Būtis: Filosofinis Įvadas

Būties problema yra pagrindinė, ir ginčai būties klausimais vyksta iki šių dienų. Žmogus kasdieniniame gyvenime susimąsto ir jaudinasi dėl savo gyvenimo, lygina jį su praeities ir ateities žmonių gyvenimu bei amžinu, kaip jam atrodo, gamtos egzistavimu. Būties paslaptys žmogui yra svarbiausios. Įminęs jas, žmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas.

Taigi būties klausimai iš tikrųjų yra patys svarbiausi ir kartu žmoniškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi. Pagaliau būties klausimų kėlimas parodo esminį žmogaus dvasios raidos lūžį. Įvairiose planetos vietose jie buvo keliami dar gerokai prieš filosofiją.

Kas gi yra tikroji būtis, t.y. būtis, viską susiejanti, viską pagrindžianti, būtis, iš kurios atsiranda visa, kas yra? “Filosofijos žodyne“ randame moksliškiausią būties apibrėžimą: “būtis - pagrindinė antikinės ir viduramžių metafizikos, ypač metafizinės ontologijos, ir jos tąsos naujaisiais laikais sąvoka“.

Būties Samprata Antikoje

Vertas pagarbos Talio (636-546 m. pr. Kr.), pirmojo filosofo, pirmasis atsakymas į klausimą “kas yra būtis?“: visa yra vanduo ir iš vandens atsiranda. Kartu tai yra pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t.y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį. Tai reiškia ir tai, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta.

Anaksimandras (610-545 m. pr. Kr.) teigė, kad tarp visų žinomų elementų vyksta nuolatinė kova ir kiekvienas iš jų nuolat virsta kitu, todėl kaitos priežastis turėtų būti ne šie žinomi elementai, o kažkas kita. Jo nuomone, toji priežastis, iš kurios visa kyla, yra “apeiron“ (gr. apeiron - begalybė) - beribis, begalinis. Apeironas, pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas.

Judėdamas ir išskirdamas priešybes - karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą - jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairove. Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą. Anaksimandras kalba ir apie kosminį teisingumą, t.y.

Anaksimenas gyveno apie 545 m. pr. Kr. Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai - oro išretėjimo ir sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis - išretėjęs oras. Orui sutirštėjus atsiranda vėjas, vėliau dargana, vanduo, žemė, akmenys.

Herakleitui (540-480 m.pr.Kr.) pradas (arche) yra ugnis, kuri neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra, išskyrus amžiną kitimą.

Ksenofanui (565-470 m.pr. Kr.) pradai - žemė ir vanduo. Taigi pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kitimas pasaulio viduje nesukuria nieko naujo. Vadinasi, pati būtis yra amžina ir nekintanti. Ksenofano Dievas yra vienas, beribis ir begalinis, todėl būtis yra visur ta pati ir viena. Už tai, kad Ksenofanas dievybių sutapatino su pasauliu, filosofijos istorikai jį priskiria panteistams (gr. pan.

Parmenidas (515-450 m. pr. Kr.) tarsi iš naujo atrado būtį, ištaręs savo genialius ir paprastus žodžius: ,,nes juk mąstyti ir būti yra tas pat ir vis viena“. Jis būtį traktavo viena prasme: būtis yra nekintama ir nejudanti, ji nekeičia savo vietos, nes judėti ji galėtų tik ten, kur jos nėra. Būtis neatsiranda, nes atsirasti ji galėjo iš to, kas nėra ji pati, t. y. Iš nebūties. Pasak Parmenido, nebūtis neegzistuoja, jos nėra. Jei būti iš nebūties negalėjo atsirasti, tai dėl tos pačios priežasties ji negali išnykti. Taigi Parmenidui tikrieji būties rodymosi būdai yra pirmiausiai neatsirandamumas, nenykstamumas, nekintamumas, vienumas ir vieninteliškumas.

Pitagoras (580-500 m. pr. Kr.) manė, jog Vistos ir daiktų pradas yra abstraktūs skaičiai: visko pradžia - vienetas, dvejetas neapibrėžtumas. Demokritas (460-370 m. pr.

Empedoklis (484-424 m. pr. Kr.) lygiaverčiais pripažįsta visus keturis pasaulėtvarkos pradus - ugnį, vandenį, orą ir žemę. Jie yra lygiaverčiai, todėl vienas į kitą nepereina.

Platonas (427-347 m. pr. Kr.) teigė: ,,materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties šešėliai, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais - sąvokomis“.

Apmąstydamas būties problemą, Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) sakė, jog ji yra visa tai, kas norima nusakyti, ką galima pasakyti žodžiais: ,,Tai yra“.

