Galvoti apie gėlynus ir aplinkos grožį niekada nėra vėlu. Lietuvių sodybos visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Tad jei jau įsigijote sodybą kaime, tai ir jos puošyba neturėtų tapti labai miestietiška.
Sodybos grožis slypi ne tik pastatuose, bet ir aplinkoje, kurioje svarbų vaidmenį vaidina gėlių darželiai. Šiandien panagrinėsime, kaip kurti gėlių darželius kaimo sodybose, įkvėptus tradicinių lietuviškų sodybų dizaino ir etnografinių regionų ypatumų.
Lietuvos etniniai regionai
Senoviniai Daiktai Naujam Gyvenimui
Naujakurių sodybose dažnai griaunami seni pastatai, klėtis, ūkiniai pastatai. Griaunant, žinoma, jie išvalomi - išnešamos šiukšlės, seni daiktai. Tačiau prieš metant lauk ir vežant į sąvartynus, verta pagalvoti, ar negalima jiems suteikti progą naujam gyvenimui.
Daiktus, moteris staiga suprato radusi visą lobyną. Pavyzdžiui, senų pintų krepšių ar didesnių puodelių. Laima stebėjosi, radusi tiek daug senoviškų daiktų, įvairiomis spalvomis. Jos nuomone, aplinką turi puošti šių namų daiktai, rasti užkišti palėpėje - jie taip pat šių namų šeimininkų. Tai pagarba namams.
Pintas krepšys
Laima tiki dvasiomis, tiki, kad jos gyvena senuose namuose. Jų daiktus naudoja grožiui sukurti. Prieš metant į šiukšlių konteinerį nereikalingą daiktą, gerai pagalvokite. Mama juos panaudojo kaip vazonėliuose pasodintų daigelių žymeklius arba gėlių vazonus. Viskam reikia saiko, kuris kartais pamirštamas, kad aplinka netaptų tiesiog margučiu.
Kūrybiškumas Ir Saikas
Norint sukurti grožį, reikia turėti ir menininko gyslelę. Tačiau svarbu, kad aplinka netaptų tiesiog margučiu, sukeldama ne susižavėjimą, o juoką. Pavyzdžiui, gėlės susodintos į batus gali atrodyti gražiai, jei batai yra išraiškingo, gal net senovinio dizaino. Tačiau sodyboje man pasirodė, kad batai išmėtyti bet kur ir bet kokie. Kas nunešiojama, tampa vazonais.
Taip pat reikėtų vengti padangų panaudojimo. Iš tiesų tai visiškai neskoninga. Padangoms šalia gėlių, daržovių, ant kiemo ne vieta. Niekas nepasakytų, kad verta jomis puošti aplinką. Geriau sodinti gėles vienoje vietoje - į stačiakampius, apskritimus ar juostas. Tai atrodys įspūdingai.
Svarbu ne tik sodinti gėles, bet ir pasidomėti jomis, paskaityti aprašymus, kad žinotumėte, kaip jas prižiūrėti ir kokios sąlygos joms tinkamiausios.
Sodybų Formavimosi Etapai
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje. Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas.
Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos.
Tradiciniai Gėlių Darželiai Pagal Etnografinius Regionus
Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas turi savitas tradicijas, susijusias su gėlių darželiais. Aptarsime kiekvieno regiono ypatumus atskirai.
Aukštaitija
Kiekvienoje Aukštaitijos sodyboje buvo gėlių darželis, kuris buvo sodinamas dėl grožio. Pagal darželį buvo sprendžiama ir kokia gaspadinė: jei gėlių darželis prastas, tai ir šeimininkė nedarbšti. Gėlių darželis buvo ypač svarbus mergaitėms. Aukštaitės gėlių darželį paprastai rengdavo prie gyvenamo jo namo, lysvelės dažniausiai būdavo apskritos, jas vadino lovelėmis. Tik Rytų Aukštaitijoje lysveles darė keturkampas ir vadino eželėmis. Lysvelių kraštus apdėdavo akmenukais ir paprastai juos baltindavo. Kartais tvirtindavo velėna, augalais, karklų vytelėmis. Aukštaitėms svarbiausiai buvo ne augalų grožis, o kvapas ir vaistingumas.
- Bijūnai (Paeonia L.): sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų.
- Diemedis (Artemisia abrotanum L.): aromatingas puskrūmis.
- Plunksnalapės rudbekijos (Rudbeckia laciniata L.): dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose.
- Dviragės leukonijos (Matthiola bicornis DC.): žinomos naktinukų pavadinimu buvo sodinamos dėl kvepiančių vakarais žiedų svaigumo.
- Kvapioji razeta (Reseda odorata L.): mylimiausia ir garbingiausia gėlė dėl žiedų kvapo ir ilgo žydėjimo.
