Emocinio klimato gerinimas mokykloje

Emocijos, jausmai ir nuotaikos atspindi žmogaus vidinę būseną, o nuo jų priklauso mokinių darbingumas, susikaupimas ir gebėjimas suprasti pamokos turinį. Asmenybės atsiskleidimas priklauso nuo savęs pažinimo, patirties įsisąmoninimo, savarankiškų pasirinkimų bei meilės ir atsakomybės. Nesant normalių aplinkos sąlygų ir socialinio paskatinimo, asmens dimensijos ir galios gali likti neišnaudotos.

Visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis - nelygiateisis bendravimas. Problema yra ta, kad neigiamas psichologinis klimatas kenkia mokinių mokymosi sėkmei. Todėl svarbu analizuoti pedagoginę-psichologinę literatūrą apie psichologinio klimato reikšmę mokinių mokymuisi ir ištirti mokytojų nuomonę.

Mokytojo vaidmuo kuriant teigiamą klimatą

Kaip klasės lyderis, mokytojas yra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Jis priklauso nuo bendravimo su mokiniais stiliaus. Mokytojai gali būti autoritarai, demokratai arba nuolaidžiautojai. Kaip klasės lyderis, mokytojas turi protingai panaudoti savo autoritetą, ugdyti vaikų savikontrolę ir tinkamą elgesį, atsižvelgdamas į jų poreikius. Jis turi priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir ugdyti išsilavinusį, laisvą žmogų, demokratinės visuomenės pilietį.

Pirmas naujas žmogus mokykloje, vaidinantis lemiamą vaidmenį pirmoko gyvenime, yra mokytojas. „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose“ nurodoma, jog „mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios (klasės ar grupelės) bendruomenės vadovas. Būtinas mokytojo ir mokinių santykių pagrindas - abipusė pagarba ir pasitikėjimas vienas kitu.

Net ir patys to nenorėdami, mokytojai gali sukurti baimę keliančią aplinką. Tokioje aplinkoje mokinių motyvus lemia nesėkmės baimė, o ne noras pasiekti tikslą. Jeigu vaiko motyvacijoje vyrauja baimė, jo elgesys yra neadaptyvus, jis blogai prisitaiko prie naujos aplinkos. Vaikai labai atidžiai stebi savo mokytoją, jo reakcijas, nuotaikų ir reikalavimų kaitą. Remdamiesi pirmais įspūdžiais, mokinukai sukuria savo mokytojo „koncepciją“ - ar reikia jo bijoti ir paklusti, ar bandyti apeiti jo reikalavimus, ar mokytojas yra tas žmogus, su kuriuo malonu dirbti. Ypač svarbus vadovavimo klasei periodas yra mokslo metų pradžia. Per keletą pirmųjų savaičių yra sukuriamas modelis, kuris nulemia, ar klasė bus gerai organizuota, ar mokiniai joje jausis saugiai.

Dažnai mokykloje jau pirmosiomis dienomis dirbama įtampos, grėsmės sąlygomis, skatinamas besąlygiškas paklusnumas. Mokytojai beatodairiškai kelia pirmokams reikalavimus, kad galėtų palaikyti tvarką mokykloje, organizuoti darbą klasėje. Klasės darbingumas labai priklauso nuo mokinių tarpusavio santykių. Draugiška atmosfera bet kokioje socialinėje grupėje teigiamai veikia žmogų.

Klasėje pirmaisiais mėnesiais vaiko žvilgsnis nuolat krypsta į mokytoją, o klasės draugai kurį laiką lieka fone. Patekęs į didelę vaikų grupę, naujokas pasimeta ir ilgai nepastebi net savo suolo kaimyno ar kaimynės, nežino jų vardų. Vaikai mokslo metų pradžioje ne tik neprisimena bendraklasių vardų, bet dažnai jų pačių neatpažįsta. Vaikų bendravimą dažniausiai lemia suolo kaimynystė, gyvenamoji vieta, bendras kelias namo ir pan. Tai rodo, kad klasėje artimai, nuoširdžiai nebendraujama. I klasės mokytojui derėtų pasistengti specialiai sudaryti situacijas, kuriose vaikai nuo pat pradžių galėtų artimiau susipažinti, susidraugauti, organizuoti bendrus kūrybinius žaidimus.

