Finansinio Turto ir Finansinių Priemonių Teisinis Reglamentavimas Lietuvoje

Finansų pasaulyje išvestinės finansinės priemonės vertinamos prieštaringai, nuomonės svyruoja nuo "finansinių masinio naikinimo ginklų" iki "laisvos valios". Išvestinės finansinės priemonės - tai finansų ekspertų vartojama sąvoka, apibendrinanti keturis savarankius sandorius. Visi šie sandoriai yra komerciniai, nes sudaromi vadovaujantis verslo interesais. Tai paplitęs instrumentas, naudojamas investuojant, skolinantis, valdant įvairias rizikas ir pan.

Tarptautinio atsiskaitymų banko duomenimis, pasaulinė užbiržinių išvestinių finansinių priemonių apyvarta 2009 metais turėjo sudaryti daugiau nei 700 trilijonų JAV dolerių.

Tyrimo Aktualumas ir Naujumas

Šioje srityje reikšmingus veikalus yra publikavę britų teisės mokslininkai P. Wood, A. Huxley, S. Firth, amerikietis F. Partnoy, australas R. Gengatharen. Užsienio autoriai, atsižvelgdami į negausią užsienio valstybių teismų praktiką, dažniausiai analizuoja išvestinių finansinių priemonių prigimties ir sampratos bei jų teisinio vertinimo teorinę problematiką, su tokiais sandoriais šalies nemokumu susijusias problemas ir pan.

Iki šiol Lietuvoje santykiams dėl užbiržinių išvestinių finansinių priemonių iškilusios teisinės problemos sprendžiamos taikant užsienio valstybių teisę, naudojant ja paremtą mokslinę literatūrą, o Lietuvos teisėje santykiuose, susijusiuose su užbiržinėmis išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, praktiškai netaikoma.

Tyrimo Tikslas ir Uždaviniai

Pirmoje darbo dalyje bus tiriamos sandorių dėl išvestinių finansinių priemonių finansinės prielaidos ir komercinės įtakos. Antroje darbo dalyje bus pateiktas sandorių dėl užbiržinių išvestinių finansinių priemonių teisinis savybių tyrimas ir analizuojama jų vieta Lietuvos teisės sistemoje bei standartinės tokiems sandoriams taikomos sutarties svarbiausios sąlygos.

Šioje darbo dalyje siekiama nustatyti su sandoriais dėl užbiržinių išvestinių finansinių priemonių susijusias problemas, kai jiems taikoma Lietuvos teisė, ir pateikti galimus šių problemų sprendimo variantus.

Pagrindinės Sąvokos

Išvestinės finansinės priemonės - daugiareikšmė sąvoka. Mokslinėje ir specialiojoje literatūroje šiuo terminu įvardijami du skirtingi objektai - vertybiniai popieriai ir įvairūs savo tikslu išsiskiriantys sandoriai. Siekiant darbe išvengti dviprasmybių, prieš pradedant tyrimą svarbu atriboti šiuos du objektus.

Daugelis išvestines finansines priemones sieja su ta nesuprantama finansų pasaulio dalimi, kurios geriau vengti. Šiuolaikinę savo formą jos įgijo tik dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje. 1973 metais buvo sudaryti pirmieji sandoriai dėl išvestinių finansinių priemonių, t. y. prasidėjo jų plėtra ir aktyvus naudojimas iki šių dienų.

Pradėsime nuo išvestinių finansinių priemonių ir finansinių priemonių tarpusavio santykio nustatymo. Finansinės priemonės, tai finansų teorijoje ir praktikoje vartojama sąvoka, apibrėžianti įvairų nematerialų turtą, turintį savo vertę, kuris analizuojant jį teisės mokslo ir praktikos pozicijų, gali būti suprantamas tiek kaip civilinės teisės objektas (vertybinis popierius), tiek kaip dvišalis sandoris (sutartis) tarp jo išleidėjo ir jo turėtojo (investuotojo).

Išvestinės finansinės priemonės mokslinėje literatūroje apibrėžiamos įvairiai. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė išvestinių finansinių priemonių funkcija - efektyvaus rizikos valdymo užtikrinimas, tiksliausiai išvestines finansines priemones galima apibrėžti taip: išvestinės finansinės priemonės - tai dvišalės sutartys dėl apsikeitimo pinigų srautais, skirtos rizikos perkėlimui tarp šalių.

Visų finansinių priemonių vertė nustatoma atsižvelgiant į prognozuojamą ateityje iš jų galimą gauti naudą. Išvestinės finansinės priemonės vertė gali būti susieta su kita finansine priemone, preke.

Siekiant šiuo darbu užsibrėžto tikslo, toliau minint išvestines finansines priemones bus kalbama tik apie išvestines finansines priemones, kurių vertė priklauso nuo kitos finansinės priemonės.

