Šiandien mūriniai namai yra natūrali mūsų aplinkos dalis. Pasirinkus mūrą statyboms, galima įgyvendinti nestandartinius projektus ir netikėčiausius dizaino sumanymus. Mūrui galima taikyti ir ekologiškas medžiagas. Gera žinia ta, kad mūrinių namų apdailai tinka daug kas: fasadinės plytos, dekoratyvinis tinkas, medinės dailylentės, pakabinamoji apdaila ir kt.
Atrodytų, mūras yra stabili nekintama vertybė. Bet ar taip buvo visada? Kai dauguma šalių jau buvo įvaldžiusios mūrinės statybos techniką, Lietuva šioje srityje tik žengė pirmuosius žingsnius. Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje plytų gamyba prasidėjo ne anksčiau kaip XIII a., laikomas krašto pagoniškumas ir atsiribojimas nuo krikščionybės, skatinusios mūrinių šventovių statybą ir medžiagų inovacijas.
Mūro Istorija Lietuvoje
Vis dėlto, mūras ilgainiui pradėtas naudoti gynybos tikslais. Iki šiol mokslininkai nesutaria, kada tiksliai mūsų šalyje atsirado pirmieji mūro statiniai, o pagrįsti teiginiui, kad juos paliko Mindaugas, stinga duomenų. Užtat patikimai datuojamos seniausia Gedimino laikų Senųjų Trakų, taip pat Krėvos ir Vilniaus pilys. 1253 m. minima Ordino Klaipėdoje pastatydinta pilis, o 1361 m. - Kauno pilis.
Vėliau pradėjo dygti ir mūrinės bažnyčios, kai, norėdamas pradėti mūrinės statybos epochą, Gediminas pasikvietė mūrininkų iš užsienio, žadėdamas krikštytis ir siūlydamas įvairių lengvatų. Jo laikais Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje pakloti seniausių mūrinių pastatų pamatai (pagal pamatus rėmusių medinių polių metines rieves datuojami 1327 m.). O valdžioje esant Vytautui įvyko didžiulis „civilizacinis šuolis“.
Lietuvių gentims mūras ir plytos nebuvo gerai žinomos - tą įrodo ir Kernavėje rasta iš gabaliukų suklijuota vienintelė plyta, datuojama XIII a. pab.-XIV a. pradžioje. Ji, kaip manoma, buvo naudota ne pagal paskirtį, o stulpui paremti. Tą patvirtina ir garsus mūro tyrėjas, architektas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytautas Levandauskas, už knygą „Lietuvos mūro istorija“ 2016 m. pelnęs Lietuvos mokslo premiją.
Pirmieji mūriniai miestiečių pastatai didžiuosiuose miestuose pasirodė tik XV a. pab.-XVI a. pr. Tikėtasi, kad tokie namai, ypač dengti čerpių stogu, bus atsparesni ugniai.
Moliniai pastatai Lietuvoje iš pradžių paplito dvaruose, o kaimuose ėmė rodytis tik nuo XIX a. pabaigos. Baigiantis tarpukariui, mūrinių statinių skaičius nesiekė ne 10 %. Molis, kurio statyba suaktyvėjo tarpukariu, dažniausiai nurodomas kaip tarpinė medžiaga, pereinant nuo medžio prie mūro statybos, tačiau molio (o ne mūro) statybą daugiau lėmė ekonominiai veiksniai.
Karkasinė statyba Klaipėdoje plito nuo XIV a., o Rytų Lietuvoje - tik XX a., tad prie mūro buvo aktyviau pereinama tose vietovėse, kurias galėjo paveikti išsivysčiusios gretimos šalys.
Šiuolaikinės Mūro Medžiagos
Mūro sienas galima statyti iš įvairių blokų, mūryti iš granito, klinties akmenų ar iš įvairiausių plytų ir akytojo betono, keramzitbetonio, betono blokelių. Mūrinių namų grupei galima priskirti ir namus, pastatytus pagal statybos iš surenkamųjų elementų technologiją - iš akytojo betono ar betono pagaminti vieno aukšto elementai montuojami statybos vietose.
Kyla klausimas, kas geriau mūrui - plytos ar blokeliai? Faktai rodo, kad norint tinkamai užpildyti ir vertikalius, ir horizontalius tarpus tarp plytų prireiks daugiau skiedinio, statant plytinį namą prireiks daugiau tikslumo, o darbo ir laiko sąnaudos bus didesnės. Mūrijant, pavyzdžiui, akytąsias plytas, į jų ertmes patenka skiedinio - tuomet sienos būna šaltesnės.
Tačiau plytos išsiskiria itin geru atsparumu cheminiam ir atmosferos poveikiui, gniuždymui, tai patvari, tvirta medžiaga, dažnai naudojama vidinėms namo sienoms ar išorinei sienų apdailai.
Ieškantiesiems ištobulintų šiuolaikinių medžiagų verta rinktis iš blokelių gausos - keraminių, silikatinių, keramzito, akytojo betono (dar vadinamo dujų silikatu). Kiekvienas jų išsiskiria skirtingomis atsparumo drėgmei, šalčiui savybėmis, nevienodu laidumu šilumai.
