Vaikų raidos psichologija yra plati ir įvairi sritis, nagrinėjanti žmogaus augimą ir keitimąsi nuo pat gyvybės užsimezgimo. Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš vaikų raidos psichologijos aspektų - priešoperacinį mąstymą ir egocentrizmą. Nagrinėsime, kaip šios savybės pasireiškia vaikų elgesyje ir mąstyme, remiantis įvairių psichologų tyrimais ir įžvalgomis.
Jeanas Piaget - šveicarų psichologas, labiausiai žinomas dėl savo įtakos kognityvinei vaikų raidai.
Priešoperacinis mąstymas
Priešoperacinis mąstymas yra viena iš kognityvinės raidos stadijų, kurią aprašė Jeanas Piaget. Ši stadija būdinga 2-7 metų vaikams. Šiuo laikotarpiu vaikai dar negali atlikti loginių operacijų, būdingų brandesniam mąstymui. Jie sunkiai suvokia klases, santykius ir kitas abstrakčias sąvokas.
Vaiko kalba priešoperacinio mąstymo laikotarpiu
Vaikų kalba priešoperacinio mąstymo laikotarpiu taip pat pasižymi tam tikrais ypatumais. Piaget teigė, kad šio amžiaus vaikų kalbai būdingas egocentrizmas, nes bendraudami jie šneka kiekvienas sau, negebėdami išklausyti ir adekvačiai reaguoti į kito žodžius.
Kaip ugdyti empatišką asmenybę?
Vaikų egocentrizmas
Egocentrizmas - tai vaiko nesugebėjimas suprasti, kad kiti žmonės gali turėti skirtingų požiūrių, jausmų ir minčių nei jis pats. Egocentriškas vaikas mano, kad visi mato ir supranta pasaulį taip pat, kaip jis.
Kaip pasireiškia vaikų egocentriškumas?
Vaikų egocentriškumas gali pasireikšti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, egocentriškas vaikas gali manyti, kad jam sergant, serga ir jo žaislas.
Egocentrizmo tyrimas
Piaget atliko klasikinį eksperimentą, norėdamas ištirti vaikų egocentrizmą. Eksperimento metu vaikams buvo parodytas trijų kalnų modelis. Vaikai turėjo pasakyti, ką mato lėlė, kuri sėdi kitoje modelio pusėje. Dažniausiai vaikai atsakydavo, kad lėlė mato tą patį, ką ir jie, net jei tai buvo neįmanoma.
Piaget trijų kalnų eksperimentas.
Vystymosi krizės ir jautrūs periodai
Vystymasis ne visada vyksta tolygiai. Kai kuriuose amžiaus tarpsniuose vystymasis vyksta lėtai, o kai kuriuose - pagrindinė charakteristika yra krizė. Per gana trumpą laiką įvyksta staigūs ir kapitaliniai pakitimai žmogaus asmenybėje. Kiti teigia, kad krizės atsiranda tuomet, kai nesutampa kognityvinė, socialinė ir psichologinė raida. Svarbu skirti vystymosi krizes nuo trauminių krizių.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į jautrius periodus (sensityvius) - tai laikotarpis, kai vaikas gali ko nors išmokti su nedidelėmis pastangomis ir mažomis sąnaudomis. Tai genetiškai determinuota. Yra jautrūs periodai kalbai, tvarkai, judesių lavinimui, judesių koordinacijai, gražumo, mandagumo ir t.t.
- Sensityvus poreikis tvarkai - iki 3 metų. Tai netgi potraukis tvarkai.
- 1-2 m. sensityvus periodas detalėms ir smulkiems daiktams (pavojus - gali praryti).
- Sensityvus periodas rankos panaudojimui (18 mėn. - 3 m.).
- Sensityvus periodas kalbai (nuo kelių mėn. iki 2,5 m.). Vaikas mokosi ne vien žodžių prasmės, bet ir gramatikos. Jie išmoksta labai greitai.
Kalbos raida
Kalbos raida taip pat vyksta tam tikromis stadijomis. Nuo 6 mėn. - čiauškėjimo stadija, vėliau seka pirmasis kalbos periodas, kuomet atsiranda pastovūs kalbos elementai. Apie 8 mėn. kūdikis pradeda kaupti atmintyje atskirus žodžius, ima formuotis aktyvus ir pasyvus žodynas. Žodžiai - čia 2-3 skiemenų. Sakiniai atsiranda praėjus maždaug 6 mėn. po pirmo žodžio.
