Literatūros pasaulis kupinas įvairių balsų, o kiekvienas poetas savaip interpretuoja pasaulį ir žmogaus vietą jame. Šiame straipsnyje panagrinėsime dviejų iškilių lietuvių poetų - Alfonso Nykos-Niliūno ir Henriko Nagio - kūrybą, atskleisdami jų požiūrį į žemę, gyvenimo prasmę ir poezijos esmę.
Alfonsas Nyka-Niliūnas: amžinybės klausimai ir laikina tikrovė
Jei pereidami nuo Mačernio į Bradūną žengėme lyg nuo kankinusio klausimo į skaidrų atsakymą, tai Nyka-Niliūnas mus vėl grąžina į dar gūdesnę tamsą. Iš tiesų jis yra pats problematiškiausias iš visų kūrybinio kelio draugų, nes jis giliausiai ir leidžiasi į tuos „tamsiuosius“ klausimus, kurie kiekvienos kartos sprendžiami, bet niekad neišsprendžiami, pačia savo esme pasmerkti likti amžinai atviri. Alsavo Bradūno poezija skaidria atsakymo rimtimi, nes jisai ir nekėlė amžinybės klausimo. Geso jo žemdirbiai taip ramiai, kaip pypkėje žarija.
Formaliai imant, būtų galima ir Nyką-Niliūną pavadinti žemės poetu. Bet pagal skirtingą klausimo plotmę ir tas pats žodis įgauna kitą prasmę. Bradūnui žemė yra tai, kas ji yra ūkininkui, ir būtent: žemelė-motinėlė, maitinanti mus, kol saulė mums šviečia, ir priglaudžianti į savo gelmes, kai nusileidžia mums diena. Tuo tarpu Nykai-Niliūnui, žvelgiančiam į klausimą filosofiniu žvilgsniu, žemė greičiau yra l a i k i n ė t i k r o v ė, kurion esame nusviesti ir neatplėšiamai prirakinti.
Pagal tai skirtingas šiuose poetuose ir pats žmogaus santykių su žeme pergyvenimas. Bradūno žemdirbių santykis su žemele-motinėle vienaprasmiškai aiškus ir šiltai intymus: visa jie iš žemės gauna, ir visus save pačius žemei atiduoda. Todėl žemdirbinę Bradūno poeziją ir supa ana atsakymo rimtis, kurios nesudrumsčia nė pati mirtis, nes ir ji paverčiama tik grįžtimi į tos pačios žemės motiniškąjį įsčių. Kitas Nykos-Niliūno santykis su žeme kaip laikine tikrove. Nebėra jis vienaprasmiškai aiškus, o greičiau skaudžiai dviprasmiškas. Tiesa, myli ir Nyka-Niliūnas žemę, nes žino, kad vienoje tik žemėje mes galime realizuotis. Bet skaudi ši meilė, nes tai, ką galime žemėje realizuoti, tėra blankus šešėlis tų pasaulių, kuriuos mes regime savo širdyje.
Iš šičia ir aiškėja, kodėl kitas poeto santykis su žeme suteiks ir jo poezijai kitą linkmę. Bradūno žemdirbiams nereikėjo nieko ieškoti, nes visas pasaulis buvo gimtųjų namų žemė: ji drauge buvo ir jų idealas, ir jų tikrovė. Užtat ir dainavo poetas ne veržimąsi į svetimus pasaulius, o greičiau tik tai pačiai kasdienybei teikė šventinio (norint galima sakyti: idealinio) šviesumo. Kita „paskirtis“ iškyla Nykai-Niliūnui, norinčiam sava šviesa nušviesti nebe kasdienybę, o pačios mirties tamsą. Todėl jis ir veda mus ieškoti „nuostabių šalių“. Bet, deja, ne tikrovėje jas rasti. Tikrovėje galima rasti tik tai, kas jau yra. Gi šias „nuostabias šalis“ mes galime rasti tik mumyse pačiuose, nes jas galima tik susikurti.
