Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau diskutuojama apie vaikų apsaugą ir socialinės rizikos šeimas. Daugėja žmonių, kurie svarsto apie gyvenimą kaime, tačiau ne visi žino, kaip priimti ir integruoti naujas šeimas į kaimo bendruomenę. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie iššūkiai kyla socialinės rizikos šeimoms ir kaip bendruomenė gali prisidėti prie jų integracijos.
Socialinės rizikos šeimos Lietuvoje
Statistiniai duomenys rodo, kad socialinės rizikos šeimų pozityvus funkcionavimas yra pažeistas, netenkinami šeimos narių poreikiai tinkamai gyventi ir pritapti visuomenėje. 2010 m. duomenimis, kaimuose iš viso socialinės rizikos šeimų buvo 35 procentais daugiau negu miestuose. Šios šeimos neretai susiduria su įvairiomis problemomis:
- Materialiniai sunkumai
- Gyvenamojo būsto neturėjimas
- Probleminis vaikų elgesys
- Tėvų socialinių įgūdžių stoka
- Vaikų nepriežiūra
Šioms šeimoms reikalinga pagalba, kurią teikia socialiniai darbuotojai, dirbantys įvairiose socialinėse institucijose. Lietuvoje socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis suaktyvėjo nuo 2007 m. priėmus Socialinių paslaugų įstatymą.
Socialinės gyvenimo sąlygos, ekonominis sunkmetis, nedarbas sudaro sąlygas socialinės rizikos didėjimui. Globalizacijos sąlygomis įtampos ir negatyvūs reiškiniai valstybės viduje sudaro prielaidas socialinės atskirties didėjimui.
Bendruomenės vaidmuo integruojant šeimas
Siekiant užtikrinti socialinės rizikos šeimų mažėjimą, neužtenka aktyvinti visuomenės, teritorinių bendruomenių ir valstybės bendradarbiavimą. Šios pastangos pirmiausia turi būti grindžiamos gilesniu, išsamesniu reguliuojamo reiškinio sociologiniu išmanymu: reiškinio išskleidimu, jo apimtimi, determinacijos, sklaidos pasekmėmis ir realiomis jo valdymo galimybėmis bei jų plėtimu.
Svarbu, kad kiekvienas iš mūsų pastebėtume pavojaus signalus šeimose, informuotume apie tai skambinant pagalbos telefonu 112 ir priimtume tokias šeimas kaip lygiavertes. Tai turi tapti mūsų savaime suprantama pareiga. Tikėtina, kad įgyvendinus visa tai, kiekvienas išgelbėsime bent po vieną greta mūsų esantį vaiką.
Kaip bendruomenė gali prisidėti?
- Kurti žmogišką santykį su tais, kuriems norime padėti, užuot matę juos tik kaip statistiką.
- Pastebėti pavojaus signalus šeimose ir informuoti apie tai.
- Priimti tokias šeimas kaip lygiavertes bendruomenės nares.
- Aktyviau įsitraukti į bendruomenės veiklą.
Tyrimai rodo, kad socialinės rizikos šeimos ir bendruomenė socialinę pagalbą supranta skirtingai: socialinės rizikos šeimos joms teikiamą socialinę pagalbą supranta vienareikšmiškai kaip materialinę paramą, o bendruomenė stengiasi atsiriboti nuo problematiškų šeimų, jas ignoruoja ir nusisuka nuo jų.
SOS vaikų kaimai: šeimos modelis
Jau du dešimtmečius „SOS vaikų kaime“ Lietuvoje vaikai gyvena šeimose su SOS mamomis, broliais ir seserimis. Prieš metus pradėta ieškoti ir profesionalių globėjų, kurie sutiktų į savo šeimą priimti naują narį, juos ruošiame, konsultuojame ir nuolat stebime. Tokių šeimų, už našlaičio ar tėvų globos netekusio vaiko priežiūrą gaunančių atlygį, Lietuvoje šiandien turime jau 11.
Vienas svarbiausių uždavinių globojant vaikus SOS vaikų kaime - po vienu stogu suburti biologinius brolius ir seseris. Šiandien SOS vaikų kaimas globoja 100 vaikų: našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams suteikia SOS mamą, jaukius namus ir rūpestingą šeimą, padeda pasirengti savarankiškam gyvenimui SOS jaunimo namuose, kur mokoma tvarkytis buityje, planuoti pajamas ir išlaidas, konsultuojama profesijos pasirinkimo klausimais ir t.t.