Veikla ir savęs pažinimas
Iki 3 metų dominuoja manipuliacinė veikla - vaikas pradeda domėtis tuo, ką jis gali padaryti vienu ar kitu daiktu atžvilgiu, tam kad išsiaiškintų savybes, viską išstudijuotų, pažintų, įgytų patyrimo. Pradedama manipuliuoti kalba. Vaikai nesugeba suprasti, kad vienu požymiu panašūs daiktai gali skirtis kitu požymiu. Jie grupuoja daiktus pagal vieną kriterijų. Jie gali išdėstyti daiktus vienoje eilėje, bet negali daryti išvados apie daiktus, kurie yra šalia vienas kito.
Apie 3 m. vietoj savęs įveda žaislą. Pats valgo, duoda lėlei atsikąsti. Tai žaidimas - tyrimas. Po to seka žaidimas - konstravimas. Ir tik vėliau atsiranda vaidmeniniai žaidimai. Jie gali leisti vaikams susitvarkyti su vidiniais konfliktais. Jų pradžia siejama su simboliniu mąstymu. Apie 2 m. - žaidimai su kitais vaikais. Pirmais metais vaikai su kitais nesąveikauja. 10 mėn. kūdikiai vieni kitiems - gyvi žaislai.
Žaidimas priklauso nuo aplinkos. 18-20mėn. atsiranda žodis "Aš". Jis nėra tiek priklausomas nuo suaugusių. Pažintinė veikla nukreipta į save. Jis - veiklos subjektas. Savęs pažinimas panašus į išorinio daikto pažinimą (ar aš galiu tai padaryti?). Apibendrintas pažinimas atsiranda kalbos dėka. Vaikas pamažu ima save sieti su vardu ("Jonukas nori valgyti") ir tik apie antrus metus sako "Aš noriu valgyti". Atsiranda vaiko reikalavimas "Aš pats!". Jei šis poreikis nepatenkinamas, tai sukelia elgesio sutrikimus. Sunkiausiai tai pergyvena vaikai, kuriuos suaugę labai globoja ar kai yra autoritarinis auklėjimas su bausmėmis. Vaikai nepradės prieštarauti, jei mes nespausime.
Savęs vertinimas - vaiko siekimas atitikti suaugusiųjų reikalavimus. Vaikai negali vertinti savo veiksmų - tai daugiau emocinio pobūdžio vertinimas. Vaikas nori būti pagirtas. Jie niekad neprisipažins blogai padarę. Imama skirti žodžius NORIU ir REIKIA. Paprastai vaikai nesupranta žodžio reikia.
Veikla skirtingais amžiaus tarpsniais
- Kūdikystėje pagrindinė veikla - bendravimas su suaugusiu.
- 2-3 m. pagrindinė veikla - daiktinė veikla.
- >3 m. - žaidimas. Vaikas mokosi manipuliuodamas daiktais. Tas sudaro sąlygas intelektiniam ir asmenybės vyst.
- >7 m. 3 m. Vaikas ima geriau skirti spalvas, suvokti formas, objektai suvokiami erdvėje ir laike. Suvokdamas save laiko atskaitos tašku.
Apie 3 m. vaikas supranta, kad kai kurie išgyvenimai buvo praeityje. Apie 5 m. vaikas žino savaitės dienas, tinkamai vartoja sąvokas "šiandien", "vakar", "rytoj", "užvakar". Vystosi loginis mąstymas, ima atrasti priežastinius ryšius. Pradžioje mąstymo procesai įtraukti į praktinę veiklą, pvz., kyla klausimas, kodėl lyja lietus. Vaikas siekia, kad atsakymas atitiktų tikrovę. Intelektinę veiklą skatina ne mokykliniai interesai, o praktiniai ir žaidimo motyvai. 4-7 m. labai lavėja žodynas ir gramatika. 3-4 m. būdinga kurti savo žodžius.
Tyrimai ir loginiai ryšiai
Vaikai išmoksta suskirstyti objektus į klases ir kategorijas, bet nebūtinai jas įsisavina. Vaikas ima suprasti vis sudėtingesnius loginius ryšius. Pavyzdžiui, mama iš Klaipėdos, tėtis iš Vilniaus; jie nesupranta, kaip jie galėjo susitikti. Vaikas pradeda suprasti klasės tvarumą sulaukęs 5 m., svorio 6 m., tūrį 7 m., bet dar 1-2 metus negali gerai naudotis šiomis sąvokomis.
