Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui.
Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne.
Rinktis kino kritiko profesiją - labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė. Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti.
Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“. Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji - žmones, peizažus, vietas.
Šiame straipsnyje siekiama pasigilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių. Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu.
Kaip rašyti filmų apžvalgas su AO Scott
Santa Lingevičiūtė: tiesumas, argumentacija ir aistra kinui
Kino kritikės Santos Lingevičiūtės (g.1981) tekstus galime rasti įvairiuose kultūriniuose leidiniuose ir internetiniuose portaluose. Ir jos vienos parašytas recenzijas, apžvalgas, kino kūrėjų portretus, ir « duetu » su kolege Ilona Vitkauskaite, pasivadinus « piktos kino kritikės ». 8 metus S.Lingevičiūtė dirbo festivalio „Kino pavasaris“ meno vadove. Nuo 2014metų iki dabar ji yra žurnalo „Kinas“ redaktorė. Dėsto LMTA būsimiems kino kritikams.
Perskaitęs Santos tekstus, niekada neliksi nesupratęs - tai patiko kritikei filmas ar ne. Peikia ar giria. Jos tekstai pasižymi tiesiai ir aiškiai išreikšta autorės nuomone, bet visada argumentuota ir pagrįsta kino istorijos ir konteksto, tiek kultūrinio ir socialinio/politinio, išmanymu.
S. Lingevičiūtė teigia, kad kino kritiko darbas nėra labai populiarus ir tikrai ne gerai apmokamas, tai tik papildoma veikla kiekvienam kritikui.
Kino kritikė mano, kad Lietuvoje vyrauja provincialus mąstymas. Nors, tiesą pasakius, rimti režisieriai kritiką priima objektyviai, neužsipuola už recenzijas. Tas negatyvumas labiau sklinda iš taip vadinamų komercinių filmų režisierių, prodiuserių ir pan., kurie kino kritikes traktuoja kaip tokias, kurioms nenusisekė gyvenimai. Visiškai neįsivaizduoju, ką tai galėtų reikšti... Gal tai uždaras ratas, juk mūsų vadinamasis komercinis kinas niekada nesulaukia pozityvių atsiliepimų. Į tokių filmų premjeras kritikai net nekviečiami. Nors ne vienam mūsų įdomu stebėti, kaip keičiasi (arba ne) kultūrinis ir socialinis kontekstas.
Ji pabrėžia, kad be kino kritikos, pokalbių su kūrėjais publikos akiratis tampa be galo siauras. Kino kritikė siūlo ir Pietų Korėjos pavyzdį: praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio šalies kino pakilimas (vadinamoji auksinė karta Bong Joon-ho, Park Chan-wook’as, Hong Sang-soo, tas pats, baisiai populiarus Lietuvoje režisierius Kim Ki-dukas ir kt.) sutapo su naujaisiais kino leidiniais. Juose orientuotasi ne į paskalas ar skandalus, o į aukšto lygio recenzijas, pokalbius su kūrėjais ir pan. Tie leidiniai bendradarbiavo ir su „Sight&Sound“, ir su „Cahiers du Cinéma“.
S. Lingevičiūtė mano, kad, apskritai pasaulis infantilėja. Pristatyti kuo paprasčiau, tačiau esą „patraukliau“ - dabar didžiausia vertybė. Juk dabar kone viskam vadovauja viešųjų ryšių specialistai. Šiandien stengiamasi uždirbti kuo daugiau ir kuo greičiau. Išliekamoji meno kūrinio vertė niekam nebeįdomi. Užtat influencerių nuomone dabar pasitikima žymiai labiau nei kokių kino žinovų: esą pirmieji „žino“, kaip filmą pristatyti, t. y. kaip jį parduoti.
Kritika - tai dialogas su režisieriumi ir kitų kino žmonių kūryba. Išmanant, gerbiant, įsigilinus.
S. Lingevičiūtės nuomone, geras kino kritikas nebijo reikšti savo nuomonės, kuri kartais gali neatitikti dominuojančio naratyvo. Aišku, ne tik daug žiūrėti kino, bet ir daug skaityti. Išmanyti kino istoriją ir esamą kontekstą, kad kiekvienas teiginys būtų argumentuotas, pagrįstas. Nors filmo recenzija visada yra subjektyvus kritiko žvilgsnis, tačiau reikia vengti asmeniškumų.
Kritikei svarbiausias gero filmo kriterijus - stipriai dramaturgiškai išplėtotas scenarijus, laiku padėtas dramaturginis taškas, lyg skaitytumei gerą romaną ar novelę, eilėraštį. Taip pat labai mėgstu ieškoti užuominų į ankstesnį kiną, nuorodų į kito režisieriaus filmus, ar į tam tikras detales - žodžiu, kapstytis iki „antro dugno“.
