Aštuntajame dešimtmetyje mados industrija išgyveno tapatybės krizę - politinių ir ekonominių neramumų paveiktame pasaulyje autorinių drabužių kūrimas atrodė dėmesio neverta veikla, tad perteklinis dėmesys stiliui bei estetinėms tendencijoms provokavo smerkiamą visuomenės požiūrį į madą, kaip vartotojišką dekadansą, tuščią ar net gėdingą prabangą. Tuo laiku jau brendo pokyčiai, ir netrukus ant podiumų vienas po kito žengė japonų dizaineriai, šokiruodami publiką radikaliomis idėjomis ir nematytais siluetais.
Tačiau, prieš gimstant japonų avangardui, Tekančios Saulės šalį garsino dar vienas išskirtinis dizaineris - Kenzo Takada.
Aprūpinta ir tiesiogiai karo nepaliesta Kenzo vaikystė ir vėliau lydėjusi sėkmė suformavo optimistišką dizainerio charakterį ir hedonistinę filosofiją, vėliau natūraliai susipynusią su viso gyvenimo kūryba.
Kenzo gimė 1939 m. Himedžio mieste, Hiogo prefektūroje, netoli įspūdingos viduramžių pilies. Takadų šeima vadovavo pramogų įstaigai „Naniwaro“ raudonųjų žibintų kvartale, tad buvo gana pasiturinti. Tėvas kolekcionavo antikvarinius daiktus, mėgo tradicinį scenos meną, o mama buvo žinoma kaip komunikabili ir įtakinga bendruomenės narė.
Vaikystėje Kenzo patiko žaisti su spintose laikomais yuzen, pongee ar šilko audiniais, klausydamas šiamisenu - tradiciniu japonų tristygiu instrumentu - atliekamos rafinuotos nagauta muzikos ir koketiškų geišų balsų, sklindančių iš jų kambarėlių.
Takadoms pavyko išvengti fatališkų karo pasekmių - tėvas laiku evakavo šeimą. Nors gimtasis miestas buvo sulygintas su žeme, atakoms pasibaigus, šeima atnaujino verslą ir šis greitai vėl suklestėjo.
Vėliau Kenzo prisiminė: „Mes turėjome tradiciją sutikti Naujuosius metus vilkėdami kimono su šeimos herbu. Mama, seserys ir aš sėdėdami verandoje stebėdavome, kaip žmonės sode iš ryžių gamina močius. Dabar suprantu, kad anuomet mūsų šeima mėgavosi patogesniu gyvenimu nei dauguma.“
Maždaug tuo metu išryškėjo ir kūrybiniai Kenzo polinkiai - tik pradėjęs lankyti mokyklą, jis įsitraukė į teatro trupės veiklą, klausydavosi radijo miuziklų, mintinai žinojo vietinio kino teatro repertuarą.
Dažnai pirkdamas sergančiai seseriai mergaitišką žurnalą „Himawari“, berniukas greit susidomėjo piešimu ir ėmė kurti komiksus. Dėl šio pomėgio, baigdamas mokyklą, iš pradžių planavo stoti į dailės universitetą, bet pritrūko įgūdžių.
Kitas noras - studijuoti siuvimą irgi pasirodė esąs neįmanomas - į tokias mokyklas vyrų tiesiog nepriimdavo. Taigi 1957 m. Kenzo nusprendė studijuoti anglų kalbą Kobės universitete, tačiau, pašlijus tėvų sveikatai, teko lankyti naktines paskaitas, kad dieną galėtų užsidirbti pragyvenimui.
Kartą jis pamatė skelbimą, jog Bunka mados koledžas kviečia mokytis ne tik moteris, bet ir vyrus. Susižavėjęs idėja studijuoti madą, metė mokslus, įsidarbino kurjeriu ir pradėjo taupyti kelionei į Tokiją. Nors į koledžą įstoti pavyko, dauguma bendramokslių buvo siūti mokančios moterys, tad Kenzo teko sunkiai dirbti, kad pavytų kolegas.