Kaip ir gyvenime, taip ir SOS vaikų kaime kiekviena šeima kuria savo namus, su savo atskira tvarka ir ritmu. Po šių namų stogu vaikai jaučiasi saugūs ir reikalingi.
Šeimos vertybės ir bendras tikslas
Šeimos vertybės sudaro pagrindinę mūsų Sąžinės dalį. Sąžinė yra mūsų „Vidinis Teisėjas“ kuris vertina tiek mūsų pačių, tiek kitų žmonių elgesį. Jei šeimos vertybės yra doros, krikščioniškos, tai mes ir elgiamės vienas su kitu atitinkamai. Jei mūsų Sąžinėje yra netinkamos šeimos vertybės, tai ir elgiamės atitinkamai: esame ciniški, šalti, neempatiški, „kandame“, agresyviai įrodinėjame savo teisybę, kontroliuojame kitus ir t.t.
Šeimos Vizija yra šeimos narių ateities šeimos būsenos aprašymas, atsakant į klausimus: Kas joje gyvena?, Kokia atmosfera Svajonių Šeimoje?, Kaip vyksta gyvenimas šeimoje?, Kokios tradicijos yra mūsų Svajonių Šeimoje?, Kas jas puoselėja ir kaip?, Kokios šeimos vertybės gyvena mūsų Svajonių šeimoje?, Kaip jūs vienas kitam padedate? Kokios mėgstamiausios jūsų vietos?
Bendras Šeimos Tikslas turi būti „amžinas“ ir tęstis nuo santuokos pradžios iki gyvenimo pabaigos. Kol tikslas nėra pasiektas, sutuoktiniai laikosi kartu. Tačiau tai žemiški tikslai, kuriuos pasiekus netenkama Bendro Šeimos Tikslo.
Ar Jūs esate komanda ir gyvenate petys petin, dirbate ranka, rankon, esate atsisukę veidu vienas į kitą? Ar esate išsprendę tipinius konfliktus dėl pinigų, sekso, vaikų, laiko, skiriamo darbui - šeimai, namų priežiūros? O gal dar tebekonfliktuojate ir jau nebeliko bendrumo? Jei taip, tai greičiausiai Jūs esate „užstrigę“ šioje situacijoje.
Toks užstrigimas rodo tik vieną - Jūs su sutuoktiniu neturite bendrų vertybių, bendro šeimos tikslo ir jo nesiekiate. Neturėdami bendro šeimos tikslo, nesiekiate išspręsti tipinių konfliktų ir pašalinti tarpusavio pagarbą mažinančius šaltinius. Nepašalinę tarpusavio pagarbą mažinančių šaltinių, silpninate tarpusavio emocinę trauką ir/ar stiprinate emocinį vienas kito atstūmimą.
Prieš vestuves abu kalbėjotės apie tai, ko norėtumėte: gyventi name, bute, mieste, kaime, kiek turėti vaikų. Jei žmogus nesupranta, kam reikalinga šeima, tai vargu ar jis dės pastangas, kad išsaugoti šeimą, realizuojant jos misiją. O nedėdamas pastangų ir palikdamas sutuoktinių santykius savieigai, kaltins kitą dėl to, kad jo/jos santykiai yra prasti. Pretenzijos, kaltinimai ir įžeidimai naikina tarpusavio Pagarbą.
Šeimos naris, gyvenantis kaime, pasidalino mintimis apie gyvenimą kaime: "Gyvenimas kaime - vieni pliusai. Niekada nebūna taip, kad neturi ką veikt, tokio net klausimo nebūna. Taip pat erdvės, laisvės pojūtis. Atrodo, laisvės daugiau, bet jei nori išvažiuoti, turi susirasti, kas prižiūrės ūkį. Vaikams daug erdvės, nuolat būna su gyvūnais, gryname ore, daug fizinės veiklos, auga stiprūs."
Kitas šeimos narys pasidalino mintimis apie tai, ar reikia gyvūnų norint gyventi kaime: "Iš tikrųjų tai kaimas kaimui nelygu. Nebūtina iš miesto pabėgus apsikrauti gyvūnais ir save prisirišti. Galima gėles auginti, aplinką išsipuoselėti ir mėgautis. Aišku ir žolę pjaut reikia, ir augalas dėmesio reikalauja, bet mažiau, nei gyvūnas. Kitiems užtenka ir trumpalaikio pabuvimo kaime, juk kiek žmonių - tiek nuomonių."