Loginės operacijos ir informacijos pateikimas
Ikimokykliniame amžiuje vaikai negali atlikti loginių operacijų, išskirti klases, santykius. Pavyzdžiui, kas yra įjunga? Kas yra brolis? Kas yra anyta? Kas yra kairė? Tu turi brolį? Taip, Artūrą. O Artūras turi brolį? Ne. Kiek šeimoje brolių? 4-5 m. Piešime - pirmiausiai piešia, po to kalba. Ir tik vėliau sako "Na, nupiešiu namą". Lengviau yra įteigti periferinę, o ne bazinę informaciją. Šiam galima įteigti nebūtus prisilietimus.
Lytinis identiškumas ir socialiniai aspektai
Pirmasis lytinis identiškumas formuojasi nuo 1,5 iki 3 m. Bet lytinių skirtumų supratimas yra ribotas. 3 m. berniukas suaugęs ruošiasi tapti mama. Vaikai labai sunerimsta, jei mama apsivelka vyriškus rūbus. Iki 5-6 m. vaikai neskiria lytinio pastovumo. Jie tiki, kad berniukas taps mergaite, jei žais su lėlėmis ar nešios sukneles. Prasta diferenciacija pagal lytinius organus. 3 m. vaikai gerai skiria žmones pagal lytį ir žino, kad skirtingoms lytims keliami skirtingi reikalavimai. Mokykliniame amžiuje atsakymai nėra tokie kategoriški (vyrai gali dirbti virtuvėje). Vaikai supranta lyties pastovumą. Berniukus vyriški užsiėmimai traukia labiau nei mergaites moteriški.
Nepriimti - uždari, mažai draugiški, iš jų šaipomasi, jie erzinami, mušami - tai sukelia impulsyvų elgesį, jie pažeidžia priimtas taisykles. Tas savo ruožtu skatina jų atstūmimą. Draugystės užsimezga teritoriniu principu, su amžiumi daugiau įtakos turi interesai. Paauglystėje vienas svarbiausių dalykų yra ištikimybė, atsidavimas, pasiaukojimas. Agresijos pasireiškimas. Dauguma vaikų darželyje pešasi, o namie ne.
Iniciatyvumas ir pareigos jausmas
Ikimokykliniame amžiuje turi būti išlaikomas balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo. Suaugusieji turi taikyti draudimus ir sakyti ne, kai tai būtina, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi ir iniciatyvumo. Tuo laikotarpiu formuojasi pareigos jausmas ir sąžinė.
Pasirengimas mokyklai ir sugestyvumas
Pradedant eiti į mokyklą, vaikai jau turi daugiau ar mažiau išvystytus sugebėjimus tam tikrą laiko tarpą koncentruoti dėmesį, suprasti instrukcijas, turi objektų palyginimo įgūdžius, tam tikrą sąvokų sistemą ir darbinę atmintį. Pradiniame mokykliniame amžiuje (6-7 - 10-11m.) tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Šio amžiaus vaikų mąstymas sprendžiant realias problemas, tampa vis logiškesnis.
Vaikas labai sugestyvi asmenybė. Jam augant ir bręstant šis sugestyvumas tolydžio silpnėja. Šiuo metu net vaikui įkalbėti tai, ko jis nenori, nėra taip lengva. Šeimoje vaikai dažnai ryžtingai prieštarauja savo tėvams, tuo tarpu draugų būryje įtaigumo efektyvumas stiprėja kartu su amžiumi. Labai dažnai jaunuoliai nesugeba priešintis savo draugų sugestijoms. Apie dešimtus metus išorinių įtakų vaidmuo paprastai pranoksta šeimos įtaką, nors daugelis vaikų ir toliau vadovaujasi pagal suaugusiuosius.
Sugestyvumas labai sustiprėja veikiant alkoholiui, narkotikams ar vaistams. Pagrindinė veikla - mokymasis. Jis nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Pagrindinis skirtumas - planingumas, organizuotumas, privalomumas. Suaugusieji nurodo darbo uždavinius ir nustato atlikimo terminus. Vaikai turi būti pasiruošę šiai veiklai tiek fiziškai, tiek psichiškai. Vyresni vaikai linkę dažniau naudoti tiek loginę, tiek neloginę mnemoniką, kitaip tariant, pagalbines atminties priemones.