Išvestinių Finansinių Priemonių Funkcijos

Šios komercinės išvestinių finansinių priemonių egzistavimo prielaidos lemia jų funkcijas: spekuliavimo, rizikos valdymo (angl. hedging) ir pasipelnymo iš kainų neatitikimo esant skirtingoms rinkos sąlygoms (angl. arbitrage).

• Spekuliavimas: Pirmoji ir dažniausiai analizuojama, nors nepagrindinė, išvestinių finansinių priemonių funkcija - efektyvaus spekuliavimo užtikrinimas. Išvestinės finansinės priemonės leidžia nedalyvaujant realioje rinkoje (pvz., vienoje iš pasaulio vertybinių popierių biržų) ir nepatiriant dalyvavimo joje kaštų bei reguliacinių apribojimų gauti pajamas.
• Rizikos valdymas: Antroji išvestinių finansinių priemonių funkcija - rizikos valdymas. Išvestinės finansinės priemonės gali būti naudojamos tiek kredito rizikos, tiek bendrai bet kokių neigiamų pasekmių atsiradimo rizikos valdymui.
• Arbitražas: Šioji išvestinių finansinių priemonių funkcija - galimybės gauti pajamas pasinaudojant natūraliais rinkos sąlygų neatitikimais. Tai, pavyzdžiui, leidžia realiai neperkant obligacijų pasinaudoti tuo, kad tokios obligacijos kaina skiriasi Londono vertybinių popierių biržoje ir Tokijo vertybinių popierių biržoje.

Reikšmingiausia yra efektyvaus rizikos valdymo funkcija, nes išvestinės finansinės priemonės leidžia itin efektyviai valdyti įvairias rizikas, su kuriomis susiduria verslo subjektai.

Pagal apyvartos vietą ir siekiamas komercines pasekmes išvestinės finansinės priemonės skirstomos į:

1. Reguliuojamoje rinkoje sudaromus ateities ir pasirinkimo sandorius.
2. Nereguliuojamoje rinkoje sudaromus sandorius dėl išvestinių finansinių priemonių, kuriais siekiama valdyti riziką, susijusią su turimais įsipareigojimais.
3. Nereguliuojamoje rinkoje sudaromus nestandartizuotus sandorius dėl išvestinių finansinių priemonių, kuriuos sudarydamos šalys siekia keistis pinigų srautais atsižvelgiant į iš anksto aptartus kriterijus.

Ši klasifikacija leidžia atskirti išvestines finansines priemones, suprantamas kaip vertybinius popierius. Pagal pagrindinę išvestinės finansinės priemonės skirstomos į kapitalo ir skolos išvestines finansines priemones.

Reikšmingiausia išvestinių finansinių priemonių klasifikacija galima laikyti jų rūšiavimą pagal struktūros sudėtingumą. Vadovaujantis šiuo kriterijumi išvestinės finansinės priemonės yra skirstomos į pirmines ir hibridines išvestines finansines priemones. Pirmajai grupei priskiriami išankstiniai (angl. forward) ir pasirinkimo (angl. option) sandoriai. Antrąją grupę sudaro apsikeitimo (angl. swap) ir ribų (angl. caps, collars, floors and barrier) sandoriai. Šios išvestinės finansinės priemonės gali būti redukuojamos iki įvairių išankstinių ir pasirinkimo sandorių junginių.

Pasirinkimo Sandoriai

Pasirinkimo sandoris yra jo pirkėjo (angl. option - holder) turima reikalavimo teisė, nukreipta į pasirinkimo sandorio (angl. option - writer) pardavėją. Atsižvelgiant į tokiu sandoriu sukuriamos prievolės vykdymo būdą pasirinkimo sandoriai (kaip ir visos išvestinės finansinės priemonės) gali būti skiriamos į vykdomus perduodant pinigus (finansinio įvykdymo) ir vykdomus perduodant materialius objektus (realaus įvykdymo).

Dėl patogumo ir geresnio atitikimo sandoriams dėl išvestinių finansinių priemonių sudarymo tikslams, šiuo metu vyrauja pasirinkimo sandoriai, kurių turinys - pinigų perdavimas. Pasirinkimo sandoriuose galima atpažinti du priešpriešinius pinigų srautus, t. y. dvi pinigines prievoles. Pirmoji - premijos pasirinkimo sandorio pardavėjui sumokėjimas. Antroji - pinigų sumos, lygios apibrėžto kintamojo vertės (tam tikru sutartu metu) ir vertės, nurodytos pasirinkimo sandoryje, skirtumui.

Pasirinkimo sandoriai, atsižvelgiant į sukuriamos teisės pobūdį, skirstomi į:

• Pirkimo pasirinkimo sandorius (angl. call - option).
• Pardavimo pasirinkimo sandorius (angl. put - option).