Blogas filmas, S. Lingevičiūtės nuomone, yra tas, kai režisieriai bando vaikytis kokių nors madų. Geriausias konjunktūrinio kino pavyzdys Lietuvoje - patriotinis naratyvas.
Pasivadinome „piktomis kino kritikėmis“ ne šiaip sau, juk dauguma kritikus tokius ir įsivaizduoja: bjaurius bambeklius, nuolat viskuo nepatenkintus. Tačiau dažniausiai taip kalbama apie kritikes moteris. Taigi nusprendėme tokiomis ir būti. Stengiamės absoliučiai nieko nevynioti į vatą. Dėl to, manau, esame ne itin populiarios. Pastebėjome, kad mūsų nebekviečia į premjeras, neįtraukinėja į diskusijas. Užtat jaučiamės ištikimos pačios sau, negraužia sąžinės. Niekada nemokėjome pataikauti, jei mokėtume, gal būtume pasiekusios kokių nors karjeros aukštumų.
Kritika yra menas mylėti meną. O kai kažką labai myli, nuolat bandai tai apsaugoti. Gal tai ir yra mūsų profesijose esmė - mylėti ir apsaugoti kino meną. Jo meninę vertę. Niekada nesuvokiau, kaip jis apibrėžiamas kiekvieno konkretaus filmo atveju. Štai Jimas Jarmuschas žiūroviškas režisierius ar ne? O šviesios atminties Agnès Varda ar, pavyzdžiui, mano labai mėgiama Agnieszka Holland? Šių režisierių filmai juk sugeba rinkti pilnas sales. Kas svarbu vadinamojo žiūroviškumo atveju: tik žiūrovų skaičius, ar ir kūrėjas, turintis savo nuomonę, kuriantis apie tai, kas jam atrodo itin svarbu?
Labai svarbu išlaikyti kokybę, apie kurią šnekame, ir kine, ir kino kritikoje. Juk dauguma dabartinių „rašytojų“ užsiiminėja grafomanija, bando rašyti „kūrybiškai“, dažnai tokie tekstai - asmeninių potyrių ir epitetų kratinys. Jei naudoji per daug būdvardžių, akivaizdu, kad neturi ką pasakyti ir visiškai nejauti kalbos.
S. Lingevičiūtė dėsto LMTA jauniems kolegoms. Daugumai jų kino ir teatro istorija bei teorija - tik tarpinė stotelė. Apsitrina pirmus metus, nes visi iš tiesų nori būti prodiuseriais, režisieriais ar aktoriais. Tačiau nuolat kartoju, kad skubėti nėra kur, kad kino ir teatro istorijos pagrindai vėliau išeis tik į naudą.
| Kriterijus | Geras filmas (S. Lingevičiūtės nuomone) | Blogas filmas (S. Lingevičiūtės nuomone) |
|---|---|---|
| Dramaturgija | Stipriai išplėtota, su laiku padėtu dramaturginiu tašku | - |
| Nuorodos | Užuominos į ankstesnį kiną, kitų režisierių filmus | - |
| Režisūra | - | Vaikymasis madų, konjunktūrinis kinas |
Izolda Keidošiūtė: tarp tradicijų ir šiuolaikinio žiūrovo
Susitikti pokalbiui su kino kritike, LRT televizijoje rengusia laidas „Kino pasaulyje“, „Toli nuo Holivudo“, „Elito kinas“, Izolda Keidošiūte jau norėjau seniai, tačiau vis kažkaip neprisiruošdavau.
I. Keidošiūtė dėsto kino teatro „Skalvija“ kino akademijoje, kuri skirta jaunimo edukacijai. Kartu su kino teatro „Pasaka“ projektų vadove Andre Jarutyte (dabar Andrė Balžekienė - aut.) surenkami vakarai, į kuriuos pasikviečiami įdomūs kino žmonių. Ten atsakinėjau į klausimus, taip ir užsikabinome.
Pirmoji „Kino vakarai su Izolda“ tema buvo garsieji, didieji šeštojo, septintojo, aštuntojo dešimtmečio režisieriai, tokie kaip Ingmaras Bergmanas, Pjeras Paolas Pazolinis, Federikas Felinis, Luchino Viscontis. Tai buvo 6-asis „Kino vakarai su Izolda“ sezonas, kuris skirtas žymiausiems lietuvių kino režisieriams.
