Geriau būti savimi ar prisitaikyti: argumentai ir įžvalgos

Šiame straipsnyje aptarsime, kaip svarbu būti savimi, bet kartais reikia ir prisitaikyti. Panagrinėsime vertingumo suvokimą, patyčių problemą ir mokymosi šeimoje aspektus.

Vertybingumo suvokimas

Šis klausimas paliečia vieną jautriausių mūsų gyvenimo istorijų - vertingumą. Šioje istorijoje randamos gilios žaizdos, žmogaus psichologinių ir dvasinių iššūkių šaknys, skaudžiausios gyvenimo akimirkos - čia svarbiais veikėjais tampa bendraklasiai, draugai, šeima, kurių keliamus kriterijus stengiamasi atitikti.

Jaunimo patirtys ir iššūkiai

Bažnytinėje aplinkoje, kurioje pati šiuo metu dirbu, savivertės klausimas yra apmąstomas, ir ši problema nėra taip stipriai matoma kaip mokyklose, kuriose daugiausia apie tai kalbuosi su mergaitėmis. Atvykdama į susitikimą kviečiu moksleivius įsivertinti dešimtbalėje skalėje ir pakelti ranką ties tuo skaičiumi, pagal kurį jie save vertina.

Pastebiu, kad net ir tos merginos, kurios nuostabiai atrodo, kelia ties šešetu ar penketu. Turbūt kiekviena iš jų turi skirtingą istoriją, kodėl negali pakelti ties dešimt. Galbūt niekas nepasakė jai gražių žodžių, komplimentų, galbūt didelę įtaką jai padarė aplinka, suvokimas, kad neatitinku tam tikrų standartų. Nevertingumo problemą atpažįstu netgi gatvėje, pastebėdama mergaites ar berniukus, kurie labai atkreipia į save dėmesį apranga, makiažu. Ne tik tu juos pamatai, bet ir jie patys nori būti pastebėti ir įvertinti šiame pasaulyje. Šią problemą dažnai matau ir tarp vyresnių žmonių.

Mes esame gan laisvi kalbėti apie savivertę ir vertingumą, bet anksčiau niekas garsiai to nesvarstydavo. Jie gali tai sąmoningai suvokti, bet vidinio patvirtinimo pritrūksta. Daugybė nuostabių, ypač talentingų, protingų žmonių, kurių talentai galėtų būti kažkoks vertingumo patvirtinimas, skaudžiai susiduria su nevertingumo problema. Tą ypač pastebiu perfekcionizmo fone: kai kuriems žmonėms atrodo, jog tiktai jei aš visa darysiu tobulai, tuomet galbūt būsiu vertingas.

Mes, tikintieji, savo vertingumą grindžiame tuo, jog esame sukurti pagal Dievo, kuris yra tobulas, paveikslą. Tačiau kaip pagrįsti žmogaus vertingumą tiems žmonėms, kuriems tikėjimas Dievu yra tolimas? Jis gali augti netikinčioje šeimoje, tačiau būti vertinamas vien dėl to, kad jis yra žmogus, jam nereikės įrodinėti, kad jis yra vertingas, nes jau bus šį faktą priėmęs. Vienas didžiausių šių laikų iššūkių - įprotis matuoti žmones pagal jų naudingumą, našumą.

Taigi nors žmogus gali būti tikintis ir teoriškai suvokti savo vertingumą, tačiau jei jis auga ir gyvena aplinkoje, kurios yra vertinamas pagal tai, kiek jis yra našus, tuomet vertingumo žymės išsitrina. Kita vertus, kiekvienas asmuo vis tiek turi prigimtinį jausmą, jog žmogus yra vertingas. Tikiu, kad kiekvienas žmogus tikrai labai gerai atpažįsta gėrį ir blogį.

Lygiai taip pat kiekvienas giliai žino, kad yra vertingas, tik šis žinojimas gali būti giliai užkastas. Tai ir yra tas kontekstas, kuris galioja tiek tikinčiajam, tiek netikinčiajam. Atskleisti asmens vertingumą reikia mažais žingsneliais. Ypač sunku gyvenime suprasti, jog net ir darant klaidų ar nuodėmių, tavo vertė nekinta nei kitų, nei Dievo atžvilgiu.

Šeimos įtaka

Norėčiau akcentuoti šeimos svarbą: kaip vaikas augdamas šeimoje mato savo tėvus, kaip jie suvokia savo vertę. Svarbus dar vienas aspektas, susijęs su šeima. Vaikui sunku jaustis vertingam, kai jis mato idealų tėvų fasadą, kai slepiama, kad esi nuliūdęs, supykęs, kai vengiama pripažinti, kad turiu trūkumų, kad patyriau nesėkmę: ar egzamino neišlaikiau, ar darbe buvo sunku, ar kažkas kita nepavyko. Tokiu atveju vaikas neišmoksta, kad ir jis gali būti netobulas.

Čia verta priminti ir medijas, kuriose kai kurie žmonės nusprendžia pasidalyti savo nesėkmėmis. Žmonės atsirenka informaciją, parodydami tik tai, kas gražu. Tačiau kai mes nematome, jog žmonės nėra netobuli, kad jiems kažkas nepasiseka, kad jie kartais negražiai atrodo, tada manome, jog yra įprasta būti tobulam, o savęs tuomet klausi: kodėl aš esu netobula?

