Arktis - vienas mažiausiai ištirtų ir paskutinių laukinių kraštų pasaulyje. Net tenykščių jūrų ir upių pavadinimai negirdėti, nors dažna jų neapmatoma. Visoje Arktyje, kuriai priskiriama tai, kas už Šiaurės poliarinio rato, ir kraštelis į pietus nuo jo, žmonių - vos 4 mln., o apie pusė jų įsikūrę keliuose rūškanuose posovietiniuose miestuose, kaip antai Murmanskas ir Magadanas. Visur kitur, įskaitant didžiąją dalį Sibiro, Grenlandiją, šiaurines Aliaskos, Kanados ir Skandinavijos dalis, beveik tuščia.
Tačiau Arktis šyla dukart greičiau nei likusi planetos dalis, sako Jamesas Astillas. Pasaulio temperatūrų žemėlapyje, kuriame spalvinis žymėjimas rodo temperatūros pokyčius, Arkčiai tenka ruda kaitros spalva. Nuo 1951 m. ji atšilo maždaug dvigubai daugiau už pasaulio vidurkį. Temperatūra Grenlandijoje per tą laiką pakilo 1,5 °C, kai pasauliniu mastu - tik apie 0,7 °C. Manoma, kad toks skirtumas išliks. Tad pirmą kartą atmenamais laikais šiaurės-vakarų koridorius - jūrų kelias tarp 36 tūkst.
Nėra rimto pagrindo abejoti dėl pagrindinės atšilimo priežasties. Arktyje, kaip ir kitur, tai lemia didesnė šilumą sulaikančių dujų koncentracija atmosferoje - dažniausiai anglies dvideginio, kuris išsiskiria deginant iškastinį kurą. Atmosfera atsikrato mažiau saulės šilumos, tad šyla: tokį fizikinį reiškinį dar 1896 m. numatė švedų mokslininkas Svante Arrheniusas.
Pirmiausia pagalvokite apie tai, kokia jautri Arktis temperatūros pokyčiams yra dėl to, kur ji yra. Abiejuose pusrutuliuose klimato sistema šilumą stumia nuo garuojančio ekvatoriaus užšalusio ašigalio link. Bet šiaurėje mainai kur kas efektyvesni. Skirtingai nuo jūrų aplink Antarktidą, Arktį supantys sausumos masyvai neleidžia poliariniams vandenynams judėti ratu. Dėl to Arkties širdyje laikosi gana aukšta, -15 °C, vidutinė metinė temperatūra, o beveik visur kitur didžiąją metų dalį ji artima tirpimo temperatūrai. Tad net nedidelis atšilimas gali skaudžiai kirsti regiono ekosistemoms.
Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl Arktis veikiama labiau, - tai atšilimas, atsirandantis šviesų sniegą ir ledą keičiant tamsesnei sausumai ar vandeniui. Tamsūs paviršiai šilumos sugeria daugiau nei šviesūs, tai sukelia vietinį atšilimą, dėl kurio ištirpsta daugiau sniego ir ledo, tuomet atsiveria dar daugiau tamsios sausumos ar vandens ir taip toliau. Paaiškėjo, kad teigiamas grįžtamasis ryšis, kurį sukelia šis albedo efektu vadinamas reiškinys, yra intensyvesnis, nei tikėjosi didžiuma mokslininkų.
Sunku perdėti, kaip tai dramatiška. Tokio įspūdingo aplinkos pasikeitimo pasaulis turbūt nematė nuo XIX a., kai buvo kertami neaprėpiami Amerikos miškai, o gal ir nuo tada, kai tūkstančiu metų anksčiau su žeme buvo sulygintos didžiosios Kinijos ir Vakarų Europos girios. Nykstant amžių amžius jas saugojusiam ledui, į Arkties pakrantes kimba erozija: vietomis Aliaskos krantai atsitraukia po 14 metrų per metus. Nyksta nišiniai arealai, kaip antai polaidžio vandens telkiniai ant daugiamečio ledo.
O iš didžiojo atodrėkio daug žmonių susikraus turtus. Užšalusiai tundrai traukiantis į šiaurę, didžiuliai Arkties plotai pasidarys tinkami žemės ūkiui. Ankstėjant arktiniam pavasariui, augalams tinkamo laikotarpio padidėjimas gali siekti 25 proc. Tuomet grenlandiečiai galėtų užauginti daugiau nei varganos 100 tonų bulvių, kaip dabar.
Pusę XX a. Arktis, kaip trumpiausias kelias tarp Rusijos ir JAV, buvo labiausiai tikėtinas branduolinio karo teatras, ir kai kurie Arkties atsivėrime įžvelgia naujo konflikto galimybių. Skirtingai nuo Antarktidos, kurioje veiklą reglamentuoja tarptautinė sutartis, Arktis iš esmės padalyta. Iš pustuzinio teritorinių ginčų regione turbūt didžiausias yra tarp JAV ir Kanados - dėl šiaurės-vakarų koridoriaus statuso.
Tačiau ar yra būdų, tirpstant Arkčiai, aplinkai kylantį pavojų suderinti su atsiveriančiomis ekonominėmis galimybėmis? Aplinkos pokyčių banga nusineš unikalias ekosistemas, o gal ir daugelį rūšių. Priežastis - visuotinė tarša, o jos keliama rizika irgi visuotinė.
TU MANO VASARA 🌙🔥 Eglė Antanas Runkelenas 2026
Tradiciniai Eskimų Būstai
Vikingai savo gyvenvietes statė salos viduryje, toliau nuo jūros, ant fiordų, panašių kaip jų gimtojoje Norvegijoje. Statydami būstus jie panaudojo į krantą atplukdytą medieną, akmenis ir velėną. Kad viduje būtų šilčiau, kai kurių namų sienos buvo nuo šešių iki dešimties pėdų storio! Pastogė, maistas ir drabužiai - tai būtiniausi dalykai gyvenant atšiauriomis arkties sąlygomis.
Dirbant Antarktikoje, būtina mokėti pastatyti ir sniego pastogę. Jose yra verdama, ilsimasi, gydomi nušalimai. Paprasčiausia palapinė yra 1,8 m iki 2,1 m ilgio, truputį platesnė, nei žmogaus. Palapinių būna įvairiausių. Palapinė - kauburys statoma, sumetus krepšius ant sniego į krūvą, ant viršaus barstant sniegą ir jį tapšnojant, kol paviršius tampa kietas. Vėliau prakasamas tunelis iki krepšių, jie ištraukiami, o pastogė iš vidaus aptapšnojama, kol sukietėja. Palapinės statomos ir iš ledo luitų.
Bene daugiausia meistriškumo reikalauja iglu. Iglu tai eskimų kupolo pavidalo ledinė trobelė. Sniegas turi būti lipnus. Iglu pradedama statyti 6 pėdų (1 m 83 cm) skersmens: dedamas pirmasis plačiausias ledo luitų sluoksnis, vėliau jie kraunami viens ant kito spirale apie iš anksto įbestą centre žymeklį, vis padrožinėjant ir pritaikant sniego luitus, ir vis artėjant į centrą. Žinoma kažkas turi stovėti viduje, kad užtaisytų paskutinį luitą virš galvos ir turėti kastuvėlį, kad prasikastų įėjimą. Jei maža vietos viduje, kasama dar gilyn ar į šonus.
Dabar eskimų kalbomis šnekama daugiausia Aliaskoje, Kanados šiaurėje, Grenlandijoje, Aleutų salose ir šiek tiek Čiukčių pusiasalyje. Į šias vietas eskimų, kaip ir Amerikos indėnų, protėviai yra senovėje persikėlę iš šiaurės rytų Azijos. Misionieriai, tyrinėję eskimų kalbą, buvo nustebinti suradę, kad eskimai vartoja apie du tuzinus skirtingų pasakymų sniegui apibūdinti. Tai suprantama - eskimai su sniegu susigyvenę: nuo sniego būsenos dažnai ir jų gyvybė priklauso. Kartu tai yra ir savitos kalbos kūrybiškumo įrodymas.
