Apmąstant aforizmo "geriau už kalnus gali būti tik kalnai" prasmę ir prisimenant nuosavą gyvenimo patirtį, tenka daryti įdomias išvadas. Žmogaus emocinė ir psichinė būklė, kartu su fizine, vaidina labai svarbų vaidmenį ieškant atsakymo į pačius įvairiausius klausimus ir sprendžiant skirtingas problemas.
Žvelgiant į kalnus pamatai, kokia galinga yra gamta, sukūrusi tokį stebuklą. Viskas aplink ypatinga, nepakartojama. Nepaprastas alpinių pievų grožis, augalų įvairovė, įvairiaspalviai gėlių žiedai. Malonią vėsumą skleidžia tekantis kalnų upelis, užgniaužia žadą sraunios, skaidrios kalnų upės.
Aukštieji kalnai atrodo nepasiekiami, viliojantys snieguotų viršūnių spindesiu, ir apima jausmas, kad „Nebėra pasaulio, / nebėra mirties, / viena tik viršūnė viršuj mėlynuoja” (Balys Sruoga). Toks mažas ir menkas jautiesi stovėdamas papėdėje.
Kelias į viršūnę
O aukštyn vilioja kalnų takas. Šis takas jau ne švelni žolė. Tai akmenuotas, kupinas pavojų kelias. Netoliese griaudėdamos prašniokščia grėsmingos lavinos, baugina dundančios akmenų griūtys. Bet tu turi eiti į priekį, nes takas veda išsvajotosios viršūnės, saulės link.
Įkopęs į viršūnę, žvelgdamas į plačius tolius, jauti visišką laisvę, moralinį pasitenkinimą ir ypatingą dvasinio apsivalymo, nuskaidrėjimo būseną. Taip, būdamas žemumoj nepatirsi nė dešimtosios dalies šių pojūčių, grožybių.
M. K. Čiurlionis, pamatęs kalnus, laiške Sofijai rašė: „Žiūrėk, tarp snieguotų kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengia visą žemę, ten apačioj vyksta žemiški dalykai, sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengia viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos. Nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiules karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką, uždainuos himną saulei. Himną saulei! Po jo kojom debesis pridengia visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos. ”
Aišku, ne visus kalnai pavergia. Vieni išsigąsta aukščio, kiti - pavojų, treti neištveria fizinių krūvių. Tokiems, be abejo, geriau likti namuose, kur jų laukia patogumai, rami buitis. O į kalnus eina ypatingi žmonės.
Kalnai stiprina žmogų
N. Tensingas, 1953 metais kartu su E. Hilariu pirmąkart istorijoje įkopęs į Everestą (Džomolungmą), vėliau kalbėjo: „Būk didžiulės sielos žmogus! Padėk kitiems tapti tokiais! Štai ko aš išmokau ir ko turi išmokti visi žmonės iš didžiosios Džomolungmos deivės. Toks didelės sielos žmogus ir yra Algimantas Jucevičius, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas, 2011 metais pripažintas geriausiu Lietuvos keliautoju.
Nuo 1972 metų A. Jucevičius yra Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas ir kasmet surengia bent po dvi turiadas, kuriose dalyvauja dešimtys ar net šimtai turistų. „Vesti žmones į kalnūs yra mano misija, - sako Jucevičius.
Keliautojai apie savo Vadą kalba labai šiltai: „Šio žmogaus dėka aš pamačiau kalnus, išbandžiau save, visiems laikams supratau, ką reiškia nugalėti savo tingulį, baimes, pamatyti grožį, žvaigždes kalnuose” (T. Šidiškis). „Sis žmogus nuveikė nepalyginamai daugiau nei keliolika kokių nors samdytų sporto ir turizmo departamento darbuotojų” (G. Statinis). „Stengiuosi visuomet keliauti su Algimantu Jucevičium. Kai su juo keliauju, tos rizikos, netikėtumų sumažėja iki minimumo. Jau daugelį metų keliauju į kalnus, bet tokio Vado dar nebuvau sutikęs” (R.