Keraminės Plytos ir Blokai
Keraminių plytų mūras yra viena seniausiai naudojamų statybinių medžiagų. Iš pradžių naudotos sudžiūvusio (nedegto) molio plytos, vėliau tobulėjant technologijai vis plačiau pradėtos naudoti degtos (paveiktos aukšta temperatūra) plytos. Tokios plytos pasižymi dideliu gniuždomuoju stipriu. Nors bėgant amžiams plytų gamybos procesai modernėja, tačiau pagrindiniai principai išlieka tie patys.
Keraminiai blokai pasižymi dideliu, iki 15 MPa, gniuždomuoju stipriu ir sąlyginai nedideliu svoriu. O dėl pertvarėlių išdėstymo kampo ir jų pastorintų sienelių, lietuviški keraminiai blokai pasižymi labai aukštomis varžtų ištraukimo jėgomis (KS20+D2 blokai).
Gamybos procesas: Keraminės plytos pagrindas - molis. Drėkinamas vandeniu jis tampa plastiškas, kas leidžia jam suteikti norimą formą, o kietėja džiūdamas. Norint gaminiui suteikti pastovią formą ir jį sutvirtinti, jis degamas aukštoje temperatūroje.
Ekologiškumas: Gamybos procese galima apsieiti tik su natūraliomis medžiagomis, tokiomis kaip molis, vanduo, smėlis, taip pat degimo procese galima panaudoti biokurą (medieną). Keramikos gaminius galima perdirbti ar panaudoti iš naujo - senos plytos gali būti naudojamos pastatų, kitų konstrukcijų mūrijimui, o plytų skalda turi daugybę naudingų panaudojimo būdų.
Šiluminės savybės: Keraminiai blokai pasižymi porėta struktūra, todėl yra geras šilumos izoliatorius. 25 cm storio keraminių blokų „Simpras Kerapor“ sienos varža gali pasiekti net R = 1,40 (m2K/W). Reikia nepamiršti ir kitų naudingų medžiagos savybių - keraminių elementų sienos yra inertiškos, todėl gerai akumuliuoja šilumą, lėtai ją atiduoda ir patalpose išlaiko pastovią temperatūrą.
Silikatinės Plytos ir Blokai
Silikatinės plytos lietuviams taip pat gerai pažįstama medžiaga, daug kur pakeitusi keramines plytas. Silikato blokai turi panašias savybes kaip plytos, tačiau dirbant suteikia papildomo patogumo. Nereikėtų jų painioti su dujų silikato blokais (kitaip dar vadinamais akytojo betono blokais) - nors ir sudėtinės dalys, ir procesas panašūs, tačiau rezultatas yra du skirtingų savybių produktai. Silikatiniai blokai pasižymi dideliu gniuždomuoju stipriu (15-25 MPa). Silikatiniai blokai yra patikima ir ilgaamžė medžiaga.
Gamybos procesas: Silikatinių blokų ir plytų gamybai naudojamas kvarcinis smėlis, kalkės bei vanduo. Šios sudėtinės dalys sumaišomos ir formuojamos preso pagalba, suteikiant blokams norimą formą. Blokai, priklausomai nuo rūšies, gali turėti keletą vertikalių kiaurymių. Supresuoti blokai, nors ir turi reikiamą formą, tačiau vis dar yra gana trapūs.
Ekologiškumas: Kaip galite matyti iš naudojamų medžiagų, jos visos yra natūralios. Blokui pagaminti nereikia tokios aukštos temperatūros, kaip keraminiams gaminiams, todėl sunaudojama mažiau energijos.
Šiluminės savybės: 25 centimetrų sienos iš silikatinių blokų „Simpras Siliblokas“ varža R yra 0,43 (m2K/W). Tai lemia, kad tokius blokus reikės šiltinti didesniu apšiltinimo sluoksniu nei keramines plytas ar akytojo betono blokus.
Akytojo Betono Blokai
Šie blokai, nors ir nėra taip seniai naudojama statybinė medžiaga kaip dvi jau minėtos rūšys, netruko tapti vienu iš populiariausių pasirinkimų planuojant namo statybas. Blokai pasižymi palyginti nedideliu svoriu, su jais lengva dirbti statybos aikštelėje (jie gali būti pjaustomi ir frezuojami rankiniu būdu), nesudėtingai atliekami armavimo darbai.
Gamybos procesas: Šių blokų gamyboje visos naudojamos medžiagos yra natūralios - cementas, kalkės, kvarcinis smėlis, vanduo, gipsas, taip pat aliuminio pasta. Iš naudojamų medžiagų sumaišytas mišinys supilamas į formas, kur vykstant reakcijoms blokai yra išpučiami - sumažėja medžiagos tankis, tačiau dėl atsiradusių oro burbuliukų pagerėja šiluminės savybės.
Šiluminės savybės: Dėka gamybos technologijos, šie blokai yra bene pats „šilčiausias“ pasirinkimas: 20 arba 24 centimetrų akytojo betono blokų „Simpras Airstone“ varža R yra 2.1 (m2K/W).