Kiekviena sykį moteris į kino vakarus kviečia žinomus kino režisierius, filosofus, aktorius. Pašnekovų buvo įvairių - su vienais sekėsi susitarti geriau, su kitais tekdavo ilgiau pavargti, kol šie sutikdavo. Sunkiausiai sekėsi įkalbinti režisierių Vytautą Žalakevičių. „Aš jį įkalbinėjau dešimt metų. Netgi sukūriau televizijos laidą, kurios daugiau niekas nekūrė. Savo laiko jis skyrė tik vienam interviu. Vėliau, kai buvo minimas jo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ 30-metis, aš priėjau prie jo ir paklausiau, gal galėtume pasišnekėti, tačiau jis nutraukė mane pasakęs, kad „ne, aš tau daviau interviu, viskas“. Jis paliko įspaudą kino istorijoje.“, - patirties detalėmis dalijosi I.
I. Keidošiūtė teigia, kad šiuolaikinis žiūrovas jai didelio džiaugsmo nekelia. Kažkaip kinas mūsuose net tada, kai žmonės aktyviai vaikščiojo į kiną, - atsimenu, kai masės eidavo į kino teatrus, - jis būdavo labiau vertinamas. Tais laikais, mes bandėme kurti klubinį kino judėjimą. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra dėstomas meninis kinas - yra specialios pamokos. Šiam judėjimui yra apie šešiasdešimt metų. Į paskaitas ir pasisėdėjimus susirenka žmonės, kurie domisi kinu, tyrinėja. Kažkada buvo įdomus reiškinys - Ukmergės kino klubas kartu su žinomu kino kritiku Sauliumi Macaičiu (apie 1985 m. Kultūros namuose įsteigtas kino klubas „Disputas“, jame kino mėgėjai žiūrėdavo sunkiai gaunamus užsienietiškus filmus ir po peržiūros juos aptardavo - aut. pastaba) priešaky.
Pasak I. Keidošiūtės, apie kino, knygų, dailės mirtį buvo kalbama daug, tačiau nė viena iš šių meno sričių taip ir nenumirė. Kinas, tinka tiek valgant, tiek mylintis, tiek sportuojant - visur… Jis yra ta niša, kuria reikia užpildyti tam tikras meno formas.
„Gaila, kad Lietuvoje mažoka išsilavinusių, apsiskaičiusių ir besidominčių kinu žmonių. Nors permainos vyksta. Pavyzdžiui, „Skalvijos“ Kino akademiją lankantys vaikai… Jie jau nebebus eiliniai kino žiūrovai, jie kitaip į jį žiūrės.
Pažvelgus į Lietuvos kino teatro žiūrimiausių filmų dešimtukus pamatysime, kad žiūrimiausi - animaciniai filmai. Ką tai reiškia? Tėvai ateina su vaikais pažiūrėti animacinių filmų.
„Dabar yra organizuojama daug šviečiamųjų projektų. Džiaugiuosi „Skalvijos“ kino akademija, „Pasakos“ renginiais. Vyksta „Scanorama“, „Kino pavasaris“. Tegu tie žiūrovai į filmus eina iš snobizmo, gal iš to kažkas bus ir jie žiūrės geresnius filmus. Duok, Dieve. Čia, kaip ir su knygomis, jei nepradėsi skaityti nuo vaikystės, nuo 14-15-os metų, tai paskui skaitysi dar rečiau. Tai pat ir su kinu. Reikia įprasti ir nuolatos su juo gyventi. Su teatru lygiai ta pati situacija - turime „Domino“ teatrą, turime Oskaro Koršunovo teatrą ar Eimunto Nekrošiaus teatrą. Viskas gerai. Kiekvienas žmogus pasirenka, ko nori.
Žiniasklaidos situacija nedžiugina. Dažna klaidų. Pavyzdžiui, rašoma, kad prizu apdovanotas už kinematografiją, nors prizas skirtas už operatoriaus darbą. Tai smulkmenos, tačiau iš jų viskas susideda. Esu dalyvavusi daugelyje su kinu susijusių renginių ir tenka pripažinti, kad pastebiu daug nepasiruošusių žurnalistų.
Anot I. Keidošiūtės, pagrindinė problema - jaučiamas idėjų badas. Net Holivude. Kuriami filmų perdirbiniai, tęsiniai, komiksai… Labai trūksta idėjų. Gal nėra patirties. Viskas kuriama pasinaudojant tomis pačiomis schemomis. Yra talentas. O visą kita yra tai, ką režisierius nori padaryti ir parodyti. O jeigu talento nėra arba trūksta profesionalumo, būna nesėkmių. Aišku, pasitaiko nesėkmių, bet už nesėkmes baisesnės - atviros chaltūros.