Savo vėžėse jis pasijuto tik antrame kurse, atsiradus galimybei rinktis dizainerio specializaciją. Pirmuoju įkvėpimo šaltiniu tapo dėstytoja Chie Koike, studijavusi Paryžiuje kartu su Yves’u Saint Laurent’u ir Karlu Lagerfeldu. Jos mokymo metodai buvo pažangūs ir originalūs - kartą ji davė užduotį kiekvienam parsinešti iš kiemo akmenį ir apsukti audiniu.
Vėliau nuvynioję medžiagą studentai pamatė natūraliai susidariusias raukšles bei draperijas - tai buvo įtaigi kūno sąlyčio su audiniu iliustracija. Taip pat ji išmokė vadinamojo drapingo (drabužis kuriamas formuojant audinį tiesiai ant manekeno), kurį pati įvaldė Paryžiuje.
Takados kurse studijavo nemažai būsimų garsių dizainerių - Mitsuhiro Matsuda, Isao Kaneko, Junko Koshino. Ši talentinga komanda vėliau pavadinta „Devintąja gėlių klase“ ir jos šūkis buvo study hard, play hard. Laisvalaikį kompanija leisdavo džiazo klubuose ir baruose, iki paryčių aistringai diskutuodama apie meną, aptarinėdama literatūrą, pjeses bei kabukio teatrą.
Įkvėpimo jaunieji talentai ieškojo ir japonų kine bei prancūzų Naujosios bangos filmuose. Tai buvo bendraminčių ir kartu nuožmių konkurentų komanda - kiekvieno jų slapta svajonė buvo prestižinis „Soen Fashion Award“ apdovanojimas, įsteigtas 1956 m. minint seniausio Japonijos mados žurnalo „Soen“ 20-ąsias metines.
KENZO 2010-2011 m. rudens-žiemos kolekcijos pristatymas Paryžiaus prêt-à-porter moterų mados savaitėje, 2010 m. kovą.
1964 m. Japonijos vardas skambėjo visame pasaulyje, Tokijuje įvyko olimpinės žaidynės, šalies ekonomika ir kultūra sparčiai kilo, kartu augo ir visuomenės gyvenimo kokybė bei naujovių troškimas.
Kelionės į užsienį vis dar buvo prabanga, tačiau kiekvienas studijuojantis madą svajojo aplankyti Paryžių. Tuo metu Takada, dėl prasidėjusio remonto iškeldintas iš nuomojamo buto, gavo nemenką kompensaciją ir nusprendė ją išleisti kelionei į Prancūziją.
Dėstytojos Koike patarimu jis ir dar keli draugai išplaukė laivu. Toks sprendimas pasiteisino su kaupu - stiliaus idėjos, vėliau nustebinsiančios Paryžių, gimė būtent šioje mėnesį trukusioje išvykoje. Per kelionę Kenzo apsilankė Honkonge, Saigone, Singapūre, Kolombe, Bombėjuje, Džibutyje, Aleksandrijoje, Barselonoje ir ten patirti įspūdžiai paskatino idėjų proveržį, tapo jo estetinės filosofijos pagrindu ir įkvėpimu.
Pietryčių Azijos, Artimųjų Rytų, Afrikos ir Europos tautiniai kostiumai, pamatyti kiekviename uoste, vėliau turėjo lemiamos įtakos kūrybiniam braižui. Vaikščiodamas po Bombėjaus lūšnynus, jis buvo priblokštas skurdo ir antisanitarinių sąlygų, bet sodrių spalvų moterų sariai ir aksesuarai buvo tokie gražūs, kad gniaužė kvapą.
Stebėdamas Filipinų moteris, pasipuošusias drąsių kirpimų ryškiaspalviais chalatais, bei Saigono gatvėmis dviračiais važinėjančias merginas vėjyje plevėsuojančiomis tradicinėmis áo dài suknelėmis, Kenzo gavo galingą impulsą savo unikaliam stiliui, vizijoms ir idėjoms.
