Lietuvos nepriklausomybė, iškovota 1990 metais, yra didžiulis pasiekimas, už kurį kovojo daugybė kartų. Šiandien, žvelgiant į sudėtingą geopolitinę situaciją, nepriklausomybės vertė tampa dar akivaizdesnė. Straipsnyje nagrinėjama, ką reiškia būti nepriklausoma valstybe, kokie iššūkiai kyla ir kaip svarbu išsaugoti tautinę tapatybę.
Šiandien, kovo 15 dieną, prasideda rinkimų farsas Rusijoje. Kalbant tiksliau, tas diktatoriaus perrinkimo spektaklis vyksta jau beveik mėnuo, nes pradžioje balsuoti buvo priversti kariai fronte, o vėliau - okupuotų Ukrainos teritorijų žmonės. Okupuotose teritorijoje balsavimas prievartinis, - balsuoti privalai nori nenori. Kovo 2 dieną iki Europos parlamento rinkimų buvo likę 100 dienų. Lietuvos prezidento rinkimai vyks mėnesiu anksčiau. Eilinio rinkėjo sąmonėje šie politiniai renginiai sukimba menkai. Vis dėlto vertinant iš esmės, jie sprendžia tą patį klausimą - ar ir kiek Lietuva yra Europa. Nesijaudinkite, neabejoju tuo, kad geografiškai viskas aišku.
Praėjusį savaitgalį praleidau Helsinkyje. Lankiausi išskirtinai įdomaus formato renginyje, kur 50 politikų iš įvairių Europos parlamentų - nuo Kosovo, Ukrainos iki Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos - padedant ekspertams mokėsi mąstyti, kaip galėtų dirbti ateinančiame augančio neapibrėžtumo ir dirbtinio intelekto pasaulyje. Temos buvo įvairiausios.
Akivaizdu, kad Rusijos invazija į Ukrainą galutinai išjudino geopolitines plokštes, ir naujų sąjungininkų paieškos tapo didžiojo pasaulinio žaidimo dalimi. Šiandien, spalio 6 dieną Europos Sąjungos valstybių narių vadovai susitinka Granadoje. Esminis dėmesys, tikėtina, bus nukreiptas į Sąjungos plėtrą, kitaip sakant, naujų narių priėmimo sąlygas. Kad ir kaip žiūrėtum, tai reiškia rimtas Sąjungos sąrangos reformas.
Tautinės tapatybės išsaugojimas
Savo laiku akad. Romualdas Grigas vienoje viešoje jo paskaitoje kalbėjo: „Teko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje, skirtoje tautų tautinės tapatybės klausimams ir vienas iš pranešėjų savo pranešime akcentavo: „Buvau Azijoje, buvau Afrikoje, puikiai pažįstu Europą, bet čia, Lietuvoje visai kitas mentalitetas. Sovietmečiu ugdytas tarybinis žmogus - lietuviakalbis ir rusakalbis, vadinamasis internacionalistas nesidomėjo tokiais dalykais, buvo stengiamasi, kad jam jau nerūpėtų nei tautos, nei tėvynės, nei gimtinės vertybės. Buvo sakoma, kad to žmogaus namai - visa Sovietų Sąjunga.
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę visuomenė tikėjosi savo tautinės valstybės atkūrimo ir tai turėjo įtvirtinti tautinę tapatybę. Baltijos šalims tuo laiku - pastarasis sprendimas, tai būtų grįžimas į komunistinės Rusijos glėbį. Jeigu didžiosioms valstybėms laikytis ir didžiuotis savo tautine tapatybe - negrėsė jokiomis nuobaudomis, tai Rytų ir Centrinės Europos šalims, kurios tuo metu išgyveno nacionalinio išsivadavimo proveržį ir buvo sukaupusios grėsmingą nacionalumo ir nacionalizmo užtaisą, tai buvo didelis trūkumas. Lietuvių tauta, daugeliui Europos šalių, dar atrodė, kad yra žymiai pranašesnė už jas, nes ji išsaugojo savo senąją indoeuropiečių kalbų grupės stipriausią šaką, Lietuvoje dar buvo gyvi senieji, šimtmečius formuoti tautiniai papročiai, turtingiausia ir žmogiškiausia jos mitologija, kelių šimtų metų valstybingumo istorija, t.y. tie dalykai, kurie dar išlaikė ne tik bendruomeniškumą, lietuvio peties artumą, kitam lietuviui, kai ES pasirinkusi savo kelią - tapti globalizmo europiniu regionu, siekė visų pirma sąmoningą bendruomenę tautą suskaldyti, o vėliau ir sunaikinti; virš jos iškelti vienišą individą, kurį labai lengva valdyti, pirmiausiai paperkant, o vėliau ekonominiu, o dar vėliau ir vergvaldžio rimbu.
