Asmeninės Nuosavybės Teisės Ypatumai Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptarsime asmeninės nuosavybės teisės ypatumus Lietuvoje. Nagrinėsime dovanojimo ir paveldėjimo aspektus, sutuoktinių turto padalijimą ir su tuo susijusius mokesčius.

Nuosavybės Teisės Samprata ir Ribojimai

Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atsiskleidžia per subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Šis santykis nulemtas individų išlikimo ir klestėjimo poreikio. Individas, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas gerbti kito asmens tokias pačias teises. Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinių santykių subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymai tik deklaruoja šias nuosavybės teises, o ne jas nustato. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Pirmiausia reglamentuojami bendruomeniniai daiktų valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis. Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. būtina žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu.

Nuosavybės Teisės Įgyvendinimo Ribos

Savininko teisės, kartu ir valstybės pareiga - užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Įgyvendinimo ribos nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šios teisės įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises.

Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Valstybės taikomas priemones Europos žmogaus teisių teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu. Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu.

Svarbu laikytis esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisės taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindai

Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus. Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinių santykių objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir atitinkamai įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokių prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisių į tą turtą neturi. Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Teisių ir pareigų apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodomi nuosavybės teisės įgijimo būdai. Prie išvestinių nuosavybės teisės pagrindų, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Tačiau šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu. Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinių statinių grupei.

Taip pat valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybę į bešeimininkį daiktą. Teismui su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą. Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatos.

Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams. Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.

Dovanojimas ir Paveldėjimas

Nekilnojamo turto dovanojimas - viena dažniausiai pasitaikančių turto perleidimo formų Lietuvoje. Tačiau prieš dovanojant nekilnojamąjį turtą, svarbu žinoti keletą svarbių aspektų, kurie gali būti svarbūs teisingam turto perleidimui. Turto dovanojimo sandoriai nėra sudėtingas procesas, jeigu žinote kaip teisingai viską atlikti. Pagrindinis akcentas yra gresiantys mokesčiai.

Svarbūs aspektai dovanojant nekilnojamąjį turtą

Dovanojant nekilnojamąjį turtą, nesvarbu ar tai būtų žemės sklypas, butas ar namas - reikia laikytis tam tikrų teisinių formalumų, siekiant išvengti bet kokių problemų ateityje. Vienas iš svarbiausių aspektų nekilnojamojo turto dovanojimo sandoryje - sutartis. Dovanodami vertingą turtą be notaro patvirtinimo, rizikuojate susidurti su kliūtimis deklaruojant gautą dovaną ar ginčais su kitais asmenimis, pretenduojančiais į turtą. Todėl visais atvejais privaloma tokį sandorį įforminti notariškai ir išvengti bet kokių galimų rizikų.

Pirmas dalykas ką turite nuspręsti - kaip priimsite nekilnojamo turto dovanojimą. Tam yra keli variantai: pagal registrų centro nustatyta vertę arba pagal vertintojų nustatytą vertę. Turite asmeniškai įsivertinti ar registrų centro vertė mažesnė, ar vertintojų nustatyta vertė. Jei nesate pirmos eilės giminaitis ir šio turto neplanuojate parduoti, dovaną priimti turite teisę pagal mažesnę vertę ir taip sumokėti mažesnius mokesčius.

Mokesčiai Dovanojant Nekilnojamąjį Turtą

Turtą dovanojantis asmuo jokių mokesčių valstybei neturi mokėti. Nekilnojamo turto dovanojimas nėra apmokestinamas po jo gavimo pirmos eilės giminaičiams, tai yra: tėvai, broliai, seserys, vaikai, įvaikiai, sutuoktiniai bei seneliai. Tai reiškia, kad už tokią dovaną valstybei nereikia mokėti mokesčių. Nekilnojamo turto dovanojimas kitiems, ne pirmos eilės giminaičiams, draugams, ar kitiems asmenims užtraukia mokestinę prievolę. Kai dovanos gavėjas nepatenka į pirmos eilės artimų giminaičių ratą - mokesčius mokėti privaloma, jeigu nekilnojamo turto vertė viršija 2500 eurų. Tokiu atveju nuo viršijamos sumos reikia mokėti 15 proc.

Jeigu vis dar kyla klausimų susijusių su dovanojimu, ar dovanoto turto pardavimo ir galimais mokesčiais, drąsiai galite kreiptis į specialistus.

Paveldimo Turto Mokestis

Pagrindinis teisės aktas - Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymas.

Mokesčio mokėtojai:

• Nuolatiniai Lietuvos gyventojai (fizinis asmuo, kuris laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatas).
• Nenuolatiniai Lietuvos gyventojai (fizinis asmuo, kuris nelaikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą).

Mokesčio objektas:

• Nuolatinio Lietuvos gyventojo paveldimas turtas (nekilnojamasis daiktas, kilnojamasis daiktas, vertybiniai popieriai, pinigai).
• Nenuolatinio Lietuvos gyventojo paveldimas: kilnojamasis daiktas, kurį pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisiškai įregistruoti Lietuvoje, Lietuvos Respublikoje esantis nekilnojamasis daiktas.

