Lietuvių literatūra yra turtinga įvairių žanrų ir stilių kūrinių. Šiame straipsnyje panagrinėsime trijų žymių autorių - J. Apučio, Br. Radzevičiaus ir A. Škėmos - kūrybą, analizuodami pasirinktus aspektus.
J. Apučio novelistika: "Dobilė. 1954 metų naktį"
J. Aputis vaizduoja kasdienišką kaimo, rečiau miesto žmogaus gyvenimą. Vaizduojamas laikas artimas biografiniam: nuo vaikystės ir paauglystės karo ir pokario metais iki dabarties. Ypač daug dėmesio skiriama vaikystės laikui, dažnai iškylančiam prisiminimuose. Vaikystės laikas - tai tėvai, namai, tai laikas į kurį norima sugrįžti. Rašytojo kuriamas pasaulis ir paprastas, ir paslaptingas. Tas mįslingumas sklinda iš pasakotojo, žiūrinčio į žmogų nustebus ir klausiant, abejojant ir užjaučiant.
J.A. rinktinė “Gegužė ant nulūžusio beržo” gražiai ir liudnai išreiškia negrįžtamo laiko situaciją. Autorius gailisi sulaužyto tėvų gyvenimo, besikeičiančio kaimo. Neatsitiktinė ir pirmoji novelė, dedikuojama Motinai. Novelėje supriešinami namai ir svetimas pasaulis. Novelės pavadinime užfiksuoti 1954 metai, žali lėktuvai, bombos, traukiniai, miško baimė, bado šmėkla kolchoze - tokios detalės iškalbingai byloja apie laiko dvasią.
Pats kūrinio tūrinys paprastas, tačiau ką reiškia taip nuoširdžiai sumodeliuotas buities vaizdelis. Namų erdvės linija - “horizontas nupjautų dobilienų lauke”. Kitas horizontas - “mažas kaimelis su išsimėčiusiomis sodybomis”. Čia dar sava, kaimynų gyvenimo apsuptis. Toliau - miškas. Tai riba, kurią peržiangus pakliūvama į bauginančią nepastamą erdvę. Virš kaimo, Martyno ir jo motinos namų renkasi audros debesys. Marčiui artėjant audra primena karo lėktuvus. Jaučiame šiurpų istorinio laiko alsavimą, nors tiesiogiai apie jį nekalbama.
Kažkas sunkus ir negailestingas, svetimas perėjo per šį kaimą, žmonių gyvenimus. Dangus nebėra ta aukštoji dvasios sfera, į kuria galima kreiptis malda. Namų erdvė taip pat pažeista. Nebėra stipriausio šeimoje - tėvo. Jis miręs. Tėvo nebuvimas čia gali būti perskaitytas simboliškai - nebėra duondavio, todėl nebėra duonos. Kaimas perkasi jos mieste. Namai beeturi tik moteriškąją pusę (motina - Dobilė - pienas) ir vaiką su šuneliu. Marčius bando pakeisti tėvą, bet jis tik vaikas. Išbandymai, tekę, namams, subrandina jį. Dobilė surasta, “viskas susitvarkė”. Tačiau ta Marčiaus atkurta tvarka laikina - “ motina daugiau nebealpo, ir nepasidarys jai gal blogiau šiąnakt”. Viskas jau laikina.
Laikinumo ženklas ryškus ir kitose J. Apučio novelėse: “ Tik tik tik”,“Erčia, kur gaivus vanduo” ir kt.
J. Apučio novelistika turi nemažai bendro su Br. Radzevičiaus kūryba. Abiejų namai - vaikystės laikas, tėvai, kaimynai, lietuviškas peizažas. Dabartis - miestas, susvetimėjimas, nuovargis, nesulaikomai tekantis laikas.
Literatų gatvė Vilniuje, kurioje įamžinti žymūs lietuvių literatai
Br. Radzevičiaus "Priešaušrio vieškeliai" (1d.): Giminės tema ir Juozo Daukinčio dvasinis brendimas
B. Radzevičius - didžiulio talento, bet tragiškos lemties rašytojas, jaunas nutraukęs savo gyvenimą. Jis paliko savo 2 dalių romaną “Priešaušrio vieškeliai”, kurio tik pirmoji dalis išėjo jam gyvam esant (1979). Po mirties pasirodė J. Apučio parengta antroji romano dalis ir apsakymų rinkinys “Link Debesijos”. Romane “Priešaušrio vieškeliai”(1d.) pirmiausia pakliūvame į pokario kaimą, kuriame pamažėl įsiviešpatauja naujas (absurdiškas) laikas. Tame laike vis ryškesnėmis spalvomis gyvinama Daukinčių giminės kronika.