Pradinėse klasėse atsiranda neformalios grupės. Iki 7 m. vaikai negyvena visuomeninio gyvenimo. Vaikų grupelės nepastovios, ir tik 7-8 m. atsiranda poreikis dirbti, žaisti kartu. Su amžiumi grupės pastovesnės, taisyklės vis griežtesnės. Vis didesnę įtaką grupės formavimuisi turi interesų panašumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad vaiko brandumo įvertinimo metu nevertinama, ar vaikas moka skaityti ir rašyti, nes to jis bus mokomas pradinėse klasėse.
Vaiko brandumas
Vaiko brandumo įvertinimo metu nevertinama, ar vaikas moka skaityti ir rašyti, nes to jis bus mokomas pradinėse klasėse. Vertinama, kaip vaikas bendrauja su kitais vaikais, suaugusiaisiais, ar yra pakankamai savarankiškas, ar gali sutelkti dėmesį.
Trečiųjų metų krizė
Trečiųjų metų krizė - tai laikotarpis, kai vaikas mokosi bendradarbiauti, tinkamais būdais išreikšti savo norus ir su jais susijusius jausmus. Taip pat jie mokosi, kokie būdai yra tinkami savo tikslams pasiekti ir įgyvendinti, kurie būdai jiems yra palankesni, leidžia iš to gauti daugiau gerų dalykų. Tuo metu vaikas mokosi suprasti savo ir kitų ribas, todėl neišvengiamai kyla noras jas bandyti ir patikrinti.
Šios krizės metu kyla labai stiprus vaiko autonomijos noras bei bandymas suvokti, kur yra jo autonomijos ribos, kiek jos yra galimos ir leistinos, kas vėliau daro įtaką vaiko asmenybės vystymuisi. Nesėkmingai įveikus šią krizę vaikas su savimi išsineša egocentriškumo savybę, o su tėvų pagalba sėkmingai įveikus šią krizę, jis įgyja bendradabiavimo asmenybės savybę. Tai reikšia, kad tolimesniame gyvenime jis daugiau taikys bendradarbiavimo įgūdį.
Požymiai ir reakcija
Vienas ryškiausių šios krizės požymių yra vaiko autonomijos noras. Tai reiškia, kad vaikas nori daug ką daryti pats, būdinga frazė „aš pats“. Taip pat būna labai ryškūs prieštaravimai, didelis egocentriškumas, noras, jog situacijos ir veiksmai vyktų pagal vaiko taisykles. Tai reiškia, jog tiek žaidimai, tiek bendravimas ir bendra veikla turi vykti taip, kaip nori jis. Dėl to tėvai ir kiti suaugę susiduria su stipriu vaiko pykčiu, pasireiškia verkimas, rėkimas, kritimas ant žemės, gali būti mušimas, kandžiojimas, daiktų mėtymas ir kitas provokuojantis elgesys. Pavyzdžiui, negražūs žodžiai, demontratyvus sakymas „aš tavęs nemyliu“, „aš tavęs nekenčiu“, „man tavęs nereikia“.
Svarbu nepamiršti, kad tai nėra tikra, vaikas tokiu būdu tarsi nori atkeršyti tėvams už tai, kad jam nepavyko kontroliuoti situacijos pagal save. Pirmiausiai siūlyčiau reaguoti supratingai ir priimti faktą, kad tai, kas vyksta su jūsų vaiku, yra visiškai normalu. Tai toks amžiaus tarpsnis, kurio pats vaikas nepasirinko, todėl mūsų visų atsakomybė ir iššūkis yra tai išgyventi bei padėti vaikui šią krizę įveikti tinkamai.
Bausmės ir pozityvi disciplina
Atsakymas vienareikšmiškai neigiamas, kadangi bausmės situaciją tik pablogina. Kartais gali būti taip, kad mums atrodys, jog nubaudėme vaiką ir jo elgesys pagerėjo, tačiau tai sukelia daug neigiamų pasekmių vaiko emocijoms ir elgesiui ateityje. Pavyzdžiui, vaikas išmoks problemas spręsti agresija, mažės vaiko savivertė, pasitikėjimas tėvais, savarankiškumas. Vaikas gali tapti pasyvesnis, pradėti slėpti netinkamą elgasį nuo tėvų, silpnės vaiko ir tėvų ryšys. Taip pat vaiko viduje apsigyvens daugiau baimės ir nerimo jausmo, tikėtina, kad ir daugiau bejėgiškumo jausmo. Gali būti ir kitų neigiamų pasekmių, jei mes vaiką auklėsime bausmėmis.
Labai svarbu, kad bausmių nemaišytume su natūraliomis pasekmėmis ir apskritai auklėjimą bausmėmis su pozityvia disciplina.