Plotinas (204-270 m. pr. Kr.) būties principą vaizdavo kaip dievišką Trejybę, kurios sandai nėra lygiaverčiai. Tai Vienis, Nūs, Siela. Vienys protui neprieinamas, todėl ir nepaaiškinamas. Filosofas jį kartais vadina Dievu, kartais Gėriu. Tai jėga, peržengianti būties ribas, nors kartu tai ir pati būtis. Nūs yra tai, kas panašu į dvasią ar protą. Nūs - pasaulinė dvasia. Tai Vienio paveikslas, t.y. regimybė, kuri kilo Vieniui mąstant patį save. regi, ir tai, ką regi, - viena.

Būties Samprata Viduramžiais

Aurelijui Augustinui (354-430) pagrindinė mąstymo kategorija yra Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukščiausioji būtis, tik jo būtis yra savaiminė ir amžina. Pasak Augustino, visas pasaulis Dievo yra sukurtas tobulai per labai trumpą laiką tik Dievui panorėjus, t.y.

Tomas Akvinietis (1225-1274) teigė, kad kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės ir būties. Nė viename Dievo kūrinyje esmė ir būtis nesutampama, nes kūrinys tik dalyvauja būtyje.

Ryškus būties problemos skirtingumas tarp Antikos ir Viduramžių koncepcijų. Antikos tradicijos požiūriu viską lementi realybė - kosmosas, gamta. Net mąstant apie Dievą kaip aukščiausia būtį, jis yra tarsi suaugęs su būtimi. Viduramžių antologijoje Dievas pasitraukia iš šio pasaulio, atskiriamas nuo jo.

Būties Samprata Naujaisiais Laikais

Renė Dekartui (1596-1650) pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka yra substancija - toks dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko, išskyrus jį patį.

Baruchas Spinoza (1632-1677) visybę (kosmosą, gamtą, pasaulį) sutapatino su Dievu.

Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegelis (1770-1831) sakė: ,,visa, kas tikroviška, - protinga, o visa, kas protinga, - tikroviška“.

Marksistinis Požiūris į Būtį

Karlas Marksas (1818-1883) sakė: ,,kokia yra visuomeninė bazė, toks ją atitinkantis bei palaikantis antstatas, arba kitaip, bet panašiai, - kokia ,,visuomeninė būtis“, tokia ir tos visuomenės ,,visuomeninė sąmonė““.

Jo teigimu, visuomeninius dalykus lemia ne dvasiniai santykiai (sąmonė), o materialiniai, t. y. Visuomeninė būtis apsprendžia sąmonę, nes sąmonė yra suvokta ir įsisąmoninta būtis. Jam būtis - realios žmonių gyvenimo sąlygos buržuazinėje visuomenėje. Šioje visuomenėje viskas orientuota materialinę sėkmę pasiekti. Iš esmės žmonės domėjosi vieni kitai ne kaip asmenybėmis su turtingu dvasiniu patyrimu, ne kaip įdomiais pašnekovais, o kaip daiktų, turto turėtojais.

Martinas Heidegeris (1889-1976) teigė ,,būtis yra“.

Arsenijus Čanyševas (dabarties filosofas) teigia: ,,visa tikrovė yra nebūties vandenynas, kuriame būties tik tiek, kiek ant vandenyno paviršiaus išsiliejusios naftos lašelio plėvelės“.

Aukščiausias būties tipas, pasak šio filosofo, yra sąmonė, nes ji atsimena ir tai, ko nebėra, ir laukia to, ko dar nėra. Jau žinome, kad kasdieninė žmogaus būtis, visa, su kuo žmogus susiliečia, vadinama gyvenimu arba pasauliu.

Būtis banaliai tapatinama su pasauliu, todėl visa, kas nesti, su kuo nesuduriama, kas nepatenka į patirties lauką, vadinama nebūtimi. Nebūtimi pavadinama begalybė iki gimimo ir begalybė po mirties (žr. Piešinyje). Tarp dviejų nebūties begalybių atsiveria laikas (akimirka), skirtas gyvenimui. Taip tarp nebūties įsiterpia manasis laikas nuo ginimo iki mirties.

Trys Būties Pažinimo Etapai

1. Pirmykštis ir elementariausiasis - juslinis pažinimas, kylantis iš juslinių kontakto su dirginimo šaltiniais. Žmogų čia blaško chaotiškas pagavų ir vaizdinių srautas. Dėl priežasčių ir sąryšių nepažinimo vyrauja atsitiktinumo įspūdis. Lemia vaizduotė, kurstoma jausmų ir įgeidžių. Vidines būsenas primetant aplinkai, susidaro sąlygos pažinimo ir elgesio klaidoms. Kartu juslinis pažinimas yra gyvybės šaltinis meniu, kuris fantazijos kūriniais siekia perteikti vidines žmogaus būsenas.
2. Loginis pažinimas, kylantis iš žmogaus proto kontrolės jutimų duomenimis ir raktinio - techninio jų tikrinimo. Faktai čia susiejami logiškais dėsniais; dėsniai išbandomi faktais. Tai mokslo kelias į objektyvą, praktikos patvirtinimą tiesą, laipsniškai šalinant juslinių impulsų subjektyvumus. Teorinio pažinimo dalinumas nepatenkina žmogaus asmeninio potroškio pilnutinai pažinti. Į pagalbą skuba teologija, pasiremianti logistika, ir filosofija, iš esamo pažinimo darantis per plačius apibendrinimus ir atvira klaidoms. Teoriškai pažinti tegalima būties apraiškas bei jų ryšius, ne jos esmę - buvimą. Pirma pažystant privalu būti.
3. Aukščiausia, ribinė žmogaus galimybė, - intuityvus pažinimas. Tai išminties lygmuo, proto ir jausmo lydinys, savęs pažinimas būties vienovėje, savęs įprasminimas vienovėje, praregėjimas susyk, iš vidaus, be subjekto - objekto santykio.