Giminės tema tik iš pirmo žvilgsnio atrodo plėtojama buitiškai, kaip savanoriška epinė romano linija. Ištikrųjų ji įtraukta į pagrindinę romano temą - vieno giminės atstovo Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istoriją. 1-oje PV dalyje papasakota jauno žmogaus biografija, jo dvasinių ieškojimų ir nerimo kelias iki vidurinės mokyklos baigimo ir apsisprendimo ateičiai. Juzukas anksti liko našlaitis. Tačiau jau vaikystėje juto savo išskirtinumą, laukiančių darbų didumą, būsimą šlovę. Jusdamas savo artimumą giminei, bet dar nežinodamas ką iš jos yra paveldėjęs Juzukas jau maištauja - “Niekas čia negali būti jam pavyzdys”. Jis turi toli nueiti. Taigi jau prigimtis, vaikystės aplinka ruošė Juozuką pažinti žmogaus vertę.
Daug skausmingų akimirkų turėjo patirti vaikas, kol jam pradėjo aiškėti, jog nedera šaipytis iš nuskriausto, jog negerai greta esantį vertinti taip, “kaip kiti”. Didžioji netektis ir neviltis pamokė, kokiais žodžiais guosti seserį ir teisinti pamotę:”Kaip tu nesupranti,-sako jis, stebėdamasis savo išmintimi ir rusčia teisybe,-juk mes jai svetimi, o tu nori, kad tavimi labiau rūpintus nei savo vaiku.” Mokykla atveria langą į teorinį pasaulio pažinimą. Kiek daug reikia sužinoti ir suprasti. Viena iš pirmųjų bundančioje vaiko sąmonėje įsirėžia gyvybės paslaptis. Sudėtingi dalykai iškyla jaunam žmogui, kai jis ima suvokti save kaip sąmoningą gyvybės apraišką.
Pirmas didelis troškimas - įveikti nepilnavertiškumo kompleksą. Nepasitikėjimas savimi ėjo iš ankstyvos vaikystės, iš atstumo, pamotės nemylimo, netinkančio našlaičio padėties. Vienišumas susvetimėjusioje visuomenėje - viena iš svarbiausių Juozo Daukinčio tragiško likimo priežasčių, tačiau 1 dalyje jaunam žmogui dar tik tiesiasi ateities keliai. Mokykla labai svarbi šiuose iškojimų keliuose. Įeinama į savo tautos ir kitų tautų literatūrą; gerumo, gailestingumo, užuojautos jausmai sklinda iš J.Biliūno; Jouzui ypač artima F.Dostojevskio kūryba. ženklus, kuriuos tik reikia sugebėti pamatyti, pajusti. Būtina įsilieti į amžinąjį laiko tekėjimą, pasijusti jo dalimi. Istorija čia pat, su kiekvienu iš mūsų, mes jos dalis. Taip gimsta istorinė istorinė savimonė. Br. Radzevičius prie jos eina labai natūraliai - per savo gimtinės žemę, žmones, gamtą.
Jaunystėje, žmogaus kelio pradžioje, labai svarbus klausimas - gyvenimo prasmė ir tikslas. “Reikia prasibrauti prie kažko, kas išvaduoja, kas išganinga, gera, gražu, kitaip ko gi vertas tavo gyvenimas, ką tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?” Bet štai kaupiasi patirtis ir vis sudėtingesnė tampa gyvenimo samprata. Ateina sampratimas, jog gėris ir blogis neegzistuoja grynu pavidalu, jog yra daug perėjimų ir niuansų. Juozas ryžtingai sako:”Gyvenimas pats sau tikslas yra”. Deja ta formulė per bendra. Juozas nepripažįsta galutinių tiesų, jis viskuo abejoja, ieško savarankiško minties kelio. Nėra jėgos, nėra idėjos, kuri patenkintų jį, kuri galėtų apriboti jo ieškojimus ir harmonizuotų būtį. Visas Juozo gyvenimas virsta žmogaus problemos svarstymu.
