Elektrėnų kraštas pasižymi daugeliu puikių kraštovaizdžio vertybių - miškais, kalvomis, daugybe vandens telkinių: ežerų, upių, tvenkinių.
Elektrėnų savivaldybės žemėlapis
Susipažinti su Elektrėnais ir miesto apylinkėmis galima aplankant kiekvieną seniūniją atskirai.
Gabriliavos Dvaro Istorija
Gabriliavos buv. dvaro savininkas Vincentas Matusevičius - Lietuvos 1830 - 1831 m. sukilimo veikėjas, Trakų apskrities sukilėlių būrio vadas.
Vieną iš savo dvarų Abromiškių dvara ponas padovanoja savo dukteriai Gabrielei. Čia ji ir gyvena. Gražus buvo dvaras.
Lietuvos žemėlapis
Gyvenimas Dvare
Senelis Juozas pasakojo, kad Gabriliavos dvaran suvažiuodavo apylinkių grafai, dažnai vykdavo baliai, grodavo orkestras, o kaimo žmonės klausydavo išėję iš trobų tos muzikos.
Sako, jis leisdavo ateiti į koncertus ir paprastiems žmonėms, sako, tarp sermėgių sėdi pats dvarininkas su šeima ir visa dvaro svita. Kiekvieną rudenį, kai laukai ištuštėja tokie koncertai surengiami. Muzikos klausytis prie dvaro šventadieniais galima.
Apie Matusevičių pasakojo, kad jis buvęs labai griežtas, reiklus, drausdavo net riešutauti savo miškuose, tačiau parodydavo ir dosnią širdį.
Sako, jei neuždera javai, leidžia pasikeisti su dvaro javais, kur sėkla buvo geresnė.
Moliakasų kalnas kadaise buvo apaugęs mišku ir ponas leido tą mišką kirsti, pasidaryti ne tik malkų, bet ir pasistatyti sau namus.
Sako, kiek dvigalių trobų atsirado… Bet paskui atsiuntė prievaizdus, kad viską apskaičiuotų ir buvo liepta atidirbti dvare. Dykai niekas nieko nedalino, tačiau žmonių trobos paplatėjo, pašviesėjo.
Dvaro Sunykimas
Matusevičius turėja teisi važinėt’ keturiais arkliais, dažnai važinėdava pas kitus ponus, jis gyvena vienas, gal buvo senbernis, ale šeimos neturėja. Mana tėvas dirba furmonu, tai girdėja kai jis nusišovi. Tėvas aja per kiemu ir pamati kad langai uždengti, paskui užgirda šūvį - tik trach, pakvieti vyrus, visi inbėga kambariuosna ir pamati ponu gulintį nusišovusį.
Tada kvieti policiju. Taip pasiėmi galvon dėl tos žemis, kad nusišovi. Tada dvaru nupirka Norvaiša iš Žemaitijos, paskui kara metu ir jiej pabėga.
Vėliau buvo mokykla, kolūkia kontora, žmonės gyvena, viskas visai sunyka.
Gabriliavoj gyvena Matusevičius, ale paskui dvaru buva nupirkį Norvaišos.
Neženotas buva. Kai porceliava žemes. Gyvena ty dvare ir ardanarščikai Rikteriai, Kavaliauskai gyvena. Ty buva namai jiem, atskirai.
Paskui buva trys broliai Norvaišos, kur tai iš Žemaitijos. Buva Aleksiejus, Leonas ir Jonas. Paskui atėja toki laikai ir jiej išlaksti.
Prisimenu dar, kai ponas, apsivilkis kailiniais, su klumpėm vaikščioja, nemandri buva. Buva ir sesuo tokia, vis manį kalbina, vis Jaronimai… Ale aš jai sakau: ..Aš nebagotas, nebus gerai” O ji man: ,,Bus, Jaronimai, užteks tų turtų” Ale ir neapsiženinau.
Mana laikais mokykla buva, paskui viską išgriovi, išnešioja po plytu. Nebuva gaspadoriaus.
Gabriliava - Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė, g. 1924 m. Mano tėvas Vaclovas Šatavičius buvo iš didelės šeimos, senelis turėjo dvi žmonas, daug vaikų. Užtat buvo darbštūs, o tėvas buvo kalvis ir 9 amatų meistras. Jis turėjo pasidaręs tokias roges namam pertraukinėt’, tai sau pertraukė namą ir kitiem pertraukinėjo.
Paskui jau amžius, jau pasiligojo, tai kas tai tas roges kai paskolino, tai jos ir liko palei Bezduko ežerą, tenai gal’ ir supuvo. Jos buvo ilgos, gal’ 5 metrų ilgio, su užriestais galais, sujungtos skersiniais.
Dvare dar koks tai dvarininkas ar savininkas gyveno, senbernis, buvo labai apsileidęs. Kambariuose stovėjo gražios krosnys, koklinės su statulėlėm žmonių, ale viskas jau buvo labai apleista, kampai buvo lyg mūriniai, aptrupėję labai ir tarpuose buvo mūro, langai prasti, žiemą buvo labai šalta, net rašalas užšaldavo. Kūreno krosnis, gal malkų nebuvo, kas ten.