Politinis to meto Lietuvos elitas pasirinko pragmatiškąjį kelią - atsižadėjęs tautinio tapatumo atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO. Tautinio tapatumo svarbos ir jo įtvirtinimo procese svarbiausias vaidmuo tenka šalies kultūriniam akademiniam elitui, koreguojant nuostatas su politiniu elitu ir jį įtikinant, kaip yra tai svarbu valstybei. Iš to, kas pasakyta, manau pagrįstai galima daryti išvadą, kad atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje savo politinę ir ekonominę galią išsaugojo komunistinė nomenklatūra ir jų atžalos komjaunuoliai, pasivadinę liberalais, kurie sovietmečiu buvo sukaupę didžiulį lietuvių tautos denacionalizavimo patyrimą, kovodami „su buržuaziniais nacionalistais“, ir įgiję naujo žmogaus „Homo sovieticus“ kūrimo metodiką, kurią taiko ir politikoje, ir moksle, ir ypač švietimo sistemoje iki šiol.
Ačiū Dievui Lietuvoje jau matosi prošvaistės, kad ateina ir pradeda kurti dabartinės Lietuvos ateitį lietuviškas pažangus jaunimas. Paguodžia dar ir tai, kad ateinančiuose Seimo rinkimuose ketina dalyvauti ir Lietuvos tautininkų sąjunga bei filosofas, rašytojas, dramaturgas Arvydas Juozaitis, pasirengę kurti lietuvišką Lietuvą Lietuvoje.
Nepriklausomybė gimusių akimis
Prisimindami 1990 metų kovo 11-osios reikšmę ir įvykius Lietuvos istorijai, „Vikonda grupei“ priklausančių įmonių darbuotojai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, t. y. „EWA LT“ buhalterė Greta Tumėnienė nepriklausomoje Lietuvoje gimė prieš dvidešimt devynerius metus. Žinoma, taip pat yra tekę girdėti ne vieną pasakojimą iš vyresnių žmonių apie gyvenimą iki nepriklausomybės. Labiausiai įsimintini pasakojimai buvo apie nusidriekusias ilgas eiles prie parduotuvės, kad tik gautum dešros ar kokio kito nekasdienio maisto. Kad žmonės negalėjo nusipirkti džinsų, nes jie buvo labai brangūs. Arba kad baldus ir indus pirkdavo pagal talonus. Visada klausydama džiaugdavausi, kad to nepatyriau.
Kad ir kokia vaikystė buvo graži ir gera, vis tiek visada rasdavau prie ko prikibti, kad galėtų būti geriau. Net, sakyčiau, jaunesni žmonės, kurių vaikystė buvo jau nepriklausomoje Lietuvoje, geriau supranta laisvę. Iš jauno žmogaus nesu išgirdusi, kad „prie ruso“ buvo geriau. Labai dažnai tenka tai girdėti iš vyresnių žmonių. Neseniai žiūrėjau vieno keliautojo laidas, kuris keliavo po Šiaurės Korėją. Ten vis dar galioja tvarka, kai darbas žmogui suteikiamas pagal paskyrimą. Neįsivaizduoju savęs tokioje santvarkoje.
Nors ir nedžiuginanti, tačiau realybė yra tokia, kad per nepriklausomybę labai daug lietuvių emigravo. Tačiau man užsienis - tik atostogoms. Niekada nebuvo kilę minčių emigruoti. Kodėl? Nes man smagu, kad mano artimieji visada šalia, kad galime su jais dažniau susitikti. Kad galiu kalbėti savo gimtąja kalba, kurią vertinu ir myliu. Kovo 11-oji man dar kartą primena mus, lietuvius, kuomet džiaugėmės, kad mūsų nepriklausomybę palaiko kitos pasaulio šalys. Be jų palaikymo vargu ar būtume buvę pajėgūs iškovoti nepriklausomybę. Tad, manau, esame maža, bet drąsi tauta.
