Jono Gižo etnografinė sodyba, įsikūrusi Drevernoje, yra vienintelė Lietuvoje išlikusi laivadirbio sodyba, kurioje pristatomos Pamario krašto laivadirbystės bei žvejybos tradicijos. Būtent Drevernoje laivadirbio vardas neatsiejamas nuo J.Gižo asmenybės.
Ši XX a. pr. sodyba priklausė garsiausiam Pamario laivadirbiui Jonui Gižui (1867-1940). Čia galėsite susipažinti su Pamario krašto istorija ir kultūra, žvejų gyvenimo būdu, jų darbais, taip pat daugiau sužinosite apie garsiausio Pamario laivadirbio J.Gižo asmenybę ir jo amatą.
J. Gižo etnografinė sodyba atidaryta 2010 m. rekonstruotoje vienintelėje Lietuvoje likusioje laivadirbio sodyboje. Čia įkurtas Gargždų krašto muziejaus filialas, kuriame pristatoma reguliuojamos žvejybos istorija ir jos tradicijos Kuršių mariose.
Legendinio laivadirbio Jono Gižo etnografinė sodyba ne tik supažindins su šio XX a. pradžioje kūrusio meistro darbais, bet ir suteiks progą prisiliesti prie tradicinio kuršių gyvenimo būdo.
Nuo 2010 m. Gižų sodyba restauruota ir pritaikyta ekskursijoms.
Talentingasis laivadirbys J.Gižas (Johann Giszas) gimė 1867 m. liepos 5 d. Ventėje. 1895 m., jau būdamas žinomas meistras, vedė Drevernos kaimo bendruomenės seniūno Martyno Traušio (Martin Trauschies) dukterį Ievą (Eva Trauschies) ir persikėlė gyventi į Dreverną. Sodybą Gižai pasistatė tarpukariu, kai labiau prasigyveno - prieš tai glaudėsi tame pačiame sklype esančiame daug mažesniame name.
Gižų šeima susilaukė septynių vaikų. Gimė trys sūnūs: Vilhelmas (Wilhelm), Jonas (Johann), Martynas (Martin) ir keturios dukros: Jadvyga (Hedvig), Elzė (Else), Ieva (Eva) bei Marija (Maria). Yra žinoma, kad šeima buvo pasiturinti: turėjo daug dirbamų žemių, laivų, ne vieną sodybą. 1924 m. balandžio 24 d. vyresnioji dukra Jadvyga ištekėjo už Jurgio Staro į Ventę, tėvas kaip kraitį jai pastatė kiudelvaltę ir korno valtį.
Laivadirbio žmona mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą, o pokariu beveik visi vaikai pasitraukė gyventi į Vokietiją. Senstančio tėvo globoti liko duktė Ieva. Ji tapo namų šeimininke ir šeimos tradicijų saugotoja. Aplinkiniai ją vadino tiesiog Gižo Eve. Tai buvo graži ir turtinga nuotaka, tačiau ji paskyrė gyvenimą senstančio tėvo globai ir neištekėjo. Laivadirbys mirė 1940 m. sausio 31 d., palaidotas senosiose Drevernos kapinėse.
Po tėvo mirties Ieva liko gyventi Drevernoje. Vėliau moteris globojo savo sesers Jadvygos sūnų Joną. Ievos dėka buvo išsaugota daug laivadirbio instrumentų, įrankių, išliko jos pasakojimų apie tėvo gyvenimą ir amatą.I.Gižas mirė 1993 m. rudenį, ji palaidota Drevernos kapinėse.
Jei užsakovas būdavo dreverniškis, tai burvaltę J. Gižas gamindavo čia pat, savo kieme. Jei laivo reikėdavo žmogui iš tolimesnio kaimo, pavyzdžiui, Mingės, Juodkrantės, laivadirbys susikraudavo įrankius į laivadėžę ir su savo pameistriais plaukdavo pas užsakovą plokščiadugnės valties statyti.
Ekspozicija "Laivadirbio skrynią atvėrus..."
2010 m. rekonstravus sodybą joje įkurta interaktyvi ekspozicija „J. Gižas. Laivadirbio skrynią atvėrus...“, kurią sudaro keturios dalys.
Muziejaus ekspozicijoje „Laivadirbio skrynią atvėrus...“ lankytojas supažindinamas su laivadirbio amato subtilybėmis, atveriant meistro įrankių skrynią ir apsilankant stilizuotose dirbtuvėse.