Kaip sušvelninti krizę?
Visų pirma, tėvai tą gali padaryti, jeigu reaguos kantriai ir supratingai. Tėvai turėtų suprasti, kad vaikas pats nepasirinko tokio amžiaus tarpsnio, tad nepykti ant jo, pasistengti nepulti į paniką, nesijausti bejėgiškai, tiesiog būti su vaiku ir padėti jam mokytis.
Egocentrizmas ir meilė sau
Psichologų teigimu, labai dažnai nežinantieji šių sąvokų skirtumų egoistu vadina egocentriką ir, žinoma, klysta. Pastarasis mano, kad šis pasaulis sukurtas jam, kad jo norai turi būti išpildyti. Artimieji, draugai, svetimi žmonės - visi jie tik įrankiai egocentriko poreikiams patenkinti. Priešingu atveju, egocentrikas tiesiog išbraukia juos iš savo gyvenimo.
Tyrinėjantys žmogaus charakterio ypatybes tvirtina, jog egocentrikas nesupranta, jog kiti gali galvoti, vertinti, bendrauti kitaip, nei jis įsivaizduoja. Priešybė egoistui ir egocentrikui - altruistas. Tačiau psichologai įspėja, altruizmas altruizmui nelygu. Egzistuoja vadinamasis apgaulingas altruizmas: padaroma gera kitam, bet tikimasi už tai atlygio, beje, nebūtinai materialinio.
Kaip atskirti meilę sau nuo egocentrizmo?
- Meilė sau: Žmogus rūpinasi savimi, bet jaučia atsakomybę rūpintis ir kitais.
- Egocentrizmas: Žmogus dirba tik dėl savęs, atitolindamas save nuo kitų ir išaukštindamas save.
Kai žmogus myli save, bando įsiklausyti į kitą. Nesvarbu ar tai bus konfliktas, ar diskusija, jis visad bandys įlipti į kito žmogaus „batus" ir suprasti kito skausmą, taip suvokdamas ir išlaisvindamas save nuo skausmo, turėdamas sąmoningumo ras būdą susitarti.
Kai žmogus egocentriškas, pirmiausia jis teisina save, apgina save ir apkaltina visą aplinką dėl nelaimės ir būsenos. Jis visad aklai tikės, kad jo teisybė vienintelė ir teisinga.
Nesupraskite klaidingai, kad meilė sau yra savęs kaltinimas. Jokiais būdais. Meilė sau - supratimas kito ir savęs, radimas pusiaukelės iš abiejų pusių. Egocentriškumas - tik kaltinimas, matymas kito kaltę. Meilė sau yra nuostabus kelias į laisvę, suvokimą kitomis spalvomis, kai galime nelaikyti pykčio, o rasti kompromisą išsikalbėdami.
Emocinis intelektas ir egocentrizmas
Emocinis intelektas (EQ) - tai sugebėjimas analizuoti, kontroliuoti, suprasti savo ir aplinkinių emocijas. Kol dar nėra galūtinai nuspręsta, ar EQ yra įgimtas ar tik išmokstamas dalykas, siūlome paskaityti sąrašą dalykų, kurių vengia visi, turintys aukštą emocinį intelektą.
Aukštą EQ turintys asmenys geba kontroliuoti savo emocijas, nebūna choleriški bei netikėtai pratrūkstantys. Dažniausiai jie linkę valdyti emocijas, o ne leisti joms valdyti juos. Jie jas analizuoja, stengiasi suprasti jas sukėlusius veiksnius. Jie niekada neignoruoja savo jausmų, jų neužslėpia.
Empatija yra raktinis aukštą emocinį intelektą turinčiojo bruožas. Jiems rūpi kitų emocijos, jie į jas atsižvelgia. Aukštą EQ turintys niekada nepamirš atsižvelgti į kito žmogaus jausenas ir bandys jas suprasti. Dažnai jie puikiai moka įskaityti jausmus iš kūno kalbos ir teisingai suprasti pašnekovo siunčiamus signalus. Jiems sekasi perprasti kitą, prie jo prisitaikyti ir užjausti, reikalui esant.
Aukštą EQ turintys neleidžia kitiems jų kontroliuoti ir diktuoti, kaip jie turėtų jaustis. Tokie žmonės yra jautrūs, bet jie puikiai sugeba suvokti faktą, jog tik jie patys gali nuspręsti, kokias emocijas įsileisti vidun. Jie dažnai žengia per gyvenimą niūniuodami pozityvią melodiją.