„Laisvė - tai mano laimės ir gerovės šaltinis. Aš labai džiaugiuosi gimęs laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, nesinori net pagalvoti, jei dabar būtų kitaip. Vertinu tai, kad galiu rinktis, kur keliauti, gyventi, dirbti. Lietuvą visada noriu matyti kaip stiprią, nepalaužiamai vieningą ir Laisvą Tėvynę! Visada norisi, kad būtų tik lengviau, patogiau ir geriau.
„Man nepriklausomybė asocijuojasi su visiška žodžio, veiksmų ir pasirinkimo laisve. Mano vaikystė nepriklausomoje Lietuvoje buvo tobula. Kadangi gimiau nepriklausomybės metais, manau, situacija su metais tik gerėjo. Pati auginu beveik ketverių metukų dukrelę. Tiek aš, kai buvau vaikas, tiek šiuolaikiniai vaikai jaučiasi laisvi, ir už tai turime dėkoti tiems, kurie kovojo už laisvę Lietuvoje.
Sunku yra branginti laisvę, kai nežinai, kas yra nelaisvė. Manau, tie žmonės, kurie gimė nepriklausomybės metais ir po to, niekada nepajus tokios laisvės, kurią jaučia žmonės, patyrę gyvenimą nelaisvėje. Kadangi esame nepriklausomi, galime dirbti bet ką, išbandyti save bet kur, galime pildyti savo norus ir svajones. Galime turėti tikslus ir siekti jų. Pati buvau iš tų lietuvių, kurie ieškojo gardesnio duonos kąsnio užsienyje. Pasinaudojau savo laisve rinktis, ne Lietuvoje gyvenau aštuonerius metus. Tačiau vienas iš geriausių sprendimų mano gyvenime buvo grįžti namo. Gal mes ir nesame materialiai stipri šalis, bet dvasinio turto turime daugiau, nei bet kuri kita šalis, kuri išnykusi daugiau nebeatsirado žemėlapyje. Regiu Lietuvą išsivysčiusia Europos valstybe. Esame čia laimingi ir, manau, visada būsime. Aišku, norėtųsi, kad būtų mažiau agresijos, nekultūringumo, patyčių. Bet manau, kad esame pakeliui į geresnius dalykus. Lietuva, palyginus su tuo, kas buvo, pažengusi labai didelį žingsnį. Kovo 11-osios proga linkiu visiems didžiuotis tuo, ką turime, tuo, ką pasiekėme per tokį trumpą laikotarpį.
Atmintinos datos
Sausio 1 d. - Lietuvos vėliavos diena. Sausio 13-oji - Laisvės gynėjų diena. Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
Kovos už laisvę įprasminimas
Kovas už Lietuvos laisvę pirmadienį įprasmins ne vien juodas kaspinas. "Įsisek sausio 13-ąją Neužmirštuolės žiedą prie savo širdies. Kitos gėlės - aguonos - simboliu kasmet lapkritį puošiasi Didžioji Britanija, minėdama Pirmojo pasaulinio karo baigtį. Lietuviai Laisvės gynėjų dieną pirmą kartą įsisegs mėlynas neužmirštuoles.
Vienas iš visuomenininkų, kviečiantis prisijungti prie "Neužmirštuolės" iniciatyvos, grupės "Antis" lyderis Algirdas Kaušpėdas sakė tikintis, kad Lietuvos istorija ir veidas paskatins parodyti pagarbą didvyriams, o nauja išraiška - subtilios gėlės motyvas - įprasmina sukauptą ramybę. "Seniai buvo laikas sujungti turinį su forma. Kaip tik patraukli, ori ir išraiškinga forma suteikia naują kokybę ir prasmę turiniui. O turinys šiuo atveju nekintantis - mes visada mylėsime ir gerbsime didvyrius, kurie paaukojo gyvybę už mūsų laisvę. Tačiau reikia koja kojon žengti su gyvenimu ir modernizuoti pagarbos išraiškos priemones. Neabejoju, kad šis bandymas geras.