Ir atsakys poetas šį klausimą: taip. Svajonės yra vienintelė Realybė, ir realybė yra niekas. Šie Oscar Wilde žodžiai, kuriuos poetas parinko motto savo Trečiajai elegijai, drauge yra motto ir visai jo poezijai. Tai, kas turi būti, yra nepalyginamai tikriau, net jei ir niekada nebūtų realizuota, už visa, kas faktiškai yra, bet iš tiesų neverta būti. Idėjinis pasaulis visada tikresnis už brutalią tikrovę, nes ne ši, o jisai savyje slepia tiesą. Ir ne faktinė tikrovė turi teisę į tiesą, o tiesa - į faktinę tikrovę. Neturi ši teisės į tiesos vardą, nes faktiškai kaip tik labiau joje klesti melas, negu tiesa („čia viskas tik kankinanti mus netiesa“). Dėl to ir turi tiesa teisę teisti brutalios tikrovės melą.
Todėl ji ir nuodija mus „neramiomis svajonėmis ir keistais sapnais“, viliojančiais mus į „fantastiškas šalis“, kurios pasmerktos iš anksto atsidaužti į tikrovę ir likti tik skausmingomis iliuzijomis. Užtat ir vadina poetas Tiesą „nuostabiausia iš visų iliuzijų“. Nėra tai skeptinis tiesa netikėjimas, o tik skausmas, kad lieka iliuzija, kas turėtų tikrove įsikūnyti („žinau,kad Kinų Siena stovi tarp sunkaus gyveninio ir siekiamosios Realybės“). Kad Nykai-Niliūnui nuostabiųjų šalių ieškojimas virsta „praradimo simfonijomis“ ne iš praradimo tikėjimo į tiesą, o tik iš netiesos tikrovės (užgesusio nuostabiųjų iliuzijų laužo) skausmo, liudija ypačiai ta meilė, kuria jis apsupa savo neramiuosius anų šalių svajotojus. Tai vaikai ir kovotojai.
Tačiau vaikystė neberandama nė tuose namuose, kuriuos ji buvo perkūrusi nuostabios šalies pilimi. Bet niliūninis veržimasis į svajonių šalis nėra iš tikrovės bėgimas. Greičiau tai šauksmas perkurti tikrovę visomis tomis iliuzijomis, iš kurių nuostabiausia yra Tiesa. Čia, šiame revoliuciniame nusiteikime, o ne tariamame dekadentizme slypi tikrasis Nykos-Niliūno „pavojus“. Dekadentai tik nenaudingi, bet pavojingi jie nėra. Pavojingi tikrovės stabams tik tie kovotojai, kurie iš vaikystės „nepavojingų“ svajonių ilgesio išugdo savyje nenutildomą nežinomosios teisybės troškulį, paverčiantį juos „sukilėliais už laisvę siekiančio savęs žmogaus“.
Nėra jų pralaimėjimas be prasmės, nes prasmę laimėjimu tik tie matuoja, kurie sau naudos temedžioja. Nėra šie niliūniniai „kovotojai“ kuri nors „aristokratinė“ klasė, o greičiau visi troškę teisybės ir alkę šviesos. Užtat šalia tų „galingųjų šviesos fontanų“, kurie laimi individualinį savo vardo garsą, atsistoja ir visi tie „tragiškosios pilkumos herojai“, kuriuos visus apjungs bendras nežinomųjų kovotojų vardas. Šalia poeto, kuris mus nuodys savo nerimo daina, atsistoja motina, lydinti mus pasauly plačiame kaip milžiniškas švyturys, paskutinėm ugnim šviesdama mums kelius, kol užgęsta, lyg šešėlis, be skundo, begalinėn naktin krisdama.
T i k r o v ė j i e m s „ t r a g i š k a s e s u o “. Tragiška žmogui tikrovė, nes niekada ji nepaversti širdyje regima „nuostabia šalimi“. „Gamta apleidžia žmogų, gimusį ant aslos purvinos.“ Bet sesuo ir ši purvina asla, nes tik atsirėmimas į jos skausmingą drėgmę „suteikia mums herojiškumo šiam gyvenime“. Tik čia mes galime degti tragiška teisybės troškulio ugnimi, nes „tik gyvenimas yra gyvenimas“, o „po mirties jau nei mirties, nei poilsio žmogus neranda“.
