Dzūkų Gyvenamieji Namai: Architektūros Bruožai ir Tradicijos

Dzūkija - etnografinis regionas, išsiskiriantis savita kultūra ir tradicijomis. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip tradicinė architektūra atsispindi dzūkų gyvenamuosiuose namuose, kokie yra jų bruožai, planavimo ypatumai ir statybinės medžiagos.

Lietuvos etnografiniai regionai

Dzūkijos Regiono Ypatumai

Dzūkija (Dainava) - etnografinis regionas Pietų Aukštaitijoje, apimantis teritoriją nuo Baltarusijos sienos rytuose iki Nemuno vakaruose, nuo Neries upės šiaurėje iki Dusios ir Metelių ežerų bei Lenkijos sienos pietvakariuose. Dzūkijos vardas atsirado 19 a. lietuvių literatūroje ir kilo nuo savitos dzūkų tarmės, tiksliau - nuo dzūkavimo. Dzūkija susidarė Lietuvos žemės, Mindaugo dinastijos domeno ir pietų aukštaičių tarmės arealo pagrindu.

Nuo 14 a. Dzūkijoje ilgiausiai išliko tradiciniai lietuvių etninės kultūros ir gyvensenos bruožai. Materialinei ir dvasinei Dzūkijos kultūrai būdinga kupetiniai kaimai bei gatviniai kaimai su nedidelėmis sodybomis, medinės pintinės akėčios, rugių pjovimas pjautuvu, kūlimas spragilais, javų vėtymas vėtykle, moterų susibūrimai žiemos vakarais į verpimo ir kitas vakarones (su tuo susijusi dzūkų tautosakos gausa).

Be žemdirbystės, gyvulininkystės, dzūkai dar vertėsi bitininkyste, žvejyba upėse ir ypač miško gėrybių rinkimu - grybavimu, uogavimu. Iki pat 20 a. vidurio miškuose dar buvo išlikę drevių su bitėmis, sodybose - senovinių stačiųjų ir gulsčiųjų kelminių avilių.

Tradicinė Sodyba Dzūkijoje

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.

Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Sodybų Formavimosi Etapai

• Iki Valakų reformos: Sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.
• Valakų reforma: Sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.

Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami.

Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.

Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai.

Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.

Dzūkų Gyvenamasis Namas - Pirkia

Gyvenamasis pastatas dzūkų žemėse vadintas pirkia, tik Lazdijų krašte - troba. Taigi pagrindinis gyvenamasis būstas - tai viengalė arba dvigalė pirkia, pailgo stačiakampio plano su įėjimu iš šono į priemenę, per kurią patenkama į kitas patalpas.

Dzūkų pirkia

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.

Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.

Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas - pirkia - ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose.

Pirkios sienos - rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis. Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido.

Įėjimas į pastatą - svarbi vieta, todėl būtent durys dekoruojamos nuo seno, labiausiai paplitusiu vadinamuoju dvigubų lentelių būdu, sudarant eglučių ar rombų raštus. Gausiai puošiami ir langai: antlangiai, polangiai, langinės dažnoje Dzūkijos pirkioje ornamentuoti. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio - kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas - langai.

Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.

Dzūkų pirkia Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse atkartoja tradicinę Musteikos kaimo pirkią. Pirkioje gyveno šeimininkas, kuris dirbo eiguliu, šeimininkė, keturios dukterys, sūnus, augintinė ir du samdiniai: merga, piemuo. Sodyboje lankydavosi daug svečių, tarp jų ir prof. Gamtininkas Tadas Ivanauskas, kuris prieš pirmąjį pasaulinį karą čia gyvendavo vasarą. Pirkia - dviejų galų su priemene ir kamara viduryje bei atviru prieangiu. Viename gale, didžiausio gyvenamojo namo patalpoje, stovi duonkepė krosnis, skirta patalpai šildyti ir valgiui gaminti. Kitas pirkios galas nešildomas. Pamatai sumūryti iš lauko akmenų. Sienos suręstos iš tašytų rąstų, kertės lygios, apkaltos lentomis ir kukliai papuoštos. Stogas dvišlaitis, dengtas nendrėmis. Dailiai apkalti pirkios skliautai: įstrižai sudėtos lentos sudaro rombinius ornamentus. Galines sienas nuo lietaus saugo lentomis dengti stoginukai, jų apačią puošia profiliuotos lentos. Prieangio stogelį remia dvi kolonėlės. Priemenę apšviečia nedidelis langelis. Kiti langai - šešiarūčiai su langinėmis.