Jie supranta, kad jie patys gali kontroliuoti dalykus, kuriuos jaučia. Jiems nebūdinga kaltinti kitus, jei kelyje pasitaikė kliūčių ar jie tiesiog išgyvena prastą dieną. Jie prisiima atsakomybę už savo emocijas. Jie vengia nuolatinio skundimosi draugams. Jie stengiasi kuo mažiau graužti save ir toliau stengiasi padaryti viską, ką tik gali. Jiems netrūksta ryžto.
Žmonės, turintys aukštą EQ, sunkiai dirba, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus. Jie stengiasi save motyvuoti, nevengia sunkumų ir drąsiai žengia iš komforto zonos ribų.
Tikrai tiesa, jog emociniu intelektu aptekę žmonės atsižvelgia į savo jausmus, ir jie užima reikšmingą jų gyvenimo dalį. Bet jie supranta, kada negalima užsisklęsti savo mintyse, visai neišlendant į paviršių. Jie suranda reikiamą balansą, dėmėsio skiria ir aplinkai.
Jie gali greitai suprasti savo emocijų priežastis. Jie tarsi kruopštūs archeologai kantriai kasinėja po savo vidinius smėlynus ir džiaugiasi kiekvienu atradimu, atidžiai jį nagrinėdami. Emocijos - tai energija, su kuria jie privalo susitvarkyti. Jie pasirenka tas kovas, kurias tikrai verta kovoti.
Jie supranta, koks žalingas gali būti liežuvavimas. Jie stengiasi palaikyti gilesnius santykius su žmonėmis, kalbėtis apie svarbesnius, asmeniškesnius dalykus. Visi žmonės turi savo limitus, griežtą ribą, kuri negali būti peržengta. Net ir patys draugiškiausi žmonės negali visada visiems sakyti taip.
Vien tai, kad visi kažką daro, nereiškia, kad privalo ir jie. Jie nejaučia spaudimo būtinai pritapti ir per prievartą mėgti ar daryti dalykus, kurių nenori. Jie yra savarankiški mąstytojai, kurie neleidžia, kad būtų sprendžiama už juos.
Jei jie ko nors nori, stengiasi tai gauti, nesiekdami prieš tai kitų žmonių pritarimo. Jie pagarbiai priima kitų nuomonę ar patarimus, bet neleidžia kitiems diktuoti taisyklių, kaip jie turėtų gyventi. Jie yra savo gyvenimo šeimininkai.
Savisauga santykiuose
Savisaugos instinktas žmogui duotas ne veltui - kartais pasaulis gali būti pavojingas. Ir nors savisauga puikiai suveikia kritinėse situacijose, ne visuomet pagalvojame, kad kartais turėtume ja pasinaudoti ir santykiuose. Tad kada ir kodėl santykiuose reikalinga savisauga? Ką reiškia, kai kitų poreikiai mums tampa svarbesni, nei mūsų pačių? Kokių pasekmių tai gali sukelti? Ir kas gali mums padėti šioje situacijoje?
Ko gero, pirmiausiai savisauga tampa reikalinga tada, kai pagauname save, kad kažkodėl bendraudami kitais pasirūpiname labiau, nei savimi, patys sau tampame mažiau svarbūs. Kitų žmonių poreikiai arba norai tampa svarbesni, nei mūsų.
Kartais tenka žmones girdėti piktinantis, ar reikia būti tokiems egoistiškiems ir egocentriškiems bei pradėti rūpintis savimi. Iš dalies - taip. Kartais reikalingas sveikas egoizmas - kai nepradedame neigti kitų žmonių poreikių, juos ignoruoti, kai mes netampame sau patys svarbiausi. Sveikas egoizmas yra tuomet, kai gebame atsižvelgti į kitų žmonių norus, tačiau taip pat nepametame ir savęs.
Visa tai prasideda nuo klausimo, kodėl kito žmogaus poreikis yra gerokai svarbesnis, nei mūsų. Galbūt verta šį klausimą sau iškelti. Galbūt kitas žmogus turi poreikį, kad jam padėtume. Lygiai taip pat ir mes esame verti sulaukti pagalbos. Tad savisauga - apginti save, primenant sau, kad esame tokie pat vertingi, kaip ir kiti žmonės, ir tai reiškia, kad savo poreikius turėti savo jausmus ir savo mintis apginti tikrai galima ir reikia.
tags: #egocentriskumas #ir #noras #buti #mylimam