Šamanizmas ir Eskimų Kultūra
Savo darbuose jau esu minėjęs, kad pirmykščių medžiotojų tautelių mitinė simbolika ir apeiginio gyvenimo ritualai daugiausia grindžiami psichologiniais šamanų išgyvenimais. Šamanas yra asmuo (vyras arba moteris), dar ankstyvojoje paauglystėje patyręs skaudžią psichologinę krizę, kurią šiandien pavadintume psichoze. Pajutę kažką negero, susirūpinę tėvai paprastai kviečiasi seną šamaną, kad šis padėtų vaikui pasveikti, ir patyręs praktikas atitinkamomis priemonėmis - giesmėmis ir ritualais - sėkmingai išgydo vaiką.
Kaip savo straipsnyje pažymi dr. Silvermanas, „pirmykštėse kultūrose, kur pakančiai žiūrima į šitokį ypatingą gyvenimo krizės gydymą, anomali patirtis (šamanizmas) yra dažniausiai naudinga žmogui pažintiniu ir emociniu atžvilgiu; manoma, kad jo sąmonė prasiplečia“. Leiskite man perpasakoti istoriją apie vieną eskimų šamaną, su kuriuo XX a. trečio dešimtmečio pradžioje kalbėjosi didis danų mokslininkas ir tyrinėtojas Knudas Rasmussenas. Igjugarjukas buvo eskimų karibu genties, gyvenančios Šiaurės Kanados tundrose, šamanas.
Būdamas jaunas jis sapnuodavo sapnus, kurių negalėjo suprasti. Keistos, nepažįstamos būtybės ateidavo ir kalbėdavosi su juo; pabudęs jis viską taip ryškiai atsimindavo, kad galėdavo tiksliai papasakoti draugams ir šeimai, ką regėjęs. Šeima sunerimo, bet suprato, kas darosi, ir pasikvietė senį šamaną Peka...
| Regionas | Gyventojų skaičius Arktyje | Vidutinė metinė temperatūra |
|---|---|---|
| Sibiras | Dauguma | -15 °C |
| Grenlandija | 57,000 | -15 °C |
| Šiaurės Amerika (Aliaska, Kanada) | Apie 4 milijonai | -15 °C |
| Skandinavija | Mažai | -15 °C |
Grenlandijos eskimų folkloras išsiskiria savo mitologinių žanrų gausa ir įvairumu: padavimai, stebukliniai pasakojimai. Grenlandijos eskimų folklore išliko archajiškiausios visiems eskimams būdingų mitinių vaizdinių formos, pasakojimų ir padavimų siužetai, kurie kitų eskimų (ypač Azijos ir Aliaskos) tautosakoje dėl kaimyninių kitakalbių įtakos pakito. Čia pateikiami tekstai surinkti danų etnologo E.
Seniai seniai du tolimi protėviai bandė užlipti dangun, - taip paprastai žmonės pasakoja. - Pažiūrėk, ten elniai! O paskui paliko draugą ir tiek.
Tik žvelgiant iš toli Arkties regionas atrodo švarus ir nepaliestas. Iš tiesų, jis sugeria visą pasaulyje pagamintų nuodų kokteilį. Cheminės medžiagos keliauja mitybos grandinėmis ir kaupiasi gyvūnų - baltųjų lokių, ruonių - organizmuose. Aliaskoje atradus naftos išteklius, prasidėjo jų eksploatacija, o tuo pačiu ir jautrios ekosistemos naikinimas. Arkties regionas patiria visuotinio atšilimo pasekmes - vidutinė temperatūra nepaliaujamai kyla, tirpsta ledynai. Nyksta ir ozono sluoksnis - net 5 kartus greičiau nei buvo tikėtasi.
Mokslininkai mano, kad šalta, sausa ir skurdi kraterio aplinka yra viena labiausiai į Marsą panašių Žemės vietelių. Mokslininkai tiria kraterio geologiją, tyrinėja akmenis, mikrobiologines gyvybės formas, simuliuoja pauzinį komunikacijos su Misijos kontrolės centru būdą, kuris turėtų parodyti, kas nutinka, kai kiekvieno pranešimo perdavimui prireikia keleto minučių. Testuojamos ir nuotolinės medicinos įranga. Net valgyti stengiamasi tai, ką paprastai valgo astronautai savo misijų metu.
Arkties ledo plotas 2023 m. rugsėjį.