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Mantas Zakarka sakė, kad ryškiausia Sausio 13-osios įvykių svarba išsiaiškinama jaunimo diskusijose, kur retrospektyviai svarstoma, "kas būtų, jeigu būtų?". Konkrečiau, ką jaunimas veiktų šiandien, jei Lietuva nebūtų išgyvenusi Sausio 13-osios, - ar vienytųsi į organizacijas, ar reikštų pilietinę nuomonę? "Karta, kuri 1991-aisiais stovėjo prie televizijos bokšto, gynė parlamentą, taip pat šventė. Žmonės skandavo Lietuvos vardą ir tikėjo, kad jiems pavyks apginti Lietuvos laisvę. Norisi, kad ir dabar tai virstų solidžia, santūria, bet švente. Jo teigimu, nauja forma, sugalvota paties jaunimo, ir paskatins prisidėti jaunimą, kuris retai apsilanko iškilminguose posėdžiuose ir tradiciniuose minėjimuose. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas dr. "Įprasti minėjimai nėra kokie šou, todėl jie turi kartotis. Pasak jo, kaip ir "Misija Sibiras" bei žygiai partizanų takais, tokie darbai skatina nepamiršti istorinės patirties.
Salomėjos Nėries paslaptis
Visuomenininkas Darius Kuolys feisbuke dalijosi V. Gasiliūno tinklaraščio „Šis tas apie šį tą“ įrašu teigdamas, kad verta užsiimti šiuo „humanitariniu detektyvu“. „Mano nenuorama bičiulis Virginijus Gasiliūnas vėl drumsčia vandenį - savo bloge primena rašytinius liudijimus apie mįslingą Salomėjos Nėries dienoraštį ir ragina jo ieškoti Oksfordo universiteto bibliotekoje. (…) Ar dar turime humanitarų detektyvų, galinčių leistis į beribius Oksfordo universiteto bibliotekos archyvus ieškoti juodojo Salomėjos Nėries sąsiuvinio su paskutine jos vieša išpažintimi“, - klausimą feisbuke kėlė D. Kuolys.
Jis tikino, kad šio teksto paieškos būtų net svarbesnės už Nepriklausomybės akto originalą, kurį prieš keletą metų atrado istorikas Liudas Mažylis. „Lietuva galėtų skirti stipendiją tokiai paieškai ir išsiųsti, pavyzdžiui, mėnesiui jauną literatūrologą į Oksfordą. Nebūtų tai ypatingai brangu. Ar netgi kreiptis į Oksforde gyvenančius lietuvius, kaip suprantu, ten yra visa lietuvių bendruomenė, jie mane kvietė prieš keletą metų susitikimui. Apie šitą sąsiuvinį esu labai daug girdėjęs ir jis tikrai nepaprastai svarbus ne tik lietuvių literatūros istorijai, bet ir Lietuvos istorijai. Man asmeniškai jis atrodo svarbesnis net už Nepriklausomybės akto originalą, nes aš žinau, kas jame yra parašyta, o kas tame Nėries sąsiuvinyje - nežinau“, - feisbuke rašė M. Ivaškevičius.
V. Gasiliūnas savo tinklaraščio įraše surinko daugelį istorinių šaltinių, galinčių nurodyti, kieno rankose ir kur gali būti paskutinėmis S. Nėries gyvenimo dienomis rašyti jos atsiminimai. Savo tekstą jis pradeda nuo rašytojo Viktoro Aleknos knygos „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio“. Įraše naudotose šios knygos ištraukose rašoma, kad 1945 vasarą S. Nėris savo draugės Jadvygos Laurinavičiūtės prašė pakviesti kunigą Juozą Gustą. S. Nėris jam atliko išpažintį ir paprašė „kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai“.
Po poetės mirties praėjus maždaug 20 metų, vėl galima atsekti šio sąsiuvinio lokacijos siūlo galą. „2001 metų sausio 6 dieną Rašytojų klube A. Naujokaitis perdavė „Draugo“ (2000-12-22) puslapio kopiją - ten Ligija Tautkuvienė sako štai ką: Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Tame pačiame tekste sakoma, kad sąsiuvinį perskaičiusi S. Nėries motina sakė, kad gali dabar jau ramiai ir numirti. „1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Kiek vėliau buvo rastas ir paskutinę S. Nėries išpažintį išklausiusio kunigo liudijimas.
„Tai padariau aš pats, - iš lėto ištarė kun. J. Gustas. - (…) Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą - paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo. Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve“, - J. Gusto žodžius citavo V. Gasiliūnas.
Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus skyriaus vedėja Ina Aleksaitienė DELFI sakė, kad iki apie šio dienoraščio egzistavimą žinoma jau ilgai, tačiau ir toliau lieka neaišku, kas joje yra. I. Aleksaitienės teigimu, jei juodas sąsiuvinis atsirastų, jis gal ir galėtų pakeisti visuomenės požiūrį į poetę. "Tai ir yra didžioji paslaptis, kad niekas iš tiesų nežino to turinio dabar gyvų esančių ar liudijančių S. Nėries amžininkų, niekas nėra pasakęs, kad tame sąsiuvinyje yra. Kad jis egzistavo, atsiminimų tikrai yra", - DELFI sakė I. Aleksaitienė.
Thomo Manno festivalis Nidoje
Šių metų, jau 23-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis, vykęs liepos 13-20 dienomis Nidoje, pagrindine tema pasirinko įvairialypę „Tėvynių Europos“ sąvoką, kurią kvietė apmąstyti per daugybę jos aspektų, atspalvių ir pavidalų. Lygiavertę atsvarą turiningai žodžio programai festivalyje tradiciškai sudaro muzikinė. Jos kuratorė Vytautė Markeliūnienė į šių metų koncertus dar įpynė „dialogų“ paantraštę, gretindama po du įvairiais aspektais susijusius autorius, atlikėjus, kūrybinį braižą, o ir ryšius su pačiu Th. Mannu, germaniškąja kultūrine terpe, netgi Baltijos jūra.
Pagerbiant kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, liepos 15-ąją Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje įdomiai buvo pateikti ankstyviausiam ir vėlyviausiam periodams atstovaujantys jo kūriniai. Kaip sakė V. Markeliūnienė, „nors abu kompozitoriai teigia emocinio pradmens muzikoje būtinybę, bet ir vienas, ir kitas turi labai racionalų mąstymą.
Liepos 17-osios vakaras buvo ne mažiau išskirtinis. Po pernai lapkritį Vilniuje nuskambėjusio Onutės Narbutaitės „Labirinto“ balsui ir fleitai (pagal Ingeborg Bachman ir Jorge’s Luiso Borgeso žodžius), dar ilgai buvo dalijamasi įspūdžiais. Antroji kūrinio premjera įvyko Th. Manno festivalyje - ir vėl tapo viena ryškiausių muzikinių patirčių. Elegantiškoji Makačino akademinė kūryba dažnai siejasi su šokio žanrais, siuita. Ne išimtis ir naujausia siuita „Rudens motyvai“ pučiamųjų kvintetui, kurios dalys pavadintos šokių vardais: Valsas, Tango, Regtaimas. Tiesa, išgirdome ne saloninį, o sudėtingą kūrinį, prisotintą gyvybingo tempo, išradingos ritmikos, šviesių harmonijos sąskambių, melodinių motyvų žaismės, o savitų atspalvių jam dar suteikė pučiamųjų instrumentų tembrai.
Taigi, kaip ir kasmet, kokybiškos lietuviškos muzikos Th. Manno festivalyje netrūko. Per šią prizmę pažvelgus į renginiuose gvildentą „Tėvynių Europos“ temą, pastebimos sąsajos su panašių likimų, gyvenimo kontraversijų, praradimų ir atradimų kūrėjais iš Europos ir viso pasaulio. Tačiau ar užtenka tam skiriamų jėgų, pagaliau, valstybės dėmesio, pasitikėjimo, paramos? Turime neįkainojamą lietuvių šiuolaikinės muzikos palikimą, kuris, tiesą sakant, skamba ir svarbiuose Europos festivaliuose, ir pavieniuose koncertuose, yra atliekamas iškiliausių užsienio atlikėjų. Nemažiau svarbu, kad jis gyvuotų ir Lietuvos scenose, nebūtų pamirštas mūsų pačių.
Išvados
Lietuvos nepriklausomybė yra nuolatinis procesas, reikalaujantis budrumo, pilietiškumo ir vienybės. Tik puoselėdami savo kultūrą, istoriją ir kalbą, galime užtikrinti, kad Lietuva išliks stipri ir klestinti valstybė globaliame pasaulyje.
tags: #gali #buti #idomiau #nei #nepriklausomy