Patyčių problema

Kalbant apie vertingumą, svarbu paliesti patyčių problemą. Dažnas jaučiasi nevertingas būtent dėl jų. Reikia suvokti, jog tie, kurie tyčiojasi, irgi turi sužeidimų. Laimingas žmogus, kuriam viskas gerai, kuris pats neturi klausimų dėl savo vertės, išvaizdos, pritapimo, nepradeda kenkti kitiems. Svarbu suprasti, kad kitas tyčiojasi ne iš mano silpnybės, ne iš savo perdėto laimingumo ir pasisekimo, bet dėl to, kad pats kenčia.

Jei kalbam apie moksleivius, vienareikšmiškai reikia paprašyti, kad tas, kuris tyčiojasi, liautųsi, taip pat bandyti su juo kalbėtis. Jei patyčios nesiliauja, svarbu kalbėtis su suaugusiaisiais. Tai nėra to žmogaus, iš kurio tyčiojamasi, atsakomybė, ir jis nėra dėl to kaltas. Labai svarbu įsivardyti, iš ko kyla patyčios. Tai gali kilti iš to, kad savo aplinkoje jaunuolis nepatiria jokios meilės ir gėrio.

Patyčios dažnai kyla dėl „etikečių klijavimo“ kitam asmeniui. Ši problema dažniausiai kyla dėl menko kito žmogaus pažinimo ir abejingumo jį pažinti geriau. Svarbu akcentuoti, jog ir apkalbos yra patyčios, nors priešais mus ir nėra apkalbinėjamo žmogaus. Susidurdama su patyčiomis dažnai vadovaujuosi pal. Jurgio Matulaičio šūkiu: „Blogį nugalėk gerumu“ - tai visada pasiteisina.

Žmogus, kuris tyčiojasi, žino, kad negerai elgiasi, ir už blogą elgesį laukia savo bausmės. Tokia sistema. Pirmas dalykas, kurį padariau - paklausiau kaip jis jaučiasi, vėliau sakiau gražius žodžius apie jį. Ten, kur yra nemeilė, nešti meilę.

Mokymasis šeimoje

Įprasta manyti, jog vaikams yra geriausia mokytis tam tikrų dalykų mokykloje, nes ten yra kvalifikuoti specialistai, gebantys išmokyti vaikus. Tačiau vis dažniau kyla diskusijos, kad gal vaikams geriau mokytis namuose..? Mokymosi šeimoje asociacija siekia įteisinti Lietuvoje mokymąsi šeimoje, kad visi tėvai turėtų galimybę parinkti savo vaikui priimtiną metodą ir jį ugdyti namų aplinkoje.

Privalumai

• Mokymasis šeimoje suteikia galimybę parodyti vaikui dėmesį, prisitaikyti prie individualaus ritmo.
• Namuose yra galimybė koncentruotis būtent į vaiko stipriąsias puses, tobulinti jo asmeninį talentą.
• Į namuose mokinamą vaiką yra žvelgiama kaip į individualybę, asmenybę, kartu susitelkiama pagal jo galimybes ir gebėjimą įsisavinti medžiagą.
• Mokymasis šeimoje užima mažiau laiko lyginant su laiku, praleistu mokykloje, tokiu būdu atsiranda laiko kitai veiklai: būreliams, susitikimams su draugais, piešimui, kūrybai.
• Namų mokymo metodo pagalba sutrumpėja bendra mokymosi trukmė, atsiranda laiko suvokti savo asmenybę, lavinti gebėjimus.
• Kadangi mokymosi tempas yra individualus pagal kiekvieną vaiką, galima laiką koreguoti pagal vaiko poreikius, pomėgius ir norus.

Socializacija

Visuomenėje priimta manyti, kad vaikas geriausiai socializuojasi ir adaptuojasi lankant darželį, o vėliau - mokyklą. Vienas iš jų: Shyers‘as iš pasaulietinės savo tyrimo perspektyvos tyrė, kaip namuose mokyti vaikai elgiasi su kitais vaikais. Jis nerado jokių reikšmingų skirtumų tarp šių grupių. Tačiau buvo pastebėta, kad namuose mokomi vaikai žymiai rečiau pasižymi problematišku elgesiu žaisdami mišriose vaikų grupėse, nei tradiciškai mokomi vaikai.

Shyers‘as padarė išvadą, kad hipotezė, jog vystant vaikų socialinius gebėjimus kontaktas su suagusiuoju yra svarbesnis nei kontaktas su kitais vaikais. Kiti tyrimai rodo, jog namuose mokyti vaikai yra daug brandesni nei jų bendraamžiai, mokomi mokykloje. Tyrimai rodo, kad namuose mokomi vaikai nenukenčia dėl socializacijos stygiaus.

Mokymasis nėra vien tik informacijos kaupimas. Jis apima ir tokius procesus kaip suvokimas, aplinkos interpretavimas, patirties įgijimas, naujų dalykų atradimas bei atpažinimas.

Šalys, kuriose priimtinas mokymasis šeimoje:

Taigi, apibendrinant visą pokalbį ir išsakytas mintis, noriu visiems tėvams palinkėti atrasti savo viduje atsakymus ir pabandyti pajausti, ko gi iš tikrųjų reikia jūsų vaikui ir kur geriausiai jam mokytis.

tags: #geriau #buti #savimi #ar #prisitaikyti