Jau ritualu tapo kiekvienos turiados pradžioje ar pirmojoje perėjoje dainuoti kalnų turistų dainą. „Kalnai, kalnai, kas jūsų grožį apsakyti gali, šaukia toliai mėlyni kalnų palypėt virš debesų”, - aidi žodžiai po visą slėnį.
Už surengtą ekspediciją ieškoti kalnuose dingusio alpinisto kūno 2005 metais A. Jucevičius pelnė Lietuvos olimpinio komiteto Kilnaus elgesio nominacijos laureato vardą. Be to, ir jis pats ne kartą buvo patekęs į ekstremalią situaciją.
Apie tai, ką reiškia kalnai žmogui, pasakoja alpinistas, keliautojas, fotografas Vladas Vitkauskas, Lietuvos vėliavą Everesto viršūnėje iškėlęs 1993 metų gegužės 10 dieną.
Kopimas į Everestą: kas vyksta kai trūksta deguonies?
- Kalnai - vieta arčiau dangaus, bet kalbu ne apie metrus ar kilometrus, o jausmus, pojūčius, kuriuos ten gali patirti. Kalbu apie amžinybę, begalybę, vienovę su pasauliu, kosmosu. Kalnai - vietos, kuriose galima pajusti savo prigimtį, o kartu iš aukštai gali pažvelgti į mūsų žemiškus reikalus, į lygumų gyvenimą.
- Kaip kilo mintis „šturmuoti“ visas aukščiausias viršukalnes ir jose iškelti Lietuvos vėliavą? - Atjaučiu tuos, kurie eina į kalnus juos „šturmuoti“. Tada kenčia ir tie, kurie eina, ir tie, kurie yra kartu kalnuose, ir likę namuose.
- Daug yra laisvų šalių, kurioms nereikėjo laisvės iškovoti. Aš supratau, kad galėčiau pasiekti Džomolungmą (taip nuo seno Tibete buvo vadinamas Everestas). Save aš rašiau trečioje vietoje. Buvo svarbiau Lietuvą, jos nepriklausomybės simbolį įrašyti aukščiausios Žemės viršūnės metraštyje. Tai buvo Tikėjimas.
- Bene kiekvienais metais išgirstame apie žuvusius lietuvius kalnuose, kalnai atnešė tragedijų ir į Jūsų gyvenimą. - Turistiniais maršrutais jie nebus. Prisijaukinti einant į rimtus kalnus - būtina. Bet tiesiogine prasme „prisijaukinti“ nėra įmanoma. Galima tik prisitaikyti, pasijusti jų dalimi. Turi sutapti su kalnais.
- Lietuva nėra kalnų kraštas, bet, nepaisant to, kalnai ir kalneliai turi ryškius provaizdžius tautos kūryboje ir mitologijoje, kraštovardžiuose, kaimų pavadinimuose. Net Anykščių rajone yra Kalnuočiai.
| Žmogus | Mintis apie kalnus |
|---|---|
| Vladas Vitkauskas | Kalnai - vieta arčiau dangaus, bet kalbu ne apie metrus ar kilometrus, o jausmus, pojūčius, kuriuos ten gali patirti. Kalbu apie amžinybę, begalybę, vienovę su pasauliu, kosmosu. |
| Šarūnas Sakalauskas | Kalnus pasirinkau todėl, kad ten, apačioje, žmonės gyvena įprastą gyvenimą - siekia asmeninės naudos, negalvodami apie kitų gerovę, myli ir išduoda, nejausdami atsakomybės už savo veiksmus. |
| Dovilė Garlaitė | Tiesiog myliu kalnus - noriu eiti ten, kur širdis traukia, kur man gražu, o ne siekti vis geresnių rezultatų. |
Žygių į kalnus vadovui, alpinistui, tinklaraščio ir kelionių vadovų komandos į kalnus „Gyvenkime aktyviai“ įkūrėjui Šarūnui Sakalauskui - tik 27 metai, tačiau jis jau 18 metų serga kalnų liga. Jam pavyko užlipti į tris aukščiausius septynių žemynų kalnus, o šiais metais šį sąrašą papildys dar kelios viršūnės.