Neatsako poetas amžinybės klausimo - palieka jį atsakyti pačiai amžinybei. Bet šaukia jis mus taip ieškoti „amžinosios Šviesos versmės“, kad būtume Amžinybės verti - kad n u e i t u m e į j ą n e š i n i s a v a a m ž i n y b e.
Henrikas Nagys: nakties nuotaika ir tiesumas
H e n r i k ą N a g į jo kūrybos kelio linkmė sieja lygiai ir su Nyka-Niliūnu, ir su Bradūnu. Sieja jį su Bradūnu tasai pats paprastumas, kuris jį išskiria nuo Nykos-Niliūno. Ir Nagys lygiai nėra problemų poetas, kaip juo nėra ir Bradūnas. Abiejų idėjinis žvilgis tiek įniręs į pačią kuriamąją tikrovę, kad atsietai problemos nė vieno kūryboje neiškyla. Bet kitu požiūriu Nagys nutolsta nuo Bradūno ir atsistoja šalia Nykos-Niliūno. Bradūno žvilgį į gyvenimą supa giedra rimtis. Gi Nagio pasaulio pergyvenimą persunkusi gūdi tamsa. Šituo jis ir priartėja prie Nykos-Niliūno.
Tas turbūt ir yra pagrindas, dėl ko ir būtų sunku Nagio kūryboje rasti vieną „centrą“. Plati jo kūryba, kaip pati mūsų žemiškoji tikrovė. Ir atrodo, lyg viskas jam turėtų lygią vertę. Dainuos jis apie poetą, bet lygiai ir apie fabriko darbininką, apie pranašą, bet ir piemenėlį. Dainuos jis apie žmogaus benamiškumą, bet lygiai ir apie šermukšnius bei ąžuolus, žibuokles bei pirmą drugelį. Dainuos jis giesmes nakčiai, bet lygiai ir savo meilę moterims. Dainuos jis apie sušalusį paukštelį, ir drauge maldaus Viešpatį atverti lūpas, ar iš tiesų jo ieškojimas nėra tuščias.
Tai nakties nuotaika, kuriai spalvas pakeičia tamsos ir šviesos žaismas. Užtat juodi poetui ne tik šešėliai, bet ir sapnai, ir medžiai, ir akmenys, kaip juodas jo paties kraujas. Nepamatė jis nakties niekad ateinančios, nes ji visuomet jo kambaryje - jos „didžioji ir juodoji širdis“ plaka ne tik erdvėj, bet ir poeto širdy. Naktis poetui ne tik tikrovė, bet lygiai ir ilgesys. Aš pasiilgau taip tavęs, naktie. Paskutinioji eilutė bene ir slepia atsakymą ir į patį klausimą, kodėl ne tik tamsa poetą supa, bet ir pats poetas jos ilgisi: t i k n a k t i s s u t e l k i a p o e t ą į s a v e, lyg parvesdama iš dienos triukšmo ir minios turgaus.
Ne jam, kurio šešėlis driekias per kalnynus ir kurio eisena kaip griaustinio dundėjimas, pasislepiamai pranykti tarp tų, kuriuos sukausčiusi draugėn kasdienybės pilkuma. Ne jam įsiprašyti keleiviu ant anų į namus grįžtančių laivų. Bet juo gilesnė vienuma žmogų paliečia, juo giliau turi jame išbusti artimos širdies ilgesys. Tai ne viešumos ilgesys. Ir tasai, kuris ieško žmogaus iš savo vienumos, ieško sau tokio, kuris ir pats ateitų iš savo vienumos. Ta ir yra prasmė Nagiui būdingo ilgesio rasti b r o l į. Vertė jį šis ilgesys rašyti savo draugams laiškus.
Kad tačiau jo m e i l ė ž m o g u i kreipiasi į visus žmoniškosios užuojautos reikalinguosius, liudija pati jo kūryba. Regi jo akis kumečio vaiką pro aprūkusį langą bestebintį vėjo genamus debesis, lyg pašėlusius juodus arklius. Sustoja jis prie pavargusio darbininko, kurio kraują persunkusi plieno ratų amžino sukimosi kančia. Rauda jis kartu su žemę praradusiu žemdirbiu, kad užklojo jos akis kietas grindinio akmuo ir slegia jos krūtinę miestų milijonai. Spaudžia širdį jam sužeistasai kareivis, plačiai pravėręs skaudančias akis.