Vaikui atėjus i mokyklą, pasikeičia jo veiklos pobūdis. Darželyje vyravo žaidimas, o mokykloje - rimtas, sunkus protinis darbas - mokslas. Pirmokui žaidimas padeda pažinti supančią aplinką, giliau suprasti savo mintis, jausmus. Žaidimu jis gali perteikti mintis, jausmus, norus, svajones, o tai suteikia daug teigiamų emocijų. Pirmokėliai vis dar mėgsta žaisti su lėlėmis, neretai jas atsineša į klasę. Tai - nieko blogo, juk kiekvienas norime turėti kažką mielo, brangaus.

Pradėjus lankyti mokyklą, vyrauja mokymasis, tačiau šešiametis kaip ir anksčiau tebesidomi žaidimu. Tinkamai vadovaudamas vaikų žaidimams, sumanus pedagogas sprendžia sudėtingus dorovinio auklėjimo uždavinius, moko gerumo, sąžiningumo. Tai, ką vaikas sunkiai supranta ir išmoksta jam gana nuobodžiame mokymo procese, žaidybinėje veikloje, t.y. situacijoje, suvokia ir įsimena daug lengviau.

Atsakomybės ugdymas

Pastaruoju metu keičiasi pati atsakingumo samprata. Nuo „išorinės“ atsakomybės (atsakomybės kam nors) einama „vidinės“ atsakomybės link (t. y. atsakomybės sau). Vienas svarbesnių mokėjimų, norint apsispręsti ar atsakingai pasirinkti, yra mokėjimas spręsti problemas. Vaikai nėra nei mūsų „aukos“, nei mūsų „priešai“. Mes privalome išmokyti juos sąmoningai spręsti įvairias dabarties ir ateities problemas. Problemų sprendimui turi būti tinkamai pasirengta.

Jei „verda“ pyktis, jei jaučiame nuoskaudą ar esame susijaudinę, negali būti nė kalbos apie racionalų konflikto išsprendimą. Tik jausdamiesi pakankamai ramūs ir įsitikinę, kad ir vaikas nusiteikęs pasikalbėti, bandykime aptarti problemą ir kaip ją spręsti. Atsakomybė yra tiesiogiai susijusi su galimybe laisvai, savarankiškai pasirinkti.

Kaip padėti jiems tapti savarankiškiems? Leiskime patiems ką nors padaryti, spręsti savo problemas, galbūt net mokytis iš savų klaidų. Kaip sumažinti vaiko priklausomumą nuo ko nors? Kaip padėti jam tapti atsakingam ir savarankiškam? Progų skatinti vaiko savarankiškumą pasitaiko kasdien. Suteikime vaikui galimybę rinktis, gerbkime jo nuomonę, neužduokime per daug klausimu, neskubėkime atsakyti į visus jo klausimus, skatinkime pasitikėjimą savimi ir t. t. Tačiau mes, suaugusieji, esame pernelyg užsiėmę savo darbais ir rūpesčiais, todėl mums kur kas paprasčiau viską padaryti už vaiką. Be to, vaikų nesėkmių neturėtume laikyti savo pačių nesėkmėmis.

Bet kaip sunku nepatarti, ypač tada, kai žinome atsakymą arba vaikas klausia mūsų patarimo. Tegu jis pats atsako, išdėsto savo nuomonę. Paradoksalu, tačiau didžiuodamiesi vaikų pažanga jiems augant ir savarankiškėjant, tuo pat metu kankinamės, kad nebesame tokie reikalingi savo vaikams kaip anksčiau, nors tai nereiškia, kad mus sieja silpnesni ryšiai. Juk leisti vaikams patiems spręsti problemas ir ignoruoti jas yra du skirtingi dalykai. Mes galime padėti vaikams išsiaiškinti savo jausmus ir mintis, suformuluoti problemą kaip klausimą, į kurį vaikui būtų lengviau atsakyti, jam paaiškinti, kur dar galėtų rasti patarimų. Be abejo, išsakykime ir savo nuomonę.