Prie dvaro buvo labai gražus parkas. Vėliau, kai čia apie 1951 metus atėjau mokytojauti, tai apie 1953 -54 metus Gilučiuose kolūkyje pirmininkavo toks rusas, lyg Zemliakas pavarde ar pravarde, nepasakysiu, tai jo parėdymu buvo iškirstas Gabriliavos parkas, dideli gražūs medžiai. Buvo daug gražių storų medžių, baisu, tada kilo didelis triukšmas, žmonės rašė, bet medžių atgal neprigydysi. Nieko ten nebuvo likę, paskui užaugo krūmais, nieko neliko. Dar buvo senas apleistas sodas, menu buvo vyšnių, obelų.
Gabriliavos parkas, užimantis vos 3 ha teritoriją, mena kadaise čia buvusią dvarvietę. Vertingų senovinių pastatų neišliko, tačiau parke gausu brandžių ąžuolų, klevų, liepų, uosių, eglių. Išlikę keletas atvežtinių medžių ir krūmų.
Gyventojų prisiminimai
Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė, g. 1935 m.: Aja karas. Rūsų kareiviai suvažiava su arkliais, armonika griežia, šoka. Sava arkli tėvas pakavoja kluone, bijoja kad nepaimt, ale jis išgirda arklius ir pradėja žvengt’, tai brolis paėmi maišu, užmovi jam an galvos. Visko bijojam. Paims paskutinį arklį ir gyvenk an ūkia be arklia. Stovėja kariuomeni. Vieną kart žiūrim - aina du kareiviai ir veda ką tai už parankių paėmį. Per kaimynų žemi, per avižas tiesiai, davedi in beržynėlį ir nušovi vargšu. Paskui mum saka, nebijokit, čia vokietis. Ir palika. Mūs tėvas su kaimynais nuveja, mes vaikai iš paskui. Guli nabagėlis an šona, gražus, jaunas, didelis toks. An rankos laikrodėlis, su žiedu, susirietis, kruvinas. Kur jį dėt’? Brazausku nužudi. Buva čia tokių, katri sava tvarku dari. Dėl žemių ty, ko, tėvai buva susipykį. Tai ateja naktį, paiemi tik su apatinėm baltom kelnėm, basu, dauži, paskui pririša prie arklia, tįsi Šilalin (Gojun) nuogu, basu, pririša in puši ty palei keliu, paskui žmonys rada jau negyvu.
Jaronimas Zajančkauskas, g. 1933 m.: Buva pas mumį po kara. Ir kaiminku užmuši. Gudelia Stasku. Irgi, saka, kankina. Mama nuveja Žasliuosna vilnos karšt’, parejus baina. Lyg rūsų kareiviai ty stovėja, ji gal su jais draugava. Menu ir žydai aja. Gal pabėgį buva, nešisi vaiku, purvini, juodi, mama pašildi vandenia, išprausi tų vaikeli, tėvai jiem saki: ,,Aikit Žasliuosna” paskui kur tai jiej išeja. Buva visokių nuotykių. Vaikščioja ir tikri partizanai. Menu ateja duonos prašyt’. Buva tik pakepta, tai mama kepalu indėja ir išeja.Vietinių buva ir skrebų, gal nenorėja ait’ kariuomenėn, buva ir žaliukų, ale buva ir kokių negerų. Plėšikų kokių, saka jiej ir vogė ir žudė. Visap šnekėja. Buva vežimai. Du kart bėgam, kavojomės.
Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė, g. 1935 m.: Užeidinėja ir geri, tikri partizanai. Pas mumį nebuva užuolaidų. Vakare visadu uždara langines. Vienu vakaru kas tai beldžiasi. Tėvas išeja, inlaida. Aš vaiku supu. Ateja. Menu, plaukai ilgi, gražus toks. Priaja ir duoda man obuolį. Kacevičiukas, kur vaikščioja, tvarku dari, po kalėjima irgi buva užejis. Nedidelis, menu toks. Žmonys bijoja jų. Vieną kart kaima vyrai norieja inkult’ juos, tuos negerus chuliganus, jau vijasi, ale jiej pabėga Žaslių stotin ir traukinin insėda.
Apylinkių Kaimų Istorijos
Jaronimas Gudelis, g. 1911 m.: Gilučių kaima vietoj senovėj buva dideli miškai, niekas negyvena. Kai Gudijoj kila didelis maras, žmonės bėga miškuosna, tankiuosna miškuosna ir tenai kūrėsi. Taip ir apsigyvena vidurij miška kelios šeimos gudų, jiem žmonės paskui davi Gudalų pavardes. Jiej kirta miškus, plėtisi laukus, dirba žemi.
Būdavo namas atskirai, tai iškart ir vietovės pavadinimas. Galima sakyti kiekvienas laukas turėjo savo pavadinimą, buvoDziekcioriškės, Tranzapolis, Juodiškės, Konceptas, Pagrindėliai, Kūmalaukis, Pobusilaukis, Pridotkai, Šamšarka, Šaltiniai, Pakartas kalnas.
tags: #gabriliavos #pustakiemio #sodyba