Ir šita atvira kančios tikrovei poeto širdis aprėpia pagaliau visa, kas gyva ir tuo pačiu pasmerkta kančiai. Skaudu todėl jai ne tik dėl žmogaus dalios, bet ir dėl kiekvieno gyvo padarėlio. Tu žmones sunaikink. Galima šiame sąryšyje priminti, kad tokia malda yra ir apskritai vienintelė poeto santykių su Viešpačiu išraiška. pasakyk: ar esi? Šisai poeto širdies atvirumas leidžia pagaliau suprasti ir tai, kodėl jo vieno iš visų šios knygos autorių kūryboje savitu motyvu iškyla ir gamta, ne tik žemė (tiesa, buvo gamtos poezijos ir pas Kėkštą, bet šį į gamtą buvo atvedusi tik meilė).
Pats tenoriu tik viena dar pastebėti: nors dainuoja gamtą Nagys ir dėl jos pačios (be sąryšio su mūsų darbu, kaip dainavo žemę Bradūnas ar Mačernis), tai vis dėlto ši daina lieka persunkta ta pačia „juoda“ poeto nuotaika, ir tuo pačiu įgauna simbolinės išraiškos prasmę. Yra įprasta kiekvieną „tamsumą“ bei „juodumą“ tuojau įtarti pesimizmu, o šį savaime jau laikyti beveik nusikaltimu. Nors oficialiai optimizmas įsakytas tik sovietų piliečiams, bet praktiškai jį uoliai propaguoja visų kraštų valdantieji.
Jei pesimizmu suprantamas sentimentalus verkšlenimas, bejėgiškas aimanavimas ir nuskendimas tik į savo asmenines tikras ar tariamas bėdas, tai iš tiesų turi teisės į jį įtartinai žiūrėti ne tik politikai, bet ir psichiatrai. Bet Nagio kūryba kaip tik ir yra konkretus įrodymas, kad ne kiekvienas tamsumas jau yra ir ana prasme pesimizmas. Nežiūrint to tamsumo, „Lapkričio Nakčių“ autorius visai nėra tik savin nuskendęs, o atviras visai objektyviai tikrovei. I r n o r s v i s a j i s p e r s u n k i a s a v o n u o t a i k a, t a č i a u j i s a n a i p t o l n ė r a t i k a s m e n i n i u o s e r ū p e č i u o s e u ž s i s k l e i d ę s s u b j e k t y v i s t a s. Šita prasme ir jis, nors ir būdamas savo meniniu temperamentu nuotaikinis poetas, lygiai būdingai išreiškia savo kartos pasukimą į objektyvinę idėjinę poeziją, kaip ir toks savo meniniu temperamentu minties poetas, kokiu yra Mačernis.
Kunigystės ir kūrybos dilema
V i e n a t ė r a t i e s a. B e t k l a i d o s g a l i į v a i r u o t i i k i b e g a l y b ė s. Gautas iš baronienės knygas jis jau buvo perskaitęs prieš vizitą Šlavantų tėveliui. Šis vizitas padėjo jam galutinai susiformuoti kunigo idealą, kurio jis privaląs siekti. To idealo šviesoj baronienės knygos atrodė smerktinos ir nuodėmingos. Jos atrodė kaip kokie pasaulio nuodai, galį apkrėsti jauno kunigo sielą visokeriopais negalavimais, atgrasinti nuo dvasinių dalykų ir patraukti į pasaulio tuštybes.
Nieko panašaus Vasaris ligi tol nebuvo skaitęs. Jis prarijo tas knygas su keista nerimastim, save kaltindamas ir teisindamas, kartu bijodamas jų nuodėmingo, kaip jam atrodė, aistringumo ir varomas lakios fantazijos ir jaunuoliško smalsumo. Jeigu jis save kaltino kaip kunigas, tai teisino kaip poetas, nes juk tai buvo literatūra, o Tetmajeris - net didelis poetas. Bet jis čia rado taip pat ir niūrios nusivylimo poezijos. Poezijos, kuri savo maištingumu, savo viską griaunančia neigimo galia jį žavėjo kaip koks demonas ir viliojo į juodas naktis, į tolimus pasviečius, kur jam, kunigui, buvo uždrausta žengti. Skaitydamas tas sielvartingas "Preliudijas", jis rado posmų, kurie jo paties padėtį, jo mintis ir nuotaikas rodė juodam nusivylimo fone nušviestas aitriai plazdančių liepsnų ir atošvaistų. Po pasikalbėjimo su Šlavantų tėveliu ir po daugelio apmąstymų apie kunigo pašaukimą ir idealus jam liko širdy lyg kokių karčių nuosėdų, kurios jam niekur nedavė ramybės.