Tačiau kad vaikas norėtų ką nors savarankiškai nuspręsti ir atsakingai elgtis, reikalingas teigiamas savęs vertinimas. Juk nuo to, kaip mes vertiname save, priklauso mūsų pačių mąstymas, emocijos, troškimai, vertybės, tikslai ir elgesys. Taigi vaikas turi suvokti savo vertę, įsisąmoninti, kad jau pats savaime jis yra vertybė. Kaip skatinti teigiamą savęs vertinimą? Be jau minėtų būdų, veiksmingi yra ir pagyrimai ar kitokie paskatinimai, tik jie turi atitikti konkrečią situaciją. Jei abejojame mus giriančio žmogaus nuoširdumu, jei pagyrimą suvokiame kaip pataikavimą, jei pagyrimas didina nepasitikėjimą ar net kelia pasipiktinimą, toks pagyrimas ne tik neskatina, bet ir slopina savęs vertinimą.

Vaiko darbo, jo pastangų ir rezultatų apibūdinimas, užuot trumpai įvertinus, yra naudingesnis dar ir dėl to, kad vaikas daugiau sužinos apie save, savo gebėjimus, žinias, įgūdžius ir t. t. Todėl ir mokytojams rekomenduojama visada paaiškinti, kodėl rašomas vienoks ar kitoks pažymys. Žinioms apie save kaupiantis, stiprėja pasitikėjimas savimi, savęs vertinimas, nes kasdien paaiškėja, kad gebama padaryti vis daugiau. Vaikas „auga“ tiesiog akyse. Suaugusiesiems nederėtų koneveikti savęs dėl nesėkmių, nes tai daro blogą įtaką vaikams.

Humanistinis ugdymas

Dabartinė Lietuvos švietimo reforma grindžiama humanistinėmis idėjomis ir vertybėmis. Vienas iš humanistinio ugdymo principų yra saugios, bebaimės aplinkos mokykloje kūrimas, mokinio ir mokytojo lygiateisis bendravimas, pagarbūs ir tolerantiški tarpusavio santykiai. Mokytojas turi būti ne tik geras specialistas, bet, svarbiausia, mokinio asmenybės ugdytojas ar pagalbininkas, draugas, patarėjas, gerbiantis mokinį, vertinantis jį tokį, koks šis yra. Kadangi pradinių klasių mokytojas beveik visą auklėjamąjį darbą atlieka per pamokas, mokinių interesai ir gabumai, galimybės turi labai didelę įtaką tarpusavio santykiams.

Humanistinio ugdymo teoretikai ypač išskiria mokytojo asmenybę, jo pedagogikos ir psichologijos žinias, mokėjimą bendrauti, pedagoginę patirtį ir išmintį. Tačiau ne visada mokytojas gali įgyvendinti savo sumanymus. Mokyklos humanizavimas - tai ne valandų perskirstymas atimant jas iš vienų dalykų ir atiduodant kitiems, tai visų pirma humaniškas požiūris į joje esančius žmones - ir mokinius, ir mokytojus. Visuomenės vystymąsi nulemia ne vien mokytojas. Kuo sudėtingesnis laikotarpis, tuo geriau turi būti apsaugota vaikystė nuo moralinio purvo, grubumo, prievartos, nes kitaip vaikai užaugę kartos mūsų pačių klaidas.

Mokytojas turėtų padėti keisti ir pačių mokinių santykius: „Gerumo pradžiamokslis - pagarba kiekvienam esančiam šalia, kitaip manančiam, neįkyri užuojauta ir pagarba silpnesniam draugui“. Paauglys jau nedrįsta išsakyti savo bėdų, dažnai būna užsisklendęs savyje, nepasitiki aplinkiniais arba per anksti įsivaizduoja esąs suaugęs, kartais būna agresyvus. Tyrimų duomenimis, pradinukų dėmesingumą, aktyvumą ir pasitikėjimą savo jėgomis lemia šiltas, supratingas ir draugiškas mokytojo elgesys.