Kiekvienas, statydamasis naujus namus, galvoja kaip juos pastatyti kuo šiltesnius, gražesnius ir pigesnius. Tačiau prie šių esminių klausimų reikėtų pridėti ir dar vieną - ar mano namas pastatytas atsakingai? Laikai, kai vartojome išteklius nesigilindami į poveikį aplinkai turi baigtis ir šiame amžiuje ekologija tampa vis labiau akcentuojamu kriterijumi.
Nemažai žmonių planuodami namo statybas pirmiausia pagalvoja apie mūrinius namus. Ir ne veltui - mūrinis namas yra tvirtas, ilgaamžis, jis pasižymi geromis izoliacinėmis garso savybėmis. Mūrinėms konstrukcijoms nebaisūs graužikai, pelėsis, medienos parazitai. Prie mūrinio pastato sienų galima tvirtinti visų tipų fasadų sistemas ir įvairius papildomus elementus.
Perkant statybines medžiagas svarbu įvertinti ne tik jų kainą, tačiau ir ilgaamžiškumą. Tai svarbu, nes į namo kainą reikėtų žiūrėti ne tik kaip į pateiktą statybos sąmatą, tačiau kaip į visumą - po kiek laiko taisomas ar keičiamas elementas reiškia papildomas išlaidas, nervus, ir sugaištą laiką.
Pagrindinės mūro medžiagų savybės:
| Medžiaga | Gniuždomasis stipris (MPa) | Šiluminė varža R (m2K/W) (25 cm sienai) | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|---|---|
| Keraminės plytos | Iki 15 | 1.40 (Simpras Kerapor) | Geras šilumos izoliatorius, inertiškos, gerai akumuliuoja šilumą | |
| Silikatiniai blokai | 15-25 | 0.43 (Simpras Siliblokas) | Patikima ir ilgaamžė medžiaga | Reikia didesnio apšiltinimo sluoksnio |
| Akytojo betono blokai | 2.1 (Simpras Airstone) (20-24 cm) | Lengvas, lengva dirbti, geras šilumos izoliatorius |
Kamino Įrengimas Mūriniame Name
Kamino reikšmė ypatingai išryškėja šildymo sezono metu - gerai įrengtas ir prižiūrimas jis tikrai netaps papildomu trukdžiu. Be abejonės, geriausias kaminas yra tas, apie kurį naudojantis reikia galvoti mažiausiai.
Kamino tipai:
- Mūriniai kaminai: Populiariausi Lietuvoje, tačiau dažnai be plieninių įdėklų. Pigiausi kaminai - sumūryti iš plytų ar blokelių.
- Keramikiniai kaminai: Moduliniai, surenkami iš atskirų segmentų su keramikiniu įdėklu. Lengviau valomi, atsparūs rūgštims, aukštai temperatūrai ir kondensatams.
- Pristatomi kaminai: Pasirenkami, kai nusprendžiama įsirengti papildomą židinį ar krosnelę jau pastatytame name. Lengvai ir greitai montuojami prie bet kokios sienos.
- Dvisieniai dūmtraukiai: Dažniausiai montuojami tada, kai nėra mūrinio dūmtraukio ar į esamą mūrinį dūmtraukį nėra galimybės įmontuoti pasirinktam šildymo įrenginiui reikiamo skersmens įdėklo.
- Kamino įdėklai: Būtina montuoti į senos statybos mūrinius kaminus. Pagerina trauką, mažina suodžių susidarymą.
Ant dūmtraukių ir jo dalių turi būti nurodyti standartai, temperatūros klasė, slėgio klasė, atsparumas kondensatui, atsparumas korozijai. Patikrinti, ar nerūdijančio plieno įdėklai ir dūmtraukiai yra su patvirtintais informaciniais lipdukais, kuriuose turi būti nurodyta metalo sudėtis, eksploatavimo sąlygos.
Prasta traukai susidaryti gali būti daug priežasčių. Be abejo, lemia ir įrengimas - kaminas turi būti sandarus, jo aukštis turi atitikti šildymo prietaiso techninius reikalavimus. Skersmuo turi būti ne mažesnis už šildymo prietaiso atvamzdžio skersmenį, kaminas turi būti išvalytas nuo suodžių.
Esant prastai traukai, reikėtų paaukštinti kaminą, įstatyti įdėklą, užtikrinti pakankamą šviežio oro padavimą į katilinę ar patapą, kur yra dūmtraukis, virš kamino sumontuoti „T“ arba „H“ tipo stogelius.
Kaminas, kaip ir bet kuris įrenginys, reikalauja nuolatinės priežiūros ir valymo. Kaminus reikia valyti 2 kartus per metus - prieš ir po šildymo sezono. Valyti kaminą reikia bent kartą per sezoną arba kai ant jo sienelių susikaupia daugiau kaip 2 mm sluoksnis suodžių. Kaminų valymą paprasta atlikti ir be specialistų pagalbos, svarbu parinkti tinkamus valymo šepečius. Kaminai su nerūdijančio plieno įdėklais gali būti valomi tik su plastikiniais arba nerūdijančio plieno šepečiais.