Mokesčio tarifai:

Mokestis apskaičiuojamas nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės (70 proc. viso turto vertės) taikant tokius tarifus:

• kai paveldimo turto apmokestinamoji vertė ne didesnė kaip 150 tūkst. eurų - 5 procentai;
• kai paveldimo turto apmokestinamoji vertė didesnė kaip 150 tūkst. eurų - 10 procentų.

Mokesčio lengvatos:

Mokesčiu neapmokestinama:

• vienam sutuoktiniui mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas;
• vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas;
• paveldimo turto apmokestinamoji vertė, neviršijanti 3 tūkst. eurų.

Savivaldybės taryba gali atidėti mokesčio sumokėjimo terminus ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Savivaldybės taryba savo biudžeto sąskaita turi teisę gyventojams mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.

Deklaravimas ir sumokėjimas:

• Gyventojas, paveldėjęs turtą Lietuvos Respublikoje, mokestį sumoka prieš paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą, išskyrus atvejus, kai savivaldybės tarybos sprendimu mokesčio sumokėjimo terminas atidėtas arba nuo jo sumokėjimo atleista. Deklaruoti paveldėtą turtą nereikia.
• Nuolatinis Lietuvos gyventojas, paveldėjęs turtą užsienio valstybėse, iki kalendorinių metų, einančių po kalendorinių metų, kuriais turtas buvo paveldėtas, kovo 1 d. privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti vietos mokesčio administratoriui mokesčio deklaraciją ir sumokėti mokestį.

Mokesčių tarifų lentelė

Sutuoktinių Nuosavybė

Nutraukiant santuoką arba sutuoktiniams dalinant turtą ne skyrybų procese, dažnai kyla klausimas, kaip sutuoktiniui apsaugoti savo nuosavybę, išvengti jos padalinimo ir dalies atitekimo kitam sutuoktiniui arba kaip apsaugoti dovanotą ir/ar paveldėtą turtą ir pan.

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, pirma reikėtų nustatyti, kokia nuosavybės teisine forma sutuoktiniai valdo turtą, identifikuoti, kuris turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir turėtų būti dalinamas, o kuris yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir dalinamas nebus.

Bendroji Jungtinė Sutuoktinių Nuosavybė

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą galioja sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kuri reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.

Pavyzdžiui, jeigu po santuokos sudarymo sutuoktiniai įsigijo butą, automobilį, kompiuterį ar skalbino mašiną ir pan.,- šis turtas jiems priklausys bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Civiliniame kodekse yra pateiktas turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, detalizavimas:

• Turtas (kilnojamasis, nekilnojamasis), įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Taigi, jeigu automobilį/butą po santuokos sudarymo įsigijo sutuoktinis savo vardu, šis turtas priklausys abiems sutuoktiniams, nepaisant to, kas jį įsigijo ir kuris iš sutuoktinių nurodytas nuosavybės dokumentuose.
• Pajamos, gautos tiek iš abiejų sutuoktinių, tiek ir iš vieno jų veiklos.
• Jeigu abu sutuoktiniai pradėjo verstis verslu po santuokos sudarymo, bendrai jiems priklauso ir jų įsteigta įmonė bei iš jos veiklos gautos pajamos. Tačiau jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausys po santuokos sudarymo iš šios įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas.
• Pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas. Taigi, vieno sutuoktinio gaunamas darbo užmokestis yra bendra sutuoktinių nuosavybė, taip pat kaip ir honoraras už profesinę veiklą.
• Pajamos bei vaisius, gautus iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto.

Taigi, sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė apima gan platų įvairaus turto ratą, todėl dalinant turtą tiek skyrybų metu, tiek sudarant sutartį dėl turto padalinimo, reikia nustatyti, koks turtas yra bendras ir todėl turi būti dalinamas.

Asmeninė Sutuoktinių Nuosavybė

Sutuoktiniai turi ne tik bendro, bet ir asmeninio turto, kuriuo gali naudotis, valdyti bei disponuoti, nepriklausomai nuo kito sutuoktinio valios.

Į asmeninio turto sudėtį įeina:

• Abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo.
• Sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
• Sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai).
• Autorinės neturtinės teisės, intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės.
• Lėšos bei daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai.
• Žalos atlyginimas ar kitokią kompensaciją už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, neturtinę žalą, tikslinę materialinę paramą ir kitokias išmokas, išimtinai susijusias tik su jas gaunančio sutuoktinio asmeniu, teises, kurių negalima perleisti kitiems asmenims.
• Sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Šiame straipsnyje apibrėžiamas turto teisinis režimas galioja tik tada, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybinės sutarties ir ja pakeitę turto teisinio režimo.

Turto Padalinimo Santuokos Nutraukimo Procese Ypatumai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje naujausių bylų pažymėjo, jog santuokos nutraukimas yra vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų, todėl, nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). LAT išaiškino, jog teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia konstatavimą, kad daugiau bendro turto sutuoktiniai nebeturi, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Todėl tiek šalys, tiek teismas turi siekti, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai būtų išspręsti santuokos nutraukimo byloje.

Tuo atveju, jeigu paaiškėja, kad santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas bendras turtas, taip manantis buvęs sutuoktinis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu inicijuodamas bylos dėl santuokos nutraukimo proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. LAT akcentavo, jog proceso atnaujinimo tikslas - išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą.

Nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu.

tags: #dovanojimas #asmenines #nuosavybes #teise