Trys būties pažinimo etapai ne pakeičia, o įsieja vieni kitus. Be juslinės žaliavos, loginis mąstymas nevaisingas; be loginio dėsningumo, jutimų impulsai - chaotiški. Juslinio pasaulio įvairovė ir laipsniškai atskleidžiamas bei praktikos patvirtinamas faktų sąryšis sudaro nepakeičiamą absoliutaus vienio institucijos turinį.

Dievas. Sąvoką ,,būtis“ tai tarsi lęšis, sukoncentruojantis į save kelias atskiras substantyvines esamybes su jų dvilypumais ir išspinduliuojantis jas vieno savęs adjektyvinėmis ypatybėmis. Antikoje ir Viduramžiais pirmenybė buvo teikiama pasaulio ir žmogaus egzistavimo stabiliam pagrindui, substancijai, kurią pripažino esant objektyvia realybę, t.y. nepriklausoma nuo žmogaus, jo pozicijos ir sąmonės. Toks amžinas pagrindas buvo jaučiamas kaip tam tikra patikima žmogaus egzistavimo atrama. Naujieji laikai pradėjo transformuoti antikinę objektyvios būties idėją - būtis tapo subjektyvia. Dievo vietą užėmė protas. O XX amžiuje atėjo į XXI amžių perėjo nusivylimas proto galimybėmis tapti pasaulio ir tvarkos jame garantu.

Filosofas Ortega y Gassetas rašo, kad šiuolaikinis žmogus primena išpaikintą vaiką, kurio gyvenimiškiems poreikiams nėra ribos, kuriam įgimtas nedėkingumas viskam, ką jam davė gyvenimas.

Visais atvejais į klausimą, kas yra tikroji būtis, atsakoma nuoroda į pasaulyje randamą esinį, turintį ypatingų bruožų. Iš jo atsiranda visa kita. Tačiau kuris požiūris yra teisingas? Įrodymų, atsiradusių tūkstantmečius trukusioje įvairių mokyklų kovoje, nepakako pagrįsti kurio nors vieno požiūrio teisingumui. Kiekviename požiūryje yra kai kas teisinga, būtent tam tikra žiūra ir tam tikras tyrinėjimo būdas, mokantis pasaulyje ką nors įžvelgti. Visi tie požiūriai turi bendrą bruožą: būtį jie suvokia kaip kažką, kas yra priešais mane kaip objektas, kurį mąstydamas aš stebiu. Kiekvienam objektui, kiekvienam mąstomam turiniui būdingas dvejopas sukilimas. Visų pirma jis yra susijęs su manimi, mąstančiuoju subjektu, ir, antra, susijęs su kitais objektais. Kaip mąstomas turinys jis niekada negali būti visuma, visuotine būtimi pačia savaime.

Tai, kas iki šiol pasakyta, leidžia tarti, kad yra visa tai, kas yra - būtis, kaip ją bepavadintume: dievybe, substancija ar gamta.

Sąvoka ,,gamta“ apima visą Visatą (pasaulį) ir daugelio filosofų laikoma vienintele būtimi.

Žmogus būties visumoje užima ypatingą padėtį: jis yra pasaulį pažįstantis subjektas, aš.

Dievo kaip būties samprata egzistuoja tūkstantmečius, nežiūrint visų ginčų, ji žmogui yra reikalinga dabar ir bus reikalinga ateityje.

Materija ir sąmonė yra du vienos ir tos pačios būties atžvilgiai: išviršinis - buvimo ir išvidinis - nusimanymo.

Būtis yra labai įvairi, savo nesuskaičiuojamų daiktų karalyste, santykiais, ryšiais. Jos įvairovė atsiskleidžia erdvėje ir laike. Būtis nuolatos atsiranda, gimsta ir atsinaujina. Naujybės atsiradimas vyksta grumtynėse su tuo, kas jau sena, atgyvenę, netekę savęs.

Štai lentelė, apibendrinanti įvairių filosofų požiūrius į būtį:

tags: #filosofijos #ivadas #butis