Kaip sakė Kristupas (Juozo tėvas) savo sūnui - žmogui duota labai daug - duotas gyvenimas ir duota mirtis. Ar ji viską nubraukia? Pagrindiniai doroviniai tėvo priesakai įstringa jaunuolio sąmonėn visam gyvenimui. Tai būtinybė suprasti kitą žmogų, tai krikščioniška meilė savo artimui, asmenybės laisvės nuostata (“Drąsos mano vaike. Kitaip suklupsi, šliauši keturiomis, virpėsi kaip epušėlė.”). Juozas Daukintis išeina iš tėviškės, įpareigotas ne tik tėvo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka. Herojaus išėjimas į miestą iš kaimo yra lemtingas (kaip ir daugeliui lietuvių).
Broniaus Radzevičiaus kūrinys “Prešaušrio vieškeliai” tarsi juda į 1 magnetinį centrą - kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė jo pažinimų resursai, pojūčių jautrumas, vertybių nuovoka: Juozas Daukintis tarsi paties autoriaus “aš”.
A. Škėmos romanas "Balta drobulė": Individo sielos problemos svetimame pasaulyje
1958 pasirodo Škėmos romanas “Balta drobulė”. Jame autorius svarsto individo, pasimetusio šių dienų pasaulyje, sielos problemas. Kaip gyvena Antanas Garšva, poetas, jautrios prigimties žmogus, jam svetimame pasaulyje? Kas yra 1 žmogaus dvasios kančia? Tokie klausimai kyla perskaičius romaną.
Pagrindinis veikėjas A. Garšva - išeivis iš Lietuvos. Dabar jis vieno daugiaaukščio liftininkas, dirbantis “griežtai įrėmintoje erdvėje”. Apsivilkęs liftininko uniformą su numeriu 87, A.G. pats jaučiasi sutampąs su skaičiumi. Romano veikėjas - emigrantas, Niujorko liftininkas, laisvalaikiu rašantis eiles - pasaulį ir žmones mato kaip savotišką mechanizmą. To mechanizmo detalės - žmonės ir juos labai išradingai stengiamasi paversti stambesniais ar smulkesniais smulkesniais civilizuoto pasaulio nareliais, atliekančiais griežtai apibrėžtas, profesonalias pareigas, už kurias žmogus vertinamas ir skurdžiau ar dosniau apmokamas.
Visas mechanizmas gražiai “sustyguotas” pagal paprastučius “perku - parduodu” dėsnius ir jautrus nervingas, išsekęs A.G. vis aštriau jaučia :” man belieka būti rato dantimi keltuve. Mano veidas, mano ranka balta pirštine, mano povyza, mano išieškotas kalėjimas - esu sąžiningas rato dantis.” A.G. nušalintas nuo savo giluminio pašaukimo, gyvenimo pažeistas ir pažemintas. Jis jaučia savo egzistencinę neviltį, artėjantį išnykimą. Veikėjas vaikystėje susižavėjęs Šopenhaueriio teorijomis, supranta, jog “Optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto, gyvenimas - blogis; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas”. Beprasmiška kančia, beprasmiška graužatis.
Nužmogintas žmogus savaime traukiasi į vienintėlę užsilikusią ramybės bei nepriklausomybės kertę - save. Dėmesys nukreipiamas į trapų vidinį žmogaus pasaulį, kuriam išreikšti būtina nauja poetika. A.G. - poetas. Tai jis paveldėjo iš motinos, kaip ir iš jos paveldėjo beprotybę. Ar reikalingas šitam daiktų pasauliui poetas, meninikas. Atsakymas - ne. Kiekvienas poeto žodis atsimuša į realybės sienas, ir kadangi tos sienos daug stipresnės, sutriuškintas lieka poetas, o ne realybė. Tikras poetas visuomet per daug aukoja poezijai. Poetas pralaimi, žmogus pralaimi.
Po visos pasibaisėtinos autoriaus atskleistos žmogiškos komedijos lieka įspūdis, jog kažkas labai skaudaus, bet kartu ir brangaus, gaivinančio būtu suteikta. Tenka grįžti į Garšvos įsdėmėtiną Šopenhauerio idėją - kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas. Perkeltas į dvasinę plotmę, šitas kentėjimas yra tikslas, į kurį veržiasi, kurio ieško Antano Škėmos žmogus. Ieško ir žūva, tarsi sudega. Romano pobūdis - pasąmonės srautas.
Antanas Škėma