Atvykęs į Prancūziją ir nuodugniai ištyrinėjęs sostinę, jis patraukė į Ispaniją, Italiją, Vokietiją ir Angliją, ketindamas kuo giliau pažinti Europos kultūrą. Aistringi ir plastiški tradiciniai šokiai, įspūdingos meno galerijos, skirtingų tautų energija, išmintis, charakteris, gamtos harmonija ir maištingos didmiesčių nuotaikos - visa tai talentingo kūrėjo galvoje ir rankose netrukus virto unikaliu ir žavingu mados koliažu.
Galiausiai, grįžęs į Paryžių, jis apsilankė Christiano Dioro, Chanel ir Pierre’o Cardino kolekcijų pristatymuose ir buvo priblokštas aukšto kūrybos lygio, prabangių, kruopščiai parinktų medžiagų, įmantrių siuvimo, kirpimo būdų bei stiliaus elementų.
Nors manė, jog niekada negalės lygiuotis į šiuos korifėjus, visgi Kenzo išdrįso pabandyti laimę. Viešnagei skirtas laikas ėjo į pabaigą, grįžti į namus nieko nepešus ambicingam jaunuoliui nesinorėjo. Pagautas kelionėse patirto įkvėpimo, jis pradėjo piešti eskizus ir siūlyti juos mažiems butikams, vėliau - ir žinomiems stilistams.
Pirmuosius 30 modelių įkvėpė revoliucingi André Courrèges drabužiai, o Kenzo sukurti įvaizdžiai sudomino net dizainerį Louis Feraud. Japonas buvo apstulbęs - jo eskizai buvo paklausūs, juos pirko tikrai solidūs klientai: „Printemps“, „Galeries Lafayette“ ar žurnalas „Le Jardin des Modes“.
1968-ųjų pavasarį sostinėje vyko visuotiniai streikai. Pasaulyje augo hipių judėjimas ir protestai prieš Vietnamo karą. Pokyčiai veikė ir mados industriją, jos žvilgsnis vis labiau krypo masinio vartotojo link. Konkurentai japonai vienas po kito atidarinėjo butikus.
Kenzo ambicijos buvo užgautos, jis jautėsi atsiliekantis nuo kolegų. Kartą sendaikčių turguje sutikta ponia pasiūlė jam netoli Luvro esančioje savo galerijoje „Galerie Vivienne“ įkurti studiją. Avantiūra pasirodė verta dėmesio ir, padedamas draugų, Kenzo pradėjo kurti interjerą, pats ištapė sienas Henri Rousseau paveikslo „Svajonė“ motyvais.
Fantastinis šio kūrinio siužetas - nuoga moteris, gulinti džiunglėse su laukiniais gyvūnais, regis, tobulai įkūnijo jo kūrybos esmę - jausmingos vaizduotės nupieštą idealų pasaulį, kupiną laisvės ir palaimingos dermės. Norėdamas pabrėžti žaismingą atmosferą, Kenzo pavadino parduotuvę, kaip jam atrodė, šmaikščiu žodžių deriniu „Jungle Jap“.
Žinoma, naujai veiklai reikėjo investicijų, tad dizaineris grįžo į Japoniją, pasiskolino pinigų ir prisipirko vietinės gamybos audinių, margintų tradiciniais raštais, iš kurių buvo siuvami yukata (vasarinių kimono) ir haori (viršutinių drabužių, velkamų ant kimono) pamušalai.
Pirmoji kolekcija buvo sukurta šiuos autentiškus audinius derinant su medžiagomis, pirktomis Paryžiaus sendaikčių turguose. 1970 m. balandį įvyko parduotuvės atidarymas: pirmame aukšte demonstruojamus 50 modelių buvo galima čia pat įsigyti.
Pažangių rinkodaros idėjų ir originalios kolekcijos kombinacija sukėlė audringą reakciją Paryžiaus mados bendruomenėje. Sėkmę lėmė dar kelios palankios aplinkybės - Japonijos, tuo metu vykdžiusios ekonominę ir kultūrinę ekspansiją, populiarumas pasaulyje augo, o globalių permainų paveikta Europos visuomenė ieškojo laisvės, saviraiškos bei naujovių, tad nenuostabu, kad dizaineris, derinantis Azijos ir Europos estetiką, tuoj pat tapo sensacija.