Nuo pat vaikystės buvau skatinamas gyventi aktyviai. Tėtis anksčiau dažnai organizuodavo keliones Lietuvoje, ir aš, dar būdamas vaikas, labai norėdavau jose dalyvauti. Eiti, plaukti, pažinti gamtą - tai mano prigimtis. Būdamas dešimties, pirmą kartą pamačiau tą grožį, kurį dabar vadinu savo gyvenimo aistra. Kartais pagalvoju, jog esu laimės kūdikis: tiek daug vasarų praleidau kalnuose - ten įgijau nemažai patirties, o būdamas šešiolikos tapau žygio grupės vedliu. Iki šiol sėkmingai vykdau šią veiklą.
Didžiausia svajonė - įkopti į visas aukščiausias žemynų viršūnes. Labiausiai įsiminė pirmasis žygis kalnuose - tai buvo Slovakijos Tatrai. Kitos kelionės, labiausiai įstrigusios į atmintį, - ekstremalūs žygiai. Vis dėlto daugiausia įspūdžių palieka išvykos su grupėmis. Naujos draugystės, emocijos, linksmi vakarai...
Kalnuose, būdamas pavojų akivaizdoje, išmoksti vertinti tai, ką turi. Viršukalnės traukia ne tik savo žavesiu, bet ir ten tvyrančia vienybe. Mes ištisas dienas, susirišę virvėmis, saugome vienas kitą - juk nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ir kito žmogaus gyvybė. Branginame kiekvieną minutę, dalijamės išgyvenimais, meldžiamės už draugus. Kalnuose esame tokie vieningi, kad jaučiame vieni kitų mintis. Dirbame išvien, dalijamės paskutiniais maisto kąsneliais. Net fiziškai ir morališkai išsekę, nenustojame galvoti apie kitus.
Pirmą kartą Lietuvos alpinizmo istorijoje geriausio metų alpinisto vardą pelnė moteris - Dovilė Garlaitė. Mergina į kalnus kopia jau septynerius metus. Pradėjusi nuo kalnų žygių ir žemesnių, paprastesnių viršūnių, 2010 m. Tos pačios ekspedicijos metu alpinistė įkopė ir į dar vieną rajono septyniatūkstantininką - J. Korženevskajos viršūnę (7105 m).
Paklausta, ar toliau bandys kopti dar aukščiau, Dovilė gūžčioja pečiais - sakosi tokių planų kol kas neturinti ir „karjerizmo” kalnuose nemėgstanti: „Tiesiog myliu kalnus - noriu eiti ten, kur širdis traukia, kur man gražu, o ne siekti vis geresnių rezultatų”.
Kalnai nebuvo mano vaikystės svajonė; greičiau jau - laimingas atsitiktinumas. Nuo mažens mėgau išvykas į gamtą su tėvais. Vėliau su draugais pradėjau eiti į turistinius žygius, labai daug keliaudavome po Lietuvą. Bet kol mokiausi mokykloje, Lietuva buvo mano fantazijos riba, o kitos šalys ir visokie ten kalnai - tai tik kažkas iš geografijos vadovėlio.
Su šiokia tokia filosofija. Kai tave moko, kad svarbu išmokti lipti (procesas), o ne užlipti (ne faktas). Tie žmonės buvo labai dvasingi. Gal idealizuoju, bet jie skyrėsi nuo dabar į alpinizmą ateinančių žmonių, kuriems tai yra labiau „pramoga”, „sportas”, „būdas realizuoti save” ir pan.