Pasiteiravus, link kur juda mūsų kinas, I. Keidošiūtė ilgai pagalvojusi teigė, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Būčiau už tai, kad kuo daugiau žmonių keliautų po pasaulį, mokytųsi kitur, nes kultūra yra pažintinis dalykas. Tai, ko reikia kinui. Tegu mokosi, galvoja, kenčia, vargsta. Kodėl viskas turi būti „paduota ant lėkštutės“?
Lietuvoje pasigendu žanrinio kino, kuris labai reikalingas. Džiaugiuosi tokiais žmonėmis kaip Emilis Vėlyvis, kuris taiko į žanro rėmus ir jam tai gerai sekasi. Tokių kaip Šarūnas Bartas yra vienetai, bet jų ir reikia vienetų. Tačiau daugybė dabar kuriamų ar sukurtų lietuviškų filmų yra apie nieką. Ir tai tikrai ne vien pinigų trūkumas. Tai idėjų trūkumas, nesusitvarkymas su aktoriais, profesionalumo stoka. Gerų filmų visur yra mažai. O jeigu kalbėsime apskritai, o ne tik apie Lietuvą, tai šiandienos kino situacija yra prasta.
Anksčiau kinas buvo svarbesnis, o dabar atsirado internetas, audiovizualiniai dalykai ir dar, ir dar… Didelis pasirinkimas, todėl kinas prarado svarbą. Vieni sako, kad nėra blogų filmų, knygų, mat kiekviena kažką duoda. I. Keidošiūtės pasiteiravus, ar būtų taip galima skirstyti filmus, ji pasufleravo, kad geriau jau filmus dėlioti į savo „patinka“ arba „nepatinka“ lentynėles nei sakyti, kas jis geras ar blogas.
Mene įtvirtinamas politinis korektiškumas erzina, prisipažįsta kino kritikė Izolda Keidošiūtė ir priduria, kad jo reikia siekti gyvenime, bet ne kine. Autocenzūra [kūrėjus] stipriai veikia. Galvojama: šitos temos neimsiu, nes su ja nepateksiu į festivalį, negausiu europinių pinigų ir panašiai. Man baisu, kad jauni žmonės nekovoja už savo projektus, o prisitaiko“, - sako I.
I. Keidošiūtė sako, kad domisi festivaliais, anksčiau keliaudavau į juos. Labiausiai nekenčiu visokių žinynų „100 filmų, kuriuos turite pamatyti“ ar „100 knygų, kurias turite perskaityti“ ir t.t. Ne be reikalo, Saulius Macaitis rašydamas savo knygą „100 žymiųjų pasaulio filmų“, vengė tokių epitetų kaip „geriausias“ ir visokių „-iausias“. Man filmai yra nuolatos besikeičiantis reiškinys.
Esate sakiusi, kad į kiną, kaip į meną, Lietuvoje visada buvo žvelgiama tarsi truputį iš aukšto, lyg jis būtų žemesnio lygio menas nei teatras ar dailė. Požiūris keičiasi. Kaip įrodymą įvardyčiau tai, jog nemažai Lietuvos kinematografininkų pastaraisiais metais gavo nacionalines premijas - tai Jonas Gricius, Almantas Grikevičius, Gytis Lukšas. Galima sakyti, kad jiems buvo grąžintos skolos, nes anksčiau jie buvo neįvertinti, kinas buvo laikomas žemesnio lygio menu.
Dabar yra didesnis atotrūkis tarp pramoginio ir autorinio kino. Pastarasis buvo populiarus 8-ajame dešimtmetyje, kai žmonės masiškai ėjo į kiną, žiūrėjo F. Dabar yra naratyviojo kino laikai, žiūrovams įdomu istorija, bet visiškai nesigilinama į tai, kaip filmas sukurtas. Jei yra įdomi istorija, ji bus žiūrima, o visa kita nesvarbu. O pramoginis kinas yra geras arba blogas.
Šarūną Bartą, be abejo, galima vadinti autorinio kino atstovu. Jis yra absoliučiai originalus, nepanašus į kitus režisierius. Skiriame Arūno Žebriūno, Vytauto Žalakevičiaus, Raimondo Vabalo braižą. Taip pat turime labai savitą dokumentinį kiną - tą noriu pabrėžti. Mano nuomone, mūsų poetinė dokumentika yra labai savita ir išsiskirianti kitų pasaulio šalių kino kontekste. Apskritai kalbant, ryškiausi šiandieninio autorinio kino atstovai yra minėtas Š.