Po kurio laiko jis vėl nuėjo į dvarą, nes reikėjo juk knygas grąžinti. Bet jis jautė norą pamatyti ir ponią baronienę. Šita graži aristokratiška moteris jau baigė išstumti iš Vasario širdies Liucės paveikslą. Bet ar jis kaltas, kad ponia Brazgienė buvo toli, o šita čia pat pašonėj? Ponia baronienė, be to, jį, nuolatos besiblaškantį ir besigriaužiantį, traukė savo nerūpestingumu, jumoru, giedria nuotaika, savim pasitikėjimu ir pastovumu. Šį kartą baronienė sutiko jį kaip seną gerą pažįstamą - draugiškai ir net familiariškai.
- Kad tamsta su manim flirtuoji?.. Na, mielas kunige... - Na, mielas kunige Liudai, tokia mintis nebent tik tamstai pačiam gali ateiti į galvą! Sveikas visai nepažįsti draugijinio gyvenimo papročių. Pas mus geri prieteliai laiko savo pareiga bent kas antra diena užbėgti pasakyti "labą dieną", ir tai niekas nesako, kad jie flirtuoja arba meilikauja, o tamsta ateini valandėlę kas antra savaitė ir jau bijaisi!.. Kas gi čia gali kam pasirodyti, jei į tokį užkampį likimo nusviesti keli inteligentai nori palaikyti pažintį ir pasikeisti mintimis?! - Taip, ponia, - vis dar svyravo kunigas, - bet mūsų, dvasiškių, elgesys normuojamas kitokiais dėsniais.
- Bet tamsta įžeidi mane, gerbiamasis! - sušuko nustebusi baronienė. - Argi kunigas manai, kad aš kėsinsiuos į sveiko nekaltybę?! Cha cha cha!.. Na, jeigu taip, tai prašom eiti namo. Vasaris galutinai sumišo ir nerado nė žodžių, kaip iš tokios keblios padėties išeiti. - Viešpatie, koks tamsta dar vaikas, kunige Liudai! Man stačiai pikta ant tų šventų dvasiškų tėvelių, kurie, patys linksmai praleidę savo jaunystę, kala į galvą jaunuoliam tokias siauras pažiūras ir daro iš jų, prašau dovanoti, karikatūras. Juk ar tamsta žinai, kas esi, kunige? Tamsta esi gabus ir net talentingas jaunas žmogus, prieš kurį tyso visas gyvenimas ir šimtai visokių galimybių. Tamsta gali būti poetas, rašytojas, literatas, gali būti pralotas ar vyskupas, - vis tiek tamstai reikia tas gyvenimas bent kiek pažinti. Argi sveikas manai taip ir ištūnėti keturiose savo kambario sienose nuo ankstyvos jaunystės ligi karsto lentos?! Bet juk tai absurdas! Jisai, klausydamas tų žodžių, pamanė: ji kalba ta patį, ką kadaise Liucė kalbėjo. Ta buvo šiaipjau prašmatni mergaitė, šita - didelė, daug ko patyrusi ponia. Iš kur jom atėjo į galva tokios panašios mintys?