Pirkimo pasirinkimo sandoris suteikia jo pirkėjui teisę, bet ne pareigą, reikalauti jam perleisti pinigus, vertybinius popierius ir pan., už iš anksto sutartą kainą iš anksto numatytu metu ateityje. Pardavimo pasirinkimo sandoris suteikia jo pirkėjui teisę, bet ne pareigą, reikalauti, kad iš jo būtų nupirkti pinigai, vertybiniai popieriai ir pan., už iš anksto sutartą kainą iš anksto numatytu metu ateityje.

Absoliuti dauguma užbiržinių sandorių dėl išvestinių finansinių priemonių yra vykdomi ne iš tikrųjų perduodant materialius objektus, bet sumokant tam tikras pinigų sumas. Pasirinkimo sandoris - pirminė ir pagrindinė išvestinė finansinė priemonė, kuria remiasi visos kitos išvestinių finansinių priemonių rūšys. Pasirinkimo sandoris yra tai sandoris, kuriuo viena jo šalis įgyja teisę, bet ne pareigą, ateityje už tam tikrą mokestį įsigyti arba perleisti prekes, valiutą, vertybinius popierius ir pan.

Pasirinkimo sandoriai sukuria tik reikalavimo teisę, bet ne pareigą. Tuo tarpu išankstiniai sandoriai sukuria ne teisę, bet pareigą. Tai reiškia, kad reikalavimo teisę įgyja ne tik jo pirkėjas, bet ir pardavėjas, o tai savo ruožtu leidžia teigti, kad išankstinis sandoris yra ne kas kita, bet du į vieningą sistemą sujungti pasirinkimo sandoriai. Išankstinio sandorio pirkėjas yra įgijęs pardavimo pasirinkimo sandorį, t.y. išankstinio sandorio pardavėjas yra įgijęs pirkimo pasirinkimo sandorį.

Ryšys tarp pasirinkimo ir išankstinio sandorio - nepaneigiamas.

Apsikeitimo Sandoriai

Apsikeitimo sandorio esmė - apsikeitimas pinigų srautais. Kitaip tariant, tai mokėjimai (piniginės prievolės), atliekami (vykdomi) tarp tokio sandorio šalių grandinės, iš anksto aptartomis sąlygomis: tiek viena, tiek kita tokio sandorio šalis turi ne teisę, bet pareigą perduoti pinigus iš anksto numatytomis sąlygomis, todėl kiekviena iš šalių gali būti laikomos išankstinio sandorio pirkėju (turėtoju). Tai reiškia, kad apsikeitimo sandoris gali būti laikomas grandine išankstinių sandorių gauti ar mokėti pinigus tam tikru metu, remiantis, pvz.: palūkanų normos svyravimais.

Šiuo atveju situacija gali būti suvokiama taip, kad tiek apsikeitimo sandorio pirkėjas, tiek jo pardavėjas turi pareigą, atsižvelgdami į palūkanų normos svyravimus, tam tikru metu ateityje mokėti vienas kitam tam tikro dydžio pinigines įmokas, t. y. vykdyti vienas kito atžvilgiu pinigines prievoles. Apsikeitimo sandoriai priskiriami prie sudėtingiausių finansų institucijų sudaromų sandorių (pvz., kredito rizikos apsikeitimo sandorius (angl. credit default swaps).

Išankstiniai ir Ateities Sandoriai

Praktikoje pasitaiko dviejų rūšių išankstiniai sandoriai: išankstiniai (angl. forward) ir ateities sandoriai (angl. future). Pirma, išankstinio sandorio šalys jį sudarydamos neįgyja jokių papildomų institucinių garantijų, susijusių su tokio sandorio tinkamu įvykdymu. Tai lemia jų sudarymas už biržos ribų. Antra, ateities sandoriai visada yra tam tikro riboto dydžio, jų struktūra nekintama ir įvykdymo terminas ar kitos sąlygos negali būti pakeistos.

Išankstiniai sandoriai yra reguliuojami tik privatinės teisės priemonėmis, t. y. jų reguliavime naudojamas dispozityvus metodas. Apibendrintai galima teigti, kad pagrindinis išankstinis ir ateities sandorių skirtumas - juos sudarantys subjektai ir vieta, kurioje jie sudaromi.

Piniginės prievolės dydis yra lygus nuliui. Šalims sandorio pagrindu keistis priešiniais pinigų srautais. Galimas atvejis, kad nė viena tokio sandorio šalis realiai tokios sumos neturi ir neplanuoja jos įgyti. Apsikeitimo sandorio pagrindas - apsikeitimas priešiniais pinigų srautais. Tokie sandoriai sudaromi tada, kai viena ar abi sandorio šalys turi įsipareigojimus, kurių jos nenori ir siekia juos pakeisti palankesniais. Apsikeitimo sandorio negalima traktuoti kaip sandorio.

Lietuvos Respublikos Įstatymai ir Reglamentavimas

Šioje lentelėje pateikiama informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymą, reglamentuojantį finansines priemones:

tags: #finansinio #turto #ir #finansiniu #priemoniu #teisine