Visi pedagogai vienaip ar kitaip privalo rūpintis savo auklėtiniais. Mokytojas, norėdamas išlaikyti gerus tarpusavio santykius, domėsis mokinių interesais, plėtos jų gabumus. Ypač daug dėmesio reikia skirti tiems mokiniams, kurie ieško pagalbos, neturi prie ko prisiglausti namuose ar yra nemėgstami mokykloje. Nuolatinis nerimas dėl kito žmogaus skatins ieškoti efektyvesnių priemonių. Žinotina, kad kiekvienas mokytojo sprendimas, moksleiviams ištartas žodis gali būti lemtingas. Vaikui reikia duoti, kad jis - galėtų turėti, vaiką reikia mylėti, kad jis galėtų pamilti, vaikui reikia pareikšti užuojautą, tada jis vėliau supras tėvų, mokytojų bėdas ir juos užjaus.

V. Satyr teigia, kad visų bendravimo sunkumų priežastys yra nelygiateisis bendravimas. Anot V. Satyr žodžiais, didžiausia dovana kitam - jį išklausyti ir jam padėti. Mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai yra sudėtingas dalykas. Čia nėra griežtų nurodymų, tikslių receptų. Daug ką lemia pedagoginės ir psichologijos žinios, mokytojo būdas, intuicija. Daugelio situacijų gyvenime negali numatyti. Tarpusavio santykių gerinimo metodų susigalvoja kiekvienas mokytojas individualiai.

Tyrimai apie emocinę aplinką mokykloje

Panevėžio kolegijos Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai 2020-aisiais - Vaikų emocinės gerovės metais - parengė ir įgyvendino neigiamų socialinių veiksnių prevencijos projektą „Saugi emocinė aplinka mokykloje“. Mokykla - vieta, kurioje vaikai praleidžia didelę dalį savo laiko, tad labai svarbu, kad joje vyrautų darna, humaniški santykiai, tolerancija ir geranoriškumas, nebūtų vietos patyčioms, o kiekvienas bendruomenės narys jaustųsi laimingas.

Tačiau, kaip atskleidė 2019 m. Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos (PPPT) atliktas tyrimas ,,Mokinių savijauta, saugumas mokykloje ir informuotumas apie pagalbos galimybes“, miesto mokyklose mokiniai ne visada jaučiasi gerai: yra patiriančių patyčias, nesutariančių su mokytojais, besiskundžiančių, jog dėl didelio mokymosi krūvio nebeturi laiko prasmingam laisvalaikiui. 2020 m. rudenį atliktas tyrimas ,,Saugi emocinė aplinka mokykloje“ pratęsia ir papildo jau minėtą mokinių apklausą.

Anketinėje apklausoje dalyvavo 197 mokytojai iš 20 miesto mokyklų. Anketą pedagogams, kuri buvo patalpina elektroninėje erdvėje, sudarė uždari, pusiau uždari ir atviri klausimai, kuriuos galima suskirstyti į 3 blokus: Mokytojų saugumo ir savijautos mokykloje vertinimas, Mokinių savijautos ir saugumo mokykloje vertinimas, Mokyklos emocinės aplinkos vertinimas. Pabaigoje palikta vietos mokytojų komentarams ir pasiūlymams, kaip pagerinti emocinę aplinką mokykloje.

Tyrimas atskleidė, kad beveik pusė apklausoje dalyvavusių pedagogų savo emocinę savijautą mokykloje įvertino kaip gerą, o 16,8 proc. teigė, kad jautėsi labai gerai. Maždaug ketvirtadalis jautėsi patenkinamai, kas dešimtas pedagogas savo savijautą apibūdino kaip blogą, o penki respondentai - kaip labai blogą. Paaiškėjo, kad mokytojams nesaugumo jausmą ar emocinę įtampą darbe sukelia įvairios priežastys, iš kurių ryškiausiai išsiskyrė dėl karantino įvestas nuotolinis mokymas (62,4 proc). Daugiau nei trečdalis respondentų įvardino, kad jų emocinei savijautai neigiamą poveikį turi didelis darbo krūvis ar laiko trūkumas. Kas ketvirtam mokytojui įtampas kelia bendravimas su mokiniais ar perdėti ugdytinių tėvų lūkesčiai. Penktadalis pedagogų pripažino turintys problemų bendraudami su vadovais ar dėl nepamatuotų administracijos reikalavimų.

