Šiame straipsnyje pateikiama išsami Džordžo W. Busho jaunesniojo biografija, apimanti jo politinę karjerą, sprendimus ir kontroversijas. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant "New York Times", "Washington Post", "The Guardian", CNN, BBC ir ABC.
XXI amžiuje tęsiasi Gėrio ir Blogio kova. Įdomu, kuomet "gėrio" ir "blogio" kategorijos imamos taikyti politikoje. Toks suskirstymas į "baltą" ir "juodą" yra labai patogus, nes visiems tarsi aišku - kas yra kas. Demokratiškuose rinkimuose tai be didelių dvejonių padeda rinkėjui apsispręsti, už ką atiduoti savo balsą. Iš esmės toks suskirstymas pasiteisina ir tarptautiniuose santykiuose.
Jau II Pasaulinio karo metais buvo trys vadinamosios "ašies" valstybės - fašistinė Vokietija, Italija ir Japonija. Šaltojo karo metais JAV prezidentas R.Reaganas Sovietų Sąjungą pavadino "blogio imperija". Tęsdamas savotišką tradiciją JAV prezidentas G.W.Bushas 2002 m. sausį Šiaurės Korėją, Iraną ir Iraką (valdomą S.Husseino) priskyrė "blogio ašiai". JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas J.Boltonas netrukus praplėtė "blogio ašį" įtraukdamas į ją Kubą, Siriją ir Libiją.
Į britų gynybos ir užsienio reikalų ministerijų sudarytą sąrašą pateko dvidešimt aštuonios valstybės. Visos jos, britų ekspertų vertinimu, turi balistines raketas ir dėl to gali ateityje kelti pavojų Didžiosios Britanijos saugumui. Iš Vidurio Rytų valstybių į sąrašą pateko Egiptas, Irakas, Iranas, Izraelis, Jemenas, JAE, Saudo Arabija, Sirija. Taip pat į "blogųjų" valstybių sąrašą, kaip ir pas amerikiečius, pateko Libija bei Šiaurės Korėja.
Keista, jog britai "blogųjų valstybių klubui" priskyrė proamerikietišką Egiptą, Izraelį, JAE, Saudo Arabiją. Nei vienu iš įvardintų atvejų nebuvo ir nėra garsiai kalbama apie kitą pusę, t.y. gerąsias valstybes ar imperijas. Visiems tarsi savaime suprantama, jog tie, kas kovoja su "blogiu", yra teisiųjų arba gerųjų pusėje. Tiek II Pasaulinio karo metais, tiek vykstant Šaltajam karui JAV, padedant sąjungininkams, kovojo su "blogiu". Verta pažymėti, jog abiem atvejais "blogis" buvo nugalėtas.
Pasak G.W.Busho, ir šiandien "Amerika vadovaus ginant laisvę ir teisingumą". JAV prezidentas, turėdamas omeny 2001 m. rugsėjo 11 d. Greičiausiai, jog ir šį kartą Blogis, t.y. "blogio ašis", bus nugalėta. S.Husseino režimo nuvertimas, nepaisant JTO ir kai kurių didžiųjų valstybių nepritarimo, parodė realią JAV galybę.
Saddamas Chusseinas gimė 1937 metais balandžio 28 dieną, al - Awjos kaime, Šiaurės Vakaruose nuo Bagdado. Jo tėvas buvo neturtingas valstietis, kurio Saddamas neteko ankstyvoje vaikystėje. 1947 metais su dėde išvyko gyventi į Bagdadą. 1957 metais jis prisijungia prie partijos Baath. Baath - socialistinė partija, atstovaujanti arabų nacionalizmą. 1959 metais, Saddamas buvo priverstas bėgti iš Irako, po dalyvavimo bandant nužudyti Irako premjerą Abd al-Karim Qasim.
1963 metais Baath partija jau kontroliuoja Bagdadą, tada Saddamas sugrįžta į Iraką ir ima dirbti kartu su partija. Po kelių mėnesių Baath partija nuverčiama, o Saddamas pasodinamas į kalėjimą. 1968 metais Baath partija atsikovoja valdžią ir Saddamas tampa Revoliucinio judėjimo tarybos pirmininko pavaduotoju, o 1969 metais - Irako vice-prezidentu. Laikui bėgant, jis nacionalizavo naftos gamybos pramonę, įgyvendino visuomeninį Irako žmonių raštingumo projektą, pagerino sveikatos apsaugos sistemą.