Pirmoji skirta Kuršių marių laivų statybai. Joje pristatomi laivadirbystės technologijos procesai bei amato ypatybės - kruopštus medžiagų pasirinkimas, medienos paruošimas, valties formavimas. Ekspozicijos lankytojams suteikiama galimybė apsilankyti improvizuotose dirbtuvėse bei atverti garsiojo laivadirbio įrankių skrynią. Taip pat pateiktas Kuršių marių planas su pažymėtomis laivų statyklų vietomis.
Antroji ekspozicijos dalis skirta plokščiadugnių Kuršių marių žvejų valtims: rodomos fotografijos ir laivų konstrukcijos. Senatvėje Jonas Gižas atsidėjo smulkesniems darbams - burvalčių, reisinių, kurėnų modelių bei vėtrungių gamybai. Vertingiausi šios ekspozicijos eksponatai - išlikę burinių laivų modeliai: kurėnai, kiudelinės, bradinės, venterinės burvaltės su žvejybos priemonėmis.
Trečiojoje ekspozicijos dalyje pasakojama apie vietos gyventojų susisiekimą Kuršių mariomis, upėmis ir vandens kanalais. Burvaltės atokiai įsikūrusiems žvejams tarnaudavo ir kaip transporto priemonė pervežti šieną, gyvulius, ir kaip būdas pasiekti bažnyčią.
Ketvirtoji ekspozicijos dalis pasakoja apie kasdienę pamario gyventojų buitį. Rekonstruotoje virtuvėje, kurioje sukdavosi krante likusi moteris - žvejytė (žvejo žmona), laukdama vyro, grįžtančio iš dirbtuvių ar žvejybos, eksponuojami kasdieniai rakandai, baldai.
Jono Gižo kasdienybės neatsiejama dalis - laivai ir žvejyba, todėl muziejuje pateikiama Pamario krašto istorijos, tradicijų raida, charakterizuojami laivų tipai, jų statymo ypatumai, žvejybos tradicijos ir žvejų laimikis.
Tolesnis pagautos žuvies kelias - virtuvė, kurioje sukdavosi namuose likusios moterys. Jautriai atkurtoje moters pasaulio kertelėje lankytojas kviečiamas apžiūrėti kasdienius rakandus, baldus bei interjerą, supusį pamario krašto gyventojus.
Per metus - 4-5 valtys. Laivadirbio J.Gižo etnografinėje sodyboje galėsite apžiūrėti istorinę ekspoziciją „J.Gižas. Laivadirbio skrynią atvėrus...“, sužinosite, kokios buvo to meto laivadirbystės technologijos ir amato ypatybės, apsilankysite improvizuotose dirbtuvėse, atversite garsiojo laivadirbio įrankių skrynią, apžiūrėsite plokščiadugnes Kuršių marių žvejų valtis, prieškariu vadintas burvaltėmis. Vėliau valtims prigijo vienos iš valčių tipo - kurėno - vardas.
Pastatyti plokščiadugnę valtį trukdavo apie 4-6 savaites. Per metus J.Gižui kartu su pameistriais pavykdavo pastatyti apie 4-5 valtis - tai priklausė nuo jų dydžio ir oro sąlygų.
Laivadirbiai statė kelių tipų valtis: kiudelvaltes, bradines, kurėnus. Valtys tarpusavyje skyrėsi dydžiu ir tinklais, pavadinimai buvo sugalvoti turint galvoje tuos tinklus, kuriais naudojosi valtimis plaukę žvejai.
Didžiausia kiudelinė valtis, dar vadinama bradine, burvalte arba kiudelvalte, gavo vardą nuo tinklo, kuris lengvai dreifuojant marių dugnu buvo tempiamas kaip maišas - kiudelis (vok.).
Kurėnais žvejai poromis traukdavo kitokio tipo tinklą - vadinamąjį kiurną. Venterinės, dar vadinamos ungurine, valties pavadinimas kilo nuo žodžio venteris. Taip vadintas tinklas su „uodega“ ir „sparnais“ iš šonų.
Visos šios valtelės buvo plokščiadugnės, nes Kuršių marios yra labai seklios - vidutinis jų gylis siekia 3,8 m, tačiau Lietuvos dalyje gylis yra tik apie metrą ar šiek tiek daugiau.
Unikalieji pamario „herbai“ - vėtrungės
Visos valtelės privalėjo turėti savo „herbus“, vadinamus vėtrungėmis. Vėtrungės žvejybos įstatymuose atsirado XIX a. viduryje, kai žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, žvejyba suaktyvėjo.
Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu (ypač žuvis naikinančiais įrankiais). Kai netoliese nesimatydavo žvejybos prižiūrėtojo, taisyklių reikalavimų dažnai būdavo nepaisoma.