Be to, gyvendamas Paryžiuje Kenzo žiniasklaidoje jau buvo įgijęs daug draugų ir jie mielai palaikė charizmatiškąjį mados naujoką. Vienas po kito parduotuvėje lankėsi redaktoriai ir žurnalistai iš „Vogue“, „Elle“ ir „Marie Claire“.
1971 m. „Elle“ viršelyje išspausdinta suknelė iškart pelnė dizaineriui tarptautinę šlovę. Raktu į pripažinimą tapo originalus stilius, meistriškai balansuojantis tarp paryžietiškos prabangos ir japoniško subtilumo. Energingas ir optimistiškas Kenzo vaizduotės pasaulis įsiliejo į Paryžiaus mados sceną organiškai, be skandalų ar akibrokštų ir buvo priimtas kaip gaivaus oro gurkšnis, malonus jaudinamas mados nuotykis.
Aukštajai madai jis padovanojo nerūpestingo žaismingumo, laisvės ir netikėtų stiliaus bei estetikos rakursų. Kenzo naudojo vasarinę medvilnę žieminiams drabužiams, drąsiai sluoksniavo skirtingus raštus ir virtuoziškai derino ryškias spalvas.
Jo kūryba puikiai pritapo prie tuo metu itin madingo hipių stiliaus, egzotiškais ornamentais marginti drabužiai pasižymėjo laisvais sluoksniuotais fasonais ir žavinga eklektika. Nors japoniškas medžiagas Kenzo naudojo labiau dėl to, kad jos buvo pigesnės, dizainerio, gebančio savitai integruoti rytietiškus kultūros kodus į vakarietišką stilistiką, pasiūlyti drabužiai atrodė itin originaliai ir patraukliai.
„Gana sėkmingai įveikiau 8-ojo dešimtmečio laikotarpį, - vėliau prisiminė jis. - Pinigų neturėjau, tačiau kurti drabužius tada man buvo smagiausia. 1972 m. Kenzo laimėjo Japonijos mados redaktorių klubo prizą ir buvo pakviestas į Niujorką, bet ten netikėtai susidūrė su vietiniais aktyvistais, protestuojančiais dėl jo parduotuvės pavadinimo - žodis jap turėjo neigiamą konotaciją ir skambėjo įžeidžiamai japonų atžvilgiu.
Kenzo liko šokiruotas, renginį teko atšaukti ir netrukus jam buvo pateiktas ieškinys, įpareigojantis pavadinimą pakeisti. Takada teismą laimėjo, tačiau JAV rinkai skirtų gaminių pavadinime jap neliko.
Aštuntasis dešimtmetis tapo Kenzo aukso amžiumi - dizaineris buvo neįtikėtinai produktyvus, kūrė tai, ko geidė širdis ir diktavo nevaržoma vaizduotė. 1971 m. įkvėptas jūrinės tematikos pasiskolino Viktorijos laikų angliškų maudymosi kostiumėlių bei vaikiškų uniformų stilių.
1973 m. kolekcija pulsavo rumunišku temperamentu ir skleidėsi ryškiausiomis gėlėmis. 1975 m. ant podiumo pasirodė rafinuota Azijos estetika, adaptuota Europos skoniui. 1978 m. dizaineris meistriškai interpretavo žokėjų uniformų ir Indijos elito drabužių elementus - per šou scenoje pasirodė net modelis ant balto žirgo.
1982 m. gimė kolekcija, įkvėpta slaviško tautinio kostiumo ir revoliucinio laikotarpio stiliaus - modeliai podiumu žygiavo būriais, apsirengę uniformas primenančiais rūbais. Ruošdamas pasirodymą ir pritrūkęs medžiagų, Kenzo sukūrė savo žymiausią suknelę iš etnografinių juostų, rinktų net 20 metų - šis įvaizdis tapo kultiniu ne tik japono karjeroje, bet ir visoje mados istorijoje.
Pats dizaineris nusilenkti sužavėtai publikai išėjo vedinas drambliu. Kiekvienas jo šou virsdavo savotišku kultūriniu spektakliu, pasižyminčiu judesio ekspresija, emocine bei estetine įtaiga ir ekstravagantišku polėkiu.