Dzūkija
Vos tik vyrai suręsdavo pirkią, tuoj dzūkės šalia jo sodindavo gėlių darželį. Sakydavo, kad jeigu prieš pirkią nėra gėlių darželio, tai reiškia jau niekas tokioje pirkioje ir negyvena. Darželį suskubdavo sodinti dėl gražumo, linksmumo ir pasidžiaugimo. Jis turėjo būti tvarkingas ir apravėtas. Daugeli augalų iš dzūkių darželių buvo vartojami vaistams, o taip pat apeigoms. Dzūkijoje žemės sausos, nederlingos, smėlis, tad dažnai lysvelių visai nekasė - sodino gėles palaidai, o jei kasė tai dažniausiai keturkampes. Didesnę gėlių lysvę vadino ažuogana, mažesnę - ažuoganėles, ažuoganaite. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, raudonų plytų kampais, bežievėmis karklų vytelėmis ar apvelėnuodavo.
- Vaistinės balzamitos (Tanacetum balsamita L.): buvo auginamos dėl kvapnių ir vaistingų lapų.
- Bijūnai (Paeonia L.): sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų ir dėl to, kad taip pat buvo laikomi vaistu.
- Diemedis (Artemisia abrotanum L.): aromatingas puskrūmis, kurį dzūkės augino dėl kvepiančių sidabriškų lapelių.
- Žalioji rūta (Ruta graveolens L.): buvo reikalinga tradicijų apeigoms puoselėti: Pirmajai Komunijai, vestuvėms, laidotuvėms.
- Mėtos (Mentha L.): puošė dažną darželį.
- Pievines pilnavidures kraujažoles (Achillea ptarmica var. multiplex haimerl.): vadino čysčiumi.
- Baltosios driekanos (Bryonia alba L.): tai daugiamečiai, žoliniai, vijokliniai, vaistiniai augalai.
Suvalkija
Darželis buvo ir kiekvienoje suvalkiečio sodyboje. Miestelių gyventojau darželius rengė tarp gyvenamojo namo ir gatvės, kad visi matytų, koks jis yra gražus. Kaimuose, vienkiemiuose darželius rengė į kiemo pusę, kad grožėtis galėtų šeima. Darželių plotas buvo įvairus: vieni jį įrengdavo per visą namo plotą, abipus priengio, kiti - vienoje prieangiopusėje, treti „L“formos: vienoje prieangio pusėje ir iš namo galo.
Suvalkijoje darželių pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, o viduryje - keturkampes arba apvalias. Tarpukariu buvo populiarios rombo ir širdelės pavidalo lysvelės. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, sukasdavo lysveles ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos: Gedimino stulpus, šaulių ženklą. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, augalais, pusplytėmis, velėnomis, karklų lankeliais. Nors buvo šeimininkių, kurios kraštus irgi apsodindavo tik gėlėmis.
Daugiametės gėlės
- Daugiamečiai flioksai (Phlox Paniculata L.): buvo sodinami dėl gražių, ryškių ir gana stipriai kvepiančių žiedų.
- Kartieji kiečiai (Artemisia absinthium L.): vadinami metėlėmis, jei tik neaugo kažkur šalia laukuose, buvo sodinami darželių pakraščiuose ar prie tvoros iš kitos pusės.
- Rūtos (Ruta graveolens L.): buvo labai reikalingos apeigoms ir pagarbiai sodinamos.
- Paprastieji sinavadai (Aquilegia vulgaris L.): dar vadinami katilėliais irgi buvo plačiai auginami.
- Plunksnalapės rudbekijos (Rudbeckia laciniata L.): dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose.
Vienmetės gėlės
- Astros, brangažolės, cinavadai, martelės: štai kaip vadino kininius ratilius (Callistephus chinensi Nees.) ir plačiai augino dėl gražių žiedų.
- Darželines rožūnes (Lavatera trimestris L.): augino ir gėlynų centre, ir prie sienų ir tai buvo labai gražios senoviškos gėlės.
- Darželiniai gludai (Coreopsis tinctoria Nutt.): tai viena iš senoviškiausių gėlių, kurias vadino lineliais.
- Nasturtės (Tropaeoleum L.): buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomaus kvapo ir augo visuose suvalkiečių darželiuose.
Lygiai taip pat kaip ir kituose regionuose, taip ir Suvalkijoje populiarios darželių gėlės buvo dviragės leukonijos, kvapieji pelėžirniai, darželiniai šlamučiai, didieji žioveiniai.
Žemaitija
Žematijoje sakydavo, kad sodyba be darželio kaip putra be druskos. Net elgetos sakydavę; jei nėra darželio, nėra ir gero žmogaus. Jis buvo visų namų garbė, nors jį globojo išskirtinai tik moterys. Ypač gėlių darželį mylėjo margaitės. Jis buvo jų „visas kraitis“. Žemaitės darželį sodindavo į kiemo pusę, kad būtų gražu į jį žiūrėti kasdienos darbus dirbant. Bet jei toji pusė buvo šiaurinė, tai sodindavo ir į priešingą. Darželio plotas paprastai nebūdavo didelis , o planas nebuvo įmantrus.
Pagal tvorelę sukasdavo pailgas lyveles, o viduryje - daugiausiai keturkampes. Tarpukariu darė širdies, rombo, trikampio lysveles, o džiaugdamiesi atgauta Nepriklausomybe, formavo ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos lysveles. Lysvelių kraštus žemaitės tvirtindavo akmenukais, kartais velėna, o kartais ir vytelių lankeliais. Kartais pasitaikydavo ir baltais narcizais apsodintų kraštelių, kas atrodydavo labai gražus, tarsi ištiestos drobės.
Darželiuose dažniausiai žemaitės augindavo žiemines gėles, kad jų nereikėtų iš naujo sėti kas pavasarį. Šios gėlės kartojasi kaip ir iki šiol išvardintuose kituose etnografiniuose regionuose.
Kiti Sodybos Elementai
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti. Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1-1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.
Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai
Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė.
Medinė sodyba
Trumpas įspūdis iš moterų plenero „Rožės ir lelijos“ ir jų darbų parodos-instaliacijos per Šv. Onos atlaidus, vykusius liepos mėnesį Vajasiškio bažnytkaimyje, Zarasų rajone. Vaikystėje atlaidus tapatinau su didele švente. Taip gražiai jos procesijoje banguojančiu žingsniu vienu metu ritmingai sukdavosi į po baldakimu nešamą Švč. Sakramentą ir iškilmingu plačiu mostu berdavo gėlių žiedelius Jam po kojų.
Ir štai vėl tie balti plazdenantys vaikystės prisiminimai sugrįžo Vajasiškyje, mažame Zarasų rajono bažnytkaimyje, per šventosios močiutės Onos atlaidus. Toks šventiškumas ir pakylėta visa atmosfera, visas oras pritvinkęs vidurvasario žydėjimo kvapų! Grožis yra ženklas, kad mes nesame vieni. Grožis - tai mūsų žmonių gyvenimo vieta, joje kasdien gyvename tarsi dieviškame sode, o juk izraelitų šventykla ir buvo pastatyta pagal Edeno sodo modelį.
Po visų iškilmių Vajasiškio bažnyčioje, išėjus iš šventoriaus pro vartus, iškart dėmesį traukė senajame obelų sode išdžiaustyti ant drobės audeklų atspausti moterų kūrybiniai darbai. Juos suruošė Zarasų krašto menininkės, sukvietusios moteris iš įvairių Lietuvos pasviečių, ir ne tik į plenerą „Rožės ir lelijos“.
Visą savaitę mažoje provincijoje prieš šv. „Tik neapleisk gėlių darželio, - sakydavo mamos dukroms, - nes jame tavo širdis.“ Juk iš gėlių darželio reginys, perėjęs per širdį, pražysdavo audinių raštuose, siuviniuose ar karpiniuose. Tad ir plenero programa buvo sudaryta siekiant patyrinėti gėlių žiedus ne tik kaip gamtos formas ir spalvų derinius, bet ir kaip simbolius bei metaforas.
Kaip gėlės žiedas vaizduojamas fotografijoje ir dailės kūrinyje piešiant, tapant, audžiant? Kokiais pavidalais gėlės motyvas aptinkamas dainose, liaudies kūryboje? Ką reiškia moteriai augti, išsiskleisti ir žydėti? Ko reikia, kad kiekviena moteris galėtų atskleisti savo unikalų kūrybinį potencialą? Tik per moteris ateina į pasaulį žmogus ir tampa žmogumi, nes jos yra dvasinio grožio kūrėjos, sugebančios grožį išreikšti savitai, moteriškai, jos yra skaistumo ir doros kūrėjos.
Ir pabaigti norėčiau išdžiaustytų skalbinių motyvu, kaip filmo kadrais, kuriuose atsispaudusi vaikystė per išbraidytą obelų sodą su atlaidų procesijoje žiedais nubarstytu takeliu sugrįžta į mano širdį ir pražysta močiučių darželio žiedais.
Rugpjūčio 15 d. Rumšiškių liaudies buities etnografiniame muziejuje - Žolinė. Saulė kaitina kaip pašėlusi. Aplink etnografines sodybas kad ir ištroškę, bet atkakliai plieskia augalai, kurių pilni etnografiniai darželiai. Netrūksta nei spalvų, nei kvapų.