Pirmoji mano išvyka buvo į Alpes, norėjome įkopti į Monblaną. Man ji įsiminė ir kaip viena iš pirmųjų kelionių į užsienį apskritai. Važiavome studentiškai - penkiese viena mašina, prisikrovę tiek mantos, kad viskas netilpo į bagažnę. Man ta kelionė buvo neplanuota - draugai netikėtai pasiūlė, turėjau apsispręsti ir susiruošti per savaitę ar dvi. Bet kadangi keliavau su VU žygeiviais, daug ką pavyko gauti iš klubelio narių.
Žygis buvo labai sėkmingas - visi įkopėme į aukščiausią Alpių viršūnę ir sveiki gyvi nuo jos nusileidome. Į viršūnę išėjome dar naktį, turbūt apie 2-3 val. Prisimenu, atsibundu, išlendu iš palapinės - šalta ir tamsu, dangus giedras ir žvaigždėtas, o link kalno nusidriekęs visas takas kopikų žiburėlių. Pirma mintis buvo: „O siaube, atrodo lyg kapinės per Vėlines!” Bet kartu tos švieselės atrodė kaip ant žemės nusileidusios žvaigždės. Buvo gražu ir didinga.
Po kelionės į Monblaną tapo aišku, kad į kalnus būtinai eisiu ir toliau, tik buvo neaišku, kur ir su kuo. Pradėjau visų klausinėtis - ir vėl man labai pasisekė: KTU žygeivių klubas „Ąžuolas” priėmė mane į savo grupę ir kartu iškeliavome į Tian Šanį.
Žygis buvo sudėtingas ne tik techniniu aspektu, bet ir dėl atšiaurių klimato sąlygų: beveik visos nakvynės ant suledijusio sniego, smarkiai minusinė temperatūra naktį. Visas šis malonumas truko 24 dienas (kaip kalnų žygiui, tai gana ilgas laikotarpis). Įdomu tai, kad per visas žygio dienas niekas nesiprausė, nes tam tiesiog nebuvo sąlygų. Tiesa, apie užmetimą. Man tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai kuprinė svėrė tiek, kad atsisėdusi atsistoti jau nebegalėdavau - reikėdavo, kad kas nors pastatytų ant kojų, o toliau lėtai linguodavau į priekį. Nežinau, kiek tų kilogramų galėjo būti, turbūt daugiau nei 30.
Tas žygis man iki šiol atrodo idealus, o Tian Šanis - patys gražiausi kalnai. Iš pradžių einant - žali slėniai, eglės, kurios stiebiasi į dangų kaip taisyklingos kolonos, teškančios upės. Paskui - skurdžios gėlytės ant įšalusios žemės, spiralėmis besirangantys ledynų upeliai, bekraščiai sniegynai ir baltos viršūnės aplinkui, kiek tik akys užmato… Visiška ramybė ir nepaliestas grožis.
Vladas Vitkauskas. Pasaulį nustebino į Everesto, Makinlio ir Akonkagvos viršūnes įkopęs vienas. Įamžinęs kelionių akimirkas fotografijose, jis yra ir 53 fotoparodų ekspozicijų autorius, tarptautinių fotografijos konkursų „World Wide Tour Photo ’99“ ir „Gyvos Žemės mintys“ (2003) prizininkas.
Augau tradicinėje lietuvių šeimoje, Viduklės miestelio pakrašty, Raseinių rajone. Tada buvo tikras sovietmetis, kalbų apie tautiškumą buvo mažai arba visai nebuvo, bet juo mes gyvenome gal net tikriau negu dabar. Gyvenome valstiečių gyvenimą, nors giminių ryšiai vedė ir į Kauną bei mamos gimtinę Dubysos slėnio atšlaitėje, tarp Maironio tėviškės ir Betygalos. Visada švęsdavome Kalėdas ir Velykas.