Kartais Kenzo kūrybai būdavo priskiriami basara bruožai. Tai viduramžių Japonijoje atsiradęs terminas, apibūdinantis eklektišką ir ryškų ar net neskoningą gatvių plėšikų stilių. Tačiau dizaineriui agresija ir kičas buvo visiškai svetimi, jo įvaizdžiai tiesiog kvietė grožėtis, žaisti ir švęsti madą.
„Aš esu keliautojas, klajojantis laike ir erdvėje. Atvykęs iš Japonijos laivu, toliau tęsiu kelionę savo kūryboje“ - sakė Kenzo.
Esminis visų jo kolekcijų leitmotyvas buvo „kūno išlaisvinimas nuo drabužių“. Tai tipiška T formos linija su plačiomis rankovėmis iki juosmens ir padidintos, kimono primenančios proporcijos.
Stebėdamas skirtingų šalių tradicinius kostiumus, Kenzo aptiko, kad stačiakampės plokštumos ir tiesūs kirpimai - kone bendras jų vardiklis. Ši stiliaus koncepcija visam laikui nubrėžė aiškią ribą tarp japono ir tokių aukštosios mados pradininkų, kaip Christianas Dioras, visada siekusių paryškinti moters kūno linijas.
1973-1974 m. sukūręs siluetą, kuris buvo pakrikštytas „Big Look“, Kenzo paliko ryškiausią pėdsaką mados istorijoje -netrukus tai tapo pagrindine 8-ojo dešimtmečio vidurio tendencija. Paryžiaus žiniasklaida titulavo jį „naują erą simbolizuojančiu dizaineriu“, nes japonas siūlė visiškai kitokį požiūrį į madą.
Tik šis maištas nebuvo sąmoningas, Kenzo neslėgė sudėtingų išgyvenimų ar gilių idėjų našta, atvirkščiai - jo kūryba buvo linksmas, jausmingas ir nuoširdus gyvenimą šlovinantis aktas, nesibaigiantis stilingas vakarėlis, duoklė pasaulio spalvų ir formų įvairovei, odė grožiui, meilei ir nerūpestingam būties saldumui.
Daugėjant pasirodymų, iškilo būtinybė turėti rinkodaros strategiją, bet Kenzo aplinkoje išmanančių masinės gamybos niuansus tuo metu nebuvo, tad mados namai bandė suvaldyti augančią paklausą klaidų ir bandymų keliu.
Tuo tarpu dizainerio populiarumas Paryžiuje augo - drąsūs eksperimentai, žaismingi ir ryškūs kolekcijų pristatymai, primenantys vakarėlius, skambant madingai muzikai, buvo tikra Kenzo stichija. 1972 m. susirinkusiųjų į kolekcijos pristatymą buvo daug daugiau nei vietų ir Kenzo su ašaromis akyse buvo priverstas atšaukti pasirodymą. Minia ūžė: „Mes norime pamatyti drabužius! Tęskite šou!“
1973 m. balandį Kenzo grįžo į mados entuziastų pamėgtą vietą „Bourse du Commerce“. Keli šimtai žiūrovų vėl liko už vartų. 800 į vidų patekusių žmonių stebėjo džiaugsmo ir spalvų kupiną etninį maištą. Meksikietiški rebozai, australiški dirndlai, skandinaviški megztiniai su kutais, balti vilnoniai, tarsi sniego žmogui skirti kostiumai - idėjos liejosi laisvai, žavėdamos publiką išmone ir nežabota energija.
Japonija didžiavosi savo dizaineriu ne mažiau - prodiuseris Kazuhiro Oide pasiūlė Kenzo surengti „pergalingą sugrįžimo namo šou“. 1975 m. gegužę per dvi dienas įvyko net keturi pasirodymai. Priešais 6000 žiūrovų Kenzo pristatė kolekciją, sujungusią rytietišką ir vakarietišką mados filosofiją. Japonų dizaineris sukėlė furorą - drabužiai buvo originalūs, patogūs ir praktiški, o jų kaina demokratiška.
Būtent tada Kenzo ir tapo kultine figūra, kurios įtaka mados pasauliui jaučiama ir šiandien.