Vertindami mokinių savijautą ir saugumą mokykloje beveik visi pedagogai teigė, kad jiems rūpi kaip jaučiasi mokiniai jų pamokose, dauguma pritarė, kad mokinių saugumui ir savijautai mokykloje skiriamas ypatingas dėmesys, tačiau sutiko su teiginiu, kad mokykloje yra mokinių, kurie tyčiojasi iš bendraamžių. Mokyklos emocinės aplinkos vertinimas nevienareikšmis. Pasak daugumos apklausos dalyvių, jų mokykloje netrūksta bendruomenę vienijančių renginių, o mokyklos veikla grindžiama partneryste, dirbama komandomis, bendruomenės nariams yra žinomos jų pareigos, laikomasi taisyklių ir susitarimų, nors kartais pasitaiko tolerancijos trūkumo atvejų. Deja, maždaug kas šeštas nepritarė teiginiui, kad jų mokykloje vyrauja geras emocinis klimatas.

Apklausos dalyviai pripažino kad mokyklose vis dar pasitaiko patyčių. Daugiau kaip pusės apklausos dalyvių teigimu, ne visada viešinama informacija apie mokyklos bendruomenės narių patiriamas patyčias, trečdalis į šį klausimą atsakyti negalėjo. Kas trečias respondentas suabejojo, ar visi žinomi patyčių atvejai mokykloje yra atsakingai ištiriami, o įvykio dalyviams suteikiama pagalba. Anketoje pateikus klausimą apie mokykloms rekomenduotą elektroninio informavimo apie patyčias įrankį ,,Patyčių dėžutė“ paaiškėjo, kad trečdalis apklausoje dalyvavusių mokytojų apie jį nėra nė girdėję. Kyla abejonių, ar visos mokyklos turi ir naudoja šį įrankį.

Beveik visi apklausos dalyviai turėjo komentarų bei pasiūlymų kaip pagerinti emocinę aplinką mokykloje. Šis atviras klausimas atskleidė, kad mokytojams kyla įtampų dėl COVID-19 situacijos: „Daug baimių dėl viruso plitimo. Nesijaučiame gerai dėl pandemijos, mes neapsaugoti!“; „Kiekviena diena - naujas išbandymas… Mokytojo darbas nesaugus, kaip ir gydytojo“. Mokytojai įžvelgia poreikį „tvarkyti iš esmės visą švietimo sistemą“, teigia, kad „mokytojai pavargę, ypač vyresnio amžiaus. Kas juos pakeis? Jaunimas nesirenka tokio atsakingo ir sunkaus darbo“; „Reikia, kad į mokyklas ateitų jauni pedagogai“; „Nuvargę mokytojai, pavargę vaikai. Per daug emocinės įtampos dėl didelių krūvių ir nuotolinio mokymo“.

Iš komentarų gausos išryškėja kelios emocinės aplinkos gerinimo kryptys: būtinybė stiprinti visų bendruomenės narių (mokytojų, administracijos, mokinių ir jų tėvų) bendravimą ir bendradarbiavimą, būti aktyviems, kalbėtis, gerbti vieni kitus, elgtis etiškai. Mokytojų nuomone, gerinant emocinę tiek mokytojų, tiek mokinių sveikatą labai pagelbėtų psichologas. Keliose anketose paminėta, kad mokykloje trūksta psichologo, mokytojai pageidauja profesionalių psichologų pagalbos mokyklai, supervizijų, emocinio raštingumo, emocinės sveikatos mokymų. Apklausos dalyviai pasigenda mokytojų profesinio perdegimo prevencijos, kalba apie darbo sąlygų gerinimą, papildomų darbų krūvio mažinimą.

Projekto „Saugi emocinė aplinka“ darbo grupė tikisi, kad tyrimo išvados padės įvertinti mokinių ir mokytojų emocinio saugumo situaciją Panevėžio miesto mokyklose, įžvelgti tendencijas bei numatyti priemones, kuriant saugią emocinę aplinką mokykloje.

Emocinės savijautos įvertinimas mokykloje (procentais)

tags: #emocine #aplinka #mokykloje #butu #geresne