Dzūkija - savita etnografinė Lietuvos sritis, išsiskirianti savo kultūra ir architektūra.
Šiame straipsnyje apžvelgsime tradicinius dzūkų gyvenamuosius namus, jų architektūrines ypatybes, statybos būdus ir puošybos elementus.
Neseniai išleista nauja ir pirmoji projekto „Etnografiniams Lietuvos regionams būdingų tradicinės architektūros pastatų, pastatų elementų katalogo parengimas ir pristatymas saugomose teritorijose“ knyga apie tradicinę Dzūkijos architektūrą - „Kaimo statyba. Dzūkija“.
Iš viso bus išleisti 5 tradicinės architektūros katalogai - visiems Lietuvos etnografiniams regionams.
Šis klausimas neduoda ramybės daugeliui architektų, saugomų teritorijų specialistų. Projekto, kurį inicijavo ir vykdo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM, tikslas - informuoti visuomenę apie Lietuvos senąją tradicinę architektūrą saugomose teritorijose, prisidėti prie jos išsaugojimo.
Iki šių metų pavasario pabaigos bus parengti ir išleisti Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionų (iš viso 5) tradicinės architektūros katalogai.
Kataloguose bus aiškiai ir suprantamai pateikta informacija, konkretūs projektiniai pasiūlymai, planai, spalviniai sprendimai, statybos technologijas ir kt.
Katalogai skirti žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose arba tiesiog norintiems statyti ar rekonstruoti sodybas, laikantis tradicijų.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rūpesčiu parengtą naują leidinį apie Dzūkijos kaimo statybą sudaro keturios dalys: pirmoje apžvelgiama Dzūkijos tradicinės architektūros bruožai - šaltinis, iš kurio semiamės žinių ir patirties šiandienos kūrybai; antroje dalyje apibrėžiami pagrindiniai dėmenys, lemiantys regioninį vietos tapatumą ir statybos tradicijos tęstinumą.
Nors dzūkų ūkiai menkesni, sodybos smulkesnės, tačiau jie išlaikė bendro kaimyniško gyvenimo įgūdžius.
Gyvenamasis pastatas dzūkų žemėse vadintas pirkia, tik Lazdijų krašte - troba.
Taigi pagrindinis gyvenamasis būstas - tai viengalė arba dvigalė pirkia, pailgo stačiakampio plano su įėjimu iš šono į priemenę, per kurią patenkama į kitas patalpas.
Įėjimas į pastatą - svarbi vieta, todėl būtent durys dekoruojamos nuo seno, labiausiai paplitusiu vadinamuoju dvigubų lentelių būdu, sudarant eglučių ar rombų raštus.
Daugiau apie Dzūkijos tradicinę architektūrą ir kaip ją išlaikyti naujai statomuose pastatuose bus galima išgirsti 2013 m. vasario 6 dieną, trečiadienį, 14 val. knygos „Kaimo statyba.
Dzūkija - labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries.
Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės - dzūkavimo.
Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu.
Daugelis amatų čia išsilaikė ilgiau nei kitur, o kai kurie darbai - net iki mūsų dienų.
Čia vis dar galima pamatyti moteris, pjautuvu pjaunančias rugius, paragauti namuose keptos duonos, Dzūkijoje vis dar naudojami spragilai ar rankinės girnos.
Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai - gamtinis ir žmogiškasis.
Gamtinės sąlygos lėmė, kad pamatai pirkioms Dzūkijoje buvo daromi menki, dažniausiai iš medžių trinkų, rečiau - iš akmenų.
Stogai - gegninės konstrukcijos, daugiausia dvišlaičiai.
Viena seniausių stogo konstrukcijų - čiukurinė.
Kita archajiška Dzūkijoje dar aptinkama stogo konstrukcija - sijinis stogas.
Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi - kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją.
Dzūkijos etnografinis regionas Lietuvos žemėlapyje
Tradicinė Dzūkų Sodyba
Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką.
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu.
Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis.
Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.
Dzūkiškos sodybos planas
Dzūkų kaimo ir sodybų išplanavimas neturi griežto, taisyklingo plano.
Muziejuje eksponuojama vienkieminė sodyba ir padrikas kaimas, atkurtas pagal Zervynų kaimo fragmentą, kuriame bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.
Kaip įprasta, sodyba suformuota apie stačiakampį kiemą (perimetrinis planavimas).
Kiekvienas pastatas tradiciškai turėjo savo vietą: priešais gyvenamąjį namą statydavo klojimą, viename krašte - svirną, kitame - tvartą.
Kieme iškastas veleninis šulinys. Jo vieta tarp gerojo ir ūkinio kiemo.
Vienas iš jų - gyvenamasis namas, atkeltas iš Musteikos kaimo (Varėnos r.), statytas 1895 m., į muziejų perkeltas ir pastatytas 1976 m. Ilgis - 16,6 m, plotis - 6,7 m. Pirkioje gyveno šeimininkas, kuris dirbo eiguliu, šeimininkė, keturios dukterys, sūnus, augintinė ir du samdiniai: merga, piemuo. Sodyboje lankydavosi daug svečių, tarp jų ir prof. gamtininkas Tadas Ivanauskas, kuris prieš pirmąjį pasaulinį karą čia gyvendavo vasarą.
Pagrindiniai sodybos pastatai:
- Gyvenamasis namas (Pirkia): Ilgas ir siauras, dažniausiai dvigalis su priemene ir kamara viduryje. Viename gale - duonkepė krosnis.
- Svirnas (Klėtis): Nedidelis, dažniausiai vienos patalpos, bet išraiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje - svirnai su „pavalu“.
- Tvartas: Didelis ir erdvus, su atskiromis patalpomis arkliams, karvėms, avims, kiaulėms. Pastogėje sandėliuotas šienas gyvuliams.
- Kluonas (Klojimas): Skirtas javams laikyti, džiovinti ir kulti. Pastatas ilgas ir siauras. Durys dvejos, plačios, dvivėrės, kad būtų galima įvažiuoti vežimu.
Architektūrinės Ypatybės
Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas - viengalė arba dvigalė pirkia.
Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai.
Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo.
Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose.
Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas - pirkia - ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur.
Tradicinė dzūkiška pirkia
Pirkia - dviejų galų su priemene ir kamara viduryje bei atviru prieangiu.
Viename gale, didžiausio gyvenamojo namo patalpoje, stovi duonkepė krosnis, skirta patalpai šildyti ir valgiui gaminti.
Kitas pirkios galas nešildomas.
Pamatai sumūryti iš lauko akmenų.
Sienos suręstos iš tašytų rąstų, kertės lygios, apkaltos lentomis ir kukliai papuoštos.
Stogas dvišlaitis, dengtas nendrėmis.
Dailiai apkalti pirkios skliautai: įstrižai sudėtos lentos sudaro rombinius ornamentus.
Galines sienas nuo lietaus saugo lentomis dengti stoginukai, jų apačią puošia profiliuotos lentos.
Prieangio stogelį remia dvi kolonėlės.
Priemenę apšviečia nedidelis langelis.
Kiti langai - šešiarūčiai su langinėmis.
Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai.
Bene labiausiai puošiamas pastato elementas - langai.
Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.
Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos
Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose.
Pirkios sienos - rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis.
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės).
Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo.
Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila.
Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu.
Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos.
Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė.
Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai.
Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams).
Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai.
Medis Turi Įnorių
Namo statybai rengtasi iš anksto. Mediena ruošta rūpestingai.
Sakoma, atėjęs girion dzūkas jai „pasikloniodavęs“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavęs. Baigęs darbus padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti.
Mišką ruošdavo tik žiemą - tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja.
Nuo rąstų pašalindavo žievę, „suposmuodavo ir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo.“
Senieji meistrai tvirtina, kad medis tinkamas tik iki krikštų (pusiaugavėnio), po krikštų „medzis jau gyvas. Iž rudenio apmiršta, po krikštų - atgyja. Atgyjis statybom necinka. Tokį medzį ėda trynia, graicau pūva, dūla. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo.“
Meistras pirmiausia imdavosi tokio užsakymo, kai buvo prašomas ne tik pastatyti namą, bet ir pagaminti baldus, taigi šeimininkui atiduoti visiškai įrengtą namą.
Buvo pasakojama apie šventą žmogų - meistrą, statantį gražius, jaukius, saugius, šiltus namus.
Tačiau retas dzūkas, nebent „užsidirbįs pinigų Amerikon“, išgalėdavo samdyti meistrą, dažniau meistras vykdavęs į Užnemunę.
Vietos gyventojai patys gamindavosi baldus, kas kaip sugebėdavo, skobdavo ir meistraudavo namų bei ūkio apyvokos rakandus, įrankius.
Dzūkijos Kaimų Struktūra
Kaimai Dzūkijoje išsimėtę miškuose.
Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje.