rimtos problemos prasideda tada, kai Volesas atsiliepia į skambutį, skirtą tikram samdomam žudikui. Taip lengvabūdis pokštininkas klaidingai palaikomas realiu slaptuoju agentu. O netrukus Volesas atsiduria pavojingo sąmokslo epicentre.
Volesas, aišku visa tai palaiko tik sumania inscenizacija ir ilgai nesupranta, į kokį mirtinai pavojingą žaidimą įsipainiojo. Kažkuo panašią istoriją, tik gerokai siaubingesnę, matėme Davido Fincherio kriminaliniame trileryje „Žaidimas“. O „Žmogaus, kuris žinojo per mažai“ yra linksmojo žanro kūrinys, kuriame daug išradingų situacijų ir už konkretaus filmo ribų išeinančių pokštų.
4. „RAŠMORO KOLEDŽAS“ (Rushmore, 1998)
JAV režisierius Wesas Andersonas (g. 1969 m.) priklauso tiems kino kūrėjams, kurių darbus galima atpažinti iš karto. Jiems būdingas lyrizmas, sentimentali ironija, o vizualinėse išraiškos priemonėse dominuoja pastelinės spalvos. Wesas baigė privačią Saint Johno mokyklą Hjustone, kuri vėliau tapo jo filmo „Rašmoro koledžas“ filmavimo aikštele. Teksaso universitete studijuodamas filosofiją Wesas susipažino su Owenu Wilsonu. Drauge jie parašė scenarijų ir susuko trumpametražę kriminalinę komediją „Butelinė raketa“ (Bottle Rocket, 1993): filmas pateko į Sandenso nepriklausomųjų filmų festivalį, kur jį pastebėjęs režisierius bei prodiuseris Jamesas L. Brooksas padėjo jaunuoliams patekti į didįjį kiną.
Visus tris čia paminėtus aktorius sutinkame ir romantinėje komedijoje „Rašmoro koledžas“, kurį žurnalas „Empire“ 2008 metais įtraukė į sąrašą „500 geriausių visų laikų filmų“. Wesui Andersonui tai buvo antras pilnametražis filmas, kuriame jau atsiskleidė šio režisieriaus pomėgis į viską žiūrėti per ekscentriškos komedijos akinius. Penkiolikmetis prestižinės Rašmoro privačios mokyklos moksleivis Maksas Fišeris (akt. Jasonas Schwartzmanas) nėra koks nors mokslų graužikas, bet stipendiją gauna. Ne už pasiekimus moksle, o už tai, kad parašė pjesę ir pagal ją pastatė ...