1979 metais atsistatydina prezidentas al-Bakr ir Saddamas tampa Irako prezidentu. 1980 metais Saddamo armija įsiveržia į Iraną. Pirmoji priežastis, dėl ko tai įvyksta: Irano Islamiškosios revoliucijos plėtimasis į Iraką. Saddamas buvo primygtinai palaikomas ir remiamas JAV. Irano - Irako karo metu, jis naudojo cheminį ginklą prieš Irano karius ir kurdų sukilėlius Šiaurės Irake. 1990 metais Irakas įsiveržia į Kuveitą ir jį aneksuoja. Sekančiais metais JAV vadovaujama koalicija išlaisvina Kuveitą.
Persijos įlankos karas
Karo metu buvo daug kartų pasikėsinta į Chusseino gyvybę. Persijos įlankos karas ir jį sekusios sankcijos labai išsekino Iraką. Pradedant nuo karo, Saddamas atlaikė ir užgniaužė kurdų Irako Šiaurėje bei šiitų Irako Pietuose sukilimus. Pagal naftos rezervus Irakas turi naftos už: (60 USD/1barelis) x 112,5 mlrd.
Buvo teigiama, jog JAV pirks Irako naftą pasaulinėmis kainomis. Taip... pirks... patys iš savęs :), kadangi buvo planujama ant naftos telkinių skirti "patikimas" JAV kompanijos. Taip, perkant ir 100 USD už barelį negaila - juk visas pelnas už pardavimą tenka pardavėjui... t.y.
Pagal dabartinę dolerio vertę karas Persijos įlankoje 1991 metais kainavo 76 milijardus dolerių, arba maždaug 13 milijardų dolerių daugiau nei karas Irake. Bet tada didelę dalį išlaidų padengė JAV sąjungininkai. Be to, dar prieš karą JAV valdžios atstovai labai aiškiai pareiškė, kad už visą „pagalbą Irakui“, irakiečiai turės susimokėti savo nafta. Dėl atsipirkimo... JAV tuos milijardus numatė skirti ne Irakui, o SAU. Jeigu konkrečiau - SAVO kariuomenei išlaikyti, kurią ar Irako ar ne Irako karo atveju vis tiek reikėtų išlaikyti.
Akivaizdu, jog JAV planavo, kad Karas Irake bus labai pelningas. Be to, jie, matyt, tikėjosi, jog prasidėjus karui, atsitiks tas pats, kas ir karo dėl Kuveito metu... naftos kainos pašoks iki 60 $ už barelį bei padės dar greičiau padengti karo išlaidas (kas beje ir atsitiko, neplanuotas buvo tik pasipriešinimas, kas padidino pačias karo išlaidas). O kad JAV netikėtai sau įlipo į š...
Taip, kad visi tie skiedalai, kad JAV neplanavo pasipelnyti iš Irako karo - AKIPLĖŠIŠKAS ir GĖDINGAS MELAS!!! Finale gavosi... Sugriauta valstybė, naftos kainų kilimas, kas pasaulyje sustiprino Rusijos ir Islamiškų šalių parduodančių naftą pozicijas, religinių fanatikų skaičiaus augimas.
Pagrindinės naftos kompanijos, turinčios gręžinius Irake (mlrd. Už karines išlaidas sumokės patys amerikiečiai, pirkdami degalus, gaminamus iš naftos, kurią paminėjome anksčiau. Ogi tie patys, kurie išlošė pirmojo Persijos įlankos karo metu 1991 metais.
Prieš karą naftos barelio kaina buvo 15 USD. Bet po karo pašoko iki 42 USD - iš ko buvo gautas 60 mlrd. Vidurio Rytuose naftos gavyba yra 7 kompanijų rankose (Shell, Tamoil, Esso...), ir visas jas valdo JAV. Taigi iš 30 mlrd. JAV vyriausybė: 21 - 10 = 11 mlrd. JAV privatininkai: 9 - 0 = 9 mlrd. Taigi, JAV iš Kuveito "išlaisvinimo" padarė 20 mlrd.
Taigi, paskaičiuokite, kokius turtus "privatizuos" šios įmonės: "ChevronTexaco", "ExxonMobil", "ConocoPhillips", "Shell", "British Petroleum" ir Prancūzijos "TotalFinaElf". Už gręžinių gesinimą Irake "Halliburton" susižers 7 mlrd. "The New York Times" skelbia, jog anksčiau kontrakto suma nebuvo skelbiama, o ekspertai aiškino, jog suma sudarys apie 500 milijonų JAV dolerių. Dabartinis JAV viceprezidentas D. Cheney bendrovei "Halliburton" vadovavo nuo 1995 iki 2000 metų ir iki šiol gauna iš šios bendrovės premijas.
Pati diskusija sena kaip Amerikos ir Europos ryšiai. JAV gynybos sekretorius D.Rumsfeldas Europą kandžiai padalijo į „senąją“ ir „naująją“. Diskusija įgavo naują pobūdį ir todėl, kad jos pagrindas - Irakas. Kad Europa nėra vienalytė, akivaizdu. Vokietija ir Prancūzija atstovauja nusistovėjusios liberalios demokratijos kultūrai, iki kurios bent į ES besiprašančioms visuomenėms toli ir laiko, ir dvasios prasme. Būtų galima sakyti, kad Vokietija ir Prancūzija save mato kaip Europos avangardą. Jos stropiai vykdo Europos vienijimo misiją: euro įvedimas, Europos Konventas - jei ne jų kūdikiai, tai bent augintiniai.
JAV „naujosios“ Europos šalims yra neginčijamas saugumo garantas. Tokią gravitaciją JAV link sąlygoja ES karinio potencialo neveiksnumas. Gal tai būtų naudinga tiesioginės agresijos prieš „naujosios“ Europos valstybes atveju. Tiesioginė reali Irako režimo grėsmė šiandien neperžengia jo paties teritorijos. Irakas potencialiai kelia grėsmę savo šešioms kaimynėms, dvi per praėjusius porą dešimtmečių buvo užpuolęs.
Masinio naikinimo ginklai, kuriuos Irakas ne tik gamino (ir tikėtina, kad tebegamina), bet ir panaudojo, priskirtini prie potencialių, nors ir netolimon ateitin nukeltinų, bet vis dėlto ne šiandien realių grėsmių. Medžiagų, kurios tinka masinio naikinimo ginklų gamybai, kontrolė ir saugumas yra itin jautri globali problema. Bet Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos Europos šalys linkusios su terorizmu kovoti vidaus reikalų, o ne karo ministerijų lygiu. Europa, priešingai nei JAV, neturi nesuvestų sąskaitų su Irako vadovybe. Prancūzija ir Vokietija niekada nešlovino S.Chusseino režimo, bet jos bei kai kurios kitos Europos valstybės yra investavusios į Irako ūkį, netgi karinę pramonę.
Tai visai nereiškia, kad „senoji“ Europa nemato Irako režimo brutalumo, potencialaus grėsmingumo ir nepritaria jo nuvertimui. Berlyno ir Paryžiaus kartojamas reikalavimas, kad JT ginklų inspektoriams būtų suteikta daugiau laiko, savaime nėra sprendimas. Jei po ilgų paieškų inspektoriai nerastų masinio naikinimo ginklų, tai dar nereikštų, kad Irakas jų neturi ar nesiekia pasigaminti. Alternatyvaus karui scenarijaus „senoji“ Europa nepasiūlo. Karo sėkmės atveju JAV „naujosios“ Europos akyse tik sustiprintų veiksmingo saugumo garanto įvaizdį.
Musulmonai tiesiog pasikliauja Dievu, jam suverčia visą atsakomybę ir patys nepersistengia, nes, šiaip ar taip, viskas yra Dievo valioje. Daug islamiškos atributikos įstaigose ir gatvėse, o privačiame gyvenime daug geriama. Kuveito gatvėse, pasak pašnekovo, galima pamatyti nuo galvos iki kojų apsimuturiavusių moterų, o eis jos susikibusios rankomis su tokia apsinuoginusia drauge, kad pas mus ji būtų palaikyta prostitute. Viskas priklauso nuo šeimos. Vyro išlaikoma moteris turi besąlygiškai jam paklusti, tačiau versti ją dirbti, jei to nenori, vyrui būtų negarbė.
"Turime skirti du dalykus: islamą kaip idealą ir musulmoniškas kultūras, - sakė "Respublikai" Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos ir Afrikos studijų centro vedėjas E.Račius. Daugeliui Europos kultūrų pažinti musulmonų pasaulį užtenka stereotipų, o musulmonams nerūpi Vakarų pasaulis, kol šis nesibrauna į jų erdvę.
Pasak pašnekovo, Tarptautinei islamo konferencijos organizacijai priklauso 57 valstybės, iš viso pasaulyje yra l mlrd. 300 mln. musulmonų, o bendros vertybinės sistemos nėra nei islamo pasaulyje, nei Europoje. Yra daug įvairių kultūrinių arealu, kuriuose tos vertybės kinta priklausomai nuo krašto. Kitas dalykas, pasak E.Račiaus, musulmonų teisinė sistema, vadinamoji šarija.
"Galima sakyti, kad daugelis musulmoniškų kultūrų yra patriarchalinės ir moterų padėtis yra kiek kitokia nei Europoje. Antra vertus, tame pačiame Irake moterys turėjo teisę dirbti, teisę į švietimą. Irakas buvo socialistinė valstybė. "Tokia šizofreniška padėtis. Sakykim, musulmonas penkis kartus per dieną meldžiasi, o vakare gali eiti gerti degtinės. Alkoholis islamo uždraustas, bet jie geria. Uždrausta arba liepiama nedaryti ir daug kitų dalykų, bet privačiai to nepaisoma, -kalbėjo E.Račius. - Atotrūkis tarp realybės, t.y. kultūros, ir idealo, t.y. teisės, buvo per visą istoriją.
Islamo teisė griežtai reglamentuoja žmonių santykius ir reikalauja, kad atsimetu-sieji islamo būtų pasmerkti myriop. Prisiminkime Salmanui Rašdžiui paskelbtą mirties nuosprendį. Šiais laikais ši teisės norma, kaip daugelis kitų, negali būti taikoma, nes nėra pasaulyje islamiškos valstybės. Talibanas mėgino tokią sukurti. Islamiška respublika skelbiasi Iranas, bet toks nėra. Saudo Arabija nėra islamiška valstybė. Bin Ladenas ir jo parankiniai kovoja už savo islamo versiją.
Džihado idėja per keturiolika šimtmečių islamo istorijos, pasak E.Račiaus, taip pat evoliucionavo ir skirtingose teisinėse tradicijose yra skirtingai interpretuojama. Dabartinę islamo padėtį pašnekovas pataria įsivaizduoti kaip nuolat kintanti ideologijų debesį, kai išryškėja tai viena, tai kita radikali pozicija. Prieš trisdešimt metų tų ideologijų nebuvo. Politizuotas radikalusis islamas atsirado po 1967 metų Izraelio ir arabų karo. Iki tol vyravusio panarabizmo, dabar visiškai nuvainikuotos ideologijos, sferoje dar liko Irakas.
"Ideologijos reiškiasi kitokiomis formomis ir galima kalbėti apie tam tikrą terorizmo ir radikalių ideologijų susiliejimą. Esu linkęs pesimistiškai manyti, kad iš tikrųjų įžengėme į individualių ideologijų ir teologijų laikotarpį, - sakė pašnekovas. -Pavienis asmuo turės savo islamo versiją ir keliasdešimt savižudiško judėjimo sekėjų, kurie tiesiog iš desperacijos arba kaip tik vedami įsivaizduojamų kilnių teologinių tikslų patys susinaikins arba naikins kitus žmones. "Svarbiausia, kad islamą atrandantis žmogus įtiki sutvarkęs savo dvasinius reikalus, santykius su Anapusybe, o tai, kad dabar musulmonai yra tarp tų kraštų, kuriuose labiausiai badaujama ar daugiausia kariaujama, su islamu neturi nieko bendra. Tokia kultūrinė realybė: vieni kraštai nori užpulti kitus ir puola, - kalbėjo E.Račius. - Aišku, musulmonų visuomenės yra gana karingos. Būtų gera paralelė su JAV visuomene, kuri iš principo yra karinga ir net Konstitucijoje įteisintas ginklo turėjimas. Daugelyje musulmoniškų kraštų taip pat gyvuoja ginklo kultas.
Invazijos į Iraką pirminiame etape JAV administracija nuolat kartojo, kad koalicija atvyko išvaduoti Husseino (Chuseino) režimo engiam... Žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė, pasakodama dienraščiui „Bernardinai.lt“ apie prezidentą V. Adamkų, prasitaria, kad pažintis ir bendravimas su prezidentu V. Adamkumi yra viena brangiausių gyvenime gautų dovanų. „Na dabar tai bus ašaros… nes visą laiką taip būna, kai galvoji apie prezidentą. Mane užplūsta labai didelė šiluma šitam žmogui. Aš tai labai giliai jaučiu, pati negaliu suvokti, kaip gali būti toks artimas žmogus, nors mūsų nesieja jokie giminystės ryšiai“, - prisipažįsta D. Žeimytė-Bilienė.
Dokumentinis filmas „Prezidentas“ apie prezidentą Valdą Adamkų gimė 2018-ųjų pabaigoje-2019-ųjų pradžioje. Bendraudami su Arūnu Valinsku visiškai kitais reikalais, pradėjome kalbėti apie kūrybos žanrą - viso gyvenimo interviu. Arūnas pasakė, kad visą laiką nešioja galvoje tokią mintį - gal pabandome padaryti kažką panašaus? Suprantama, svarbiausia mintis buvo - kas gi galėtų būti tas pirmasis žmogus, su kuriuo galėtume įgyvendinti šią idėją? Paskambinau į Prezidentūrą patarėjai, papasakojau trumpai apie mūsų sumanymą. Prezidentas, aišku, noriai sutiko, ir mes tris kartus važiavom į jo namus ir ilgai kalbėjomės. Norėjome iš jo lūpų išgirsti jo gyvenimo istoriją, požiūrį į daugybę su Lietuva susijusių istorinių įvykių. Čia ir yra unikalumas.
Žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė ir prezidentas Valdas Adamkus
Prezidento drąsa, gal tiksliau gebėjimas priimti labai drąsius sprendimus ir žengti labai drąsius žingsnius, bet nesugadinant situacijos, nesugadinant santykių - štai čia tas unikalus gebėjimas. Visas filmas yra istorijos. Visa yra įvykiai. Šis pokalbis vyksta minint Lietuvos narystės NATO ir Europos Sąjungoje dvidešimtmetį. Prezidentas Valdas Adamkus, duodamas interviu „Bernardinai.lt“, gana santūriai kalbėdamas apie savo nuopelnus integruojant Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą, pasakė, kad tai yra jo viso gyvenimo įvertinimas.
Absoliučiai visas filmas yra apie tai - nuo pradžios iki galo. Man atrodo, kad kiekvienas, kuris pasižiūrės filmą, labai aiškiai supras: jeigu mes kalbame apie prezidentą kaip apie statusą, kaip apie kažkokią poziciją, tai Valdas Adamkus - prezidentas visomis prasmėmis: nuo savo vertybinio požiūrio iki elgesio su žmonėmis. Jis visada pasako tai, apie ką mes dažnai ir nesusimąstome arba nepagalvojame. Mane užplūsta labai didelė šiluma šitam žmogui. Pabūti šalia tokio žmogaus yra Dievo dovana. Dėkoju visiems ten aukštybėse, kad turėjau tokią galimybę tą visą istoriją pamatyti - ją dabar galės pamatyti visi.
Dokumentinio filmo apie prezidentą Valdą Adamkų kūrėjai ieškojo mažosios filmo herojės, kuri 1998 metais pasakė, koks turėtų būti prezidentas. Pavyko gana greitai. Dabar ji gyvena Belgijoje, yra suaugusi moteris, dirba švietimo srityje ir labai gerai atsimena tą interviu. Vaiko lūpomis buvo išsakyta pati geriausia politologinė įžvalga, koks turėtų būti prezidentas. Tokia smagi šitos istorijos dalis, nes mums labai daug archyvų teko peržiūrėti. Ir šiaip man pačiai buvo įdomu, naudinga pasižiūrėti, nuo ko mes pradėjome, kaip atrodėme Nepriklausomybės pradžioje.
Laisvės ir vakarietiškų vertybių simbolis. „Ne valdyti, o tarnauti, padėti ir, žinoma, spręsti“, - ištaria prezidentas V. Adamkus Daivos Žeimytės-Bilienės, režisierės Giedrės Genevičiūtės ir Arūno Valinsko dokumentiniame filme „Prezidentas“.
JAV valstybės santvarka - oligarchija. Žmones sodina į kalėjimą už skolas. Federalinės valdžios sukurta nacionalinė skola - tai augantis krūvis visuomenei, jos neįmanoma sumokėti. Džordžas Bušas-jaunesnysis su savo karais padvigubino valstybės skolą tik per aštuonis metus.
Naftos rezervai ir karinės išlaidos
Ši lentelė iliustruoja naftos rezervų dydį ir galimą pelną iš Irako naftos po karo:
| Šalis | Naftos rezervai (mlrd. barelių) | Potenciali vertė (USD) |
|---|---|---|
| Irakas | 112.5 | 6,750,000,000,000 |