- Kunigas, be abejo, pastebėjai, kad gamtoje yra daug dalykų, iš esmės skirtų vien tik grožiui, papuošalui, kitaip sakant, mūsų malonumui. Štai kad ir gėlės. Aš griežtai įsakinėju sodininkui ir nurodinėju, kaip klombos turi būti padarytos ir apsodintos. Baronas tam reikalui pastatydino net oranžerėją ir išleidžia nemaža pinigų. O kam? Vien tik dėl to, kad mum ir mūsų svečiam būtų malonu pasižiūrėti. Bet ar tamsta pagalvojai, kad yra ir žmonių, kurių vienintelis paskyrimas - puošti pasaulį ir daryti kitiem malonumą? Kunigas dar, žinoma, neturėjai progos tokių žmonių sutikti, bet, be abejo, sutiksi. Jie bus gerai išauklėti, malonūs, turės geras manieras, bet absoliučiai niekam nenaudingi. Jie neturės jokių pareigų ir nedirbs jokio darbo. Nedarydami niekam naudos, jie nedarys niekam nei žalos. Ir į klausimą, kokis tų žmonių buvimo pateisinimas, kunigas nerasi kitokio atsakymo, kaip vien tai, kad jie puošia pasaulį. Kai kas tokius žmones vadina visuomenės parazitais. Bet aš protestuoju prieš tokį jų įžeidimą. Atvirkščiai. Aš manyčiau, kad tokius žmones turėtų išlaikyti valstybė savo lėšomis, kaip aš išlaikau savo gėles. Prisipažinsiu tamstai, kad aš ir save pačią įskaitau į tokių žmonių kategoriją. Aš niekam nesu padariusi nieko bloga, nenudirbusi jokių didelių darbų, bet davusi daug malonumo. Kunigas Vasaris būtų suradęs aibę priekaištų šitokiom ponios pažiūrom, bet jis žinojo, kad ginčas neduotų jokių vaisių, nes jo priekaištai eitų visai iš kitos, jai iš principo nepriimtinos, o gal ir nesuvokiamos plotmės. Tačiau šitokios baronienės kalbos jį giliai stebino. Štai, manė jisai, kaip keistai žmonės mąsto, gyvena ir yra laimingi!..
Kadangi jis pats buvo kunigas ir literatūrinės ambicijos jame vėl buvo bepradedą atgyti, jis po kiekvienos knygos sprendė klausimą, ar kunigas taip galėtų parašyti. Ir, didžiai nusivylęs, kiekvieną kartą turėjo prisipažinti, kad ne, kunigas taip parašyti negalėtų. Jis jau tiek pažinojo kunigišką pasaulėžvalgą ir nuotaiką, kad tas dalykas jam buvo visiškai aiškus. Prie visų jo žinomų ir dabar skaitomų autorių pridėjus žodelį kun., išeidavo tikrai hibridiška nesąmonė: kun. Mickevičius? kun. Slovackis? kun. Tetmajeris? kun. Gėtė? kun. Hugo? kun. Šekspyras?
Sykį, nuėjęs į dvarą, jis paprašė baronienės, ar ji neturinti žymesnių kunigų autorių raštų. - Šiuo momentu aš neatsimenu nė vieno. Tiesa, 18 amžiuj lenkų literatūra turėjo du vyskupu literatu, kurių vardus tamsta, be abejo, žinai: Naruševičius ir Krasickis. Pirmasis, didelis karaliaus ir dvariškių pataikūnas, rašė panegirikas, odes karaliaus tabakinei, vienos didelės ponios rogėm, sentimentališkas idiles ir didesnės vertės turinčias pasakėčias. Antrasis, linksmos nuotaikos žmogus, žiūrėjo į gyvenimą palankiom akim ir tokiais skrupulais, kaip tamsta, be abejo, nesikankino. Jei sveikas nori linksmai praleisti laiko valandėlę, pasiskaityk jo "Monomachiją". Aš tikiu, kad ši knyga bent kiek pragiedrins asketišką tamstos rūstumą.