Žmonės vis labiau domisi lietuviškos pirties teikiama nauda. Tikra lietuviška pirtis yra pirtininkas, vantos ir nedidelė temperatūra, bet daug drėgmės. Dar labiau tuo domėdamasis supratau, kad pirtis yra visas ritualas. Mes dabar einame į Gabijos, senovės ugnies deivės, pirtį. Ankstesniais laikais sakydavo, kad pirtis yra mažoji mirtis. Mes nueiname į pirtį, per ugnį save išsikaitiname, viską išdeginame ir tą eterinį lauką, o per vandenį gimstame, pareiname. Senovėje pirtį statydavo pačiame tolimiausioje sodybos vietoje, kur visiškai ramu, reikia prieiti, per miškus, laukus.
Svečiai atvykę į kaimo sodybą kartais net 3 dienas neišeina iš namelio. Jie, matyt, tiek pervargę nuo to triukšmo. Čia kaimas, nieko aplink nėra, čia niekam tu neįdomus ir tai būna neįprasta sodybos lankytojams. Taip galima labai puikiai pajusti gamtą: pradeda temti, jauti, kad temsta, nes nėra televizoriaus, nėra kažkur dėmesį nukreipti. Nori ar nenori, imi daugiau gamtos ritmu gyventi.
Tamulynų šeimos grįžimą į kaimą lėmė kelios priežastys. Manau, viskas prasidėjo nuo vaikų atsiradimo, antra priežastis - mama iškeliavo anapilin ir, galiausiai, kovidas buvo paskata išbandyti kitą gyvenimo būdą.
Šeima, nusprendusi gyventi kaime, turi planų prikelti močiutės sodybą antram gyvenimui. Nors sklypas nedidelis - 33 arai, šeima ne tik turi planų, bet ir jau ėmėsi kurti ten savo ūkį, taip pat žada išnaudoti sklypą patogioms zonoms, apsodinti vaismedžiais, skirti vietos daržui, poilsio zonai.
Ši šeima nusprendė pabandyti įkurti jaunojo ūkininko ūkį. Tad jų produktai bus medus ir liofilizuoti grybai. Pavyko pasinaudoti ES parama jaunojo ūkininko ūkio kūrimui. Įsipareigojimas yra ūkį išlaikyti mažiausiai penkerius metus.
Šeima nori, kad vaikai turėtų purviną, bet laimingą vaikystę. Jis pats noriai įsitraukia į šeimos veiklas, turi žaislinę žoliapjovę ir karutį, tad ima pavyzdį iš jų. Auginame vištas, antis, turime šunų, kačių, vyro tėvai augina avis, tad visi gyvūnai jam yra labai artimi. Pati augau kaime, tad ta murzina vaikystė, kai vakare reikia maudytis, nes visada esi nešvarus po lauko žaidimų, man yra labai priimtina, kad visos balos išmaišytos - taip pat.
Šeima nori susikurti darbo vietą, kad galėtų būti pati sau šeimininkė, kurti turinį ir toliau dalintis to lėto gyvenimo akimirkomis. Ir jei tik mano kuriamas turinys įkvepia, jaučiu pilnatvę ir dėkingumą, kad viską darau teisingai, - sako Ž. Kasnauskienė. - Noriu visiems palinkėti nepabijoti būti nemadingais, priimti tokius sprendimus, kurie jus daro laimingus, o ne tai, ko iš jūsų tikisi visuomenė. Kurkit, gyvenkit, o ne tik egzistuokit. Jei tik yra galimybių - nebijokit jomis pasinaudoti. Kartais išėjimas iš komforto zonos mus paskatina augti.
Pagrindiniai sunkumai, kuriuos įvardijo socialinės rizikos šeimos:
| Problema | Aprašymas |
|---|---|
| Materialiniai sunkumai | Nepakankamos pajamos, skurdas |
| Gyvenamojo būsto neturėjimas | Neturi nuosavo būsto, gyvena blogomis sąlygomis |
| Probleminis vaikų elgesys | Elgesio problemos, mokymosi sunkumai |
| Tėvų socialinių įgūdžių stoka | Nemoka tinkamai prižiūrėti vaikų, tvarkyti buities |
| Vaikų nepriežiūra | Vaikai paliekami be priežiūros, nesirūpinama jų poreikiais |