Kiti Sodybos Statiniai

Be gyvenamojo namo, dzūkų sodyboje būta ir kitų svarbių statinių, atliekančių įvairias funkcijas.

Svirnas

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.

Dzūkijoje svirnai nedideli, dažniausiai vienos patalpos, bet išraiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje - svirnai su „pavalu“.

Tvartas

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo.

Kluonas

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.

Pirtis

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).

Tvoros, Vartai ir Kiti Elementai

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.

Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.

Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.

Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila.

Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.

19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika - molio stulpai su rąstų intarpais.

Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas. Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.

Sienų ir Stogų Konstrukcijos

Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai.

Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius.

Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai. Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42-49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni).

Tradicijos ir Dabartis

Dzūkija - labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės - dzūkavimo. Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu.

Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai - gamtinis ir žmogiškasis. Trobos gerokai mažesnės nei kituose regionuose, beje, turi sąsajų ir su aukštaičių pirkiomis.

Gamta dzūkams nebuvo palanki - šiuose kraštuose prastos žemės, miškai, todėl čia reta būdavo turtingų ūkininkų. Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi - kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją.

Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai.

Nemuno kilpų regioninis parkas kartu su Birštono savivaldybe patenka į teritoriją, priskiriamą panemunių dzūkams. Kairioji Nemuno pusė priklauso vadinamajai dzūkų Užnemunei, kuri kartu su Suvalkija XVIII a. pabaigoje buvo atskirta nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir prijungta prie Prūsijos, vėliau tapo pavaldi Lenkijos administracijai. 1808 m. Įsigaliojus Napoleono civiliniam kodeksui, joje panaikinta baudžiava - tai paskatino kaimų skirstimąsi į vienkiemius. Dešinėje Nemuno pusėje esantys kaimai buvo tvarkomi pagal Lietuvos įstatymus. Šiuo straipsniu siūloma trumpai susipažinti su Birštono krašto tradicinės architektūros raida ir savitumais. Nemuno kilpų dirvožemiai nėra derlingi, todėl pajamos, gaunamos iš žemdirbystės, buvo menkos, sodybos nedidelės. Sodybos jaukumui daug reikšmės turėjo ne tik tvoros, bet ir atviri prieangiai, priesvirniai, raižiniais išpuošti langai, gražios durys, taip pat ir želdiniai. Tradiciniai Birštono krašto gyvenamieji namai beveik tokie pat kaip visai Dzūkijai būdingos pirkios. Seniausios buvę dūminės pirkios, vėliau, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, statytos dvigalės pirkios, o XX a. antrame ketvirtyje (apie 1930-1960 m.) paplito naujoviški kompaktiško plano gyvenamieji namai. Pastatų sienos dažniausiai ręstos iš apvalių ar tašytų pušinių, rečiau eglinių rąstų. Mediniam namui darytos plačios, sienas nuo lietaus apsaugančios stogo užlaidos. Puošyba didele dalimi priklausė nuo kaimo tradicijų bei šeimininko būdo ar skonio, jai naudotos įvairios medžio apdirbimo technikos: skulptūrinė, pjaustymas ir tekinimas.

Lietuvos liaudies buities muziejus, įkurtas 1966 m., siekia išsaugoti ir pristatyti šalies etnografinį paveldą. Muziejaus darbuotojai rinko eksponatus, fotografavo pastatus ir kitus objektus visoje Lietuvoje.

Dzūkų kaimo ir sodybų išplanavimas neturi griežto, taisyklingo plano. Muziejuje eksponuojama vienkieminė sodyba ir padrikas kaimas, atkurtas pagal Zervynų kaimo fragmentą, kuriame bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.

Vienas iš jų - gyvenamasis namas, atkeltas iš Musteikos kaimo (Varėnos r.), statytas 1895 m., į muziejų perkeltas ir pastatytas 1976 m. Ilgis - 16,6 m, plotis - 6,7 m.

Šią tradicinę dzūkų sodybą sudaro gyvenamasis namas, tvartas ir klojimas. Kaip įprasta, sodyba suformuota apie stačiakampį kiemą (perimetrinis planavimas). Kiekvienas pastatas tradiciškai turėjo savo vietą: priešais gyvenamąjį namą statydavo klojimą, viename krašte - svirną, kitame - tvartą. Kieme iškastas veleninis šulinys. Jo vieta tarp gerojo ir ūkinio kiemo.

Vasario 6 dieną, trečiadienį, 14 val. Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre Merkinėje (Vilniaus g. 3, Merkinė) vyks knygos „Kaimo statyba. Iš viso bus išleisti 5 tradicinės architektūros katalogai - visiems Lietuvos etnografiniams regionams. Kaip puoselėti ir plėtoti tradicinę architektūrą, kaip suderinti jos savitus bruožus su šiuolaikinio būsto ar gyvensenos reikmėmis? Šis klausimas neduoda ramybės daugeliui architektų, saugomų teritorijų specialistų. Projekto, kurį inicijavo ir vykdo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM, tikslas - supažindinti visuomenę apie Lietuvos senąją tradicinę architektūrą saugomose teritorijose, prisidėti prie jos išsaugojimo.

Iki šių metų pavasario pabaigos bus parengti ir išleisti Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionų (iš viso 5) tradicinės architektūros katalogai. Katalogas „Kaimo statyba. Katalogai skirti žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose arba tiesiog norintiems statyti ar rekonstruoti sodybas, laikantis tradicijų. Kataloguose bus aiškiai ir suprantamai pateikta informacija, konkretūs projektiniai pasiūlymai, planai, spalviniai sprendimai, statybos technologijas ir kt.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, važiuojant per Lietuvą neretai pamatysi įvairiausių spalvų stogų ir namų sienų: violetinių, rožinių, mėlynų ir kt. Taip anksčiau lietuviai niekuomet nedažydavo. Ne visi supranta, kas yra tradicinė architektūra. Tačiau vis dažniau prašo, kad jiems patartumėme, kaip jiems statyti, kaip pritaikyti moderniam namui kultūrines vertybes.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rūpesčiu parengtą naują leidinį apie Dzūkijos kaimo statybą sudaro keturios dalys: pirmoje apžvelgiama Dzūkijos tradicinės architektūros bruožai - šaltinis, iš kurio semiamės žinių ir patirties šiandienos kūrybai; antroje dalyje apibrėžiami pagrindiniai dėmenys, lemiantys regioninį vaizdą.

Šiame straipsnyje trumpai apžvelgėme Birštono krašto tradicinės architektūros raidą ir savitumus. Nemuno kilpų dirvožemiai nėra derlingi, todėl pajamos, gaunamos iš žemdirbystės, buvo menkos, sodybos nedidelės. Sodybos jaukumui daug reikšmės turėjo ne tik tvoros, bet ir atviri prieangiai, priesvirniai, raižiniais išpuošti langai, gražios durys, taip pat ir želdiniai. Tradiciniai Birštono krašto gyvenamieji namai beveik tokie pat kaip visai Dzūkijai būdingos pirkios. Seniausios buvę dūminės pirkios, vėliau, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, statytos dvigalės pirkios, o XX a. antrame ketvirtyje (apie 1930-1960 m.) paplito naujoviški kompaktiško plano gyvenamieji namai. Pastatų sienos dažniausiai ręstos iš apvalių ar tašytų pušinių, rečiau eglinių rąstų. Mediniam namui darytos plačios, sienas nuo lietaus apsaugančios stogo užlaidos. Puošyba didele dalimi priklausė nuo kaimo tradicijų bei šeimininko būdo ar skonio, jai naudotos įvairios medžio apdirbimo technikos: skulptūrinė, pjaustymas ir tekinimas.

tags: #dzuku #gyvenamieji #namai