1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Tuometinis Kuršių marių ir jos intakų žūklės prievaizdas Ernstas Wilhelmas Berbomas kiekvienam žvejų kaimui, esančiam aplink Kuršių marias, sukūrė savitą vėliavą - vėtrungę, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso.
Tų laikų vėtrungės buvo skardinės, 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio, joms parinktos kontrastingos spalvos , kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis - tokie patys kaip ir skardinio ženklo.
Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną - pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą - rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas).
Jei žvejas būdavo pastebėtas jam draudžiamoje Kuršių marių teritorijoje, jis gaudavo baudą. Dar didesnės baudos sulaukdavo tie, kurie ant savo laivastulpio viršūnės neprisitvirtindavo jokios vėtrungės. Taip pat buvo rengiami savotiški reidai, kurių metu tikrinta, ar žvejai neturi dviejų ir daugiau vėtrungių. Jei papildomą vėtrungę rasdavo, žvejui grėsė bauda, kurios jam kartais nepavykdavo išsimokėti iki gyvenimo pabaigos.
Vėtrungių „grožio varžybos“
Žvejai privalėjo ne tik patys vėtrungę nusipiešti, bet ir kiekvieną pavasarį ją paryškinti, atnaujinti, sutaisyti. Ilgainiui buvo imtasi ant stiebų iškeltus „herbus“ tobulinti. Plaukiojant mariomis mėgstamiausias žvejų užsiėmimas buvo medžio drožinėjimas.
Taip ant „herbo“ rėmelio ir atsirado puošnių ažūrinių kompozicijų - unikalių Kuršmarių vėtrungių, būdingų tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių į valtį prisisunkusiame vandenyje. Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu. Ypač puošniomis, net kutais padabintomis vėtrungėmis išsiskyrė rytinio Kuršmarių kranto žvejai. Kartais apatinė uodegėlės dalis būdavo apsiuvama mediniais rutuliukais.
Įsigalėjus naujai susikūrusiai Vokietijos imperijos valdžiai, būdavo naudojami atskiri valdžios ženklai religiniams atstovams, karaliaus pavaldiniams. Vėliau pradėta kitaip ženklinti brigadininkų, miestų merų, gamtos apsaugos darbuotojų laivus. Galų gale ir kiekvienas miestas įgijo tik jam priklausantį ženklą.
Vėtrungės puošyba tapo prestižo reikalu - kuo vėtrungė įmantresnė, spalvingesnė, tuo turtingesniu buvo laikomas žvejas . Tarp žvejų prasidėjo savotiškos varžybos.
XIX a. pab. užsimota uždrausti tokią vėtrungių puošybą, nes būdavo sunku įžiūrėti vietovės ženklą. Tačiau žvejai sukilo prieš šį planuojamus pokyčius. Prieita prie kompromiso - vėtrungės buvo paliktos, bet įvestas papildomas žvejų burvalčių žymėjimas: ant visų burvalčių bortų privalėjo būti užrašytos trys pirmosios laivo savininko gyvenamosios vietos pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris Taip turėjo būti ženklinamos ir valčių burės.
Ilgainiui naujasis ženklinimas pasidarė pagrindinis, o ženklai stiebų vėtrungėse prarado savo reikšmę, jie kurį laiką išliko tik dėl žvejybos tradicijos. Deja, pokario laikotarpiu vėtrungės išnyko galutinai. Šiuo metu tradiciją bandoma atgaivinti . Vėtrungės - unikalūs Pamario krašto liaudies dirbiniai. Panašiausias į lietuvių vėtrunges valčių ženklinimas buvo naudojamos Venecijoje.
Ekspozicijoje taip pat galima pamatyti ir krovininių valčių konstrukcijų. Šiomis valtimis dažniausiai naudojosi neringiškiai. Jomis būdavo gabenami gyvuliai, šienas ir pan. Neringiškiai į Dreverną vasarai atplukdydavo savo karves, kurios ganydavosi ant išnuomotos iš dreverniškių žemės, nes Neringoje žalių plotų buvo mažai.
Burvaltės tarnaudavo ir kaip susisiekimo priemonė - dreverniškiai jomis pasiekdavo bažnyčią. Tokioje valtyje tilpdavo apie 30 žmonių.
Gerai prižiūrimos valtys galėdavo būti naudojamos iki 80 metų. Prie to prisidėdavo ir patys žvejai: jie labai kruopščiai dervuodavo ir kitaip rūpindavosi valtimis, nes žinojo, kad šis daiktas priklausys dar ir sūnui, o gal net anūkui.
Laivadirbiai ne tik statė laivus, gamino vėtrunges, tačiau kūrė ir laivų modelius. J. Gižas šiems smulkesniems darbams atsidėjo senatvėje: kūrė burvalčių, reisinių, kurėnų modelius, gamino vėtrunges. Jo laivų modeliai susilaukė aukštų įvertinimų įvairiose parodose Lietuvoje ir Europoje. J.Gižo gaminti modeliai išliko. Jie saugomi privačiuose ir įvairių šalių muziejų rinkiniuose.
Adresas: Žvejų g. 13, LT-96240 Dreverna, Klaipėdos rajonas
Sodyboje vykdomos ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai, tarp kurių itin populiarus šeimai skirtas užsiėmimas „Mūsų vėtrungė“, kai iš medinių detalių kuriamą ir spalvinamą vėtrungę dalyviai pasiima atminčiai.
Kviečiame lankytojus užsukti į J. Gižo etnografinę sodybą, kur galėsite pasidaryti unikalią vėtrungę ar ekologišką ir aplinkai draugišką maišelį, dalyvauti muziejaus renginiuose, kur skamba tradicinės pamario dainos, šišioniškių šnekta ir kvepia gardžia žuviene...
Siūlomos edukacijos ir ekskursijos:
- „Mūsų vėtrungė“
- „Pasidaryk žuvytę“
- „Vėtrungės maišelis - ekodraugelis“
- Ekskursija po Dreverną ir apylinkes.
Iš sodybos leidžiamasi ir į visos dienos edukacinę-pramoginę „Žuvies kelio“ kelionę - per skonių jūrą ir pačias Kuršių marias. Joje suksite ratelius, mokysitės lietuvininkų tarmės, skanausite žuvienės bei tradicinio Mažosios Lietuvos gliumzinio varškės pyrago.
Galėsite nuspalvinti savo vėtrungę-magnetuką, paplaukioti tradicine kuršių burine valtimi ir išmokti surišti tvirtą jūrinį mazgą.
Taikomos lengvatos Gargždų krašto muziejaus ir jo filialų organizuojamiems edukaciniams užsiėmimams:
- Moksleiviams, studentams, pensininkams, neįgaliems asmenims, būtinosios tarnybos kariams
- Ikimokyklinio amžiaus vaikams, vaikų globos namų auklėtiniams, mokytojams, lydintiems mokinių grupes, Šeimos kortelės vartotojams.
Į edukacinius užsiėmimus būtina išankstinė registracija.
Jono Gižo sodyba
Lietuvoje žinomi keturi pagrindiniai laivų statybos centrai - Labguvoje, Klaipėdoje, Rusnėje ir Drevernoje.
Karaliaus Vilhelmo kanalas
Drevernoje taip pat galima aplankyti hidrogeologinį draustinį - Vilhelmo arba Klaipėdos kanalą. Šis kanalas pradėtas tiesti 1863-aisiais metais, siekiant „apeiti“ pavojingą „Vindenburgo kampą“ - Ventės rago linkį. Iki tol iš Minijos upės į Kuršių marias išplaukę jūrininkai iškart susidurdavo su didelėmis bangomis, kurios apgadindavo laivus ir plukdomus krovinius. Nuspręsta Miniją ties Lankupiais kanalu sujungti su Klaipėdos uostu.
25,3 km ilgio kanalas buvo rengiamas už valstybės pinigus. Jį kasė daugiausiai samdiniai ir nusikaltėliai, prie kanalo atsiradimo darbų paskutiniaisiais metais prisijungė Prancūzijos karo belaisviai. Daug jų kasdami kanalą dėl ligų ir nusilpimo mirė. Prancūzų karo belaisvių atminimui prie kanalo žiočių pastatytas paminklas.
Kanalas baigtas po 10 metų ir pavadintas tuometinio Prūsijos karaliaus Vilhelmo I vardu. Kanalo plotis - 28-30 m, vidutinis gylis - 1,7 m. Vandens lygio skirtumams pašalinti kanalo pradžioje pastatytas Lankupių šliuzas (Lietuvos technikos paminklas). Taigi, kanalas prasideda šliuzu, esančiu Priekulės seniūnijos Lankupių kaime, o baigiasi Klaipėdos uosto Malkų įlankoje.
Sovietmečiu kanalas buvo užtvenktas, kad iš jo įmonė „Klaipėdos vanduo“ galėtų imti vandenį. Tai vyksta iki šiol, todėl apie 70 proc. Klaipėdos gyventojų geria vandenį iš šio kanalo. Būtent dėl šios priežasties laivyba kanalu ties Klaipėda yra šiek tiek apribota.
Šiandien Karaliaus Vilhelmo kanalas - sparčiai populiarėjanti vandens turizmo trasa.