Visada prašau, kad pirmiausia rašytų žodį keliautojas, o po to - alpinistas, nes pradžioje buvo kelionės. Baigiau Kauno politechnikos institutą, dabartinį KTU, mikroelektronikos specialybę, tuo metu tai atrodė labai moderni sritis. Teko dirbti įvairių darbų. Labiausiai savo vietoje jaučiausi dirbdamas Vilniaus turistų klube, keletą metų buvau jo direktorius.
Dabar dingtelėjo, jums turbūt pirmajai pasakysiu, kad ta pirmoji pažintis buvo knygose. Ypač žiemomis, kai ir darbų mažiau, gamtoje mažiau veiklos, vaikščiodavau į miestelio biblioteką ir krūvelėmis nešiodavusi knygas. Aišku, įdomiausios buvo apie nuotykius, keliones, tolimus kraštus.
Ir jau po daugelio metų, prieš apsisprendžiant dėl kopimo į Everestą, man atsitiktinai vėl pateko į rankas pirmojo įkopusio į Everestą, kitaip vadinamą Džomolungmą, Tensingo Norgėjaus knyga „Sniegynų tigras“. Skaičiau ją vaikystėje ir buvau primiršęs, o tada dar kartą perskaičiau, po trisdešimties metų. Tensingo gyvenime atradau savąjį.
O pirmieji buvo Tian Šanio kalnai. Vaikystėje ir jaunystėje tiek pertempiau sveikatą, kad reikėjo didelių pastangų ir su mokslais susitvarkyti. Tai radęs skelbimą aš vos ne iš nevilties nuėjau į turistų susitikimą pažiūrėti skaidrių.
V. Visockis dainavo, kad „už kalnus geriau tik kalnai, kuriuose dar nebuvai“. Ar jūsų gyvenimui tinka šie žodžiai? Jie tinka tuo atveju, jeigu kalnus suprasime plačiau nei tik akmenų ir ledo aukštumas.
Tikresni ir svarbesni yra mūsų gyvenimiški kalnai - ir darbai, ir namai, ir kūryba, ir rūpesčiai. Tik susidūrus su išmėginimais kai ko daugiau išmokstame.
Kalnuose gyvendamas (jeigu iš tikrųjų ne pro viešbučio langą žiūri), turėjai prisitaikyti ir išgyventi tik su kuprine ir palapine ant pečių, be ryšio su pasauliu, nesvarbu, kad ir kas atsitiktų, kai niekas iš šalies negalės padėti, o tik kartu esantys draugai. Tada, kad išgyventum, prisitaikytum, gerai jaustumeisi ir kiti su tavimi gerai jaustųsi, privalėjai būti tuo, kuo esi sutvertas.
Aš daugiausia kalbu apie keliones po kalnus, o ne alpinizmą. Šventasis Pranciškus ypač brangino paprastumą ir mažumą. Ten svarbiausia yra tikrumas. Viskas yra tikra ir turi būti tikra. Ypač jeigu yra didesnių užmojų, jaunystėje jie atrodė labai svarbūs, tai viskas turi būti tikra pradedant mintimi, ko ten eini.
Užlipęs ant viršūnės pamatai pasaulio didybę, kalnų apsupty supranti, koks esi menkas. O jeigu žiūrint ne fiziškai, tai gražiausias stebuklas man būdavo pajusti vienovę su pasauliu, gamta. Tada vėl pajuntama didybė viso to, kur esame ir kad esame to dalis. Tada menkumas išnyksta. Nors fiziškai esu menkas, bet aš gyvenu šitoj didybėj ir esu laimingas.
Dėl kiekvienos gyvenimo viršukalnės, kad ir kokia ji būtų - mokslas, karjera, šeima, tikėjimas ar Everestas - tenka kažką paaukoti. Galbūt laimė yra ta, kad galiu kažką paaukoti.
Tie momentai, kurie labai pakeitė mano mintis, pasaulėžiūrą ir požiūrį į gyvenimą, buvo prieš išvykstant į Everesto viršūnę. Mano akivaizdoje žuvo bendražygis Aivaras Boiras, su kuriuo mes dviese planavome kopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę.