Džiuginėnų dvaro sodyba, esanti netoli Telšių, yra istorinis objektas, garsėjantis savo architektūra ir turtinga istorija. Vos keturi kilometrai nuo Telšių miesto šurmulio, Džiuginėnuose, stūkso medinis, jaukus ir istorijomis alsuojantis Džiuginėnų dvaras. Tvarkingas, turintis šeimininkus, jis vis dar primena didingos bajorų praeities laikus.
Šalia jo, kairiajame Durbino upelio krante, - Džiugo piliakalnis, jo šiaurės rytų ir šiaurinėje papėdėje - I tūkst. II p.- II tūkst. pr. būta senovės gyvenvietės. Na o susikūrus dvarui čia buvo jo žemės. Šis dvaras liudija ir tai, kad kalbėdami apie išlikusių senųjų dvarų architektūrų stilius, neturėtume būti labai kategoriški ir apie juos spręsti vien iš to, ką matome pastatų išorėje.
Ši vieta mena ne vieną garsią Žemaitijos pavardę - čia gyveno didikų Nagurskių ir Gorskių giminės, savo gyvenimo etapą praleido ir lietuvių literatūros klasikė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Vienas tokių dvarų yra Telšių rajono Gintališkės seniūnijoje turistų ir kultūros paveldo tyrinėtojų nemažo dėmesio sulaukiantis Džiuginėnų dvaras (adresas: Dvaro g. 6, Džiuginėnai, Telšių r.), kuris susijęs su rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitė), dailininko, fotografo, etninės kultūros tyrinėtojo Juzefo Perkovskio vardu. Iš pirmo žvilgsnio Džiuginėnų dvaro medinis rūmas su romantiška įstiklinta veranda atrodo klasicistinis XIX a. pastatas, tačiau, jei pasižvalgysime po jo vidų, pamatysime, kad jis turi ir baroko stiliaus bruožų.
Dvaro istorija
Džiuginėnų dvaro istorija siekia XVI a., kuomet šioje vietovėje įsikūrė garsios Žemaitijos bajorų giminės - Nagurskiai, vėliau - Gorskiai. Pirmasis dvarą valdė Martynas Nagurskis, paminėtas dar 1594 m., vedęs žemaitę Barborą Laucevičiūtę. XVIII a. viduryje Nagurskiai pastatė barokinio stiliaus medinius rūmus, kurie iki šių dienų išlaikė savo stačiakampio plano tūrį.
1791 m. Džiuginėnus įsigijo Žemaičių rotmistras Liudvikas Baltramėjus Gorskis (1749-1815), tai tebuvo viena iš gausių jo turėtų valdų. Iš Liudviko Gorskio Džiuginėnus paveldėjo jo sūnus Aleksandras (1798-1855), po to Džiuginėnų savininku tapo jo anūkas Zigmantas Kazimieras Gorskis (1827-1868).
Perkovskių laikotarpis - ypatinga dvaro istorijos atkarpa. Nuo 1931 m. jie ėmėsi restauracijos darbų: puoselėjo architektūrą, verandą, interjerą, aplinką. Deja, karo audra nutraukė jų darbus: Tadeušas 1942 m. žuvo, o Juozefas mirė 1940 m. ir palaidotas prie dvaro kapavietės.
Dvare dar XX a. antrajame dešimtmetyje Marijos Gorskienės iniciatyva buvo įkurta mokykla. 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas. Pagal tais metais sudarytą dvaro inventoriaus aprašymą čia būta nemažai kultūros vertybių, turtingas dvaro archyvas, kauptas nuo XVI a. Jį sudarė apie 2 tūkst. dokumentų.
Architektūra
Architektūriniai tyrimai atskleidė, kad mūsų dienas pasiekę mediniai rūmai buvo pastatyti gerokai anksčiau - dar XVIII a. Namas buvo suplanuotas pagal dar barokui būdingą schemą, taigi centre buvo tik vestibiulis ir daugiafunkcė salė. Specializuotų patalpų dar nebuvo. Dešinėje ir kairėje namo pusėje tradiciškai buvo įrengti pono ir ponios apartamentai, kiekvienus iš jų sudarė po keturias patalpas.
Po atliktos rekonstrukcijos Džiuginėnų dvaro rūmai įgavo liaudiškam klasicizmui būdingą pavidalą. Tūris išliko kompaktiškas, vieno aukšto, stačiakampio formos su mansarda ir rūsiu rytinėje pastato dalyje. Rūmai pastatyti ant lauko akmenų pamatų, tik rūsys sumūrytas iš akmenų.
Mūsų dienas pasiekė tik buvusio puošnaus klasicistinio interjero fragmentai. Tai - medinės filinginės durys, dekoruotos rombų formos detalėmis (ir pagal jas padarytos kopijos), geometrinio piešinio skydinis ąžuolinis parketas (tik fragmentai). Iš dalies išlikusi statinė baltų koklių krosnis su palmetės motyvais ir koklių židinys - jis taip pat priderintas prie krosnies ir dekoruotas reljefais su palmetės motyvais.
Tokia anfiladinė rūmų struktūra būdinga XVIII a. pabaigos-XIX a. Vienintelis čia įvykęs pakitimas - tai įstiklinta veranda. Dėl to pasikeitė ir valgomojo vieta - jis įrengtas buvusio vestibiulio vietoje.
Ypatinga dvaro vertybė yra skirtingų epochų ir jas atspindinčių stilių dermė: plika akimi nematomas barokas, liaudiškas klasicizmas, romantizmas, istorizmas.
Dvaro sodybos pastatai
Dvarų, kaip ir valstiečių sodybose visais laikais reprezentacinio kiemo centre stovėdavo gyvenamasis namas. Pačioje pradžioje dažniausiai tai buvo mediniai, liaudiško stiliaus namai - vienaaukščiai, stačiakampiai, simetriški, su prieangiu pagrindinio fasado viduryje. Juose esantys dviem, o kartais net trimis eilėmis komponuoti kambariai būdavo sujungti anfiladine tvarka.
Reprezentaciniuose kiemuose, kiek toliau nuo gyvenamojo namo (rūmo) stovėdavo ir oficinos, arklidės, karietinės, vežiminės, tarnams skirti namai, sandėliai, malūnas, lentpjūvės, ir kt.
Dabar iš viso komplekso menkai kas išlikę: ponų namas, virtuvė, ledainė ir į pietus nutolusi daržinė. Nors daržinė ir virtuvė paskelbti kultūros paveldo vertybėmis, iš tikrųjų jokios architektūrinės vertės šie pastatai neturi. Ponų namas ir ledainė remontuoti ne kartą, virtuvė seniai tapusi individualiu gyvenamuoju namu.
Galime apžiūrėti netoli nuo Ponų namo išlikusią ledainę. Deja, kiti pastatai iki šių dienų sodyboje neišliko. Nebematome oficinos, svirno, kluono, arklidžių, kitų ūkinių pastatų, kuriuos dar galėjome matyti dvidešimto amžiaus viduryje.
Džiuginėnų dvaro pastatai
| Pastatas | Aprašymas |
|---|---|
| Ponų namas | Stačiakampis, simetriško tūrio ir fasadų kompozicijos. Po Pirmojo pasaulinio karo pastatas iš dalies perplanuotas, po Antrojo, sukėlus į pastatą kolūkiečių šeimas ir įrengus... |
| Svirnas | Pastatas žemaitiškiems svirnams būdingų bruožų: platus, asimetriško plano, su dviem įėjimais (pagrindiniame fasade į uždarą priesvirnį ir galiniame fasade - į atskirą patalpą). Iš priesvirnio įeidavo į kitas patalpas, skirtas grūdams ir daiktams.... |
| Oficina | Pagrindinio kiemo pastatas, būdingo XIX a. pirmai pusei tūrio ir plano: stačiakampis, dvigalis, su koridoriumi viename iš galų, simetriškos tūrio kompozicijos, uždengtas pusvalminiu stogu. Pastato centre buvo didysis kaminas. |
| Virtuvė | Nedidelio tūrio utilitarios architektūros pastatas, kuriame valgydavo dvaro šeimyna, buvo ruošiamos maisto atsargos žiemai, dvaro švenčių metu jis naudotas kaip pagalbinė virtuvė. |
| Ledainė | Kvadratinio plano rūsys (ledo duobė) su antžemine medine dalimi, uždengta keturšlaičiu stogu. Įėjimas į rūsį pro prieangį („kaklą“) iš pastato šono. Pastatas pritaikytas ledui laikyti, todėl antžeminės patalpos grindyse, turėjo būti durys ledui... |
| Stainia | Tradicinės struktūros, XVIII a. pab.-XIX a. pr. formų stainia-vežiminė. |
Žymūs žmonės
Šis dvaras buvo pastatytas XVIII a. antroje pusėje ir ilgainiui tapo žinomas dėl savo savininkų, tarp kurių buvo garsūs Žemaitijos dvarininkai, tokie kaip Gorskių šeima, bei žymi rašytoja Žemaitė.
Džiuginėnų dvaras labiausiai siejamas su Gorskiais, Juzefu Perkovskiu ir Žemaite. Tačiau dvaro formavimosi ištakos siekia XVI amžiaus istorinius šaltinius.
Kaip ir daugelis kitų, čia gyvenusių žmonių, Džiuginėnų dvaro šeimos palikuonė Magdalena Gorskytė-Komarovska dvarą prisimena su šiluma. Savo atsiminimų knygoje ji vaizduoja Džiuginėnus kaip paprastos vasaros atostogų oazę, kur rytais kvepėdavo rūkyta mėsa, gilių kava ir keptais obuoliais, o vakarais dvaro kieme, po kaštonu, šeima vakarieniaudavo prie ilgo stalo.
Panašų ryšį su šia vieta jautė ir kita iškili asmenybė - rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, visiems geriau žinoma kaip Žemaitė. Pasak Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininko Andriaus Daciaus, pora metų, praleistų Džiuginėnuose, galėjo būti patys gražiausi jos gyvenime.
Dvaras šiandien
Šiandien atsitiktiniam prašalaičiui Džiuginėnų dvaro sodybos vertę gal ir sunku įžvelgti. Tarpukariu tai buvo viena gražiausiai tvarkomų dvaro sodybų Žemaitijoje.
Nepaisant sudėtingo XX a., Džiuginėnų rūmai tebestovi. 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas. Pagal tais metais sudarytą dvaro inventoriaus aprašymą čia būta nemažai kultūros vertybių, turtingas dvaro archyvas, kauptas nuo XVI a. Jį sudarė apie 2 tūkst. dokumentų.
Džiuginėnų dvaras taip pat yra žinomas dėl savo gražios aplinkos, esančios šalia Germanto ežero. Dvaras yra populiari turistinė vieta, kurią galima aplankyti kasdien nuo 9:00 iki 16:00. Dvaro g.
Išlikę albumai su Džiuginėnų parko įvairiais metų laikais vaizdais. Užfiksuotas ir legendinis Džiugo piliakalnis. Laukuose dirbančių valstiečių buitis. Žemaitijos koplytėlės, kalviškos saulutės ir kryžiai.
Ilguvos dvaras: mažai pakitusi medinė klasicistinė architektūra ir naujos gyvensenos požiūris
tags: #dziuginenu #dvaro #sodyba