- Kaip ponia baronienė aiškinate tokį reiškinį? Juk buvo ir yra labai daug kunigų, kuriem kunigystė yra tik luomo žymė. Kunigavimas jiem neatima nei laiko, nei jokių kitokių aplinkybių būti rašytoju. - Bet tamsta esi nepataisomas, meldžiamasis! Sveikas įtrauki mane į tokias rimtas diskusijas, tarsi aš būčiau koks senas profesorius. Nieko taip nebijau, kaip rimtos ponios išvaizdos. Mano kaktoj atsiras raukšlių, ir jei ko gero, aš imsiu ginčytis ir karščiuotis!.. Juk tai būtų baisu, kunige Liudai! Be juokų, aš iš tamstos paskui pareikalausiu atlyginimo - ko nors labai smagaus ir malonaus. Na, bet šį kartą aš sveikam atsakysiu. Taigi aš manau, kad čia turbūt ne laiko ir ne aplinkybių, bet dvasios, pasaulėžvalgos ir nuotaikos klausimas. Menas, mano bičiuli, yra platus kaip gyvenimas, o dvasiškis siauras kaip... Ne, aš nenoriu tamstos įžeisti ir palyginimų vengsiu. Menas verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies jausmais ir aistromis žmoniškumo ribose, o kunigo širdis - apmarinta ir suvaržyta griežtomis normomis ir dėsniais. Tikėk tamsta manim: aš esu pažinus keletą labai inteligentiškų kunigų ir sugebu žmones observuoti. Kunigas negali tiesiogiai, natūraliai pažvelgti į gyvenimą. Arba jis per griežtai smerks, arba pernelyg girs. Arba per daug liūs, arba per daug džiaugsis, nes kunigas visus reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu blogio ir gėrio mastu, dėl kurio jis ir pats negali likti indiferentiškas. Šitas, mano nuomone, kunigui ir kenkia pasireikšti meno srity. Jam visuomet stoka arba kūrybinės medžiagos, arba meniško blaivumo. Antraip vertus, meniški gabumai verčia kunigą supasaulėti. Šitokia mano nuomonė iš dalies pagrįsta observavimu, iš dalies teorija, iš dalies intuicija.
Parėjęs namo, jis pervertė lietuvišką kunigiškąją literatūrą ir įsitikino, kad baronienės žodžiuose buvo daug tiesos. Duonelaitis ir Valančius rašė didaktiniais tikslais. Baranausko poezija, parašyta dar dvasiškos karjeros pradžioj, paskui negrąžinamai nutrūksta. Vienažinskis - sentimentalus meilės dainius - pirmas aprauda savo kunigišką "stoną" ir apvaisina lietuvių lyriką liūdesio, ilgesio, ašarų ir siauro asmeniškumo motyvais. Maironis - poetas pilietis, patriotas. Grynoji jo lyrika taip pat sentimentali, patetiška ir siaura. Ir čia pirmą kartą įkrito jam noras praplėsti savo patyrimų sritį, "pažinti gyvenimą" dėl kūrybos, nes pamažu vis labiau ėmė jame įsigalėti nuojauta, kad jis poetu ar apskritai rašytoju bus. Ir jeigu jau rašys, tai rašys drąsiai, tai, ką matys ir jaus.
- Aš pasistengsiu būti kunigu be priekaištų, - tarė jis sau, - ir visas savo luomo pareigas atlikinėsiu gerai. Vieną kartą jis ėjo parko alėja, o baronienė sėdėjo prie lango ir jį matė. - Žinai, mano prieteliau, kad tamsta dabar buvai tapęs mano ne visai diskretiško observavimo objektu. Kartais aš mėgstu žaisti, stebėdama žmonių eiseną, fizionomiją ir iš to spręsdama apie jų gyvenimo aplinkybes ir charakterį. Ir esu padariusi šioj srity jau nemaža pažangą. Sveikas, pavyzdžiui, savo veido išraiška atrodai esąs dar tik klusnus klierikėlis, bet specifiškai kunigiškos fizionomijos dar neturi. Tačiau eisena jau darosi kunigiška. Esama kažko ypatinga kunigo eisenoj, nors ir ne tiek daug, kaip fizionomijoj. Tiesa pasakius, aš nenorėčiau matyti ant tamstos veido tos ypatingos kunigiškos maskės, kuri taip niveliuoja individualų žmogaus charakterį ir slepia jo nuoširdumą. Sveikas, pavyzdžiui, retai juokiesi, bet taip juoktis tipiškas kunigas jau nebegalėtų. Tarp kitko, tamstai juokas labai tinka... Taip, jo eisenoj turbūt kažkas pasikeitė, nes jis atsiminė, kaip pirmą sykį apsivilko sutaną, ji be galo varžė jo žingsnius, pynėsi kojose, vis atsimesdama ir pasilikdama užpakaly. Paskui jis įprato, ir sutana jau nepančiodavo jo kojų.