Pastebiu Lietuvoje tokį reiškinį - kino snobizmą. Darosi madinga eiti į „Kino pavasarį“, į „Scanoramą“. Yra daug tokių žmonių, kuriems svarbu ateiti į „Kino pavasarį“, nors vėliau visus metus jie daugiau neis į jokį kino teatrą. Aš labai retai einu į kino teatrą „Forum Cinemas“, nes ten žiūrėti filmus sunku. Porą kartų nuėjau šeštadienį vakare - ten valgoma, geriama, vaikštoma, žodžiu, visą laiką vyksta absoliutus judėjimas. Gal tai skamba kaip senės pabambėjimas, bet tai, kad į festivalio filmus žmonės ateina su „popkornu“, man nesuprantama. Kitas dalykas - filmas baigiasi tada, kai baigiasi titrai, bet šitos taisyklės žiūrovai absoliučiai nesilaiko. Juk tuo metu gali dar kažkas įvykti, skamba muzika, pasirodo režisierių pavardės, bet to žiūrovai nemato, nes skuba išeiti.
Sovietmečiu kino kritikai neužėmė tokios svarbios vietos kaip anksčiau, tačiau be reikalo, nes tarp tų vadinamųjų kritikų apsišaukėlių turime visą būrį gerai rašančių - tai ir Santa Lingevičiūtė, Aistė Račaitytė, Mantė Valiūnaitė, Narius Kairys ir kiti; atsiprašau tų, kurių nepaminėjau. Jie visi gerai išsilavinę, aplankę daug festivalių, jų darbus malonu skaityti. Apskritai man kritikas yra įdomus, jei jis subjektyvus, išmanantis kino istoriją. Dabar yra nemažai tokių, kurie leidžia sau nesidomėti kino meno praeitimi ir pasiekimais, iš čia atsiranda susižavėjimas nesamais atradimais.
Šiuolaikiniams kino režisieriams trūksta idėjų. Kažkodėl režisieriai įsivaizduoja, kad jie patys būtinai turi rašyti scenarijus, o tai jiems ne visada pasiseka.
Kažin ar mums apskritai reikia tų herojų. Nemanau, kad galima kalbėti apie utilitarinę kino reikšmę, nes jis neauklėja ir jo tikslas nėra atvaizduoti teigiamus herojus. Toks požiūris mane erzina, lygiai taip pat, kaip ir mene įtvirtinamas politinis korektiškumas. Apskritai menas neturi būtinai rodyti to, kas aktualu ar teisinga, tai nėra svarbiausia jo funkcija. Jis turi sukelti žiūrovui katarsį, sujaudinti, priversti mąstyti.
Autocenzūra stipriai veikia. Galvojama: šitos temos neimsiu, nes su ja nepateksiu į festivalį, negausiu europinių pinigų ir panašiai. Man baisu, kad jauni žmonės nekovoja už savo projektus, o prisitaiko.
Turbūt tai yra mažos šalies kompleksas. Pirmiausia filmas turi būti svarbus pačiam režisieriui, nes kai kuriama su tikslu patekti į festivalį ar gauti apdovanojimą - iš to nieko gero neišeina.
Žinoma, vis tiek sudėtinga, nes pinigų visada trūksta, kad ir kiek jų būtų. Tačiau kino atsigavimas itin susijęs su jaunuoju Lietuvos kinu: jis pelno apdovanojimus ir grąžina mums psichologinį tikrumą.
Kodėl įdomūs „Akiplėša“ (2024), „Sesės“ (2024)? Šie filmai pasakoja istorijas, kiekvienas savaip - ar tai būtų Marija Kavtaradzė, Saulė Bliuvaitė, Laurynas Bareiša, Jurgis Matulevičius, ar kažkas kitas, ko mes dar nežinome.
Apie režisūrą ką tik baigusią Kristiną Buožytę ir jos „Kolekcionierę“ (2008) išgirdome po pirmųjų „Gervių“. Ji skyrė laiko tapsmui, todėl šiandien jau puikiai žinome apie jos kūrybinę biografiją.
Manau, tos pergalės, kuriomis pagrįstai gali džiaugtis naujoji lietuvių kino karta, susijusios su tuo, kad lietuvių kinas visada buvo išskirtinis. Net pačiais sunkiausiais laikais.
Praeitis ir šiandiena vis dėlto turi bendrą pagrindą: kino intenciją, pagrindinę liniją, dėmesingumą žmogaus prigimčiai, paprastai istorijai, personažų santykiams. Visa tai atkeliavo į šį laiką - kai jau esame laisvi, kai galime kalbėti, o žodžiais išsakyti jausmai įgyja visai kitą prasmę.
Izolda Keidošiūtė